Sutkūnai – vienišas vienos sodybos kaimas

Šiandien ir vėl lankysimės Krakių seniūnijoje, kurioje daug nedidelių ir niekam nežinomų kaimukų. Tačiau kiekvienas kaimukas turi didelę savo istoriją. Šiandien lankysimės tokiame kaime, kur gyvenama liko tik viena sodyba, o toje sodyboje gyvena garbaus amžiaus močiutė, kuri pati šį kaimą ir kūrė. Senolė šiame atokiame ir, rodos, žmonių pamirštame kaime praleido visą savo gyvenimą.

Minčių – nulis

Trečiadienio rytas. Pasitariame su fotografu, kur šiandien važiuosime, kokį kaimą aprašysime ir fotografuosime, su kokio krašto žmonėmis susipažinsime. Tiesa, pasitarimas tikrai nebuvo iš produktyviųjų, mat nieko doro taip ir nenusprendėme. Fotografas pataria važiuoti Josvainių kryptimi, tad susikrovę mantą ten ir vykstame. Dar nė nenutuokiame, kad šiandien atsidursime visai kitame Kėdainių rajono kampelyje.

Ritiniai, ritinėliai

Privažiavę Josvainius sukame Angirių kaimo pusėn ir toliau riedame lygiu, gražiu, tvarkingu asfaltuotu keliu. Važiuojam ir dairomės, gal kokių kelių ir keliukų išvysime, gal kokį nedidelį dar neaplankytą kaimelį pamatysime. Tačiau važiuojant matome tik šiaudų rintinius. Pilni laukai šiaudų ritinių! Šienapjūtė tvirtai įsibėgėjo. Stabtelime tai vienoje, tai kitoje vietoje, fotografas įamžina nuostabius gamtos vaizdus. Šiek tiek pavaikščiojame, pasiklausome paukščių čiulbėjimo, apsidairome ir vykstame toliau.

Gandrai gandriukai

Važiuojant tai vienoje, tai kitoje vietoje matome gandrų lizdus ir mažas gandriukų galveles. Gandriukai jau paaugę, apsiplunksnavę. Tikri gražuoliai. Stabtelime ir einame pasižiūrėti iš arčiau, tačiau vos priėjus jie priglunda prie lizdo ir jų nuo žemės jau nebematyti. Gudrūs paukšteliai, vos tik pamatę žmogų ir pajutę pavojų, kaipmat slepiasi. Vis tik iš toliau ir su profesionalia aparatūra fotografui pavyksta įamžinti gražuolius iš labai arti. Vykstame toliau.

Nė nepastebėjom

Toliau važiuojame asfaltuotais keliais, važiuojame pro vieną, antrą, trečią kaimą. Apie juos visus jau rašiau aš arba mano kolegos. Ieškome toliau dar neatrastų kampelių. Beieškodami kaimukų atsiduriame Krakių seniūnijoje esančiame Pajieslyje. Visai neseniai aprašėme nuostabų kampelį – Ambraziūnus. Gal ir šįkart pavyks kažką aptikti Krakėse? Seniūnas Jonas Dalbokas yra minėjęs, kad čia nemažai vienkiemių, nedidelių kaimelių. Važiuojam!

Važiuoti ar nevažiuoti?

Netoliese pamatome nedidelį keliuką ir susimąstome, pasukti juo ar ne. Kažin ar šis keliukas kur nors veda, toks žvyruotas, siauras. Gal tik į ūkininko lauką ar apleistas fermas? Bandom, kas bus, tas bus! Važiuojame vingiuotu keliuku keletą kilometrų ir aplink nieko nematome, išskyrus laukus ir miškus. Laukai išdirbti, žaliuojantys – bręsta grūdai. Pagaliau tolumoje išvystame vieną sodybą, aplink ją daugiau nieko nėra. Bandome užsukti, gal čia kas gyvena?

Sodyba apleista

Laukų viduryje esanti sodyba apsodinta įvairiais vaismedžiais – obelimis, vyšniomis, trešnėmis, kriaušėmis. Visi jie brandina vaisius. Tiesa, kiek įsižiūrėjus pamatome, jog trešnių jau nebėra – jas nuskabė paukšteliai. Einame tolyn ir matome išpjautus didelius medžius, jau kokį mėnesį nešienautą žolę. Visgi sodyba užrakinta, joje nieko nėra. Tiesa, sodyba nėra apleista, matyt, čia dar atvažiuoja kažkas, apsilanko ir vėl išvažiuoja. Apeiname sodybą ir einame automobilio link. Važiuosime toliau.

Gyvena, gyvena!

