Kėdainiečių gerumo sujaudinta Ukrainos gimnazijos direktorė: „Mes to niekada nepamiršime“

Žolė be minų, švarus vanduo iš čiaupo, pavojaus sirenų nepertraukiamas miegas ir kiekvienam vaikui įprasti atostogų džiaugsmai – tokį rojų ukrainiečių moksleiviai atrado Kėdainių krašte, kai vasaros pabaigoje Josvainių Vlado Balsio gimnazija juos pakvietė į visos savaitės trukmės stovyklą.

Josvainiškiai svečius sutiko paruošę turiningą programą, kurioje netrūko įvairių veiklų, išvykų, žaidimų ir draugystę stiprinančių patirčių. Šis laikas vaikams padėjo trumpam atitrūkti nuo karo persmelktos kasdienybės bei nurimti atradus saugų prieglobstį. Kai kuriuos iš savo moksleivių pedagogai netgi pirmąsyk pamatė besišypsant. Ir tai nutiko čia – Josvainiuose, tiesiog kepant vaflius.

„Mus sutiko be galo svetingai. Esame sujaudinti lietuvių gerumo, – akis vilgant ašaroms, „Rinkos aikštei“ atviravo moksleivius atlydėjusi Melitopolio mokyklos direktorė Anzhelina Kovalenko. – Josvainių gimnazijos bendruomenė galėjo šias lėšas skirti savo mokinių gerovei, bet jie nusprendė atverti širdį mūsų vaikams. Mes to niekada nepamiršime. Jaučiamės labai dėkingi, nes penktus metus skaičiuojantis karas iš mūsų vaikų atėmė gražiausią laiką – jų vaikystę.“

Prieš tai bendravo virtualiai

Į Josvainių gimnaziją buvo atvykę 39 moksleiviai iš keturių skirtingų Kėdainių miesto partnerio Melitopolio ugdymo įstaigų. Vaikus atlydėjo devyni mokytojai.

Zaporožės srityje esantis Melitopolio miestas dabar yra, kaip patys ukrainiečiai sako, laikinai okupuota teritorija. Iki karo pradžios čia veikusios ukrainietiškos mokyklos šiuo metu ugdymo procesą vykdo nuotoliu ir yra registruotos Zaporožėje.

Melitopolio mokyklų vaikai Kėdainių krašte stovyklavo antrą kartą – pirmąsyk jie viešėjo prieš dvejus metus.

Nors dabar Lietuvoje dėmesio Ukrainą siaubiančiam karui skiriama gerokai mažiau nei 2022-aisiais, tačiau Josvainių gimnazijos bendruomenė nori priminti, kad mūsų parama – tiek finansinė, tiek emocinė – agresorės užpultai valstybei yra gyvybiškai būtina iki pat tol, kol čia vėl bus taika.

„Kadangi Melitopolio miestas yra Kėdainių partneris, tai mūsų gimnazija bičiuliaujasi su viena iš Melitopolio gimnazijų, – apie užsimezgusį ryšį pasakojo Josvainių gimnazijos direktorius Ovidijus Kačiulis. – Visus metus mūsų anglų kalbos mokytoja Raimonda Žvikienė vadovavo anglų kalbos klubui. Mūsų ir Melitopolio gimnazijos vaikai dalyvaudavo bendruose virtualiuose užsiėmimuose, vykdėme STEAM projektus bei kitas veiklas.

Ši graži draugystė įkvėpė idėją pakviesti savo partnerius atvykti į stovyklą.“

Vieni pinigais, kiti kibinais

Josvainių gimnazijos direktorius pabrėžė, jog visos stovyklos išlaidos buvo padengtos iš suaukotų lėšų, kurias skyrė krašto verslininkai, ūkininkai, bendruomenės, pavieniai geros valios žmonės ir į turiningas veiklas nemokamai kvietusios įstaigos.

„Visą paramą rinko pats direktorius. Skambino ir prašė paremti, – pasidalino stovyklą su pedagogų komanda organizavusi R. Žvikienė. – Direktorius yra mūsų projekto širdis. Didžiuojamės turėdami tokį vadovą.“

„Supratau, kad mūsų rajone gerų žmonių labai daug, – sakė O. Kačiulis. – Yra kodiniai žodžiai: karas ir vaikai. Jei prašytum paramos statyboms ar kokiam projektui, galbūt ir reakcija būtų kita, bet dabar kalbame apie pafrontės vaikus ir požiūris iškart keičiasi. Žmonės supranta, kaip svarbu padėti tokiems vaikams.“

„Visi prisidėjo, kuo galėjo: kas pinigais, kas agurkais, pomidorais, obuoliais, savo keptais pyragais ar užkandžiais, – bendruomeniškumo triumfu džiaugėsi R. Žvikienė. – Mūsų mokinio padėjėja iki pirmos nakties kepė 100 kibinų.

