Vaiko dėka pažino tikrąją fotografija

Daugybę įstabių akimirkų iki šiol įamžinusi Irina JURKĖNIENĖ pomėgį fotografijai žingsnis po žingsnio atrado gimus pirmajam vaikučiui. Daugiau laisvo laiko, būdama motinystės atostogose, turėjusi Irina tikina, kad būtent vaiko gimimas ir buvo tas lemtingas įvykis, leidęs pasireikšti jos tuometinėms fantazijoms ir davęs pagrindą tapti fotografe.

Taigi, apie tai, kaip pavyko atrasti savo kūrybinį kelią, kaip gimė didžiulė meilė fotografijai ir kaip atrodo visi fotosesijų užkulisiai, interviu su mėgstančia keliauti ir su įvairiais žmonėmis bendrauti fotografe Irina.

Vaikelio gimimas – tikrosios fotografijos pažintis

– Papasakokite, kaip kilo idėja susidraugauti su fotoaparatu?

– Gimus vaikeliui norėjosi įamžinti savo mažylį nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų – juk visi mėgstame pavartyti savo kūdikystės ar vaikystės albumus ir taip mintimis tarsi sugrįžti į praeitį.

Iki susilaukiant vaikelio, fotografavimas mano gyvenime užėmė minimalią vietą – tai buvo tik įspūdžių fiksavimas, norint turėti prisiminimą. Viskas prasidėjo tada, kai išėjau motinystės atostogų – todėl galiu sakyti, kad vaikelis leido man pažinti tikrąją fotografiją – o noras fotografuoti buvo išties didelis. Būdavo labai smagu stebėti, kaip fotografijomis galima užfiksuoti vaikelio emocijas, nuotaikas. Ilgainiui tai tapo mano kasdienybe, mano didžiuliu noru išlieti save būtent per šitą mediją ir vienas būdų save realizuoti.

– Greitai atsiradęs noras turi savybę greitai išblėsti. Kaip viskas klostėsi toliau?

– Anyta pastebėjusi mano neblėstantį norą įamžinti įvairiausias vaiko akimirkas nuotraukose tarsi tapo mano stimulu ir motyvacija tolimesniam domėjimuisi – dar dabar pamenu jos dovana – pradedančiojo fotografo kursus. Nieko nelaukusi juos perėjau (nes tuo metu buvau itin užsidegusi) ir ilgainiui mano domėjimasis fotografija tapo pagrindine veikla.

Toliau jokių specialių mokslų, susijusių su šia sritimi nesirinkau, kol kas pakako baigtų kursų informacijos – tai buvo išties informatyvūs, tuo metu daug įspūdžių ir potyrių sukėlę (nes viskas, ką sužinojau buvo nauja) mokslai, leidę pasinerti į fotografiją.

– Ar nebuvo minties nustoti domėtis fotografija?

– Tikrai ne. Nors visada žinojau, kad norėdama, jog nuotraukos būtų kokybiškos, turiu labai daug ko išmokti, todėl stengdavausi atrasti kažką naujo, o atrasdama ar sužinodama naujovių jaučiau kaip žengiu pirmyn. Būtent tas niekada ir neleido palikti to užnugaryje, priešingai, noras vis didėjo ir didėjo.

Prisideda prie projektų

– O kaip tas vis didėjantis noras fotografuoti tapo Jūsų darbu?

– Iš pradžių fotografuodama tik sau artimus žmones, vėliau pamėginau nufotografuoti gerai pažįstamus asmenis ir galiausiai visa tai peraugo į tai ką dabar darau – fotografuoju vestuves, krikštynas ir kitokias įstabias šventes.

Taip pat prisidedu prie įvairių vykdomų projektų, Kėdainių fotografų draugijos veiklos.

– Supažindinkite, kokie tai projektai?

– Jau ketvirtus metus iš eilės prisidedu prie šeštus metus vykdomo „Help-Portrait“ projekto. Tai projektas, kurio metu fotografai ir savanoriai priešventiniame (prieš Kalėdas) laikotarpyje apdovanoja vienišus, senyvo amžiaus žmones, vaikų globos namų auklėtinius, senelių ir globos namų gyventojus, neįgalius žmones ar sunkiai besiverčiančias šeimas, kurie negali sau leisti profesionalių fotografijos paslaugų.

O apdovanoja ne materialiais, ar finansiškai įskaičiuotais dalykais. Apdovanoja savo darbu ir darbo rezultatais – profesionaliomis nuotraukomis.

– Ir kaip visa tai vyksta?

– Žmogus yra nufotografuojamas, jo fotografija atspausdinama ir gražiai įrėminta nuotrauka dovanojama žmogui, kuriam kartais tai būna pirma profesionali ir kokybiška fotografija gyvenime.