Važiuojame toliau ir už kokio puskilometrio išvystame dar vieną sodybą. Sodyba aptverta tvorele, labai tvarkinga, varteliai uždaryti. Matosi labai prižiūrėti ir puoselėjami gėlių darželiai, priešais namą stovi medinis kryžius. Praveriame vartelius ir iš lėto keliaujame namo link, galbūt čia galėsime pasikalbėti su vietiniais. Žiūrime, kad durys nerakintos ir šūktelime, klausdami, ar kas yra namuose. Šeimininkė atsiliepia ir pakviečia užeiti. Pagaliau radome gryčią, kurioje yra žmonių.

Visą gyvenimą

Prie lango sėdi garbaus amžiaus moteris, kuri kaipmat pakviečia prisėsti ir mus. Prisistatome ir paaiškiname, ko atvykome. Moteris šiek tiek sutrinka, mat laikraščio pati jau nebeskaito, bet sutinka mums papasakoti, kuo gyvena šis atokus kaimelis.

„Aš jus mačiau jau, kai jūs įsukote pas mano kaimynus. Mačiau, kaip ten įvažiavote su mašina. Žinote, pamatai nori ar nenori, nes visą laiką matant tą patį vaizdą pasidarai labai jautrus pokyčiams. Mes pripratę gyventi visiškoje ramybėje“, – pokalbį pradeda devintą dešimtį metų skaičiuojanti sodybos šeimininkė Janina.

Viena gyvenama sodyba

„Mūsų kaime yra tik dvi sodybos. Tų kaimynų, kur jūs buvote nuvažiavę, ir mano. Visame kaime yra tik viena gyvenama sodyba. Aš esu vienintelė registruota šio kaimo gyventoja. Daugiau gyventojų čia nėra, tiesa, jų niekad per daug ir nebuvo. Turėjome kaimynus, vieni mirė, sodybą nusipirko kiti. Po to tie kiti išsikraustė į Kauną, tai atvažiuoja čia tik savaitgaliais. Nuolat žmonės čia jau nebegyvena“, – dėsto šviesaus mąstymo močiutė.

[quote author=“Janina“]Mes pripratę gyventi visiškoje ramybėje.[/quote]

Didelio nebūta

Janina pokalbiui įsibėgėjus supranta, kad mes net nežinome, kokiame kaime esame, mat kaimo ribų nežymi jokie ženklai, niekur nėra parašyta nei kokia čia gatvė, nei koks kaimas.

„Jūs esate Sutkūnų kaime. Aš šiame kaime gyvenu visą gyvenimą. Patys su vyru šią trobą ir statėme. Pamenu, kaip kūrėsi šis kaimas. Tuomet buvo lyg ir daugiau sodybų. Buvo dar kelios. Bet kai melioravo laukus, tas sodybas perkėlė, panaikino. Kažkada planavo čia įkurdinti didelį kaimą, bet planai žlugo, tai nuo tų laikų ir liko čia tik pora sodybų. Nuo tų laikų ir gyvename atokiai nuo visų kitų žmonių“, – įdomią istoriją pasakoja moteris.

Vienišas kelias

Janina gyvena praktiškai laukuose. Šalia jos sodybos besidriekiantis keliukas yra vos išvažiuojamas.

„Būna, kad per dieną nė vienas automobilis nepravažiuoja. Labai retai čia kada kas važiuoja. Už manęs dar ūkininko sodyba yra ir viskas. Daugiau nieko šiame krašte nėra. Visą gyvenimą taip ir nugyvenau čia, atokioje, bet širdžiai labai mieloje vietoje, kurios nekeisčiau į jokią kitą“, – šypsosi moteris ir pasiūlo mums užkąsti sausainių.

Kiek aprėpia

Aplink visą Janinos sodybą vieni laukai. Kur tik akys žvelgia, ten laukai. Ūkininkų pasėliai, kiek toliau – miškai. Susimąstome. Žmogus juk visą gyvenimą praleido atokioje vietoje, kiek toliau nuo kitų žmonių, bet protas toks šviesus, tokia šauni moteris! Baltas pavydas apima ir mes didžiuojamės atradę tokį šaunų žmogų, tokią įdomią senolę. Šnekučiuojamės toliau, o Janina pasakoja, kad jai liūdna niekada nebuvo, mat gyveno su didele šeima.

