Vedama iš aukščiau: tyloje pažadino per kartas perduotą šviesą

„Tik prieš kelerius metus radau atsakymą į visą gyvenimą kamavusį klausimą – kodėl mane, užaugusią Kauno centre ir vaikystėje negirdėjusią liaudies dainų, taip traukia senieji žanrai, folkloras, kodėl rankos tiesiasi pinti, austi juostas? – dalinasi Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė, vargonininkė, įvairių folkloro kolektyvų vadovė Aušra RINKEVIČIENĖ. – Užmezgusi gyvenimo tėkmėje nutrūkusius ryšius su tolimesniais giminaičiais, atradau, jog didžiulė meilė folklorui yra ne kas kita, o protėvių genai. Tada man viskas tapo aišku.“ Šie būties atsakymai Aušrai atsivėrė prieš penkmetį iš Kėdainių atitekėjus į Uteną – savo tėvų ir senelių gimtąjį kraštą. „Nors pakeičiau gyvenamąją vietą, bet veiklos liko tos pačios. Tad gyvenu kaip Kėdainiuose, – mums kalbantis telefonu nusijuokia Aušra, kurios vardas, mielas veidas ir visa energija daugeliui neatsiejama nuo 2008-aisiais jos pačios įkurto ir iki šiol sėkmingai gyvuojančio, stilizuotą folklorą grojančio bei dainuojančio Josvainių jaunimo tautinio ansamblio „Auštaras“. – Atvykusi į naują aplinką, labai ramiai išgyvenau permainų etapą ir visos mano veiklos sugrįžo. Pačiai net nelabai teko ieškoti – tai nutiko tarsi savaime, veiklos tarytum pačios mane vėl susirado. Dirbu bažnyčioje, dirbu su vaikais, suaugusiaisiais, subūriau kelis ansamblius. Toliau darau tai, kas man miela. Jaučiu stiprų vedimą iš aukščiau. Matyt, todėl, kad tai išties yra mano kelias.“

Tapo ūkininke

Aušra šypsosi, kad visos širdies veiklos Utenoje ne tik sugrįžo, bet dar ir pasipildė naujomis – pašnekovė tapo ūkininke.

„Abu su vyru esame ūkininkai, – solidžiu balsu nusijuokusi naująjį gyvenimo amplua pristato tris dešimtmečius Josvainiuose praleidusi, o dabar Utenos pašonėje, Joneliškių kaime, gyvenanti kaunietė. – Turime žirgyną, ožkų, alpakų, stručių, triušių, vištų. Integruodami tai, kas man artima – etnokultūrą, vykdome įvairias kultūrines, edukacines veiklas svečiams, rengiame vasaros stovyklas vaikams. Tai būna puiki terapija gamtoje. Jei svečiai nori, leidžiame ir ožkas patiems pasimelžti. Stovyklų metu vaikai ir sūrius gamina.

Svečius užimame įvairiausiomis veiklomis, kurios kaime gyvenusiems mūsų senoliams buvo visiškai įprastos. Vaikai mokosi pagarbaus, harmoningo buvimo gamtoje ir su gyvūnais. Juos tai veikia raminančiai – kaip terapija.

Nereikia jokio dviračio išradinėti – viso to šiuolaikiniams vaikams pakanka. Atvažiavę pasiimti atžalų, tėvai turi jų ieškoti, nes vaikai išsislapsto – nenori važiuoti namo, – juokiasi Aušra. – Tai man didžiausias įvertinimas. Matau, kad vaikams pas mus smagu ir gera.

Mano vyras svečius dar ir su karieta po Uteną pavežioja. Taigi vasarą išties smarkiai dirbame, bet labai džiaugiamės galėdami visu tuo dalintis su kitais.“

Užaugino kelias auštariečių kartas

Nors Aušra prieš kelerius metus Josvainiams tarė sudie ir pakėlė sparnus į tolimą Uteną, tačiau atsisveikinti su savo pačios suburtu ir keliolika metų puoselėtu ansambliu „Auštaras“ širdis nepajėgė – ryšys su kolektyvo jaunimu stiprus tarsi su savomis atžalomis.