Svarbu paminėti tai, kad fotografuojamam žmogui padaromas makiažas, suteikiamos plaukų stilistų paslaugos. Susirinkusieji pasimėgauja užkandžiais bei gėrimais.

Asmeniui atvykus su vaikais jų užimtumu rūpinasi projekte savanoriaujantys žmonės.

– O ties kokiu projektu dirbate šiuo metu?

– Vasaros laikotarpiu esu užimta fotosesijomis, nes kaip jau visi žinome šiltuoju metų laiku švenčių maratonas didžiausias.

Tačiau rudenį planuojame pradėti ruoštis „Help-Portrait“ projektui. Kadangi kiekvienais metais siekiame sugalvoti kažką naujo ir neįprasto, todėl ir šiemet ties tuo padirbėsime – galvojame apie didesnę erdvę, kurioje rinksis ir bus fotografuojami žmonės, nes turint galvoje, kad pernai metais padarėme net 200 fotografijų, tai įrodo, kad kraštiečių dėmesys šiam reikalui tikrai nemažas. Taip pat norėtume optimalesnio proceso su nuotraukų spausdinimu. Tačiau, suprantama, kad bet kokie pokyčiai reikalauja ir investicijų. Naujovių įgyvendinimui prireiks ne tik mūsų, bet ir kitų institucijų pagalbos – kreipsimės net į Kėdainių rajono savivaldybę.

O šiuo metu vieno Kėdainių fotografų draugijos nario iniciatyva rugpjūtį norime surengti vienos dienos fotografavimo stovyklą vaikams, kurios metu jie turės galimybę sužinoti daug teorinių dalykų ir tai išbandyti praktiškai.

Visada dirba su meile

– Projektuose tenka bendradarbiauti, užsakytose fotosesijose dirbate individualiai, kaip lengviau?

– Visur galima įžvelgti tiek pliusų, tiek minusų. Tiesiog dirbant komandoje – tai dažniausiai būna projekto metu, lengviau įgyvendinti sugalvotą idėją, nes šalia įvairių sričių specialistai ir tardamiesi  bei dirbdami mes padarome išties puikų rezultatą. Aš esu labai dėkinga visiems žmonėms, kurie prisideda prie kūrybinio darbo. Tai, ką darau, nebūtų įmanoma be jų pagalbos.

Tuo tarpu individualiai dirbdama fotografuoju lygiai taip pat, nuo to kokybė ir meilė darbui nepasikeičia – keičiasi tik žmogaus įvaizdis. Komandoje – mes jį padarome tokį, koks jis mums reikalingas (yra pakeičiamas stilius, padaromas makiažas ir šukuosena), o dirbdama individualiai aš jį fotografuoju toks koks jis tuo metu yra. Tačiau svarbiausia pabrėžti tai, kad man mano darbas yra mielas, todėl visada dirbu nuoširdžiai ir atsakingai.

Eksponavo parodoje

– Įdomu būtų susipažinti su Jūsų darbais. Kur galima pamatyti kurtas fotografijas? Ar dalyvaujate parodose?

– Viešai savo darbus esu publikavusi tik Kėdainiuose. Tai buvo ne kokia tai asmeninė paroda, o Kėdainių fotografų draugijos organizuojama paroda, kurioje eksponavo ir kitų fotografų darbus. Manau, jog darbų viešinimas tokiose vietose naudingas ne tik dėl to, jog tavo darbus pamato visuomenė, kraštiečiai, bet dar ir dėl to, kad turi puikią progą pabendrauti su bendraminčiais, pasisemti vienokių ar kitokių idėjų, pasidalinti turimais potyriais.

Taip pat ir kituose miestuose (kur tiksliai pasakyti negaliu) galima išvysti mano darbų, kurių viešinimu užsiima Alytaus meno mokykla, būtent joje šiuo metu ir mokausi bei tobulinu savo fotografijos įgūdžius. Mano nuomone, mokslas – viena iš galimybių tobulinti save, praplėsti akiratį. Be to dalį fotografijų esu patalpinusi ir socialiniame „Facebook“ tinklalapyje, kuriame visi besidomintys fotografiją ir norintys susipažinti su mano darbais gali tai padaryti.

Bendravimas – ne problema

– Kokių savybių iš Jūsų pareikalauja fotografijų kūrimas?

– Visų pirmą reikia turėti gerus bendravimo įgūdžius. Kadangi visi mano gyvenime nuveikti darbai buvo susiję su žmonėmis, todėl komunikabilumas man ne problema.

