Palengvinta buitis – ne laimės krioklys. Dėl ko vis dažniau jaučiamės nelaimingi?

Rodos, gyvename laikais, kai skųstis tarsi neturėtume ko. Įvairūs mechanizmai mums maksimaliai palengvino buitį, keliones. Nebeturime tiek daug fiziškai dirbti, kiek dirbdavo mūsų seneliai ar tėvai. Bet geriau pagalvojus, panašu, kad esame ištisa nelaimingų žmonių karta.

Kai žmonija pagaliau gavo laisvo laiko, nes nebereikia rankomis plauti patalynės, ji ėmė ir tą laiką išnaudojo…. nerimui, stresui ir slogioms mintims. O ką jau kalbėti apie tai, kad karantinas mus uždarė namuose ir siauruose socialiniuose burbuluose. Nebėra kaip pabėgti nuo savo minčių, nebėra kuo jų nutildyti, tad tenka žvelgti problemoms tiesiai į akis.

Apie tai, kokios to priežastys ir kaip su tuo kovoti jums kalba psichologas Aurimas GUDAS.

Nerimo sutrikimai – 21-ojo amžiaus „liga“

Nerimas yra visiškai normali žmogaus reakcija į pokyčius, kurie vyksta gyvenime, nepažįstamas situacijas. Tik yra skirtumas, kada nerimas yra sveikas ir kada – ne. Jei nerimas trukdo visavertiškai gyventi, tai jau yra problema.

Psichologas A. Gudas sako – nerimas toks pats senas, kaip visa žmonija, tik kalbėti apie jį ir apie nerimo sutrikimus imta ne taip jau seniai.

„Objektyviausias būdas nerimo sutrikimui diagnozuoti yra psichologiniai testai, o jie atsirado gana neseniai. Tad ir apie nerimo sutrikimų mastus tolimoje praeityje nelabai ką žinome. Galima tik pabandyti įsijausti į eilinį viduramžių žmogų, kuris turi bet kokį psichikos sutrikimą.

Gydymas labiau primena kankinimą, o ir pasipasakoti niekam negali, nes tikėtina, kad kitas atstums, palaikys keistuoliu, o gal net ir ant laužo sudegins. Sovietų Sąjungoje padėtis irgi buvo ne ką geresnė. Buvo tikima, kad psichologinės problemos įmanomos tik kapitalistinėje santvarkoje. Psichiatrinėse ligoninėse pacientai gaudavo insulino, kad jiems stipriai sumažėtų gliukozės kiekis kraujyje ir jie panirtų į komą“, – kalba psichologas.

Toks požiūris į bet kokį psichologinės sveikatos sutrikimą iš paskos vilkosi visai tuometinei kartai ir buvo sėkmingai perduotas ir ateinančioms kartoms. Galima sakyti, kad gana neseniai lietuviai ėmė vis supratingiau žiūrėti į tokias psichinės sveikatos problemas ir palankiai žiūrėti į jų gydymą.

O nerimas ir pokyčiai – neatsiejami dalykai. Kas galėtų paneigti, kad per paskutinius kelis dešimtmečius pasaulis keičiasi greitai, kaip niekada? Pokyčiai atneša nestabilumą ir nežinomybę, net ir tada, kai jie vertinami teigiamai.

„Kiekvienas pokytis reikalauja prisitaikymo. Gyvename pandemijos sąlygomis ir mūsų gyvenimo būdas turi radikaliai keistis ir tai nėra taip lengva. Visa tai, kas buvo labai normalu anksčiau – dideli žmonių susibūrimai, apsikabinimai, rankų paspaudimai – dabar tapo pavojingi.

Pasaulis tampa vis mažiau prognozuojamas ir tai daugumai žmonių kelia nerimą. Nors ateitis niekada nebuvo garantuota, dabar ji prarado dar daugiau savo tvirtumo.

Užsikrėtusių kovidu asmenų skaičiai vis dar labai dideli. Apklausų duomenys rodo, kad tik 7 proc. žmonių Lietuvoje teigia nejaučiantys nerimo. Tyrimai rodo, kad kas trečias žmogus per gyvenimą patiria nerimo sutrikimų.

Per pastaruosius 3 dešimtmečius nerimo sutrikimų atvejų padaugėjo 1 200%, o 2020 metais depresijos atvejų skaičius Amerikoje patrigubėjo.

Nerimo sutrikimą tikrai galime vadinti 21-ojo amžiaus liga“, – reziumuoja specialistas.