„Šis kolektyvas man labai svarbus. Tai mano mylimi vaikai, kurie šiame ansamblyje auga nuo darželio. Per 18-ka muzikinės veiklos metų pasikeitė kelios ansamblio kartos. Labai gera, kai sulaukiu kvietimų į vestuves. Turime net kelias auštariečių poras. Pirmieji ansamblio nariai jau augina savo vaikus, bet vis tiek esame išsaugoję stiprų ryšį, – šiltai kalba Aušra. – Nors jie gyvena suaugusiųjų gyvenimus, tačiau vis dar prisimena „Auštarą“, kartais net vidury nakties parašo, kokie smagūs buvo kartu praleisti metai…“

Pašnekovė josvainiečių ansamblį vadina šeima ir su nostalgija prisimena kolektyvo veiklos pradžią jos pačios namuose.

„Pradžioje vaikai repetuoti rinkosi mano namuose. Į šį kolektyvą sudėjau labai daug meilės. Auštariečiai man labai artimi. Visi penki mano pačios vaikai irgi augo šiame kolektyve, – pasakoja Aušra. – Dabar su „Auštaru“ koncertinė veikla galbūt šiek tiek kuklesnė nei man gyvenant Josvainiuose, bet ji vis tiek vyksta – išvažiuojame koncertuoti ir į užsienį, o šiemet mūsų iššūkis – Moksleivių dainų šventė. Sudalyvavome atrankoje ir laukiame komisijos sprendimo.

„Auštaro“ vaikus kviečiu pas save į Uteną į stovyklas. Jie čia ir koncertuoja, o paskui lieka nakvoti, prisigalvojame įvairiausių pramogų. Atstumas ryšio nesusilpnino.“

Jaunimas pamilo folklorą

Nors suaugusieji kraipo galvas stebėdami ekranuose augančią jaunąją kartą, Aušra sako, kad jai vaikus sudominti folkloru sudėtinga nebuvo ir iki šiol nėra.

„Turbūt vaikai manimi pasitiki. Aš jiems pasakau, kad tai labai svarbu, vertinga, kad reikia tai išsaugoti, ir jie mielai įsitraukia, – nuoširdžiai pasakoja Aušra. – Su „Auštaru“ buvo taip, kad vaikai panoro dainuoti liaudies dainas, taip pat mes mokėmės ir groti su instrumentais.

Kaip sakau, aš pradėjau nuo kito galo. Dainavome liaudies dainas, bet su šiuolaikinėmis aranžuotėmis, gitaromis, smuikais, improvizuodavome. Taip liaudies daina jiems tapo artima. Paskui, dalyvaujant konkursuose, turėdavome užduotį išmokti liaudies dainą atlikti autentiškai ir pradėjome dainuoti tikrą folklorą.

Mažesnieji vaikai į auštariečius žiūrėdavo susižavėję, todėl jiems folkloras natūraliai tapo priimtinas. Taip viskas ir įsisuko. Rengdavome savaitines „Auštaro“ stovyklas pajūryje. Jie dar ir draugų pasikviesdavo. Čia organizuodavome vakaruškas, šokius, prie laužo traukdavome liaudies dainas. Tokioje aplinkoje tautinį paveldą jaunimas priima labai organiškai, – pastebi pašnekovė. – Kalbant apie folkloro sklaidą, svarbu, kad mokyklose moksleiviams dainuoti atvyktų ne suaugusiųjų folkloro ansambliai, o jų bendraamžių. Mano patirtis rodo, kad tada vaikai visai kitaip – gerokai pozityviau, žvelgia į liaudies kultūrą.“

Aušra pasidžiaugia stebėdama jaunąją kartą reginti folkloro atgimimą.

„Čia, kur dabar dirbu, turiu merginų, kurios gieda sutartines. Tai labai unikalūs vaikai. Jos didžiuojasi, džiaugiasi ta veikla ir su didžiausia meile vilki tautinį rūbą. Suaugę žmonės, matydami jaunąją kartą su tokiu atsidavimu darančią tai, ką darydavo mūsų proseneliai, net graudinasi. Senųjų tradicijų perdavimas tai vertinančiam jaunimui mane stipriai žavi“, – pabrėžia Aušra.