Taip pat reikalingas pastabumas. Visada reikia matyti ir perteikti tai, ką matyti gali ne kiekvienas. Fotografija privalo turėti emociją, nuotaiką, o aplinka privalo tai atspindėti. Be abejo reikia išmanyti techninius dalykus. Profesionalūs fotoaparatai ne šiaip sau prietaisai, su jais, kaip su telefonu „nepapyškinsi“. Ir svarbiausias dalykas reikia mokėti tarsi „susigyventi“ su žmogumi, jį pažinti – tada fotosesija tampa lengvesnė. Kiekvieną kartą su klientu tardamasi dėl fotosesijos bandau jį perprastį, suvokti kas jis per asmenybė, o čia vėl gi išplaukia bendravimas.

– Iš pažiūros atrodo lengva. Bet tikriausiai tik patyrusiam fotografui… O Jums ar tenka susidurti su kokiais nors sunkumais?

– Sunkiausia būna tada kai artėja fotosesijos laikotarpis, o tu net nežinai pas ką važiuosi, kur pakliūsi ir kas ten bus. Ne kartą yra tekę fotografuoti užsakymus kituose miestuose, kada tik telefonu buvo susitarta, elektroniniu būdu pasirašyta sutartis ir realiai iki paskutinės minutės nežinojau pas kokius žmones važiuosiu.

Tada baimė ir jauduliukas mane lydi iki pat paskutinės minutės, kada reikės fotografuoti – būtent tai man ir yra sunkiausia, nes, kaip jau minėjau, visada esu linkusi susipažinti su klientais.

– Ir net lietus nebaisus, juk didžioji dalis fotosesijų vykdomos po atviru dangumi?

– Jei jau lietus sugalvoja mus pagąsdinti, tenka griebtis kraštutinių priemonių. Jei klientai su skėčiais gryname ore fotografuotis nesutinka, tuomet galima rinktis iš kelių uždarų erdvių – kalbant apie Kėdainių rajoną yra keli dvarai, kurie bet kada priima fotosesijoms, žinoma už papildomą mokestį.

Taip pat yra variantas dislokuotis į foto studiją ir ten atlikti darbą. Taigi kaip matote bet kokias problemas išsprendžiame ir bijoti tikrai nėra dėl ko.

Visada mėgo natūralumą

– Galima sakyti, patirtis daro savo. O kaip apibūdintumėte pokyčius nuo pat darbo pradžios iki dabar?

– Labai sunkus klausimas (šypsosi). Na , žinoma, per tiek laiko keitėsi technika, keitėsi mano turimos fotografijos žinios, atradau naujovių, kurias su laiku vis tobulinu ir naudoju darbe.

Manau kiekvienas kūrėjas su laiku tobulėja vien dėl to, kad dirbdamas sau mėgiamą darbą ir užsiimdamas įvairiomis su tuo darbu vykdomomis veiklomis automatiškai tampa labiau patyręs ir drąsesnis.

– Jūsų kūryboje pasitaiko specialių efektų ar visgi mėgstate natūralumą?

– Aš už natūralumą, specialiuosius efektus naudoju tik tokiu atveju, jei to yra reikalaujama.

Padarytos nuotraukos jokiais būdais nepakeičiamos, jos tik minimaliai sutvarkomos – reikiamai apkarpomos, pakoreguojamas žmogaus vaizdas ar tai aplinkos vaizdas, bet realiai nuotrauka nepasikeičia, ji tik tampa išraiškingesnė, labiau perteikianti emociją.

– Kokį vaidmenį aplinka atlieka fotografavimo procese, kaip ją pasirenkate?

– Aplinka atlieka itin svarbų vaidmenį, tad prieš rengiant fotosesiją visada labai atsakingai pasirinku vietą – svarbiausias faktorius tas, kad aplinka turi atspindėti fotografavimo temą.

Tarkim visai neseniai su komanda rengėme laukinės merginos įvaizdžio fotosesiją – todėl krūmai, primenantys džiungles, gamtos apsuptis buvo pati tinkamiausia aplinka tam – ne veltui ją ir pasirinkau.

[quote author=“Aut. past.“]Laukinės merginos įvaizdžio fotosesijos metu. Aplinka, primenanti džiungles, pasirinkta neatsitiktinai, tai padeda atspindėti ir sustiprina fotosesijos tematiką.[/quote]

Darbai pristato kūrėją

– Tikriausiai niekam ne paslaptis, jog fotografų šiais laikais netrūksta. Kaip tapti mėgiamu?

– Mėgiamu gali tapti tik savo darbais. Jei jie bus kokybiški, profesionalūs ir trauks kiekvieno akį, galima sakyti, bus ir populiarumas.

Pati tiesiogiai niekur nesireklamuoju, žmonės apie mane sužino per pažįstamus ar jau fotografuotus klientus. Todėl visada stengiuosi darbą atlikti su didžiuliu atsidavimu ir meile. Tai ir yra mano pagrindinė reklama – klientų rekomendacijos, kurios eidamos iš lūpų į lūpas pristato mane.

