Kai rūpi daugiau nei šiandiena: Skaistgiriuose kuriama miško ir bendruomenės ateitis

 Kai rūpi daugiau nei šiandiena: Skaistgiriuose kuriama miško ir bendruomenės ateitis

Skaistgiriuose vyko tradicinė medžiotojų ir bendruomenės inkilų kėlimo šventė. Kelios dešimtys inkilų buvo iškabinti skirtinguose Skaistgirių miškų masyvuose.

Kiekvienas pavasaris į Skaistgirius ateina ne tik su bundančia gamta, bet ir su žmonių susibūrimu. Vos nutirpus paskutiniams sniego lopinėliams, miško pakraščiuose pasigirsta ne tik paukščių balsai, bet ir bendruomenės šurmulys – čia renkasi tie, kuriems rūpi daugiau nei šiandiena. Jie ateina ne šiaip pasivaikščioti, o kurti: kabinti inkilus, sodinti medžius, dalintis žiniomis ir perduoti vertybes jaunajai kartai. Tokios akimirkos primena, kad stipri bendruomenė gimsta ne iš didelių žodžių, o iš bendrų darbų. Kai skirtingų patirčių žmonės susitinka dėl bendro tikslo, nyksta ribos tarp kartų, profesijų ar įsitikinimų. Čia susilieja tradicija ir šiandiena, o pagarba gamtai tampa tiltu, jungiančiu žmones, idėjas ir ateities vizijas. Jau tapo gražia tradicija, kad kovo pabaigoje į Skaistgirius, prie medžiotojų klubo „Apuokas“ būstinės, suguža tie, kuriems rūpi ne tik šiandiena, bet ir tai, koks miškas bus po dešimties ar penkiasdešimties metų – į inkilų kėlimo šventę, kasmet suburiančią vis daugiau bendraminčių.

Nuo būstinės slenksčio – į miškų gilumą

Šventinis šurmulys tądien prasidėjo simboliškai, mat pirmasis naujas paukščių namelis buvo iškeltas ne kur kitur, o prie pat „Apuoko“ medžiotojų klubo būstinės. Tai tarsi ženklas, kad rūpestis gamta prasideda nuo savo namų slenksčio. Tačiau tai buvo tik didelio darbo pradžia. Netrukus dešimtys entuziastų pasiskirstė į kelias grupes ir išsibarstė po apylinkių miškų masyvus. Tikslas buvo iškabinti kelias dešimtis inkilų kuo didesniame plote, kad kiekvienas sparnuotis rastų sau saugų prieglobstį.

E. Jaso iniciatyva šiemet netoliese legendinio, jau nuvirtusio Šaravų ąžuolo buvo pasodintas dar vienas naujas ąžuoliukas – gyvybės tęstinumo simbolis.

Žiūrint į paruoštus kabinti inkilus, negalėjai nesišypsoti – kaip kūrybiškai žmonės sugeba pažvelgti į tokį, rodos, paprastą daiktą, kaip inkilas. Kiekvienas jų buvo tarsi mažas meno kūrinys, turintis savo istoriją. Vieni spindėjo ryškiomis vaikų išpieštomis spalvomis, kiti dvelkė solidumu – juos savo rankomis sukalė vietos ūkininkai ir bendruomenės nariai. Didelio dėmesio sulaukė itin originalūs, medžiotojišku stiliumi dekoruoti inkilai – papuošti tikrais ragais ar net kaukolėmis.

„Miške, laukuose neretai randu pamestų ragų. Tad surinkau ir tiesiog visi panaudojome tai, ką turėjome. Paukščiui šiaip tai jokio skirtumo, koks tas inkilo išorės dizainas, ant rago nutūpti jam bus netgi patogu. Tai tiesiog gamtos dovanos, kurios rado naują vietą“, – kūrybinio inkilų gamybos proceso detalėmis dalinosi vietos ūkininkas Rimvydas.

Skaistgirių inkilų kėlimo šventė tapo puikiu pavyzdžiu, kaip maža bendruomenė, gamtą mylinčių medžiotojų ir specialistų padedama, gali kurti tradicijas, ugdyti jaunąją kartą ir kartu rūpintis mūsų visų turtu – mišku.

Aut. past.

Pamokos po atviru dangumi

Tačiau šventė neapsiriboja tik inkilų pakabinimu. Kadangi joje kasmet susirenka ir būrys vaikų, tai tapo jiems puikia proga šio to išmokti, šį tą pamatyti, pajusti ir paliesti iš arti. Valstybinės miškų urėdijos specialistė Vaida Venckuvienė į šventę atvyko nešina spalvingais plakatais, supažindinančiais su krašto paukščiais ir žinduoliais. Vaikai klausėsi pasakojimų apie miško gyventojų paslaptis, o vėliau patys kibo į praktinius mokslus.

