Kaip tinkamai išsakyti ir reaguoti į kritiką?

Dovydas PASLAUSKAS

Kiekvienas ištartas arba raštu išreikštas žodis, nukreiptas į kitą asmenį, gali arba pamaloninti, arba sužeisti. Žmonės gali būti giriami arba kritikuojami. Tačiau ir girti, ir kritikuoti reikia mokėti. Taip pat reikia mokėti ir tinkamai reaguoti į kritiką. Kaip tą padaryti, pasiteiravome psichologės Daivos Govorovos.

Kritika – vertinimas pagal kriterijus

D. Govorovos teigimu, kritika yra vertinimas, kuris dažniausiai pateikiamas raštu arba žodžiu pagal tam tikrus kriterijus.

„Mano supratimu, kritika yra vertinimo pateikimas, kurį galima išreikšti įvairiais būdais – žodžiu arba raštu. Be abejo, vertinimas turi remtis tam tikrais kriterijais, standartais.

Gali būti, jog kritika bus tam tikrų sričių, kaip, pavyzdžiui, scenos menų, dailės ir literatūros, filmų ar kitų sričių, taip pat turinti tam tikrus kriterijus. Tačiau taip pat kritika gali egzistuoti ir paprasčiausiose buitinėse situacijose, kaip, pavyzdžiui, auklėjimas.

Įsivaizduokite, jog tėtis ir mama auklėja savo vaiką, vadinasi, turi ir savo tvarkos kriterijus. Jeigu vaikas ne taip pasiklos lovą, greičiausiai mama ir tėtis išsakys kritiką: „Ne taip pasiklojai lovą“ ir pan.

Taigi, aš manau, jog kritikuodami kažkokiu būdu pateikiame savo vertinimą“, – kritikos sąvoką aiškino D. Govorova.

Nauda – tobulėjimas ir augimas

Psichologės teigimu, be kritikos nebūtų tobulėjimo, todėl žmogui ji reikalinga asmeniniam augimui ir kitų mokymui tam tikrus darbus atlikti geriau.                   

„Iš savo profesinės pozicijos ir gyvenimo patirties atsakyčiau, kad be kritikos mes turbūt netobulėtume ir kitiems nepadėtume tobulėti. Jeigu kažkas geba geriau padaryti darbus ar kažkokią veiklą, tai mokydami, išsakydami kritiką suteikiame šansą žmogui tą padaryti greičiau, netgi pralenkti savo mokytoją.

Jeigu žiūrėti į tai, kokią naudą suteikia kritika, tai aš čia matau didelį pliusą – tai, jog galime mokytis, mokyti kitus ir tobulėti“, – apie tai, jog kritika gali būti naudinga, svarstė D. Govorova.

Priežastys – paskatinti arba pakenkti

Išreiškiama kritika gali turėti labai daug priežasčių ir visos jos bus skirtingos, priklausančios individualiai nuo žmogaus. Vieni gali siekti tobulėjimo ir augimo, o kiti – stengtis atskleisti savo nepasitenkinimą, pakenkti kitam.

„Žmogus yra labai unikali asmenybė. Turime daug įvairiausių poreikių ir norų.

Jeigu mūsų viduje savivertė ir savigarba yra tinkama, tai mes matysime pasaulį gražesnėmis, pozityvesnėmis spalvomis ir norėsime, kad kiti žmonės taip pat augtų, tobulėtų, mokytųsi, gerėtų, kurtų.

Tačiau jeigu mūsų viduje yra kažkokių piktžolių, tai mes esame pikti, įskaudinti, pavydūs, kerštingi, nelaimingi. Tuomet kritika gali tapti terpe tiems gilesniems neišpildytiems poreikiams prasiveržti. Tada per kritiką žmogus gali parodyti savo agresiją, valdžią, siekti pažeminti, sumenkinti, pasityčioti arba atkreipti dėmesį išsakydamas savo nuomonę.

Tai yra tam tikri momentai, kurių galbūt mes dažnai nežinome, nepastebime, bet iš esmės kritika tarp žmonių būna skausminga, nes ji turi štai tokius atspalvius“, – teigė D. Govorova.

Gali būti ir teigiama, ir neigiama

Anot psichologės, kritika gali būti įvairi – neigiama, žalojanti arba teigiama, skatinanti pasitempti, palaikanti.

„Jeigu kritikos sulauks žmogus, kuris turi tinkamą savigarbą, žino savo pliusus ir minusus,  jis bus pajėgus ją išfiltruoti ir įvertinti, ar kritika yra teisinga, naudinga ir moko geriau atlikti darbą ar vis dėlto ji yra melaginga, pikta, linkusi pažeminti. Tą pajausti gali pats žmogus.

Jausmai sufleruoja, kaip tinkamai reaguoti – jeigu žmogus turi tinkamą savigarbą, jis gebės atskirti, kokia kritika yra – ar teikianti pozityvą, ar gniuždanti.

