Negęstanti laužų šviesa

Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos tikybos mokytojos Ilonos DAUDERIENĖS entuziazmas kalbant apie skautus yra toks užkrečiamas, kad beregint norisi prisijungti prie skautų veiklos. Ir visai nesvarbu, kiek esi sulaukęs metų. „Ir vyresni žmonės gali dalyvauti skautų judėjime. Jie turi daug kitų veiklos galimybių ir yra svarbi organizacijos dalis.“

Apie jos rengiamus skautų žygius ir stovyklas sklando legendos, perduodamos iš lūpų į lūpas.

„Mano veikla prasidėjo nuo skautų: nuo dainų prie laužų, kuriamų pasakų ir spektaklių“, – prisipažino Ilonos auklėtinė, „X faktoriuje“ išgarsėjusi Simona Klusienė (Pažemeckaitė).

„Tai buvo gyvenimo mokykla, ačiū mokytoja, kad įmetėte mane į tuos vandenis“. „Patekus į skautų stovyklą, praeini gyvenimo mokyklą“, – sako jos išugdyti skautai, dirbantys, sukūrę šeimas, neretai žinomi visuomenėje žmonės.

I. Dauderienė nuolatos sulaukia ir dėkingų tėvų palaikymo, ir padėkos už pasiaukojimą ugdant vaikus.

„Tarnauti Dievui, tėvynei ir artimui!“ – toks yra skautų veiklos šūkis ir gyvenimo būdas.

I. Dauderienė yra ne tik aktyvi skautų veiklos propaguotoja, vienintelės Kėdainių rajone skautų draugovės vadovė. Ji moko ir tikybos. „Pirmiausia moksleiviai mane pamato tikybos pamokose, o paskui jau ateina ir į skautus, – sako ji ir priduria: Mokytojas negali tapti pamokslautoju, reikia vertybes liudyti savo pavyzdžiu.“

„Aš per pertrauką negaliu išeiti iš klasės, vaikai įsikimba į skvernus ir nepaleidžia, – šypsosi mokytoja. – Negali būti tik vadovė ar mokytoja. Kiekvienam vaikui turi būti ir mama.“

Dar ir šiandien ne vienam mintys apie krikščioniško tikėjimo pamokas kelia kreivą šypseną ir asocijuojasi su maldų „kalimu“ ar sėkmingai ateistinio auklėjimo įkaltu primityviu „Dievo ant debesėlio“ vaizdiniu. Tik ne I. Dauderienės auklėtiniams.

„Buvo jėga, kitais metas vėl varysime!“ – emocijų neslepia jos mokomi skautų veikloje dalyvaujantys moksleiviai, grįžę iš krikščioniškosios muzikos festivalio.

Mokytoja pasidžiaugia, kad NVŠ (neformalaus vaikų švietimo) lėšų dėka baigia vaikams nupirkti uniformas. „Skautą pirmiausia ir pažinsi iš uniformos“, – pastebi ji. Dvidešimt metų skautus ugdanti mokytoja tai daro neatlygintinai.

I. Dauderienė taip pat vadovauja Krekenavos „Aušrinės“ draugovei. „Skiltys sudaro draugovę, draugovės – tuntą. Mūsų tuntas vadinasi Aukštaitijos. Aš esu pavaldi Panevėžio kraštui. O kraštai sudaro pasaulinę skautų organizaciją“, – paaiškina I. Dauderienė.

Su Panevėžio krašto Aukštaitijos tunto tuntininke, Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos skautų draugovės vadove, kalbamės mokykloje vyksiančio renginio, skirto Lietuvos skautijos šimtmečiui, išvakarėse. 2018 metai paskelbti Lietuvos skautų judėjimo metais.

„Ir manimi patikėjo“

– Papasakokite apie savo kelią skautų judėjimo link.

– Gimiau ir augau gražiame mieste prie Nemuno, Kaune; ištekėjusi atvykau į Krekenavą, kur gyvenu ligi šiolei. Esu baigusi religijotyros, psichologijos ir filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Apie skautus man daug pasakodavo močiutė, šviesaus atminimo pradinių klasių mokytoja.

