Pakruostė – širdžiai mielas atokus kampelis
Kai prieš porą metų pirmą kartą lankiausi Pakruostėje, susidarė šiek tiek slogokas įspūdis, mat įvažiuojant į kaimą nuo Surviliškio pusės kairėje pasitinka sena tamsi negyvenama sodyba uždarytomis langinėmis. Tačiau važiuojant toliau šis įspūdis išsisklaido it rūkas. Savo sodybas vietos gyventojai tvarko ir rūpestingai prižiūri. Ir ne tik savo – dar ir kaimynų kiemo nepalieka apleisto, jei sodyba nuolat negyvenama.
[quote author=“Onutė“]Anksčiau vyras svajojo „ant senatvės“ sugrįžti gyventi į miestą, nes nors iš ten ir išsikraustėme, bet buto nepardavėme. Tačiau dabar jau nebesinori į miestą.[/quote]
Gyvenimas verda
Kaimelio sodybos išsidėsčiusios abipus Surviliškio–Miegėnų kelio. Ir eismas čia gana intensyvus: zuja ir lengvieji automobiliai, ir sunkvežimiai, ir žemės ūkio technika. Dar girdisi žoliapjovių burzgimas, tad apima jausmas, kad Pakruostėje gyvenimas tiesiog verda.
Nuo kelio matau šienaujančius vyriškius. Prieinu prie vieno iš jų susipažinti. Pasirodo, Antanas šienauja kaimyninės sodybos kiemą. Kaimynė jo prašiusi, mat pati čia nedažnai atvažiuojanti. Antanas sako Pakruostėje gyvenantis apie 10 metų. Prieš tai su šeima gyveno Kėdainiuose, turėjo sodą. Bet vėliau pamatė laikraštyje skelbimą apie parduodamą sodybą Pakruostėje ir ją nusipirko.
„Ir nė kiek nesigailiu. Gyvenam čia ramiai, turim ūkelį, dirbam. Grįžti atgal į miestą tikrai nežadam. Čia, kaime, gali ir savo daržovių užsiauginti, ir vištų. Tik va gaila, neapsimoka karvių laikyti, nes už pieną labai mažai moka“, – sako Antanas.
Kaimelio naujakuriai
Atsisveikinusi su juo žingsniuoju prie kito šienpjovio. Leonardas – Pakruostės naujakurys. Su žmona Birute į šį kaimelį Surviliškio seniūnijoje jie atsikraustė iš tolimojo Švenčionių rajono lygiai prieš dvejus metus.
„Į Kėdainių kraštą persikraustėme iš Švenčionių rajono, kaip sakoma, arčiau savo vaikų ir anūkų. Mūsų vaikai su šeimomis gyvena Kėdainiuose. Nuo Kėdainių iki Švenčionių atstumas tolimas – apie 200 kilometrų, tai ir įkalbėjo jie mus čia atvažiuoti“, – dėsto Leonardas.
„Ar nesunku buvo palikti gimtuosius namus, kur nugyventas visas gyvenimas, ir įsikurti visiškai svetimoje vietoje?“ – klausiu.
„Ne. Labai pasiilgdavome vaikų ir anūkų, nes jie dėl tokio atstumo retokai mus aplankydavo. O dabar matomės daug dažniau ir ne tik savaitgaliais, – patikina prie pokalbio prisijungusi Birutė. – Jau apsipratome prie Pakruostės, prie naujų namų. Kaimynai čia draugiški, geri, bendraujame, padedame vienas kitam, jei reikia. Surviliškis visai netoli, ten ir parduotuvė, ir bažnytėlė, ir seniūnija. O ir iki Kėdainių vos 20 kilometrų. Mums čia patinka.“
Besišnekučiuodamos nueiname į kiemą, Birutė aprodo man savo daržus, gėlynus, prisėdame ant suoliuko.
Mano dėmesį patraukia kieme stovintis keistokas įrenginys ir ant jo pastatytas senovinis puodas.
„Tai trikojis, – paaiškina Birutė. – Kadaise dar mano mama ant jo valgį ruošdavo. Tokius trikojus turėdavo kiekviena sodyba.“
Į miestą nenori
Birutė pasisiūlo palydėti mane pas kaimynę Onutę. Sako, ji su vyru seniai čia gyvenanti, ūkininkaujanti, taigi turėsianti ką papasakoti. Keliaujame. Nuo pagrindinio kelio sukame kairiau, bet namo dar nesimato. Tik prižiūrėtas sodas, gėlynai.
