Ten, kur išnyksta kaimų ribos… sparčiai tuštėjantys Juciūnai

 Ten, kur išnyksta kaimų ribos… sparčiai tuštėjantys Juciūnai

Šiandien lankysimės Pelėdnagių seniūnijoje esančiame nedideliame Juciūnų kaime. Ir nors kaimelis labai nedidelis bei sparčiai nykstantis, jame vis dar veikia koplytėlė. Kaime vis dar gyvenantys tiek vyresni, tiek jaunesni žmonės sako, kad šios vietos nekeistų į jokią kitą. Žmonės prisimena, kad kadaise Juciūnai buvo didelis ir klestintis kaimas.

[quote author=“Vaclovas“]Gyvenimas kaime turi daug savų pliusų. Gal būt ne visi tai supranta, tačiau taip yra. Arba būna, kad žmonėms ateina laikas, kai jie supranta, kad gyvenimas kaime yra daug produktyvesnis, daug sveikesnis, daug kokybiškesnis nei kur kitur.[/quote]

Vingiuojančiais keliais

Į Juciūnus patraukiame vėlyvą pirmadienio popietę, mat bijome, kad šios savaitės planų nesugriautų lietus. Tiesą sakant, prieš kelionę dar nežinome, kad vyksime būtent į Juciūnus. Nusprendėme tik tai, kad važiuosime į Pelėdnagių seniūniją, Nociūnų kaimo link. O Juciūnus atrodome visai netyčia, vinguriuodami sutvarkytais šios seniūnijos kaimelių žvyrkeliais.

Lyg iš pypkės apie kaimo praeitį ir dabartį pasakoja šio kaimo gyventoja Danutė.Niekuo neišsiskiria

Juciūnų kaimo trobos niekuo neišsiskiria nuo įprastų kaimo namelių. Kur žmonės gyvena – sodybos tvarkingos ir prižiūrėtos, o ten kur žmonių jau nematyti, sodybos baigia paskęsti žolynuose ir krūmynuose. Tvarkingos dar likę nebent vasaros rezidencijos, į kurias savinininkai užsuka tik vasaros metu pailsėti.

Įvažiavus į kaimą akys užkliūva už vienos sodybos, kurios kieme stovi keletas senutėlių, bet dar neblogai išsilaikiusių „volgų“.

Piktas sargas

Apžiūrėti šiuos legendinius automobilius nėra taip lengva – didelę teritoriją saugo aukšta tvora ir už jos dantis šiepiantis nelabai draugiškas šuo. Tad tenka skambinti ant tvoros pakabintu nuo dviračio nuimtu skambučiu ir laukti sodybos šeimininkų.

Netrukus mūsų džiaugsmui tolumoje suboluoja moteris. Matosi, kad ji tikrai mūsų neišvarys, kaip tenka pripažinti, kartais nutinka. Moteris nujaučia ko čia atvykome ir nesunkiai leidžiasi į kelionę laiku.

Kaimas klestėjo

„Kadaise Juciūnai buvo didelis ir klestintis kaimas. Čia gyveno net keli šimtai žmonių. Šalia, kituose kaimeliuose, taip pat gyveno daug žmonių, tad buvome tankiai apgyvendintas kraštas. Juciūnai turėjo netgi savo dvarą, kurį buvo įsigijęs buvęs Marijampolės ir Šiaulių apskričių viršininkas Alfonsas Pimpė. Dabar žinomaiusias mūsų kaimo statinys – medinė koplytėle. Ji yra vis dar veikianti. Ją aptarnauja Jonavos rajono klebonas. Koplytėlė yra tvarkinga ir prižiūrima“, – lyg iš pypkės apie kaimo praeitį ir dabartį pasakoja šio kaimo gyventoja Danutė.

Dabar žinomiausias Juciūnų kaimo statinys – medinė koplytėle. Ji yra vis dar veikianti.Prižiūri seniūnija

Moteris pasakoja, kad Juciūnų kaime esanti koplytėlė sovietmečiu buvo prižiūrima tuo metu „Aušros“ kolūkiui pirmininkavusios Paulinos Noreikienės, o dabar yra atitekusi Pelėdnagių seniūnijai, tad ji ir turi rūpintis jos priežiūra.

Koplytėlė ilgą laiką buvo bešeimininkis turtas. Kauno arkivyskupija jos neprisiėmė, tad po kelerius metus trukusių juridinių procedūrų ji atiteko Kėdainių rajono savivaldybei, o pastaroji ją perdavė Pelėdnagių seniūnijai.