Pavyzdį rodo ir globojamiems vaikams

Folkloras – ne tik Aušros profesija, bet ir laisvalaikis. Kai pasitaiko proga, jiedu su vyru lekia pasišokti – nors ir į kitą Lietuvos galą.

„Su vyru labai mėgstame tradicinius šokius. Jei tik pamatom, kad organizuojamas tokių šokių vakarėlis ar naktišokiai, būtinai lekiam – ir į Palangą, ir į Kaišiadoris, ir Vilnių. O kadangi dar esame ir budintys globotojai, tai kartu vežamės ir vaikus. Šiuo metu mūsų namuose yra trys globojami vaikai, – dar viena naujiena pasidalina visą gyvenimą gausioje vaikų apsuptyje nenutrūkstamai būnanti Aušra. – Pastebėjau, kad tokios vakaronės suburia daug akademinio jaunimo, jaunų šeimų. Niekas negeria, nerūko, visi įsisiautę puikiai leidžia laiką be svaigalų, be telefonų.

Dalyvaudami tokiuose renginiuose globojamiems vaikams rodome gyvą pavyzdį, kaip prasmingai galima leisti laiką išsaugant tradicijas ir vidinę švarą.“

Vargonų muzika pavergė dar vaikystėje

Įsikūrusi Utenoje Aušra sugrįžo ir prie dar vienos savo sielos veiklos – liturginės muzikos ir vargonavimo bažnyčioje.

„Klebonas mane pakvietė dirbti Utenos Kristaus įžengimo į dangų parapijoje, senojoje miesto bažnyčioje. Čia vargonuoju ir turiu chorą. Dirbu kasdien, – intensyviu grafiku Dievo namuose nustebina pašnekovė, o aš paprašau prisiminti, kada ji pajuto trauką liturginiam skambesiui. – Augau Kauno centre. Mano močiutė buvo labai religinga ir turėjo stiprų ryšį su Dievu. Ji nuolat būdavo maldoje.

Vaikystėje, dar sovietiniais laikais, pas mus namuose kiekvieną dieną būdavo girdimas „Vatikano radijas“. Nors garsas ir džergždavo, bet močiutė, apsikabinusi radiją, vis tiek klausydavosi. Tokiame fone ir gyvenome. Paskui atsirado „Marijos radijas“, kitos panašios stotys.

Sekmadieniais eiti į bažnyčią buvo šventas reikalas. Mane mažą močiutė vesdavosi kartu. Kadangi gyvenome visiškai centre, o anuomet dauguma bažnyčių buvo uždarytos, tad vienintelė mums artimiausia būdavo arkikatedra. Ten su močiute ir eidavome, – pasakoja Aušra. – Prisimenu, kad aš visada persisukusi žiūrėdavau ne į altorių, o atgal – į vargonus. Man tai buvo nuostabu.“

Pirmiau nei kalbėti pradėjo dainuoti

Aušra atskleidžia, kad jos muzikalumą šeima pastebėjo labai anksti.

„Mama juokėsi, jog dar nemokėjau gerai kalbėti, bet jau gebėjau švariai, tiksliai dainuoti.

Muzikos, vargonų galia yra labai stipri, tad mane, augančią tokioje aplinkoje, tai tiesiog  užbūrė, – paaiškina pašnekovė. – Močiutė irgi buvo labai muzikali, gražiai giedodavo, dainuodavo, bet profesionalių muzikų šeimoje neturėjome. Todėl daug metų maniau, kad aš tokia tarsi iš niekur nieko, bet, kaip neseniai atradau, iš tiesų ne.“

Aušra pabrėžia, jog vaikystėje jai liaudies dainos skambesio pažinti neteko. Folklorą ji atrado tik mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

„Gyvenau mieste – čia folkloras, senosios tradicijos visiškai neegzistavo. Tai buvo gyva kaimuose, mažesnėse bendruomenėse, tačiau ne mieste, – paaiškina Aušra. – Besimokant konservatorijoje dėstytojas supažindino su liaudies muzika. Jis dėstė labai gražiai, įtaigiai ir mane tai stipriai paveikė. Įsimylėjau sutartines.