Iš Josvainių kilusio Albino Alekso Graževičiaus kvietimu pradėjau dirbti jo vadovaujamoje Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje. Buvo rugpjūčio pabaiga, vyko pirmas mokytojų susirinkimas ir po susirinkimo jisai mane pasiveja ir sako: „Jūsų prašyčiau, bet atsakyti man negalite“. Ir išsako pageidavimą: „Labai norėčiau, kad šitoje gimnazijoje būtų skautai“. Šis direktoriaus prašymas nebuvo atsitiktinis – jo tėvelis buvo Vytis – o tai viena iš aukščiausių pakopų skautijoje. Aš tik išpūčiau akis; direktorius apie mane buvo tik iš nuogirdų girdėjęs. Tačiau mane įtikino jo nuoširdumas ir man parodytas pasitikėjimas. Sakau: „Gerai, direktoriau, jeigu tik aš gebėsiu“. Taip ir prasidėjo mano kelionė.

Šiame kelyje mano mokytoja, žmogus iš didžiosios raidės buvo Gražina Judickienė – tikras grynuolis. Ji pamačiusi mane pasakė: „Aš matau iš akių, kad prieš mane – būsima draugininkė“. O kas ta draugininkė – (skautų draugovės vadovė – aut. pastaba), tada dar nežinojau.

Pradėjome skautauti. Mūsų pirmosios stovyklos vyko Pajuostėje, Panevėžio rajone.

– Kaip kilo mintis apie skautų veiklos plėtrą Surviliškyje?

– Į Surviliškio Vinco Svirskio mokyklą dirbti atėjau prieš dvylika metų. Kūno kultūros mokytoja Violeta Počiulpienė kartą man ir sako: „Tu tiek daug su tokiu užsidegimu kalbi apie savo skautus, visas tavo gyvenimas, veikla, kalbos tik ir sukasi apie juos. O kodėl mūsų mokykloje nėra skautų?“

Mūsų pradžia buvo tarytum nuotykis. Iš pradžių skautavo devyni vaikai – jie buvo labai žingeidūs, motyvuoti – jie dar gerai nežinojo, kas tai bus, bet jau tai, jog tai bus skautiška veikla, jiems suteikė pasitikėjimo. Nuvykome į pirmąją stovyklą, Panevėžio krašte… Taip viskas ir prasidėjo.

Man labai pasisekė su Surviliškio vaikais – jie labai nuoširdūs ir labai geri. Pati mokykla įsikūrusi gamtos prieglobstyje, tad galime visas teorines žinias pritaikyti praktikoje. Taip pat jaučiame nuoširdų mokyklos vadovės Lolitos Klečkauskienės rūpestį ir palaikymą.

Gyvenu ir džiaugiuosi tuo, ką aš dirbu, aš esu laiminga.“

[quote author=“I. Dauderienė“]Skautai – tarsi gyvenimo mokykla, perauklėjimo stovykla, kurioje buvo formuojami įgūdžiai savarankiškam gyvenimui ir įgyjami nauji gebėjimai, kurie buvo reikalingi savarankiškam gyvenimui, ugdomas charakteris ir asmenybė. Skautų devizas yra „pramoga su tikslu“.[/quote]

Ne vien tik dainos ir laužai

– Kaip pristatytumėte skautų veiklą? Daugeliui – dainos prie laužų, žvaigždėtos naktys, žygiai, bendrystė – ar teisingas toks įspūdis?

– Taip, visa tai yra. Ir dar daugiau.

Pagrindinis skautybės tikslas – kurti geresnį pasaulį, ugdant jaunus žmones. Skautuose visi nariai yra įtraukiami padedant vadovui. Vieni kitus vadiname broliais ir sesėmis bei tampame draugais. Mes, vadovai, padedame tik prieiti prie šaltinio, o vaikas iš jo atsigeria pats.

Su Surviliškio skautais susitinkame kiekvieną ketvirtadienį. Rugsėjo pradžioje aptariame veiklos planą. Jis nužymi pagrindines mūsų veiklos gaires, aptariame, kaip mes elgsimės stovyklose, kaip renginiuose, kad ir vėl galėtumėm kitą kartą saugiai ir prasmingai dalyvauti. Net nemoku pasakyti, su kokiu entuziazmu jie laukia visų renginių: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios.

Per šv. Mišias skautai skaito skaitinius. Jie jau iš anksto „užsiima eilę“, kas kada kokius skaitys. Aš žaviuosi jais.

– Kaip vyksta skautų veiklos, ko išmoksta skautas?