Jeigu žmogus, kuris priima kritiką, žemai save vertina, tai, be abejo, jisai nebus pajėgus atskirti, ar tai yra sveika kritika, nes jis apskritai į kritiką reaguos perdėtai – arba kritika sukels didžiulį pyktį, arba jis visiškai save nuvertins, nepaisant to, kaip kritika bus išsakyta.

Jeigu kritikuojantis žmogus teigiamai save vertina, jis stengsis išsakyti kritiką pozityviai, pavyzdžiui: „Matau, kad esi šaunuolis, tu stengiesi, jau pusę darbo padarei, bet pastebėk – čia yra klaidelių. Pabandykime jas ištaisyti ir viskas bus puikiai atlikta“. Šis pavyzdys – tinkamos kritikos. O jeigu kalbėsime apie neigiamą, girdėsime tokius žodžius: „Tu pastoviai, tu nuolat, tu nesistengi, kiek gi galima…“

Dar būna prilipdoma įvairių etikečių su įžeidžiančiais žodžiais „kvailys“ ar kokių nors kitokių. Be abejo, tokia kritika yra neigiama, netinkama, žalojanti ir kils klausimas, ar žmogus iš viso supras, ką ne taip padarė“, – teigiamos ir neigiamos kritikos skirtumus išskyrė psichologė.

Argumentuotą kritiką priimti lengviau

Pasak D. Govorovos, kritikuojant labai svarbu turėti aiškius argumentus – tuomet kritiką išsakyti paprasčiau, į ją reaguoti tampa lengviau.

„Aš įsivaizduoju, kad jeigu turime argumentus, tuomet išsakyti kritiką yra paprasčiau. Kad ir pavyzdžiui, lovos paklojimas – kiekvienas asmuo turi savo kriterijus: vienas nori, kad lova būtų paklota visiškai lygiai, antras – kad pagalvė būtų ant lovos, trečias – kad tos pagalvės iš viso nebūtų ir pan..

Tuos kriterijus žmogus turėtų išsakyti – ar tai būtų mama, tėtis, močiutė ar kitas asmuo. Visur vertinimas turėtų būti pagal tam tikrus kriterijus – matematikos pamokoje, lietuvių ar kurioje nors kitoje srityje. Tuomet tampa žymiai paprasčiau susišnekėti. Ir kiekvienas asmuo žinotų, kokio kriterijaus neįvykdė ir kur reikėtų labiau pasistengti.

O kai sritis yra labai neapibrėžta, pavyzdžiui, meno, kur nėra aiškių ribų – iš karto atsiranda daugiau neigiamų emocijų. Žmogus gali jaustis netinkamai įvertintas, įskaudintas. Manyti, kad kitas menininkas kritikos sulaukė mažiau.

Taigi, kuo labiau neapibrėžta sritis, tuo kritika tampa labiau skausmingesnė. Argumentuotą kritiką priimti lengviau žinant, kokios mūsų siekiamybės ar tikslas“, – mano D. Govorova.

Kritikuoti reikėtų atsakingai

Psichologės nuomone, kritika turėtų būti pasverta ir atsakinga, nes turi pasekmes – ji vertina ir gali arba padėti, arba sužlugdyti.

„Manau, kad kritikos išsakymas turėtų draugauti su atsakomybės jausmu. Kritikuodami žmonės turėtų pagalvoti apie pasekmes, nes kritika turi labai rimtą pasekmę – mes išsakome vertinimą, o vertinimas vienaip ar kitaip žmogų paveikia: pakylėja arba žlugdo.

Kai tos atsakomybės nelieka, šnekame subjektyviais savo kriterijais, tuomet įsiveliama į diskusijas, įvyksta įvairių konfliktų. Kad ir tuose pačiuose socialiniuose tinkluose nutinka įvairių dalykų.

Manau, kad  didžiulė problema kritikuojant yra atsakomybės stygius. Atsakomybė gali sutvarkyti labai daug dalykų – prieš kritikuojant žmogus pasvertų savo žodį, pagalvotų, ką nori pasakyti, kokiu tikslu, ir dėl to tikrai gyventi taptų lengviau ir žmonės jaustųsi geriau“, – mano D. Govorova.

Kritika socialiniuose tinkluose virsta įžeidinėjimais

Pastebima, jog kritika socialiniuose tinkluose labai dažnai virsta ne savo nuomonės išreiškimu, o įžeidinėjimu, ir tai pasitaiko labai dažnai.

„Jeigu žmogus apskritai realiame gyvenime nemoka išsakyti kritikos, tai juo labiau socialiniuose tinkluose to padaryti nemoka, kur dar ir galimybės yra neribotos. Tokiais atvejais kritika labai dažnai virsta tiesioginiais įžeidinėjimais“, – pastebi psichologė.