Kėdainiuose – reta galimybė išvysti kraštiečio, natiurmortų meistro darbus

Kraštietis freskos meistras ir tapytojas Bronius Rutkauskas Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje publikai pristatė savo natiurmortų parodą „Daiktai darnoje“./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Lipdama į Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos parodų salę antrajame aukšte, nusistebiu – kada gi jie spėjo sienose įrengti nišas? Juk vos prieš porą savaičių čia buvau ir tokiomis permainomis tada nė nekvepėjo. Priartėjus visi taškai ant „i“ susidėlioja patys – darsyk lieku maloniai priblokšta čia savo natiurmortų parodą „Daiktai darnoje“ pristatančio įstabaus talento kraštiečio Broniaus Rutkausko tapybinės meistrystės. Kaip įmanoma teptuku ant drobės šitaip genialiai sužaisti iliuziją? „Neįtikėtina“, „Fantastika“ – lakoniškai, bet kartu iškalbingai talpiai ne apžiūrinėdami, o skvarbiais žvilgsniais tiesiog godžiai sugerdami į save B. Rutkausko paveikslus aikčiojo galerijos lankytojai – tarsi slaptai vildamiesi perregėti drobę ir už šių kūrinių išvysti paralelinį pasaulį. Įtaigiai plokštumoje atkurtas daiktų medžiagiškumas, tūris erdvėje ir netgi atspindžiai lengvai apgauna akį. Kai B. Rutkauskas publikai atskleidžia savo darbo techniką, mintyse prilyginu ją mikrochirurgijai medicinoje. „Šis procesas yra su tam tikra savo paslaptimi“, – intriguoja autorius ir mūsų pokalbis prasideda.

Natiurmortų parodos – reta

Pasak B. Rutkausko, Lietuvoje nėra daug dailininkų, kurie skirtų dėmesio natiurmortų tapybai.

„Taip, epizodiškai prisiliečia, bet gal tik atsitiktinai. O mane ši sritis daug metų labai traukė, – pasidalino tapytojas. – Tai galimybė turėti gyvą įspūdį, betarpišką bendravimą su daiktais ir tokiu būdu atsiverti estetinei daiktų pusei.

Įsižiūri, daiktai vienu momentu suskamba ir tu pamatai, kaip paveikslas atrodytų. Paskui dėl įdomumo tai, kas sustatyta, nufotografuoji, bet nutapius viskas atrodo kitaip. Matyt, tas įspūdis manyje rezonuoja su mano patirtimis, mano vizijomis. Savo matymą stengiuosi puoselėti, todėl manau, kad paveikslai yra galbūt suasmenintas mano matymas, kuriuo aš galiu pasidalinti su kitais.

Kiekvienas dailininkas, jei rimtai ir nuoširdžiai dirba, turi savo specifinį matymą.

„Tapant šiuos natiurmortus, labai svarbu ir logika, apskaičiavimai, kartais ieškau ir keistesnių dalykėlių, kuriuos norisi tarsi užprogramuoti. Galbūt žiūrovas sąmoningai to nesuvoks, bet poveikį vis tiek pajus“, – intriguoja parodos autorius, kurio įstabius darbus verta pamatyti ne sklaidant laikraščio puslapius, o galerijoje savomis akimis. Meistriškai perteikta iliuzija žvilgsnį įtrauks taip, kad prireiks akimirkos kitos atsitokėti./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Aš, kaip žiūrovas, domiuosi olandų menininkais. Jie turi labai puikias tapybos tradicijas. Manau, jog iš olandų dailininkų netgi esu patyręs tam tikrą mane praturtinusią įtaką. Kiekvienas iš jų turi savitą matymą ir pasaulį mato subtiliai, bet tas jo matymas paženklintas jo asmenybe.“

Tapybai – septynios stadijos

Tapant natiurmortus, B. Rutkauską patraukė daiktų paviršiai ir jų medžiagiškumas. Dailininkas ėmė gilintis, kaip drobėje tai perteikti įtaigiai.