Stebėdavausi, iš kur pas mane, užaugusią vidury miesto, toks stiprus noras kabintis į senuosius žanrus, dainuoti liaudies dainas – juk užaugau to visiškai negirdėdama.

Atsakymus radau atvykusi į Uteną – į savo probočių žemę. Kai čia apsigyvenau, susiradau savo gimines, net tas, su kuriomis ryšys buvo nutrūkęs, kurių iki tol niekad nebuvau mačiusi. Atradau ir savo a. a. tetą, mamos pusseserę Rimutę Vitaitę, kuri buvo folkloristė, surinkusi viso Zarasų krašto folklorą ir už savo indėlį Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Šiame krašte ji buvo tikras šviesulys.

Supratau, kad meilė folklorui – mūsų giminės bruožas, keliaujantis per kartas. Tada man viskas susidėliojo į vietas – pasirodo, šią injekciją gavau su protėvių genais.“

Atrado gyvas kantičkines giesmes

Su Aušra kalbamės ir apie sudėtingus laikus išgyvenančią giedojimo tradiciją. Vienuose regionuose ji pastebimai nunykusi, o kituose – vis dar gyva ir puoselėjama.

„Daug metų dirbau Kėdainiuose, o dabar esu Utenoje, tad galiu palyginti. Mano pastebėjimu, Utenos krašte giedojimo tradicijos gerokai gyvesnės – čia daugiau chorų ir jie išties stiprūs.

Bet nesakyčiau, jog Kėdainiuose giedojimo tradicijos nebelikę, – kalba Aušra. – Vis tik daugiausia, jei bažnyčių choruose ir gieda, tai vyresnio amžiaus žmonės, ieškantys savirealizacijos, arba tie, kurie gieda jau daugybę metų. Aš pati Kėdainiuose turėjau choristų, išgiedojusių chore po pusę amžiaus. Tokiems jaučiu didžiausią pagarbą, nes jie tuo gyvena ir šiai veiklai yra pasišventę.

Kai prieš tris dešimtmečius apsigyvenau Josvainiuose, tada kiekviena miestelio gatvė turėjo savo giesmininkus, – nustebina pašnekovė. – Jie eidavo giedoti į laidotuves. Dabar šis reiškinys, deja, išnykęs.

O buvo kaimų, kur vietos gyventojai labai stengėsi išsaugoti giedojimo tradiciją. Jiems patiems tai buvo svarbi liturgijos dalis, – pabrėžia buvusi kraštietė. – Tarkime, Šventybrastyje, kur labai maža parapija, kunigas kiekvieną sekmadienį groti vargonais nekviesdavo. Bet vietinės moterys vis tiek ateidavo ir giedodavo, kaip pačios mokėdavo, o kai aš atvažiuodavau, tada giedodavo, kaip prašydavau. Būtent taip bendruomenė pati ir gali išlaikyti giedojimo tradiciją.

Dabar Užpalių kaime turiu moterų grupę, kurios dar išlaikiusios gyvą kantičkinę tradiciją – jos gieda kantičkines giesmes, – sako Aušra. – Tai labai retas reiškinys. Net aš pati nustebau aptikusi tokį dalyką.“

Giedojimas – dviguba malda

Pasak Aušros, giedojimas labai svarbus tiek bažnytinėms apeigoms, tiek kultūrai, tiek ir paties žmogaus emocinei savijautai.

„Bažnyčioje giedojimas praturtina maldą. Dievo garbinimas tada tampa dar šlovingesnis, – paaiškina vargonininkė. – Netgi sakoma, kad giedant meldžiamasi dvigubai.

O vargonininko misija yra pažadinti kiekvieną į bažnyčią atėjusį žmogų. Didingi vargonų garsai sujautrina sielą, pakelia dvasią, sukaupia maldai, sužadina giluminius atėjusiojo jausmus ir taip padeda žmogui atverti duris ryšiui su Dievu. Taigi muzika – neatsiejama ir būtina liturgijos dalis.