Kai prieiname namą, mus pasitinka pora palaidų šunelių. Apuosto, bet neloja. Įsukus į kiemą akį patraukia išrikiuoti automobiliai, tarp jų – ir senas UAZ, kiek tolėliau – kombainas. Šalia jo – būda ir prie jos pririštas šuo. „Sargas“, – sakau.
„Šis šunelis pas mus atklydo, tai mes jį ir priglaudėme“, – sako Onutė.
„O UAZ‘as dar važiuoja?“ – pasidomiu.
„Žinoma“, – atsako nė nedvejodama moteris, o aš prašau, kad ji papasakotų apie gyvenimą kaime.
„Gimiau Bakainiuose, o Pakruostėje gyvenu nuo šešerių. 10 metų gyvenome su šeima Kėdainiuose. Kai mano tėvelis mirė, o mama pasiliko viena, jai reikėjo pagelbėti prie ūkio. Todėl su šeima vėl atsikraustėme į Pakruostę. Anksčiau ūkis buvo didelis, dirbome 100 hektarų žemės, bet dabar jau amžius ne tas, ūkį po truputį mažinam. O ir sveikata jau nebe ta. Vaikai išsivažinėjo: vienas sūnus gyvena užsienyje, Norvegijoje, kitas – Vilniuje. Atvažiuoja, bet norėtųsi, kad grįžtų dažniau.
Kaime ramus gyvenimas, išsikraustyti nenorėčiau. Nors čia žmonių nedaug, bet visi gyvenam draugiškai. Jei prireikia padėti, visada padedam vienas kitam.
Anksčiau vyras svajojo „ant senatvės“ sugrįžti gyventi į miestą, nes nors iš ten ir išsikraustėme, bet buto nepardavėme. Tačiau dabar jau nebesinori į miestą.“
Palydi mus Onutė iki pagrindinio kelio, o iškart už jo matosi senas sukrypęs statinys. Įdomu, kas tai?
„Tai senoji pieninė, – paaiškina Onutė. – Anksčiau čia visi, kurie laikė karves, atnešdavo pieną. Jau seniai ji nebeveikia, stovi sukrypusi…“
Svetingi žmonės
Atsisveikiname su Ona ir su Birute keliaujame pas kitą jos kaimynę Laimutę. Priėjus prie namo mus pasitinka plačiai praverti vartai su šalia jų pritvirtinta lentele „Piktas šuo“. Sudvejoju, ar verta eiti į kiemą, gal iš tikrųjų koks šuo už kojos pagriebs… Tačiau matau, kad Birutė drąsiai nužingsniuoja ir mane paragina: „Nebijok“. Girdžiu, kad loja ne vienas, o net keli šunys. Bet įėjusi į kiemą pamatau, kad visi jie pririšti.
Namo duris pravėrusi Laimutė kviečia mus į vidų, pasiūlo kavos.
„Ar visada taip plačiai atvėrusi vartus laikote?“ – teiraujuosi.
„Ne, ką tik grįžau iš miesto, dar nespėjau uždaryti“, – sako Laimutė.
Užeiname į vidų. Virtuvėje ant stalo padėtas iš medžio išdrožinėtas medalis su skaičiumi „85“.
„Mano mamai bus 85 metai, tai paprašiau kaimyno, kad išdrožinėtų, pagerbsim per jos jubiliejų“, – sako Laimutė.
Išeiname į kiemą, moteris aprodo savo valdas: daržą, šiltnamį, gėlynus, tarp jų įkomponuotas skulptūrėles.
„Pakruostėje gyvenu jau daugiau kaip 10 metų. Labai gražus, ramus kaimelis, žmonės man čia patinka. Vietinių, čia nuolat gyvenančių žmonių, nedaug, bet kai šilta, gyvenimas Pakruostėje atgyja, suvažiuoja į sodybas žmonės“, – trumpai apibendrina moteris ir sako daugiau neturinti ką ir bepridurti. Dar pasidairiusios po kiemą atsisveikiname.
[#gallery=1478#]