„Prieš gerą dešimtmetį koplytėlė buvo suremontuota, iš vidaus iškalta dailylentėmis. Ir koplytėlė, ir varpinė buvo perdažytos. Dažų tam tikslui parūpino Žeimių parapijos klebonas, o seniūnas, kaip ir buvo sutarta, pasirūpino, kad šiuos statinius perdažytų viešuosius darbus dirbantys darbininkai, tie, kur už pašalpas turi atlikti visuomenei naudingus darbus“, – dėstė geros nuotaikos neprarandanti vietos gyventoja.

„Volgų“ fanas

Nuo koplytėlės pasisuka kalba apie Danutės kieme stovinčias senutėles „volgas“.

„Mano vyras yra šių automobilių mylėtojas. Jis yra ir lenktynininkas, šiuo metu vežiojantis garbingus asmenis, valdžios vyrus. O turime kieme net kelis automobilius, vieni jų važiuoja, kiti – detalėms skirti. Juk dabar nėra taip paprasta įsigyti tokiems automobiliams dalių. O mano vyras tas mašinas labai myli, aš neprieštarauju tokiam jo pomėgiui. Jei jam patinka, tai ir man gerai“, – išdėsto Danutė.

Edvinas teigia, kad jam gyventi kaime patinka, o tai, kad gyvena toliau nuo kitų žmonių, jam yra privalumas. Išaiškina situaciją

Pasirodo, kad Juciūnų kaime žurnalistai lankosi ne pirmą kartą, tad Danutė išaiškina mums visą situaciją, kad tik nesuklystume.

„Pas mus žmonės atvažiuoja pro Akmenių kaimą. O mūsų sodyba jau yra Juciūnuose. Kaimai yra labai susiglaudę. Vieni maišo, sako, kad mokykla buvo Juciūnuose, o iš tiesų mokykla buvo Akmeniuose. Štai dar kiek tolėliau yra dar viena sodyba – ten jau nei Akmeniai, nei Juciūnai. Tai Nartautų vienkiemis. Ten žmonės atvažiuoja vasaroti“, – kaimo situaciją apibendrina ir žurnalistams visus taškus ant „i“ padeda sudėlioti draugiška moteris.

Pasilyksti nesunku

Atsisveikinę su Danute keliaujame toliau. Iš tiesų, pagalvojame, pasimesti įmanoma ir šiame dviejų gatvių kaime. Susigaudyti iš tiesų yra nelengva, kur vienas kaimas baigiasi, o kitas – prasideda. Šiame krašte lyg susiklijavę trys kaimeliai – Juciūnai, Akmeniai, Nartautai. Bet viską išsiaškinę patraukiame toliau.

Juciūnų kaime iš tiesų yra tik viena gatvė, ties kuria ir yra išsidėsčiusios visos sodybos. O kaimus tarsi skiria viena kryžkelė, kurioje ir stovi koplytėlė, rymo kapinaitės.

Kaimas tuštėja

Vysktame toliau ir matome tai vieną, tai kitą apleistą trobą, kurias ryja žolynai ar šabakštynai. Užsukame į vieną vis dar prižiūrimą ir puoselėjamą sodybą. Pavaikščioję suprantame, jog tai vadinama vasaros rezidencija – čia žmonės atvyksta pailsėti savaitgaliais, per atostogas. O šiokiomis dienomis sodyba tuščia, nuo piktavalių saugoma įrengus signalizaciją.

Įvažiavus į kaimą akys užkliūva už vienos sodybos, kurios kieme stovi keletas senutėlių, bet dar neblogai išsilaikiusių „volgų“.Naujas gyventojas

Išvažiavę iš vasaros rezidencijos išvystame dar vieną apleistą sodybą, važiuojame toliau ir pamatome gyvenamąjį namą. Bandom! Gal būt čia pavyks surasti gyvenančių žmonių. Ir nustembame – mus pasitinka jaunas vyras, kuris prisistato naujakuriu. Tikrai nustembame – naujakurys tokiame mažame ir nykstančiame kaimuke. Kažkas įdomaus!