Giedojimas bažnyčios chore žmogui gali tapti ir tam tikra labai stipria saviraiška, bet tuo pačiu tai yra ir įsipareigojimas, tarnystė. Tokie žmonės turi per visas šventes, kiekvieną sekmadienį dalyvauti mišiose, o kur dar repeticijos, – vardija Aušra. – Nepamirškime ir to, kad muzika apskritai turi galią mūsų psichologinei būsenai, padeda kontroliuoti emocijas ir veikia kaip terapinė priemonė.

Aš pati vedu ir sutartinių mokymus, ratus. Juos lankantiems žmonėms tai yra būdas atsipalaiduoti, pailsėti nuo aplinkos chaoso. Giedodamas sutartines negali galvoti apie nieką kitą – taigi galva tuo metu ilsisi. Patys žmonės tai renkasi kaip tam tikrą meditacijos formą, – atskleidžia pašnekovė. – Dalis visuomenės šiais laikais jaučiasi vieniši, tad giedojimas chore gali būti ir jungianti, užpildanti bendrystė.

Manęs klausia, kaip aš atsirenku choristus. Sakau, jog priimu visus, kurie nori. Man svarbiausia pati bendruomenė: jeigu jie mokės tarpusavyje darniai sutarti, tada darniai ir giedos. Pradedu nuo pagarbaus žmonių tarpusavio santykio.“

Į Velykas – tik po gavėnios

Retas tikintis šiais laikais įsiklauso į gavėnios laiko mums skirtas užduotis. O gaila, nes po šių santūrių savaičių Velykas viduje sutiktume kaip pačią didžiausią sielos atgimimo šventę.

„Gavėnios laiku turėtume būti susikaupime, labiau atsigręžti į savo vidų. Šio meto giesmės bažnyčioje gausios kančios, atgailos momentų, labai liūdnos ir santūrios.

Pati muzika bažnyčioje tampa itin kukli, vargonai groja švelniai, tyliai, tik pritardami giedojimui. Gavėnios laiku vargonininkai net negali koncertuoti, – pasakoja Aušra. – Ir tada ateina Velykos – kai viskas tiesiog trimituoja, kai švenčiame prisikėlimą, gyvenimą, pavasarį, šviesą, naujos energijos antplūdį! Velykos man visą laiką neša atgimimo pojūtį.“

Ant Velykų stalo – iki šiol močiutės valgiai

Aušra dalinasi, kad Velykos, kaip ir Kalėdos, jos vaikystėje buvo didžiausios šventės, kurioms ypač daug ruoštasi. Prieš šias progas iki šiol nublanksta net gimtadieniai.

„Prisimenu tą didžiulį šurmulį namuose, o ypač virtuvėje. Tris dienas prieš Velykas būdavo kepamos žąsys, antys, obuoliais įdarytos vištos, pyragai, tortai. Ruoša buvo didžiulė, o stalas – labai gausus. Jei sovietmečiu kažkas Velykas ir Kalėdas vengė švęsti, tai pas mus visą laiką tai buvo didžiausios metų šventės, – išskyrė Aušra. – Mano giminės vyresnioji karta jau iškeliavo Anapilin. Pagal hierarchiją likau vyriausia. Supratau, kad dabar tik aš galiu šias senąsias tradicijas perduoti savo vaikams – kitaip jos išnyks. Tad pas mane viskas lygiai taip pat – ką mačiau savo vaikystėje, tą stengiuosi išlaikyti.

Vaikai jaučia pareigą grįžti namo. Drauge ruošiamės, tvarkomės, marginame kiaušinius, gaminame tuos pačius valgius, kuriuos gamindavo mano močiutė, ir švenčiame buvimą kartu.“

Pertekliuje pametame ramybę

Prieš didžiąsias metų šventes, per gavėnią ar adventą, tikinčiųjų prašoma sulėtinti gyvenimo ritmą ir dėmesingai atsigręžti į savo vidų, skirti laiko sustiprinti ryšį su Dievu. Jei išties į šį raginimą įsiklausytume, šventės atneštų turtinančią ramybę bei tikrąjį sielos džiaugsmą, o ne dvejones ir sekinančius būties apmąstymus.