Didelė šeima

„Pasistatėme su vyru čia namą. Dirbo vyras, dirbau ir aš kolūkyje. Sugyvenome keturis vaikus – tris berniukus ir vieną mergaitę. Tai jau mūsų buvo šeši. O dar gyveno ir teta. Žodžiu, šeima buvo gausi ir didelė, liūdna niekuomet nebuvo. Atvirkščiai, jautėmės labai laisvi. Juk aplink laukai. Nėra nieko. Tiesa, kai turėjom kaimynus, buvo linksmiau, na, kažkaip, nors žmones dažniau matydavome“, – pro langą žvelgia senjorė.

 [quote author=“Janina“]Visą gyvenimą taip ir nugyvenau čia, atokioje, bet širdžiai labai mieloje vietoje, kurios nekeisčiau į jokią kitą.[/quote]

Savais keliais

„Vaikai užaugo ir iškeliavo savais keliais. Visi gyvena kituose miestuose. Vienas vaikas gyvena Amerikoje. Tiesa, pas mane nuolat atvažiuoja dukra, kuri man ir maisto nuperka, ir viso kito, ko reikia. Nežinau, pati jau vargiai ar apsipirkčiau, visa tai už mane daro dukra. Artimiausias miestelis – Krakės. Bet jos taip toli, o ir sveikata nebe ta. Juk jau devyniasdešimt. Nėra ko norėti. Ir taip visus daržus apeinu“, – humoro jausmo nepraranda Janina.

Gyvena su pussesere

Kad Janinai vienai nebūtų liūdna, ji vienkiemyje gyvena su pussesere Tekle. Abiejų moterų amžius panašus, tad jos visada randa bendrą kalbą. Moterys mėgsta prižiūrėti savo sodybą, tvarkytis namuose, aplinką. Augina moterys ir daržoves, prižiūri bei puoselėja įspūdingus gėlynus. Sodyba tikrai be galo tvarkinga ir jauki. Tik, kaip sako Janina, namas dviem moterims lyg ir per didelis, bet niekaip jo sumažinti neišeina.

[#gallery=1461#]

Kraustytis nesiruošia

„Niekur iš čia nesikraustysiu. Galų gale, kas tą sodybą pirktų, taip atokiai stovinčią. Štai, kaimynų sodyba jau apleista. Aišku, nesinorėtų, kad ir mano sodyba būtų apleista, gal apsigyvens po manęs kas. Vaikai mano nenori, na, ką čia daryti, juk žmogui darbo reikia, o kur jo čia gausi laukuose? Senam žmogui irgi nelabai patogu: parduotuvė toli, daktarai toli, viskas toli. Nepatogu labai, bet ką padarysi, per visą gyvenimą jau pripratau“, – pasakoja moteris.

Būna liūdna

Janina pasakoja, kad būna dienų, kuomet jai būna labai liūdna. Moteris nuolat stebi kasdien čia pravažiuojantį mokyklinį autobusą, kuris veža vaikus į mokyklą. Ji mintinai, net nežiūrėdama į laikrodį, žino, kada autobusas važiuos.

„Gyvūnų jau nebeauginu. Neturiu nei vištų, nei karvių. O kažkada turėjome, kažkada didelis mūsų ūkis buvo. Dabar pasakysiu, kad net šuns neturiu. Katinas ir tas yra dukros atvežtas. Man dažnai reikia tai pas medikus, tai dar kur išvažiuoju su dukra. Kaip aš paliksiu gyvūnus vienus. Juk negaliu. Be to, ir sveikata ne ta, kad juos visus apeičiau ir prižiūrėčiau. Dabar tik darželiuose pasikapstau, daržus nusiraviu ir tiek. Man pakanka. Savaitgaliais sulaukiu daugiau vaikų, anūkų. Būna čia to šurmulio, man pakanka“, – juokiasi senolė.

Stovi kryžius

Janinos kieme stovi didelis medinis kryžius. Jį išdrožė jos sūnus, žinomas juvelyras. Tiesa, kur kas labiau nei šį kryžių senolė vertina vadinamąjį kaimo kryžių, kuris stovi dviejų keliukų susikirtimo vietoje. Janina sako, kad tas kryžius yra skirtas kaimui, ir ten kartais atvažiuoja žmonės. Žmonės, kurių sodybos čia kažkada stovėjo. Išlydėdama mus Janina prisimena anuos laukus, tačiau sako, kad ir dabar gyventi nėra blogai.

Reikia mokėti

Janinai pritaria ir kartu su ja gyvenanti pusseserė Teklė. Abi moterys yra pripratusios gyventi kiek toliau nuo visų, gyventi kiek kitokį gyvenimą. O mes linksime galvomis ir mąstome… Gal ir gerai? Juk kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kaip jam gyventi. Kiekvienas žmogus gyvena jam skirtą gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi savo laimę. Ir galų gale, kiekvieno žmogaus laimė yra kitokia.