Namus pavertė sporto klubu

Anksčiau sportininkai mane labai erzindavo. Ne, ne krepšininkai, futbolininkai, jogai, ledo ritulio ar golfo žaidėjai. Ar bet kokie kiti žmonės, atstovaujantys konkrečiai sporto šakai ir žinantys, ko nori. Su jais viskas gerai.

Erzindavo tie sportininkai, kurie kas antrą dieną eina į sporto klubą, nuolatos ten fotografuojasi ir deda tas nuotraukas į feisbuką; kurie laikosi griežtos dietos ir reikalauja to paties iš visų kitų („Fui, valgysi šitą riebaluotą spurgą? Vaisius valgyk, tik ekologiškus, o ne kokius iš „Maximos“.) Visų pirma, daugeliu atveju jie atrodydavo geriau, nei aš, nematau priežasties nesinervinti ir nepavydėti. Antra – tie sportininkai velniškai nuobodūs. Apie ką kalbėti su žmogumi, kuris nemato nieko be savo atspindžio veidrodyje ir kalorijų ant kiekvienos etiketės? Niekada nemaniau, kad rašyčiau apie kokį nors sportininką. Na, gal nebent jei sportininkas gerai sumokėtų.

Deja, kėdainietė Ieva Butkevičienė nesumokėjo, kad patektų į laikraštį – dar ir įkalbinėti teko. Papirko ji mane ne pinigais, o sveiku protu.

Mamų gelbėtoja

– Vedu asmenines treniruotes, jos – tarsi pilateso ir kalanetikos mišinys, – pasakoja Ieva. – Iš pradžių dirbau sporto klube, o dabar – namuose.

– Savo namuose?

– Taip, svetainėj (juokiasi). Turiu įsigijusi visą reikalingą inventorių: kamuolius, kilimėlius, elastines gumas. Dažniausiai pas mane ateina po vieną merginą individualiai, tad telpame. Jei yra poreikis grupinei treniruotei, galim ir trise sutilpti, na, iš bėdos keturiese.

– Įdomus formatas, dar negirdėjau, kad kažkas taip dirba.

– Pas mane visai paprasta atmosfera, bendraujame labai neformaliai. Po treniruotės visada leidžiu merginoms ir į dušą nueiti, jei reikia, kiekvienai pasiūlau stiklinę vandens su citrina, kartais, kai turiu, ir po kokį bananą. Pradėjau taip dirbti iš dalies dėl to, kad anksčiau susidūriau su problema, kai su vaiku sunku rasti, kur sportuoti.

– Rimtai? Visada maniau, kad mamai su vaiku yra didžiulis užsiėmimų pasirinkimas…

Na, kažkiek yra, bet labai brangu, nepatogus laikas. Galima pasiimti vaiką, tačiau daugeliu atvejų jam ten nebus ką veikti. Jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad mokėtų ropoti, vietoje jis tikrai nesėdės, ir mamytė negalės susitelkti į treniruotę – vis reikės sekti ir prižiūrėti mažąjį. O mano namuose šitą bėdą puikiai išsprendžiame – yra didžiulis kampas vaikams, kur sudėti mano pačios berniuko žaislai. Kai mamos ateina su vaikais,  jie ten žaidžia, patys susigalvoja užsiėmimų, nauji, nematyti žaislai jiems įdomūs, o moterys produktyviai pasportuoja.

Daug mano draugių turi mažus vaikus, ir niekaip nesugebėdavo rasti laiko pasportuoti, tad, kai pasiūliau tokio formato treniruotes, visos džiaugsmingai sutiko idėją. Tad didžioji dalis mano klienčių ir yra draugės – vos viena kita atėjo iš šalies.

Paskaičiavo, kas apsimoka

– Kokia iš tiesų tavo specialybė? Kuo planavai būti?

– Oi, čia visai kita istorija!..

– Neabejoju, todėl ir paklausiau.