Josvainių gyventojai, eidami pro šalį ir pamatę mus su svečiais lauke, duodavo pinigų, kad vaikams ką nors nupirktume. Būdavo, nueinu į mūsų miestelio parduotuvę, o čia pardavėjos irgi sako norinčios prisidėti, – paprastų žmonių gerumo gestus, kurie laukė kone kiekviename žingsnyje, vardijo pašnekovė. – Atjauta dar labiau didėja, kai susiduriame su realybe. Viena, kai žiūri reportažus per televiziją ar girdi kalbant per radiją. Visai kas kita, kai eidamas šalia vaikas klausia, ar gali lipti ant žolės. Iš pradžių tokie klausimai stebina, o paskui supranti, kad tavęs klausė, ar lipti ant žolės saugu – ar nėra minos. Taip pat jiems buvo keista, jog saugiai gali gerti vandenį prisipylę tiesiai iš čiaupo.

Mokytojai džiaugėsi, kad visi labai gerai išsimiegojo, nes vaikams nė karto nereikėjo šokti pažadinus perspėjimo sirenoms ir bėgti į slėptuvę.

Klausai ir apima toks siurrealus jausmas, – pasidalina Josvainių gimnazijos mokytoja. – Tada supranti, kaip mes beprotiškai gerai gyvename.“

Apie karą – iš bendraamžių lūpų

Beveik visų Josvainiuose stovyklavusių vaikų tėvai yra kariškiai: dalis žuvę fronte, dalis dingę be žinios. Savo išgyvenimais Melitopolio mokyklos moksleiviai per virtualius susitikimus pasidalindavo ir su jaunaisiais bičiuliais iš Josvainių gimnazijos.

„Vaikai pasakojo, ką jiems ir jų šeimoms teko patirti, – sakė O. Kačiulis. – Mūsų mokiniai mato, kad tokie baisūs dalykai vyksta su jų bendraamžiais. Girdėti šias istorijas iš jų lūpų visai kas kita nei klausytis karo statistikos per naujienų laidas. Mūsų vaikai tai priėmė jautriai. Jiems rūpi, ką išgyvena Ukraina.

Nors kai kada dvejojama, ar reikia vaikams pasakoti apie karo žiaurumus, bet aš manau, kad tam tikrus dalykus jie turi žinoti. Nereikia nutylėti, slėpti realybės, tačiau būtina ją tinkamai paaiškinti. Tai daro įtaką vaikų supratimui, pasaulėžiūrai.“

R. Žvikienė atkreipė dėmesį, jog ši bendrystė su karo draskomos šalies vaikais jaunuosius josvainiškius paskatina dažniau diskutuoti patriotiškumo temomis, gilintis, kokią atsakomybę pilietis neša už savo šalį.

„Kai dabartiniai dešimtokai buvo dar maži, išgyvenome pandemiją, paskui prasidėjo karas. Jie manęs tiesiai klausia: „Mokytoja, ar mes mirsim?“ Užtikrintai atsakau, jog ne. Tada kalbame apie Tėvynę, ką reikėtų daryti, jei priešas pultų. Paaugliai apmąsto tokias temas, analizuoja, lygina. Jiems tai svarbu“, – patikina mokytoja.

Tiek ašarų nebuvo seniai

Stovykloje vienos veiklos vijo kitas. Įtraukiančio laiko netrūko nė vienam: tinklinio, karatė užsiėmimai ir varžybos, terapiniai užsiėmimai su žirgais, filmų peržiūros, kūrybiniai, tradicinių amatų užsiėmimai, emociniai bei socialiniai žaidimai, padedantys vaikams sustiprinti bičiulystę, žolelių edukacija, orientaciniai žaidimai, ekskursijos po Kėdainių senamiestį, Vilnių ir netgi vaflių kepimo pamokos.