[quote author=“A. Gudas“]Visa tai, kas buvo labai normalu anksčiau – dideli žmonių susibūrimai, apsikabinimai, rankų paspaudimai – dabar tapo pavojingi.[/quote]

Psichologija ir kinas

Lietuvoje vis daugiau žinomų žmonių drąsiai kalba apie savo patirtį su psichologais, psichoterapija ar net psichiatrija. Vis daugiau žmonių turi savo psichologą, su kuriuo bendrauja reguliariai. Visa tai rodo, kad žmonės ima suvokti mentalinės sveikatos prasmę ir svarbą.

„Teigiamus pokyčius turbūt skatina tiek daug veiksnių, kad net neįmanoma jų visų išvardinti. Pabandysiu paspėlioti. Manau, kad didžiulę įtaką pasaulyje daro kino industrija. Didžiausią kiekį produkcijos sukuria Amerika. Nėra kitos šalies pasaulyje, kur psichoterapija būtų tokia populiari kaip čia. Todėl ir turime filmų apie psichinius sutrikimus. Filmų, kur pagrindinis herojus vaikšto pas psichoterapeutą.

Lietuvoje daugėja psichologų ir žymių žmonių, kurie atvirai kalba apie savo psichologines problemas. Reikia labai daug drąsos, kad kitiems atvertum savo žaizdas. Tai labai sveikintina, nes atvirumas skatina atvirumą. Jei aš turiu sunkumų ir panašių sunkumų turi mano sekama žvaigždė, tuomet man palengvėja. Nebesu vienas toje kančioje. Tai skatina ir man neslėpti savo bėdų, jomis dalintis, ieškoti pagalbos“, – kalba A. Gudas.

Psichologas pabrėžė, kad ir karantino metu psichologams ir psichoterapeutams leidžiama teikti psichologinės pagalbos ir psichoterapijos paslaugas. Tai visuomenei transliuoja aiškią žinutę, kad psichinė žmonių sveikata taip pat yra labai svarbi.

Dirbk, dirbk, dirbk ir… perdegsi

Pakelkite rankas tie, kurie patys galvoja arba yra girdėję kažką panašaus į: „Kokia dar depresija, prisigalvoji iš dyko buvimo. Darbą susirask ir nebus jokių depresijų“.

Ką tada kalbėti apie tuos, kurie turi darbo tiek, kad keliems gyvenimams užtektų ir jiems vis tiek yra depresija? Depresija – sunki, labai sunki liga, kuri vis dar būna pašiepiama, patraukiama per dantį ar ja manipuliuojama. Tačiau būdų ją įveikti yra. Veikla. Tik tos veiklos nereikia įsivaizduoti kaip gryno fizinio ar protinio darbo.

„Ne tingėjimas sukelia depresiją, o beveik atvirkščiai.

Depresija sergantis žmogus tikrai neturi jėgų. Jam sunku atlikti net paprasčiausius darbus, bet tai nereiškia, kad jis tinginys. Kai stipriai karščiuojantis žmogus guli lovoje, mes juk jo nevadiname tinginiu. Nesakome: „Na, ko čia prisigalvojai. Marš į darbą.“ Nesakome, nes patys karščiavome ir žinome, kaip jaučiasi sergantis žmogus, o depresija sirgome ne visi ir mums sunkiau įsijausti, ką reiškia ja sirgti.

Kita vertus, požiūris, „dirbk, turėk veiklos ir nepuls jokios depresijos“ nėra jau toks neteisingas. Nieko neveikti juk yra didžiulė kančia. Juk mes ir ilsimės kažką veikdami, o ne sėdime ir žiūrime į vieną tašką. Reikia tik atrasti veiklas, kurios teiktų jėgų.

Kokios tai veiklos? Reikia jas atrasti pačiam. Tai, kas patinka man, nebūtinai patiks kitam. O atrasti reikia ragaujant. Kaip nežinojome, kas mus skanu, kol neparagavome. Taip ir nežinojome kokia veikla mus veža, kol nepabandėme. O jeigu veža, tai tam laiko tikrai atsiras“, – tikina psichologas.

Pašnekovas priduria, kad per daug veiklos, nuolatinis stresas žmogų gali privesti iki perdegimo. Dėl to visuomet reikia nusibrėžti ribas – kada dirbama, kada ilsimasi.

Ramybė prieš pokyčius

Tad kaip čia yra – mūsų seneliai ar proseneliai dirbo žymiai sunkiau. Negaudavo tokio išsilavinimo, tokios sveikatos priežiūros. Dirbdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Mes, palyginus su jais, esame kone ištisinėse atostogose.