– Baigdama dvyliktą klasę svajojau tapti policininke. Nė nebepamenu, kaip ta specialybė vadinosi, bet žinau, kad reikėtų stoti į Mykolo Romerio universitetą. Tačiau turiu vyresnę sesę, kuri jau ragavo universiteto ir visaip įkalbinėjo bėgti kuo toliau nuo visų jų, geriau stoti į kolegiją. Na, šiaip ar taip nebuvau ta, kuri egzaminus išlaikė šimtukais, tad pamaniau – gal į kolegiją netgi lengviau bus patekti? Tad mano sąraše policininkės karjera atsidūrė gal penktoje vietoje, o štai Vilniaus kolegiją įrašiau į antrą ar trečią poziciją. Ir taip įstojau į draudimo vadybą (juokiasi).

Taigi mokiausi šio dalyko trejus metus, tarp kitko, buvo visai įdomu, gerai, kad bent jau paklausiau sesės. Jau antrame kurse pradėjau dirbti draudimo kompanijoje, iš pradžių kaip praktikantė, sėdėjau belangiame archyve ir rūšiavau aplankus. Vėliau buvau paaukštinta, įsidarbinau iš pradžių puse etato, vėliau – ir visu, ir nė nepastebėjau, kaip tapau žalų administravimo specialiste. Skaičiuodavau žmonėms pinigus, kai šie ką nors susilaužydavo. Netvyrojo ten pačios geriausios emocijos – juk visi klientai buvo su kokiais nors negalavimais ir nepatenkinti. Bet išdirbau ten beveik penkerius metus! Buvau antra po vadovės, skyriuje žinojau viską nuo A iki Z. Tačiau kažkodėl tai neteikė didelio džiaugsmo.

Pradėjau galvoti, kad jau metas pokyčiams. Bet tuo metu su vyru jau buvome susituokę dvejus metus, pasvarstėme – gal labiau apsimoka eiti į dekretines atostogas? (juokiasi). Nusprendėme pamėginti, sakiau, jei bus lemta – eisiu vaikučio auginti, jei ne, nuo rudens pakeisiu darbą, ir tiek. Ir, pasirodo, buvo lemta.

Atsakymas – visai čia pat

– Per tuos dvejus metus ketinau apsispręsti: ko gi aš iš tiesų noriu? Man piešti patinka, tai iš pradžių buvo mintis, gal kažką piešti, tapyti, tada pardavinėti… Po to žiūriu, kad neišeina taip paprastai atsistoti prie molberto ir bet ką piešti – dar ir įkvėpimo reikia! (juokiasi). Mažas vaikas truputį išbalansuoja kūrybinį procesą, bent jau man, tai kol kas mano piešimo reikmenys dulkes renka.

O sportas mano gyvenime buvo visada, tad nesuprantu, kodėl anksčiau neatėjo į galvą užsiimti tuo profesionaliai. Bet sykį pagaliau susiprotėjau: einu pas kitus trenerius, tokius pačius žmones, kaip ir aš, tai kodėl negaliu pati vesti treniruočių? Ir pati sportuočiau, ir dar kitiems padėčiau. Iškart ėmiau ieškoti kokių nors kursų, radusi mokiausi pusę metų, išsilaikiau egzaminus ir gavau licenciją.

Nusivylė sporto klubu

– Kas buvo sunkiausia?

– Pati pirmoji treniruotė. Visa drebėjau, labai bijojau. Nes pradėjau juk ne nuo namų – prieš tai dar pasitaikė galimybė padirbėti viename sporto klube. Pažinojau savininkę, ji kaip tik ieškojo žmogaus, kuris galėtų užpildyti tvarkaraštį ir vakarais vestų vieną treniruotę. Ji leido man dirbti tuo laiku, nuomos mokėti nereikėjo, bet apie jokį atlyginimą irgi nesitarėme – dirbau dėl savęs, kad įgaučiau patirties. Pabuvau ten gal porą mėnesių, bet man nepatiko. Visų pirma – treniruotės vakare, kai dirba ir mano vyras, tada reikia samdyti auklę, ji kainuoja… O kam palikti vaiką su kažkuo kitu, ir dar už pinigus, kai galėčiau pati su juo būti? Kitas niuansas – tam sporto klubui darydavau reklamą, atvesdavau naujus žmones, o man iš to – jokios naudos.

– Ateidavo daug žmonių?

