Kraštietis sovietmečiu radijuje vedė populiariąsias kalbos valandėles
„Prieš 60 metų, sovietmečio Lietuvoje, Kazio Ulvydo radijuje rengtos kalbos valandėlės tapo atgaiva lietuviams. Tai buvo tarsi pogrindinis priešinimasis lietuvių kalbos rusifikacijai“, – pabrėžė knygos sumanytoja doc. dr. Rasuolė Vladarskienė./Irinos Eid nuotr.
Sovietmečiu rusinamai Lietuvai atgaiva tapo kraštiečio legendinio kalbininko Kazio Ulvydo radijuje rengtos kalbos valandėlės. Kone tris dešimtmečius transliuotos laidos visuomenėje buvo tokios populiarios, kad žmonės jų ne tik ištikimai klausydavosi, bet apie jas dar ir kurdavo įvairiausius anekdotus. K. Ulvydas, kuriam yra suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas, lietuvių kalbos labui nuveikė įstabių darbų. Jais kalbininkai naudojasi ir šiandien. Neseniai Lietuvių kalbos institutas išleido dalį išlikusių K. Ulvydo kalbos valandėlių rankraščių tekstų. Šios knygos sumanytoja ir rengėja kalbininkė, mokslininkė doc. dr. Rasuolė Vladarskienė Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių skyriaus kvietimu svečiavosi K. Ulvydo gimtajame krašte ir čia publikai pristatė dar spaustuvės dažais kvepiantį naująjį leidinį.
Unikali medžiaga prieinama visiems
„Šiandien susirinkome į naujos, didelės ir svarbios knygos „Kazio Ulvydo kalbos valandėlės. I dalis (1960–1964)“ sutiktuves, – pristatė Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje renginį organizavusio Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių skyriaus vadovė, savivaldybės kalbininkė Rūta Švedienė. – Leidinį sudaro straipsnis apie K. Ulvydo gyvenimo įvykius ir profesinės veiklos bruožus, taip pat labai brangūs ir gyvi jo artimųjų – dukros Eglės Ulvydaitės-Bugenienės, sūnaus Žilvino ir žmonos Danutės – prisiminimai.
Šiek tiek vietos knygoje skiriama radijo kalbos valandėlių „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“ aprašymui, įvertinimui. O didžiausią knygos dalį sudaro pačių kalbos valandėlių rankraščių tekstai, išsaugantys gyvą to meto kalbos kultūros rūpestį, – džiaugdamasi, kad unikali medžiaga tapo laisvai prieinama plačiajam skaitytojų ratui, pabrėžė kalbininkė. – K. Ulvydas buvo išties talentingas lituanistinės veiklos organizatorius ir tiesiog neprilygstamas lietuvių kalbos populiarintojas, garsus visoje Lietuvoje. Didžiuojamės, kad jis mūsų kraštietis.“
Pogrindinė kova
Šiuolaikinė kalbininkų karta prieš K. Ulvydo darbus žemai lenkia galvą.
„Jis buvo legendinė asmenybė lietuvių kalbotyroje ir šiai sričiai nusipelnė labai daug, – akcentavo knygos rengėja doc. dr. R. Vladarskienė. – K. Ulvydas padarė tokių darbų, kuriais naudojamės iki šiol. Jis buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ devynių tomų vyriausiasis redaktorius, tritomės „Lietuvių kalbos gramatikos“ vyriausiasis redaktorius. Tai didieji fundamentiniai kalbotyros leidiniai.
Vis tik visuomenėje K. Ulvydas labiau buvo žinomas kaip kalbos valandėlių vedėjas. Prieš 60 metų, sovietmečio Lietuvoje, šios radijo laidos tapo atgaiva lietuviams. Tai buvo tarsi pogrindinis priešinimasis lietuvių kalbos rusifikacijai, nes tuo metu rusų kalba Lietuvoje vyravo ir šios kalbos ypatumai patekdavo ir į lietuvių kalbą.
Radijas anuomet buvo pagrindinė žiniasklaidos priemonė, todėl pasiekdavo plačią auditoriją. Kalbos valandėles klausė didelė dalis lietuvių ir stengdavosi jų nepraleisti. Laidos žmonėms patiko ir dėl paties K. Ulvydo, nes jis buvo charizmatiškas, labai įtaigiai kalbėjo ir puikiai gebėjo sudėtingus kalbos dalykus išaiškinti paprastai, – pedagoginį kraštiečio talentą išskyrė mokslininkė. – Žmonės pagal K. Ulvydo laidas netgi kurdavo anekdotus, trupučiuką pasišaipydami iš lietuvių kalbos, tačiau jei kūrė anekdotus, tai laidos buvo išties populiarios.“
K. Ulvydas buvo išties talentingas lituanistinės veiklos organizatorius ir tiesiog neprilygstamas lietuvių kalbos populiarintojas, garsus visoje Lietuvoje. Didžiuojamės, kad jis mūsų kraštietis.
R. Švedienė
Radijo įrašai neišliko
Kaip pasakoja doc. dr. R. Vladarskienė, po K. Ulvydo mirties kalbininkai ilgą laiką nežinojo, ar yra išlikusių laidų rankraščių.
„Valandėlių, kurios kartą per savaitę buvo transliuojamos 1957–1984 metais, įrašų Lietuvos radijo ir televizijos archyve, deja, išlikusių nėra, – apgailestauja mokslininkė. – Džiugu bent tai, jog keletą rankraščių aplankų išsaugojo kalbininko dukra. Tai paaiškėjo švenčiant K. Ulvydo 110-ąsias gimimo metines, kai teko su ja pabendrauti.
Šiuose rankraščiuose ne tik pateikiami konkretūs atsakymai dėl konkrečių kalbos dalykų, bet jie atskleidžia ir K. Ulvydo norminamąsias pažiūras – kaip jis suprato bendrinės kalbos normas, taisykles.
Žymusis kalbininkas pabrėžė ne tik taisyklingos kalbos svarbą, bet ir plėtė lietuvių supratimą apie žodžių kilmę, reikšmių skirtumus, rodė lietuvių kalbos įvairovę bei turtingumą, – dalinasi doc. dr. R. Vladarskienė. – K. Ulvydas visuomet skatino žmones pačius domėtis lietuvių kalba, sakė, kad visi, kurie sąmoningai galvoja apie kalbos reiškinius, jais domisi ir yra kalbos kūrėjai.
Pasak K. Ulvydo, žmogaus bendra kultūra yra artimai susieta su jo kalbos kultūra: negali būti kultūringas žmogus, kuris nevalyvai kalba.“
Pelnė garbingų apdovanojimų
Mokslininkas K. Ulvydas gimė 1910 m. Bagotėlėje – Kėdainių rajone, prie Kruosto ir Nevėžio santakos, tuometiniame Dotnuvos valsčiuje.
Už didelės vertės darbus lietuvių kalbai jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija, Lietuvos mokslo premija, taip pat pelnė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną.
Atvyko artimieji
Į knygos pristatymą Kėdainiuose atvyko ypatingų svečių – gerbiamo kalbininko K. Ulvydo dukra Eglė Ulvydaitė-Bugenienė su vyru ir dukra bei sūnus Žilvinas Ulvydas su žmona Danute ir sūnumi.
Šis Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių skyriaus ir M. Daukšos viešosios bibliotekos organizuotas renginys buvo skirtas vasario–kovo mėnesiais minėtoms Lietuvių kalbos dienoms.