– Per susitikimus mes mokomės darbelių, nagingumo ir visko, ko mums reikės vasaros stovyklose ir žygiuose. Taip pat dalyvaujame gerumo akcijose, prisidedame prie maisto banko, padedame senyviems, vienišiems žmonėms. Turime ir specialybių ženkliukus: astronauto, gamtos mylėtojo ir t.t., kurie įgyjami tobulinat atitinkamas kvalifikacijas.

Vaikai išmoksta vieni su kitais draugauti ir kartu dirbti. Pavyzdžiui, jie drauge gamina maistą. Labai daug vaikų nemoka skusti bulvių, tad organizuojame bulvių skutimo konkursą – kas greičiausiai ir kokybiškiausiai nuskus bulves. Prieš prasidedant rungtynėms, mes pasveriame nuplautas bulves, o vėliau – jau nuskustas. Tada dirbame toliau – kepame blynus. Mamos, aplankiusios savo vaikus, nustemba, kaip jų nevalgūs vaikai drauge pasigamintą maistą šluote šluoja.

Rytais, kai atvažiuoju į Surviliškį, jie manęs visada laukia stotelėje, nuneša mano daiktus į mokyklą.

Skautai – tarsi gyvenimo mokykla, perauklėjimo stovykla, kurioje buvo formuojami įgūdžiai savarankiškam gyvenimui ir įgyjami nauji gebėjimai, kurie buvo reikalingi savarankiškam gyvenimui, ugdomas charakteris ir asmenybė. Skautų devizas yra „pramoga su tikslu“.

Didžiausi iššūkiai

– Ar yra skautijos gyvenime kokių nors tabu?

– Mano didžiausias iššūkis – darbas su tais vaikais, kurie būna nepastebėti, nemotyvuoti, neįvertinti. Iš pradžių jie man prikrečia įvairių šunybių. Didžiausia bausmė – draudimas dalyvauti stovykloje. Ir nors bėga ašarų upeliai, turiu būti griežta. „Juk kai darei kažką negero, ašaros tau nebyrėjo“, – tenka pasakyti. Būna ir pasikalbame, ir ištikus nesėkmei ieškome išeičių. Jeigu skiriu pastabą, visada paaiškinu, kodėl. Turime nebijoti klausti, nebijoti suklysti, juk mes mokomės. Tačiau skautai niekada netoleruos vagysčių.

– Apie skautų stovyklas, dainas, laužua jau sklando legendos.

– O taip! Į savaitės trukmės stovyklas išsiruošiu jau su pradinukais. Vaikai gabenasi miegmaišį, paklotėlį, kad nebūtų drėgna, treningus, antklodę, vilnones kojines. Žinoma, vasarą niekas nenori vilnonių kojinių imti. „Lygiai dvyliktą nakties ateinu į palapinę ir pridedu delną prie nosies ir, jeigu būsite be kojinių, garantuoju šimtu procentų – jūsų nosis bus šalta“, – įtikinėju aš.

Mes turime labai daug žygių, stovyklų. Vaikų draugų ratas itin prasiplečia. O kur, sakykite, šiandien jaunam žmogui susirasti draugų?

Ir jau nekalbu apie tai, kad išmokstame sukurti laužą, pasistatyti palapinę ir daugelį kitų šaunių dalykų.

Stovyklose rengiamos išlikimo dienos, jų metu reikia sugalvoti kaip prasimaitinti. Ko tik vaikai nesugalvoja: pavyzdžiui, eina pas žmones atlikti gerųjų darbelių, už kurios gauna kruopų, daržovių. Tuomet jie susikuria laužą ir pasigamina valgyti. Beje, turime dar vieną įdomią užduotį: turime sugalvoti, kaip prie specialaus metalinio trikojo pritvirtinti pagrindinį mazgą, kad galėtumėme užkabinti puodą ir gamtoje išsivirti pietus.

Mūsų stovyklos vyksta Panevėžio krašte, Krekenavoje, vėliau vykstame į Panevėžio krašto skautų stovyklą Rokiškyje. Jau artėja skautų stovykla Latvijoje. Minint Lietuvos skautijos šimtmetį Rumšiškių liaudies buities muziejuje vyko tarptautinė stovykla „Laužų karta“, kurioje dalyvavo per 3 500 skautų iš 21 valstybės. Šioje stovykloje dalyvavo ir Surviliškio skautai.