Kodėl tuomet tos laimės ne tik ne daugiau, bet ir dar mažiau?

„Anksčiau ir gyvenimas buvo daug labiau nuspėjamas. Nugyvenai vienus metus ir labai tikėtina, kad kiti bus labai panašūs.

Pamenu, kaip etnologijos muziejuje pasakojo, kad praeityje būdavo daiktų, kuriuos perduodavo iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, skrynias. Ir senoliai turėjo ko pamokyti jaunąją kartą.

Dabar viskas pasikeitė. Daiktai daug greičiau sensta, o anūkai moko savo senelius. Aš mokiau savo senelį pasitikrinti naujienas internete. Buvo daug sunkiau nei gali atrodyti“, – sako A. Gudas.

Jis teigia, kad palengvinta buitis toli gražu nereiškia laimės. Kitaip tariant, visai ne fizinis pasikartojantis darbas yra žmogaus nelaimės priežastis.

„Pateiksiu pavyzdį, kaip buities palengvinimas nesuteikė daugiau laimės. Vienoje Afrikos gentyje moterys parūpindavo vandens. Jos užtrukdavo 4 valandas, kol nueidavo iki vandens telkinio ir grįždavo su pilnais ąsočiais. Tai tekdavo daryti kasdien. Vakariečiai norėjo padėti ir ten įrengė vandentiekį. Vanduo bėgdavo tiesiai iš krano.

Po kelių metų nutarė patikrinti, kaip laikosi ta Afrikos gentis. Jie nustebo pamatę, kad visa vandentiekio sistema buvo sulaužyta. Pasirodo, kad tai padarė tos pačios moterys, kurios nešiodavo vandenį. Vandens nešimas joms buvo proga pabūti atskirai nuo savo vaikų ir vyrų bei paplepėti su kitomis moterimis.

Vakariečių pagalba iš jų atėmė šią galimybę, todėl vandentiekį jos sunaikino.

Filosofas Artūras Šopenhaueris teigė, kad „tarp kančios ir nuobodulio blaškosi kiekvieno žmogaus gyvenimas“. O vengrų kilmės psichologas M. Csikszentmihalyi sukūrė Tėkmės teoriją, kuri teigia, kad žmogus turi ieškoti optimalaus iššūkių ir gebėjimų santykio. Tuomet jis bus laimės „zonoje“. Jei iššūkiai didesni už mūsų gebėjimus – patirsime stresą, o jei per maži – nuobodulį.

Daugiau nei 75 metus Harvardo mokslininkai ieškojo atsakymo į klausimą, kas daro žmogų laimingą.

Jų išvados labai paprastos – geri santykiai mus daro laimingais ir sveikais. Palengvėjusi buitis mums sutaupo laiko, bet kam mes jį skiriame? Kitiems žmonėms turime vis mažiau laiko. O jei ir skiriame laiko kitiems, mūsų dėmesį nuolat blaško mobilieji telefonai“, – sako pašnekovas.

Kaip sužinoti, ar dabar esate laimingas? A. Gudas sako, kad bet koks laimės receptas turi išlaikyti mirties išbandymą. Jei žinai, kad greitai mirsi ir vis tiek esi laimingas, tuomet tikrai esi laimingas. Mirties akivaizdoje psichologija yra bejėgė.

[quote author=“A. Gudas“]Pasaulis tampa vis mažiau prognozuojamas ir tai daugumai žmonių kelia nerimą. Nors ateitis niekada nebuvo garantuota, dabar ji prarado dar daugiau savo tvirtumo.[/quote]

Ar brangi emocinė sveikata?

Šis klausimas dvipusis. Ar brangi ji mums taip pat, kaip ir fizinė sveikata? Veikiausiai emocinio stabilumo prasmę suvokia tik tie, kurie kažkada buvo susidūrę su sutrikimais ar ligomis. Tas, kuris kovojo su panikos atakomis, tikrai supranta, kad su jomis kovoti daugiau niekada nenori. Tuomet apsisprendžia kažką daryti.

Taip prieiname prie kitos šio klausimo prasmės – kiek kainuoja visa tai pinigine išraiška? Žinoma, galima lankytis pas nemokamą psichologą poliklinikoje ir susitaikyti su tuo, kad lauksite ilgesnėse eilėse, o ir lankstumo ir patogumo gali būti mažiau.

Tad kiek kainuoja psichologo paslaugos?