„Su kokiu malonumu vaikai įsitraukė į veiklas. Net tie, kurie atvyko rimtais veidais, vėliau pražydo šypsenomis. Jie tiesiog keitėsi akyse, – emocingai kalbėjo R. Žvikienė, bandydama užgniaužti iš džiugesio besikaupiančias ašaras. – Labai daug ašaroju, – neslėpė pašnekovė. – Verkėme ir kalbėdamos su savo mokytojomis, ir su pedagogėmis iš Ukrainos. Čia atvyko viena mokytoja, kuri buvo prie pat Bučos. Apie šiuos išgyvenimus ji kalba trumpai: „Buvo sudėtinga.“ Tik tiek. Nenori kapstytis – per daug skaudu.

Jie menkiausią gerumo gestą priima kaip didžiausią dovaną – net jeigu tiesiog pavaišiname obuoliais. Žvelgia dėkingumo kupinomis akimis ir sako: „Jūs taip mumis rūpinatės.““

„Raimonda, kada paskutinį kartą tiek verkėte?“ – klausiu mokytojos.

„Oi, ašaroji ir ašaroji… Kai vyko anglų kalbos klubo užsiėmimai, paleidę vaikus su mokytojais dar likdavome pasikalbėti. Vienos mokytojos vyras – fronte, tad ji nuolatiniame strese.

Kai per žinias matau, kad apšaudomi tie regionai, kur gyvena mano pažįstami, meldžiuosi, kad tik jie būtų saugūs. Mūsų parama Ukrainai negali mažėti. Jei nenorime, kad pas mus vyktų tas pat, kas dabar vyksta ten, turime padėti.“

Rusų kalbos vengia

Zaporožės srityje Melitopolis yra antras pagal dydį miestas. Iki karo jame gyvenimus kūrė daugiau kaip 150 000 gyventojų. Mudviem su pirmą kartą Lietuvoje viešinčia Melitopolio gimnazijos direktore Anzhelina Kovalenko susėdus pasikalbėti Josvainių gimnazijos kieme, ji šypsodamasi telefone rodo nuotraukas iš laikų, kai Rusijos sukelto karo šmėkla dar nekabojo virš mylimos gimtinės. Nors grįžti į 2022-ųjų vasarį skaudu, tačiau moteris tiki, jog būtina – ji nori „Rinkos aikštės“ skaitytojams atskleisti nepalaužiamą ukrainiečių tautos ryžtą kovoti ir išlikti.

Nors bendraujame rusų kalba, tačiau Anzhelina pabrėžia, kad prasidėjus karui ukrainiečiai principingai renkasi nusigręžti nuo okupantų kalbos.

„Mūsų miestas buvo rusakalbis. Aš mokykloje mokiausi taip pat rusiškai. Institute vis daugiau atsirado ukrainiečių kalbos, o pradėjusi dirbti prie šios kalbos visiškai perėjau, – pasakoja viešnia. – Kai prasidėjo karas, žmonės, nors ir laužyta, bet vis tiek renkasi kalbėti ukrainiečių kalba. Norime, kad mūsų jaunoji karta irgi rinktųsi gimtąją – ukrainiečių kalbą.“

Švietimo bendruomenė priešinosi

Anzhelina atsuka laiką atgal – į 2022-uosius, kai okupantai užpuolė jos Tėvynę.

„Rašistams atėjus į Melitopolį, iš pradžių mūsų žmonės priešinosi, rengė mitingus. Susivieniję protestavo mokytojai, mokiniai, tėvai – visi ėjo išsakyti savo pozicijos. Žmonės gulėsi po tankais, plikomis rankomis stabdė karo mašinas… – iš Anzhelinos akių pasrūva ašaros. – Mes nebuvome pasiruošę sprogimams ir kitiems žiauriems okupantų veiksmams. Tie, kas neturėjo rūsių, kad galėtų pasislėpti, glaudėsi mokyklos rūsyje: tėvai, vaikai, patys mokytojai neidavo namo. Gyvenome mokykloje. Stengėmės žmones aprūpinti vandeniu, maistu.

Praėjo mėnuo. Mokyklose ugdymo procesas nevyko, tačiau administracija buvo, mokytojai, kiti darbuotojai ateidavo budėti. Okupacinė valdžia pradėjo eiti per mokyklas. Jie mums pasakojo, kad Ukrainos nebebus, kokia bloga mūsų šalies valdžia ir kokie jie geri gelbėtojai, todėl nori atkurti mokymo procesą.