„Aušra, prieš Velykas, kaip ir prieš Kalėdas, šiuolaikinis žmogus, skambiai tariant, pradeda ieškoti savo dienų prasmės. Regis, materialiai gyvename pertekliuje, bet mūsų vidus kenčia ramybės, paprasto žmogiško džiugesio skurdą. Kaip tai gali būti?“ – klausiu pašnekovės.

„Gavėnia krikščionio gyvenime turėtų būti išėjimas keturiasdešimčiai dienų į dykumą – kaip atsitraukė ir pats Jėzus prieš pradėdamas mokyti žmones, – primena Aušra. – O mes gavėnios laiku toliau gyvename visokeriopame pertekliuje, nors turėtume sutelkti žvilgsnį į save, peržiūrėti savo vertybes, į kasdienybę įsileisti daugiau ramybės.

Deja, šiuolaikiniam žmogui tokiame gavėnios laike išbūti tampa sunkiai įmanoma. Nebent išvažiuotume į rekolekcijas, kur tokią ramybę susikurtume dirbtinai. O čia, kur gyvenimas virte verda, renginių, koncertų ir veiklų pasiūla begalinė, o kur dar kiti dirgikliai – kompiuteriai, telefonai, televizorius… Normalu, kad nuolat gyvendamas tokioje aplinkoje žmogus tiesiog pervargsta nuo tos gausos, pertekliaus, išsekina save ir ima, tarsi be priežasties, jaustis blogai.

Aš pati jau daug metų namuose neturiu televizoriaus, bet nuėjusi į svečius, kur žiūrimas televizorius, pagaunu, kaip mane jis tiesiog įtraukia, todėl stengiuosi save atitolinti nuo tokių dalykų, – savaisiais ramybės receptais dalijasi Aušra. – Džiaugiuosi, kad gyvename harmoningoje gamtoje: gyvūnai, laukai, miškai – viskas, ko reikia vidinei ramybei.“

Gavėnios dovana Velykoms

Aušra atskleidžia, kad jai pačiai išlaikyti vidinę darną labai padeda ir darbas bažnyčioje.

„Mane tai labai stipriai veikia, – atvirauja moteris. – Dabar, gavėnios laiku, kiekvieną sekmadienį prieš mišias einame Kryžiaus kelią. Giedojimo tekstas, skaitiniai mane kaskart sukrečia ir supurto. Kaip gerai, kad aš tame esu, nes tuo momentu atrandu buvimą su savimi, santykį su Dievu ir vertybėmis. Taip mano viduje viskas vėl grįžta į vietas.

Kiekvieną kartą klausydamasi liturginių tekstų, susimąstau apie tai, kas vyko, kokia tai buvo kančia, auka ir vardan ko. Tada sugrįžti į save ir ieškai būdų, kaip susilaikyti. Juk kas yra pasninkas gavėnios metu? Tai liežuvio, emocijų, savo įkyrių minčių suvaldymas.

Šeimoje mes sąmoningai stengiamės neįsileisti negatyvo: nebambėti, nezirzti, o jei matai, kad kažkas blogai ir galima tai pakeisti, tada nuo savęs pokyčius ir pradėk.

Taip gyvendama aš labai ir nepervargstu, – šypsosi Aušra. – Man nereikia specialiai atsitraukti, pabėgti. Labai daug dvasinės stiprybės, švaros gaunu bažnyčioje ir tuo dalinuosi su žmonėmis.

Artėjant Velykoms, visiems norėčiau palinkėti darnos, pirmiausia – patiems su savimi, tada su aplinka, gamta ir mus supančiais žmonėmis, – taria pašnekovė. – Velykos – tai pavasariška energija, tad susitelkime prasmingiems darbams, meilės darbams. Tada kiekvieną dieną rasime, kuo pasidžiaugti ir už ką gyvenimui padėkoti.“