„Jei mąstome, kad verta mokėti tik už tai, kas yra materialu ir galima paimti į rankas, tai tokiu atveju psichologams neverta mokėti, nes jie nesukuria nieko apčiuopiamo. Kai žmogus perka televizorių, jis žino, kad sumokėjęs reikiamą pinigų sumą jis turės televizorių.

Psichologijoje to neįmanoma garantuoti. Niekas nesireklamuoja: „Akcija. Depresijos gydymas tik 500 eurų.“ Jei žmogui lūžta koja, niekas juk nesvarsto, ar verta ją gydyti. Juk nesako: „Ai, per brangiai kainuos. Neverta gydyti.“

Tačiau su psichine sveikata žmonės taip daro.

Psichologas nėra kirpėjas, kuris padaro tau kokią tik nori psichologinę savijautą. Čia vyksta bendras darbas, kurį nupasakoti taip pat sunku, kaip nupasakoti arbūzo skonį žmogui, kuris gyvenime nėra valgęs arbūzų. Geriau pačiam paragauti.

Tarkim, dažnai patiri nerimą, kartais kankina depresijos epizodai ar turi fobijų, kurios stipriai trukdo gyventi. Su tuo nedirbant kančia tiktai didės. Kodėl sau nepadėjus jau dabar? Kam laukti kol dar labiau pablogės? Žmonės nėra labai linkę savimi pasirūpinti. Labiau rūpinasi automobiliais, augintiniais, artimaisiais nei savimi“, – neslepia pašnekovas.

Jo teigimu, pas psichologą eiti verta net tada, kai gyvenime yra pusiausvyra. Kaip ir fizinę sveikatą tikrintis reikia profilaktiškai, taip ir emocine sveikata reikia rūpintis ne tik tada, kai viskas subyra it kortų namelis. Geriau stiprinti pamatus, nes tikriausiai nėra žmogaus, nugyvenusio gyvenimą be išbandymų.

„Psichologijos ir psichoterapijos studijos nekainuoja pigiai, reikia mokėti už kabineto nuomą, mokesčius valstybei. Visa tai pakelia sesijų kainas. Gal ir skambės keistai, bet mokant psichologui už paslaugas turi skaudėti. Tie pinigai neturi būti išleidžiami lengva ranka, nes tuomet didėja proceso efektyvumas. Klientas rimčiau į tai žiūri, o ne šiaip ateina paplepėti“, – sako psichologas.

[quote author=“A. Gudas“]Jei mūsų artimieji mokėtų išklausyti, psichologų poreikis stipriai sumažėtų. Dažniausiai žmonėms atrodo, kad jie moka išklausyti, bet vos tik žmogus pradeda kalbėti apie savo problemas iš karto pradeda kišti pasiūlymus, ką daryti, primena, kad kitiems sunkiau arba pasakoja apie savo problemas. Manau, kad ėjimą pas psichologą galima palyginti su sportu.[/quote]

Ne tik girdėti, bet ir klausyti

Tikrai ne kartą esate girdėję, o gal ir patys pagalvoję, kad jau tikrai savo problemomis kitų neapkrausiu. „Susitvarkysiu pats“.

Ar įmanoma susitvarkyti pačiam? A. Gudas sako, kad tikimybė, jog tai pasiseks, yra, bet su kitu žmogumi sunkius laikus pakelti yra lengviau. Tiesa, didžiausia bėda ta, kad daugelis išklausyti nemoka. Patarti, sumenkinti patiriamus kito sunkumus – taip, bet išklausyti – ne.

„Jei mūsų artimieji mokėtų išklausyti, psichologų poreikis stipriai sumažėtų. Dažniausiai žmonėms atrodo, kad jie moka išklausyti, bet vos tik žmogus pradeda kalbėti apie savo problemas iš karto pradeda kišti pasiūlymus, ką daryti, primena, kad kitiems sunkiau arba pasakoja apie savo problemas. Manau, kad ėjimą pas psichologą galima palyginti su sportu. Galima sportuoti vienam, bet su asmeniniu treneriu geriau.

Iš studijų ir įvairių mokymų prikaupiau visokios medžiagos, kurią galėjau panaudoti gilesnei savianalizei, darbui su savimi. Nuolat sau kartodavau, kad vėliau su tuo padirbėsiu. Deja, tas laikas neatėjo. O jei ką nors ir dariau, tai labai paviršutiniškai ir tai nedavė beveik jokios naudos. Čia beveik būtinas kitas žmogus, kuriam visa tai atsiskaitytume.

Kitu atveju net ir pati geriausia metodika neveiks, jei su ja dirbsime vieni ir atmestinai“, – sako A. Gudas.