Edukacija vyko čia pat, miške. Specialistė mokė mažuosius atpažinti ir tinkamai išgenėti invazinius augalus, kurie, nors ir gražūs, dažnai stelbia mūsų vietinius, branginamus ir saugomus medžius. Vaikai taip pat turėjo progą rasti ir pastebėti itin mažus lazdyno žiedelius, kurių šiaip jau, nežinodamas, nė nepamatytum. Taip pat rado ir uostė nuodingąjį, bet be galo gražų ir kvepiantį žalčialunkį, skynė pirmąsias žibutes bei svarbiausia galėjo savo mažomis rankomis prisidėti prie naujo ąžuoliuko sodinimo. Vaikai patys kasė duobę, uoliai sėmė vandenį ir laistė medelį, tikėdami, kad šis užaugs toks pat stiprus ir galingas kaip senieji miško milžinai, ypač visai netoliese jau į miško paklotę atgulęs garsusis Šaravų ąžuolas.

Bendros šventės, bendri darbai, bendri rūpesčiai

Skaistgirių seniūnaitė Rita Kalčinskienė džiaugėsi, kad bendradarbiavimas su medžiotojų klubu „Apuokas“ jau seniai išaugo iš vienadienės akcijos rėmų.

„Mes jau dvejus metus kartu dirbame pagal bendrą projektą. Kartu tvarkome bendruomenės erdves, sodiname eglutes, keliame inkilus. Medžiotojai prie mūsų švenčių prisideda ne tik darbais, bet ir finansiškai“, – pasakojo Rita.

Miestelio bibliotekininkė Zita Šaltienė papildė, kad klubas tapo neatsiejama didžiausių miestelio renginių, pavyzdžiui, Žolinių, dalimi.

Šventės metu bibliotekai ir bendruomenei buvo įteikta ir dovanų – Vytenio Almonaičio ir Junonoa Almonaitienės „Josvainių, Pernaravos ir Krakių apylinkės: keliautojo žinynas“. Šiose knygose įamžinta ir Skaistgirių, ir Šaravų istorija, tad bendruomenės nariams tai bus puiki galimybė dar geriau pažinti savo šaknis.

„Be jūsų visų, be žmonių ir bendruomenės, nė viena iniciatyva nebūtų gyva. Visos iniciatyvos vyksta tik tada, kada į jas įsitraukia visi žmonės, o didžiausias džiaugsmas, kad aktyviai prisijungia mūsų jaunoji karta“

E. Jasas

Pirmiausia miškui duoda, tik tada paima

Medžiotojų klubo „Apuokas“ pirmininkas Irmantas Stanevičius sako, kad tokie bendruomenę vienijantys renginiai vis populiaresni visuose Lietuvos kampeliuose. Jie taip pat primena gyventojams, kad tikras medžiotojas pirmiausia rūpinasi mišku.

„Lietuvoje yra per 30 tūkstančių medžiotojų, tačiau pavieniai neatsakingi poelgiai dažnai meta šešėlį mums visiems. Mes norime parodyti, kad medžioklė yra tik mažiausia mūsų veiklos dalis. Didžiąją laiko dalį mes skiriame rūpesčiui miško flora ir fauna, – kalbėjo I. Stanevičius ir sulygino medžiotoją ir su kai kuriais paukščiais, kuriems buvo prigamintos dešimtys inkiliukų. – Sako, gandras – mūsų nacionalinis paukštis. Bet aš manau, kad tikrieji nacionaliniai mūsų paukščiai yra tie, kurie mūsų nepalieka žiemą: žvirblis, kurapka… Kaip ir tas pats medžiotojas, kuris miške lieka visais metų laikais ir dirba miške visais metų laikais. Todėl mes ir rūpinamės tais mažaisiais, kurie čia pat, su mumis“.

Šventės metu ypatingas dėmesys buvo skirtas medžiotojų klubo nariui Eduardui Jasui, įmonės „SDG grupė“ prezidentui. Jam įteikta padėka už aktyvumą ir iniciatyvas. Būtent E. Jaso ir kitų entuziastų dėka tokie renginiai ir vyksta, ir kasmet vis pasipildo naujomis iniciatyvomis. Štai kad ir šiemet netoliese legendinio, jau nuvirtusio Šaravų ąžuolo buvo pasodintas dar vienas naujas ąžuoliukas – gyvybės tęstinumo simbolis.

„Be jūsų visų, be žmonių ir bendruomenės, nė viena iniciatyva nebūtų gyva. Visos iniciatyvos vyksta tik tada, kada į jas įsitraukia visi žmonės, o didžiausias džiaugsmas, kad aktyviai prisijungia mūsų jaunoji karta“, – džiaugėsi E. Jasas.

Baigę darbus miškuose, apžiūrėję ir išvalę senuosius inkilus, visi šventės dalyviai sugužėjo atgal į „Apuoko“ būstinę. Čia garavo gardus troškinys, liejosi įspūdžiai, o kalbos būta iki soties. Pranyko ribos tarp žmonių amžiaus, profesijų, pasiekimų – visi jautėsi padarę kažką prasmingo, visi buvo vieningi, visi buvo vienos bendruomenės dalis.

Skaistgirių inkilų kėlimo šventė tapo puikiu pavyzdžiu, kaip maža bendruomenė, gamtą mylinčių medžiotojų ir specialistų padedama, gali kurti tradicijas, ugdyti jaunąją kartą ir kartu rūpintis mūsų visų turtu – mišku.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Skip to content