– Apie dešimt merginų. Ir dirbdama su tokia grupe pastebėjau, kad man netinka šis formatas. Aš – sąžiningas žmogus, kai matau, kad kažkas atlieka pratimą netaisyklingai, noriu prieiti ir pataisyti. Bet dešimt žmonių – per daug, kol taisau vienas, kitos griūna, ir negaliu vesti kokybiškos treniruotės. Nesinori žiūrėti, kaip klientės žalojasi, o po pusės metų skundžiasi, jog nuo mano pratimų joms skauda nugaras. Nusprendžiau, kad maksimalus kiekis, kurį pajėgiu prižiūrėti, yra penki žmonės. Bet ši mano filosofija nesutampa su sporto klubų – ten svarbiau ne kokybė, o kiekybė, kad tik kuo daugiau klientų ateitų. Aš geriau jau priimsiu dvi ar tris merginas namuose, bet jos gaus gerą treniruotę su atitinkama priežiūra.

Nusistačiau sau patogų darbo laiką – pirmąjį pusdienį, o antrąją dienos pusę paskyriau šeimai, laisvalaikiui. Nereikia tikėtis blogiausio, neva, visi žmonės dirba nuo aštuonių iki penkių, ir niekas pas mane neateis. Ne, yra ir tokių, kurie tuo metu nedirba, visąlaik gyvenau su mintimi, kad atsiras ne viena ir ne dvi moterys, kurioms toks laikas irgi patogus. Taip ir nutikdavo! Yra mergina, kuri ateina pas mane sportuoti netgi per pietų pertrauką.

Su straipsniais neišsisuks

– Tiesą sakant, nežinau, kas labiau džiaugėsi mano nauja veikla – aš ar vyras Žilvinas. Jis nuo pat pradžių vis ragino mane greičiau eiti iš to sporto klubo ir dirbti pačiai sau. Vyras ir buvo pirmasis mano rėmėjas – vieną dieną parnešė namo dar tu kilimėlius, sako: „Va, viskas, yra kilimėliai, ko daugiau reikia? Vesk treniruotes!“ (juokiasi).

Dar atidžiau jis prižiūri, kad nepridaryčiau kokių nors nesąmonių tvarkydama savo feisbuko puslapį. Man iš pradžių ta komunikacija ir reklama buvo tamsus miškas, o jis gi pas didžiausias marketingistas, tai nuolatos vadovauja: „Daryk tą, daryk aną…“ (juokiasi) „Nusipirk reklamą.“ Kaip?! Kokią?! Bet padėjo, pamokė daug dalykų, ir po truputį puslapis pradėjo rinkti sekėjus. Juokingiausia, kad daugiausia „patinka“ paspaudimų vis tiek sulaukia tai, kaip aš atrodau ir ką valgau (juokiasi).

[quote author=“Ieva Butkevičienė“]Baigdama dvyliktą klasę svajojau tapti policininke. Nė nebepamenu, kaip ta specialybė vadinosi.[/quote],

– O kodėl tave tai stebina? Čia feisbuko klasika!

– Iš pradžių aš norėjau padaryti tokį švietėjišką puslapį, publikuoti ten straipsnius, kad žmonės skaitytų, domėtųsi…

– Baik, nebūk tokia naivi.

– Na, iš pradžių tikrai kiek nuliūdau: negi žmonėms tikrai įdomu, ką valgiau pusryčiams ar pietums? Pasirodo, taip. Tai supratau, kad teks ir selfius išmokti daryti, labiausiai to nenorėjau! Vyras iškart sakė: „Įdėk selfį“. „Nenoriu, man nepatinka!“ – mėgindavau atsikalbinėti. O Žilvinas vis tiek: „Nesvarbu, reikia!“ Na, tai pradėjau retkarčiais fotografuotis, pati iš savęs juokiuosi, bet ką darysi. Sporto klube prieš veidrodį pozuoti tai dar šiek tiek gėda, moterys ten vaikšto, persirenginėja, galvos: „Šita tai visai nenormali“ (juokiasi).

– Visi pripratę, žinok. Dabar taip madinga fotografuotis.