– Koks turi būti skautas?

– Skautas yra linksmas ir susivaldantis, jis nestokoja vilties, yra gamtos mylėtojas ir gamtos draugas.

Paliko tik vieną spalvą

– Ar esate susidūrusi su nepasitikėjimu, įtarumu, skepticizmu?

– Kaip sakau, atėjus sovietmečiui iš skautų padarė pionierius: atėmė geltoną ir žalią, paliko tik raudoną spalvą. Išdarkė šūkį: iš jo buvo išimtas žodis „Dievui“.

Esu girdėjusi, kad mus vadina pionieriais. Tačiau, kai tokie skeptiški žmonės išgirsta mūsų skanduotes, patriotines dainas, susipažįsta su mūsų veikla, jų skepticizmas beregint pradingsta. Mes turime pažymėjimus, kad esame visateisiai Lietuvos skautijos nariai, džiaugiuosi, kad jau baigiame supirkti uniformas.

– Susidaro įspūdis, kad uniforma yra labai svarbus skautus vienijantis atributas.

– Taip yra iš tiesų. Skautą galima pažinti iš uniformos. Ji yra smėlio spalvos, truputį panaši į kariškių, iš dalies todėl, kad skautijos įkūrėjas – britų kariškis Robert Baden-Powell.

Skautas išvertus iš anglų kalbos reiškia „žvalgą“.

Ant uniformos segamos stovyklų, žygių emblemos. Pavyzdžiui, tautinės stovyklos „Laužų karta“ emblemą vaikai nešios lygiai 5-erius metus, kol įvyks kita tautinė stovykla.

Jei būna vietinės reikšmė renginiai: pvz., susitikimai tarp mokyklų – Vinco Svirskio vakarai, mes pasidarome ženkliukus. Kiekvienas vaikas draugiškai lenktyniauja siekdamas kuo daugiau tų ženkliukų surinkti ir kuo daugiau stovyklų aplankyti. Ir taip jie patys labai gražiai ugdosi.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę supirkti vaikams uniformas. Jie turi kur susegti visus pasiekimus ir t.t. Ir kai nuvažiuoja į stovyklas ir renginius – jie jau su uniforma. Ir tai yra stipru, jam sukelia pasididžiavimo ir garbės jausmus. Kai pasididžiuodami galime pasakyti, kad esame iš Kėdainių.

Tačiau uniformos tikrai nėra pigios. Marškinėliai – 25 eurai, kelnės berniukui – 30 eurų, mergaitėms sijonai – po 22 eurus. Diržai – 9 eurai, kojinės – 6 eurai, o kur dar ženkliukai, vietovardžiai, patyrimų emblemos… Iš kur tėvai turės tokius pinigėlius?

Tam, kad visa tai turėti reikia labai daug darbo, bet kai vaikai laimingi, tai ir tėvai laimingi. Ir laiminga visa mokykla.

– Ar pajuntate padidėjusį susidomėjimą skautų judėjimu?

– Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėl po truputį pamažu atsigavo ir skautų judėjimas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad jis yra „ant bangos“.

– Esate tikybos mokytoja. Ar vaikams yra svarbus tikėjimas? Koks jų santykis su religija, kokias tikėjimo vertybes siekiate perteikti pamokose?

– Per tikybos pamoką ugdomos pamatinės vertybės: viltis, tikėjimas ir meilė, atsakomybė, atvirumas ir kūrybiškumas. Be šių vertybių vaikas negali augti ir bręsti kaip asmenybė. Negali gyventi laimingo ir prasmingo gyvenimo. Vaikų gyvenimuose būna didelių dramų, skaudžių patyrimų, pavyzdžiui, tėvų skyrybos, ir kartais jie lieka po pamokų, vien tam, kad su manini pasikalbėtų, surastų atramą.

Jeigu mano akys nespindėtų viltimi, jei pati neturėčiau tikėjimo, negalėčiau viso to įžiebti ir vaikams. Jeigu noriu atrasti savo vertybes, turiu išdrįsti atsigręžti į save ir taip pat nepaliaujamai ieškoti tiesos. Būtent ši nuolatinė kelionė į save padeda suprasti, kas yra svarbiausia gyvenime. Pačiam mokytojui yra labai svarbu pažinti save ir savo emocijas bei parodyti meilę kiekvienam sutiktam žmogui. Tikyba nėra vien tik maldelių mokymasis.