„Studijavau flamandų techniką. Joje darbo procesas skaidomas į septynias atskiras stadijas. Taip esu sukūręs tris darbus. Ši technika man suteikė gerą postūmį, – paaiškino menininkas. – Paskui man buvo labai priimtina plonasluoksnė tapyba. Greičiausiai tai atėjo iš ilgametės freskų tapymo patirties – ten niekaip pigmentų neprisluoksniuosi, todėl perėjimas man buvo artimas ir natūralus.“

Tapant man labai svarbus pats darbo procesas, kai dirbi susikaupęs, būni dėmesingas. Tapau realistiškai, kuriu iliuziją, kai ant drobės plokštumos atsiranda daiktų formos, įvairios paviršių savybės, bendra erdvė ir erdvės tarp daiktų. Stengiuosi dienos šviesą „pasikviesti“ į savo paveikslus.
B. Rutkauskas

Parodoje – kelerių metų darbai

Parodoje „Daiktai darnoje“ eksponuojami 2018–2025 m. laikotarpio paveikslai. Tapydamas B. Rutkauskas stengiasi atsiverti daiktų vizualiniam poveikiui, jų savitumui.

„Atsiranda, susiformuoja tam tikras matymas, vaizdinys, kurį ir stengiuosi perteikti ant drobės. Dauguma natiurmortų nutapyti, kai daiktai apšviesti natūralia dienos šviesa.

Tapant man labai svarbus pats darbo procesas, kai dirbi susikaupęs, būni dėmesingas.
Tapau realistiškai, kuriu iliuziją, kai ant drobės plokštumos atsiranda daiktų formos, įvairios paviršių savybės, bendra erdvė ir erdvės tarp daiktų, – paaiškina autorius. – Stengiuosi dienos šviesą „pasikviesti“ į savo paveikslus.

Noriu darbus tarsi pakrauti savo asmeniniu matymu, kai daiktai rezonuoja su mano išgyvenimais, patirtimi, įgauna mano matymui būdingų savybių.“

Pamatyti dailės pasaulyje žinomo Broniaus Rutkausko kūrinių atskubėjo būrys kolegų, bičiulių, buvusių mokinių ir meno gerbėjų. Vėliau kai kurie iš jų už ypatingą patirtį dėkojo prieš talentingąjį tapybos maestro pagarbiai nulenkdami galvą./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Kas natiurmortui suteikia gyvybės?

Vilkaviškietis B. Rutkauskas Kėdainiuose gyvena nuo 1981-ųjų. Jis nemažai metų dirbo monumentaliosios tapybos srityje, kūrė freskas.

B. Rutkauskas darbus kūrė ir įvairiems interjerams. Tai altorinė tapyba Lančiūnavos bažnyčioje, Kauno jėzuitų bažnyčios altorinis paveikslas „Nukryžiuotasis“, Kėdainių miesto ir J. Radvilos herbai Kėdainių rotušės fasade, freskos Kauno „Senųjų rūsių“ restorane bei kt.

Vėliau, naudodamas sudėtingą freskos perkėlimo ant drobės techniką, jis kūrė savitus, senajai klasikinei Vakarų Europos tapybai artimus kūrinius – puošniais drabužiais apsirėdžiusių moterų portretus, istorinio konteksto kupinus natiurmortus. O, kaip pats minėjo, išstudijavęs flamandų dailininkų techniką, kūrė ir realistinius natiurmortus.

„Freska mane labai sužavėjo, todėl savo kūrybinį kelią pradėjau kaip monumentalistas, bet čia tenka dirbti pagal užsakovo lūkesčius. Taigi tokios laisvės, kokios norėtųsi, nėra, – sako B. Rutkauskas. – Atėjo laikas, kai galėjau sau leisti tapyti tai, ką noriu, ir viską kūrybiniame procese rinktis pats, tada atsidėjau natiurmortams.

Tapant freską tinkas džiūsta, todėl turi dirbti labai intensyviai ir po daug valandų. Visą laiką tenka skubėti. O daugiasluoksnė natiurmortų tapyba – visai kas kita. Žinai, kad tai ilgalaikis procesas ir niekur neskubi.

Neskubėdamas pamatai kažką kitaip. Gal ir žiūrovas įžvelgs sulėtėjusią laiko tėkmę, – dovanosiąs tai, ko daugeliui šiuolaikiniame pasaulyje stinga, viliasi autorius. – Šalia daiktų paviršių savybių mane dar labai traukia pati dienos šviesa kaip fenomenas.