– Gal šitai ir ne taip blogai. Bet prie kai kurių dalykų vis tik dar nepribrendau. Va, pavyzdžiui, vyras sako: „Taigi nufotografuok savo užpakalį!“ Tokių dalykų tai tikrai nedėsiu! Anot vyro, labai daug žmonių spaus „Patinka“, bet dar nėra tas mano puslapis toks beviltiškas, kad tokių priemonių reiktų griebtis. Įsivaizduokite, vaikas paaugs, įsijungs puslapį pažiūrėti, o ten mamos užpakalio nuotraukų pridėta (juokiasi).

Kas per daug, tas nesveika

– Ar tavo darbas persipina su asmeniniu gyvenimu? Ar patarinėji draugams, kokius pratimus jiems reiktų daryti, vadovauji vyrui, ką jam valgyti?

– Nesiginčysiu, tai ilgainiui tampa gyvenimo būdu, bet ar tai blogai? Juk dirbu trenere, o ne naktinio klubo šokėja, sveika gyvensena – tik į naudą. Taip, turiu kiek liguistą poreikį patarinėti, kokius pratimus kaip daryti, nes labai gerai pastebiu, kai kas nors ne taip. Sporto klube kartais norisi prieiti prie žmogaus ir jį pataisyti, bet negi kišiuos, jei kitas treneris prie jo stovi? (juokiasi).

Vyrui nereikia vadovauti, ką valgyti – lygiai taip pat, kaip ir aš, jis domisi mityba, nė vienas nevalgome šlamšto. Po vieno seminaro vis dar nevalgome mėsos – ten buvo dešimties dienų iššūkis, bet mums visai patiko, tai išbandymas kiek užsitęsė (šypsosi). Visiškais žaliavalgiais netapsime, taip negalėčiau – mėsos nebuvimą kompensuoju žuvimi.

Beje, kai kurių dalykų apie mitybą mane išmokė vyras, o ne atvirkščiai. Pavyzdžiui, mes turime tokią tradiciją, kad būtent jis kasdien gamina pusryčius. Ji atsirado nuo pat mūsų draugystės pradžios. Aš anksčiau pusryčių nevalgydavau, nespėdavau! Geriausiu atveju darbe greitomis  sukramsnodavau sūrelį. O kai ėmiau su Žilvinu draugauti, jis man iškart ėmė aiškinti, kad pusryčiai – svarbiausias dienos maistas! Pamaniau: na, jei jis gamins, kodėl gi ne – valgysiu ir aš. Taip ir pradėjau valgyti pusryčius. Pakeitė tas vyras mane, anksčiau avižinės košės negalėjau pakęsti, o dabar šveičiam visi trys. Tai labai dėl to džiaugiuosi ir niekada nepamirštu draugėms pasigirti, kad mano Žilvinas kasdien ruošia pusryčius – juk tokių vyrų labai nedaug! (juokiasi).

– Dabar tai net laikraštyje parašysiu, dar daugiau žmonių sužinos. Ieva, man susidarė toks įspūdis, kad tavo mityba nėra griežta, tu prisižiūri, bet nepersistengi. Tiesa?

– Ne, tikrai nesu viena tų, kurie skaičiuoja kiekvieną kaloriją ir skaito kiekvieną etiketę. Manau, kad kasdieniame žmogaus gyvenime galioja tokia taisyklė: jei norisi, vadinasi, organizmui to reikia. Negalima savęs prievartauti ir valgyti vien tik salotų lapus, ir visąlaik svajoti apie mėsą. Nori mėsos? Ir gerai, įsidėk keletą gabalėlių į salotas! Nori saldainio prie kavos? Valgyk, jau geriau kasdien leisti sau po nedidelę „nuodėmę“, nei savaitę badauti, o tada staiga prisikimšti šokolado. Dar visada juokiuosi iš tų mamų, kurios pačios valgo bet ką, o jų vaikas – lyg kariuomenėje. „Oi, kiek čia konservantų, jam negalima!“ Nesijaudinkite, vaikas paaugs ir kažkada suvalgys tų konservantų. Nesakau, kad reikia kišti vaikui „McDonald‘s“ bulvytes, tiesiog sakau, kad nereikia leistis į kraštutinumus. Yra žmonių, kurie turi sveikatos problemų, antsvorio, serga cukriniu debetu – tuomet taip, nėra kitos išeities, kaip tik griežta dieta ir mitybos priežiūra. Bet jei esi sveikas, normalu, kad turi žmogiškų norų, ir ne pasaulio pabaiga, net jei ir picą kartais užsisakysi (juokiasi).