Tikėjimas – labai svarbi skautiškumo dalis. Skautas privalo turėti dvasinį gyvenimą. Taip pat kiekvieną dieną turi padaryti gerą darbelį. Tam, kad ugdytų šį įprotį, patys jauniausieji ketinimus užsirašo ant lapelio: pavyzdžiui, kad nori padėti suplauti mamytei indus.

Neseniai pradėjau leisti vaikams į mokyklas eiti su kaklaraiščiu. Skautas visada apgins silpnesnį, užstos skriaudžiamą.

Pirmą kartą paprašė paramos

– Ką patartumėte mokytojams, kurie dar tik pradeda dirbti mokykloje? Kaip atrakinti tą vaiko širdį?

– Leiskite vaikui pajusti, kad jis yra labai svarbus. Ateikite pas jį atvira širdimi, su charizma. Leiskite save pažinti, niekada nesakykite „esu mokytojas, o jūs dar tik pirmokai“.

Kai atvažiuoju, jie pasitinka dar koridoriuje, lekia iš visų pakampių ir apsikabina. Yra mokytojų, kurie neleidžia, kad juos apsikabintų. Ir tada vaikas neina, jis jaučia žmogų.

– Jūsų žodžiai nėra tušti. Jūsų pasiūlymas vykti į krikščioniškos muzikos festivalį Jonavoje jaunimo neliko nepastebėtas?

– Kai pasakiau, neįsivaizduojate, kiek atsirado daug norinčiųjų. Negalėjau vaikams atsakyti.

Bilietai-apyrankės kainavo po penkis eurus. Žinau, kad kai kuriems tėvams tai – labai dideli pinigai. Didelį autobusą labai taupydami NVŠ pinigėlius galėjome išsinuomoti, keliems vaikams bilietus nupirkau pati. Tada prisiminusi degančias vaikų akis sukaupiau visą drąsą ir kreipiausi į Kėdainių dekaną kunigą Norbertą Martinkų. Tada pirmą kartą paprašiau paremti – po penkis eurus bilietams 10-iai vaikų.

Kunigas labai geranoriškai mus parėmė. Išvykome per 30 vaikų. Mano kolegos stebėjosi: vaikai šoka, dainuoja, dalyvauja, ir kur buvę, kur nebuvę man vis pasirodo: „Mes čia, mokytoja“, – sako jie. Jie taip išauklėti ir stengiasi būti geresni ir atsakingi.

– Ar skiriasi vaikai, kuriuos mokote dabar, nuo tų, kurios mokėte prieš 20 metų? Dabartinė karta dažnai vadinama nemotyvuota, besidominti tik kompiuteriais?

– Ir prieš dvidešimt metų vaikai gyveno daugiabučiuose ir mėgdavo pasėdėti prie televizoriaus.

Buvo vaikų ir be motyvacijos, ir tokių, kuriems viskas įdomu.

Galbūt dabar vaikai yra drąsesni. Jie nebijo purvo trasų, kitų iššūkių stovyklose. Iš šių vaikų gali pasimokyti drąsos: jie bebaimiai ir pasitiki mokytojais, atviri, lankstūs, žingeidūs.

– Kaip Jūsų veiklą vertina artimieji?

– Šeima mane besąlygiškai palaiko. Vyras Algis nuveža vaikus į stovyklas, renginius, išvežioja į namus. Jisai yra miškininkas, kartą per mėnesį galime pasisvečiuoti jaukiame medžiotojų namelyje, stūksančiame Panevėžio rajono miške. Ten rengiame mokomuosius vakarus, mokymus, dvasingumo valandėles. Susitikimai organizuojami savaitgaliais, rudens, žiemos, pavasario atostogų metu. Mano vyras mato, kaip aš tuo degu ir mumis labai rūpinasi. Jis supranta šios veiklos prasmę, jaučia grįžtamąjį ryšį ir tai jį labai įkvepia. Jisai žino, kad vaikai turi būti užimti. Mano vyro ir mano santykiai – labai gražūs; santuokoje mes jau – 32 metus.

Mūsų dukros Živilė ir Indrė užaugo matydamos mūsų santykių pavyzdį. Žinoma, jos abi taip pat buvo aktyvios skautų judėjimo narės.