Negali be kaimo

„Pats esu iš kaimo. Tiesa, iš kito kaimo, kur gyvenau su tėvais. Norėjosi gyventi atskirai, sukūriau savo šeimą, tad atsikraustėme čia. Sodybą nuomojamės, gyvename dviese. Dirbti kasdien važiuoju į Kauną. Tiesą sakant, daug kas čia taip daro. Iš visų kaimų net dvi brigados susirenka ir vykstame dirbti. Statybininkai įpratę keliauti po Lietuvą, o be to, juk čia aplinkui jokio geresnio darbo ir nerasi“, – pasakoja Juciūnų kaimo naujakurys Edvinas.

Vienatvės nebijo

Edvinas teigia, kad jam gyventi kaime patinka, o tai, kad gyvena toliau nuo kitų žmonių, jam tai tik privalumas.

„Daugiau laisvės, daugiau erdvės. Juk aš – kaimo vaikas, pripratęs gyventi kaime ir man atrodo čia viskas paprasta. Tiems, kurie nepratę gyventi kaime, gal ir atrodo kažkaip ne taip, bet mums, kaimo žmonėms, viskas čia įprasta ir normalu. Nei čia vieniši jaučiamės, nei ką. Susisiekimas nėra blogas, šalia nemažas Beinaičių kaimas, Nociūnai, Kėdainiai. Ir tas Kaunas visai netoli. Dabar tie atstumai nieko nereiškia“, – paaiškino jaunas ir darbštus vyrukas.

Pasirodo, senjoras Vaclovas yra gimęs ir augęs Juciūnuose. Tikras šio kaimo senbuvis!Gyvena ir senbuvis

Atsisveikinę ir padėkoję Edvinui, keliaujame toliau. Tiesa, keliauti labai nėra kur. Kaime liko vos kelios nepalankytos sodybos. Ir vėl trobos sutvarkytos, tačiau aptvertos ir užrakintos – vėl vasaros rezidencijos.

Pagaliau viename kieme išvystame besidarbuojantį senjorą. Nuskubame pasisveikinti. Garbaus amžiaus žmogus žodžių kišenėje neieško ir kaip mat randame bendrą kalbą. Pasirodo, senjoras Vaclovas yra gimęs ir augęs Juciūnuose. Tikras šio kaimo patriotas!

Liko prisiminimuose

„Didelis kaimas liko tik mano prisiminimuose. Prisimenu ir mokyklą, ir kolūkį. Viską puikiai pamenu. O dabar kaimai traukiasi, nyksta. Taip juk yra visoje Lietuvoje, jaunimo kaime juk mažai, pagrinde mes, senoliai. O kai mūsų nebebus, kažin kas kaime bus. Mums tai gerai čia gyventi, daug senam žmogui ir nereikia, o ko reikia, viską mes turime ir gyvename neblogai“, – dėsto šviesaus proto senjoras Vaclovas.

Gyventi sveikai

„Man kaimas patinka ir dėl dar vienos priežasties – čia galima gyventi sveikai. Galima valgyti savo užsiaugintas daržoves. Kai pats užsiaugini, tai žinai, ką valgai. O kaime turime galimybę užsiauginti sveikų daržovių. Kažkada auginau 30 arų šiltnamyje agurkus. Tai aš jų netręšdavau taip, kaip daroma dabar. Dabar agurkas – didžiulė chemikalų dozė. Niekam nepatarčiau jo valgyti. Juk valgome praktiškai nuodus. Esu agronomas, žinau ką kalbu“, – dėsto savo tvirtą nuomonę vyriškis.

Karti tiesa

Senjoras Vaclovas yra buvęs tremtinys, tad jis yra tikras žodžio žmogus. Jis sako į akis tiesą, kad ir kokia karti ji bebūtų.

[quote author=“Vaclovas“]Kaime žmogus gali būti laisvas. Jis čia yra laisvas ir gali laisvai gyventi. Mieste – ne visada taip yra.[/quote]

„Kaime žmogus gali būti laisvas. Jis čia yra laisvas ir gali laisvai gyventi. Mieste – ne visada taip yra. Taigi, gyvenimas kaime turi daug savų pliusų. Galbūt ne visi tai supranta, tačiau taip yra. Arba būna, kad žmonėms ateina laikas, kai jie supranta, kad gyvenimas kaime yra daug produktyvesnis, daug sveikesnis, daug kokybiškesnis nei kur kitur“, – apibendrina senjoras ir toliau skuba dirbti nebaigtus darbus.

O mes, atvsisveikinę su paskutiniu mūsų pašnekovu, patraukiame Beinaičių kaimo link. Iš čia pro Šilainėlius patraukiame ir į Kėdainius.

[#gallery=1480#]

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video