Žarijos – kaip kilimas

– Minėjai kažkokį seminarą. Mėgsti juose lankytis?

– Taip, mano vyras iš tiesų yra vadinamasis koučeris – asmeninio tobulėjimo mokytojas, tad jis ir pats veda bei organizuoja daug seminarų. O neseniai buvome Londone, Anthony Robins seminare – tai labai stipri, įsimintina asmenybė, manau, daugelis yra apie jį girdėję. Seminare vyksta darbas su savimi, mokėmės apie psichologiją, sveikatą, mitybą, kvėpavimą.

Turbūt įsimintiniausia seminaro dalis buvo ėjimas per žarijas. Šią užduotį turėjo įveikti visi aštuoni tūkstančiai dalyvių, tam ruošėmės visą dieną. Buvome mokomi įveikti ir baimes, beje, sužaidė ir fizinis nuovargis: jį mums sukėlė tyčia, kone visą laiką stovėjome, negalėjome atsisėsti. Man tikrai suveikė – pabaigoje buvau tokia pavargusi, kad, rodos, beveik nieko nebegirdėjau.

– Ir kas iš to?

– Kai žmogus fiziškai pavargęs, visa gaunama informacija rašoma jam tiesiai į pasąmonę. Tad galiausiai eini per žarijas susikoncentravęs į tikslą, tiki ir žinai, kad tu pereisi, nenudegsi ir viskas bus gerai.

– Koks jausmas eiti žarijomis?

– Jei atvirai, tai nieko nepajaučiau (juokiasi). Lyg per kokį kilimą būčiau ėjusi. Atsimenu, kad prieš pat man einant dar išpylė „šviežių“ žarijų, tokių raudonų, pažarstė… Galvojau: „O Dieve, kas čia dabar bus?“ (juokiasi).

Pasiruošiau, padariau visus veiksmus, kurių mus mokė tą dieną, ir pradėjau eiti. Einu, ir jaučiu, kad mane jau stabdo po kokių aštuonių žingsnių, o aš dar būčiau ėjusi. Nustebau: ką, jau viskas? Nepajutau net jokios šilumos! O buvau įsidėjus visokiausių tepalų, tvarsčių – dėl visa ko, jei vis dėlto nudegčiau. Bet niekam iš tų visų aštuonių tūkstančių to neprireikė. Pasirodo, kad su tam tikru pasiruošimu žmogus gali padaryti labai daug, ir kalba eina ne tik apie žarijas, o apie visą gyvenimą apskritai.

Sėkmės receptas

– Kaip manai, kokių principų reikia laikytis, kuriant savo nuosavą verslą? Kas svarbiausia?

– Pats svarbiausias dalykas: iškart, vos tik tau šauna idėja, turi imtis veiksmų. Kitu atveju imsi galvoti: o jei bus taip, o jei anaip, o jei nepavyks, nepasiteisins. Išsigąsti, ir dažniausiai nieko taip ir nepradedi. Tad svarbiausia – veiksmas. Antra, reikia daug ryžto ir kantrybės. Dažniausiai niekas nevyksta greitai, tik išskirtiniais atvejais. Tad jei turi didžiulius lūkesčius ir, vos pasitaikius pirmajai nesėkmei, praradai ūpą – toli nenueisi. Reikia pasiruošti nesklandumams, tai normalu. O trečia, bet ne ką mažiau svarbu – reikia tikėti tuo, ką darai, kad ir kaip banaliai skambėtų. Žmonės – klientai jaučia, ar tu dirbi dėl pinigų, ar dėl to, kad myli savo veiklą. Reikia veikti tai, kas labiausiai sekasi ir patinka, kas nekeltų bjaurios minties „o ne, ir vėl į darbą“, nuo ko niekuomet nesijaustum pavargęs. Štai, pavyzdžiui, mano vyras – dirba iki devintos, dešimtos vakaro, ir nepavargsta, nes nė nepastebi, kad dirba. Kiekvieną hobį galima išvystyti į verslą – klauskite savęs, kas jums patinka, ir kuo galite dalytis su kitais.