Daiktai stovi vienas šalia kito, bet kartais tarp jų būna tokios mikroerdvės. Noriu pagauti taip, kad tų erdvių įspūdis tarsi išliktų. Jei padaryti pavyksta, tada tai grįžta su tam tikra energija, savo įspūdžiu ir daro poveikį žiūrovui. Tada darbas gyvesnis.“

B. Rutkauskas darbus kūrė ir įvairiems interjerams. Tai altorinė tapyba Lančiūnavos bažnyčioje, Kauno jėzuitų bažnyčios altorinis paveikslas „Nukryžiuotasis“, Kėdainių miesto ir J. Radvilos herbai Kėdainių rotušės fasade, freskos Kauno „Senųjų rūsių“ restorane bei kt.
Aut. past.

Raišką dar gludina

B. Rutkauskas atskleidžia natiurmortų tapyboje savąją raišką gludinantis ir toliau.

„Noriu dar padirbėti su dienos šviesa. Erdvė ir vieta, kurioje yra daiktai – sąlyginės, kad dirbdamas daugiau dėmesio galėčiau sutelkti į pačius daiktus ir tai, kaip tie daiktai vienas kitą veikia: per atspindžius, per atspalvius – pasiskolindami vienas kito spalvas, – kalba autorius. – Šis procesas mane įtraukia ir jaučiuosi, kad dirbu taip, kaip ir turėčiau – nėra jokio vidinio konflikto, nes anksčiau kūryboje tokių dalykų esu patyręs.

Kada atrandi teisingesnį patį kūrybinį procesą, darbas tampa malonus, matai prasmę, ieškai stipresnių savo pusių ir bandai jas ugdyti. Kaip menininkas, pasitelki viską, ką turi geriausio.

Žinoma, tapant šiuos natiurmortus, labai svarbu ir logika, apskaičiavimai, kartais ieškau ir keistesnių dalykėlių, kuriuos norisi tarsi užprogramuoti. Galbūt žiūrovas sąmoningai to nesuvoks, bet poveikį vis tiek pajus.“

Natiurmortai ir iliuzija

Įdėmūs parodos lankytojai kai kurių natiurmortuose pavaizduotų blizgių daiktų atspindžiuose gali įžiūrėti ir patį autorių.

„Kai kurie paviršiai savo tokiu tarsi slidumu turi poveikį kitai šviesai ir tada pagauna mane patį, nes aš dirbu arti tų daiktų. Kai kuriuose daiktuose įvyksta lyg deformacija – daiktas mane parodo tarsi kitoje realybėje, pavyzdžiui, išilgina.

Ant vieno daikto blizgaus ir gaubto paviršiaus tas iliuzijas sąmoningai netgi stipriau paspaudžiau. Paviršius tarsi pavirto į linzę, vedančią į gylį – atsirado tarsi dvigubas iliuziškumas: drobė juk yra plokštuma ir tą plokštumą aš sąmoningai pertvarkau taip, kad suteikčiau gylio, daiktams savo tūrio, erdvės, – savąsias darbo paslaptis pažinti leidžia tapytojas. – Mane traukia iliuziškumas ir, manau, kad jis tam poveikiui reikalingas, nes ne visi dailininkai tai naudoja.“

Kolekcionierius

Kai kuriems parodos lankytojams gali parūpti ir B. Rutkausko natiurmortuose perteiktų daiktų tapatybė – iš kurgi šie indai?

„Kai pradėjau tapyti natiurmortus, teko tapti daiktų kolekcionieriumi, – šypsosi dailininkas. – Jau esu sukaupęs ir vertingesnių daiktų.

O kartais pajuntu norą nutapyti visiškai paprastus, niekuo neišsiskiriančius daiktus iš savo gyvenimiškos aplinkos ar buities. Tokių natiurmortų parodoje lankytojai irgi pamatys.“

Kraštiečio Broniaus Rutkausko kūrybos paroda „Daiktai darnoje“ J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje veiks iki gegužės 9 d.