– Ir neprivalu išsiskirti iš kitų?

– Bet koks kuriantis žmogus turi savo stilių, savo mėgiamus dalykus ir tai atsiskleidžia natūraliai. Kiekvieno kūrėjo darbai kalba už patį autorių, atspindi tai, kas esi, ką mėgsti, ką išgyveni.

– O kas patinka Jums?

– Fotografuodama turiu galimybę pažinti labai įvairias temas, vienos jų mane žavi labiau, kitos mažiau. Asmeniškai man labiausiai patinka fotografuoti žmones, perteikti jų emociją, nuotaiką nei statiškus dalykus.

Tačiau galbūt vėlgi pasikartosiu, bet svarbiausia yra geras bendravimas, tarpusavio ryšio palaikymas, natūralumas ir žmogiškumas.

Ne kritika, o patarimai

– Ar dažnai sulaukiate kritikos dėl atlikto darbo?

– Iš klientų tai pasitaiko retai, žinoma, gautas rezultatas nebūtinai gali tikti ir patikti, tačiau vieni žvelgia į vienus dalykus fotografijose, kiti atkreipia dėmesį į kitus dalykus, aš dirbdama stengiuosi viską visada atlikti kokybiškai ir tik taip, kaip man atrodo geriausia.

O kritika, kurios dažniausiai sulaukiu iš labiau patyrusių fotografų, man yra tarsi patarimai. Jais vadovaudamasi galiu darbą atlikti geriau ir dar profesionaliau, todėl tokia „kritika“ man dar ir naudinga (šypsosi).

Dirba draudimo įmonėje

– Fotografija Jūsų gyvenime atlieka itin svarbų vaidmenį. Tai vienintelė veikla, kuria užsiimate?

– Deja, bet ne. Kol auginau antrąjį vaikelį, užsiėmiau tik fotografija. Tačiau vyresnėlį išleidusi į mokyklą, o mažėlį į darželį, pradėjau dirbti draudimo agentūroje.

Draudimo įmonėje gavusi lankstų darbo grafiką nesunkiai tai suderu su fotografavimu, todėl jokių bėdų nekyla – randu laiko viskam.

Mėgsta produktyviai leisti laiką

– Dirbate draudimo bendrovėje, savaitgaliais fotografuojate. Kaip tokį Jūsų užimtumą vertina šeima?

–  Šeima mane palaiko, žinodama, kad net ir tokį nemažą darbo krūvį turėdama, bet visgi esu laiminga dėl to, ką darau. Neretai jiems smalsu, tačiau kalbant apie priekaištus, galiu pasigirti, kad tokių niekada nesulaukiu.

Tikriausiai prie to prisidėjo ir mano noras produktyviai leisti laisvalaikį su šeima. Mano nuomone, svarbu tai, kaip ji praleisiu, o ne tai kiek laiko būsime kartu. Nes kartais bereikšmis buvimas neretai perauga į pykčius, nesąmoningas ir keblias situacijas, o turėdami, kad ir nedaug laiko, tačiau praleisdami jį turiningai esame tikrai laimingi.

– Ką veikiate laisvu nuo darbo laiku?

– Norėdama atsipalaiduoti labiausiai mėgstu gulėti lovoje prie televizoriaus, tačiau čia taip tik po darbų.

Su šeima mėgstame keliauti, nuvažiuoti prie jūros. Taip pat ekspromtu sugalvojame nuotaikingų ir nutrūktgalviškų dalykų, kurie įsimena ilgam. Visada jaučiuosi laiminga būdama su šeima. Galima sakyti, jog esame šeima, mėgstanti spontaniškus dalykus – gera kai gali leisti sau ir išlėkti bet kur, kur tuo metu labiausiai nori.

[quote author=“Aut. past.“]Irina Jurkėnienė ne kartą yra prisidėjusi ir prie įvairiausių fotografų vykdomų projektų. Vienas tokių – „Help Portrait“ nuotrauka.[/quote]

Džiaugiasi, tuo ką turi

– Jei atsirastų galimybė laiką atsukti atgal, ką keistumėte?

– Tikrai ne. Šiuo metu gyvenu tuo, kas man labiausiai patinka ir kas man yra gyvenime svarbiausia – užsiimu sau mėgiama veikla, turiu tinkamą darbą, nuostabią šeimą, todėl apie jokius pokyčius negalvoju nei dabar, nei ateityje, nei tame laikotarpyje, kuris jau praėjo.

Svarbiausia atrasti tai, kas yra prie širdies, o aš būtent tą ir esu atradusi, gyvenu su tuo ir jokioje kitoje situacijoje savęs neįsivaizduoju.

[#gallery=915#]