Nė vienas direktorius nesiklausė šių kalbų. Okupantai ilgai bandė mus įtikinti. Galiausiai paskyrė visuotinį mokyklų direktorių susirinkimą. Jau anksčiau buvome girdėję, kad jie nori balandžio 4 dieną grąžinti mokinius į suolus ir tęsti mokymo procesą. Tiesa, ne pagal ukrainietišką, o pagal rusišką programą.“

Tada Melitopolio mieste vis dar nebuvo mobiliojo ryšio. Žmonės negalėjo tarpusavyje bendrauti skambučiais ar žinutėmis, todėl, kaip pasakoja Anzhelina, informacija apsikeisdavo tik susitikę mitinguose.

„Mus, mokyklų direktorius, sukvietė į karinę komendantūrą. Keli direktoriai jau buvo išvykę iš miesto, jų vietoje dirbo paskirti pavaduotojai, – tuo, ką teko išgyventi švietimo bendruomenei, toliau dalinasi Anzhelina. – Melitopolyje buvo 21 mokykla. Visos atsisakė bendradarbiauti su okupantais. Ilgai svarstėme, ką daryti. Galiausiai nusprendėme rašyti pareiškimus, kad išeiname iš darbo savo noru.

Visiškai sugadinome jų planus. Jie turėjo surasti mums pamainą, todėl mokymo procesą pavyko atkurti ne žadėtą balandžio 4-ąją, o tik gegužės pabaigoje.“

Pradėjo rusinti

Okupantai mokyklose sunaikino visas ukrainietiškas knygas, ugdymo procesas vyko rusiškai ir pagal rusų švietimo programą.

„Pradžioje sakė, kad bus mokoma ir ukrainiečių kalbos, bet neva neatsirado tokio dalyko mokytojo. Taip okupantai ir išsprendė šią problemą, – sarkastiškai taria Anzhelina. – Mokytojų labai trūko, todėl mokyti ėjo kone bet kas – net techniniai darbuotojai, jei tik norėjo. Ugdymo kokybė labai krito.“

Kaip pasakoja pašnekovė, ukrainiečių šeimos elgėsi skirtingai: vienos leido vaikus į okupacinės valdžios mokyklas, kitos – ne.

„Buvo tokių, kurie vos pasikeitus valdžiai, tiesiog persuko kepurę į kitą pusę ir gyveno toliau, – atskleidžia viešnia. – Tačiau daug buvo ir tokių, kurie atsisakė vesti vaikus į tokias mokyklas. Jiems pradėjo grasinti deportacija, kalėjimu, tuo, kad atims tėvystes teises. Aišku, okupantai ne tik grasino, kai kuriuos tėvus ėmė, kaip pas mus sakydavo, „į rūsį“. Juos labai stipriai mušdavo. Netinkamai elgėsi ir su moterimis. Baimė ir prievarta buvo visur.“

Paliko okupuotą Melitopolį

Anzhelina skaudančia širdimi išvyko iš Melitopolio. Moteris prisimena, kaip ir daugelis, galvojusi, kad mylimą miestą palieka trumpam – vos dviem mėnesiams.

„Mūsų šalies valdžia mums padėjo. Kurį laiką kursavo reisiniai autobusai, kurie išveždavo žmones, bet paskui tai tapo pavojinga, nes okupantai apšaudydavo ir autobusus su žmonėmis, ir humanitarinę pagalbą vežusį transportą, – rusų karių nužmogėjimu stebėjosi Anzhelina. – Kol kelias Melitopolis–Vasiljevka–Zaporožė buvo atviras, žmonės lengvai išvažiuodavo, o vėliau blokpostuose tekdavo praleisti ir savaites. Buvo tokie momentai, kai žmonėms neleisdavo net išlipti iš mašinų, nors jose būdavo ligoniai ar vaikai. Nepatinka? Važiuokit atgal į Melitopolį – niekas neverčia čia stovėti.

Daržoves, vaisius vežęs transportas irgi būdavo sustabdytas, todėl gendančius krovinius turėjo tiesiog mesti lauk. Tai buvo antisanitarinė padėtis.

Visur lydėdavo grasinimai. Net į mokyklą su mumis – beginkliais pedagogais, du okupantai kalbėtis ateidavo lydimi aštuonių automatais ginkluotų kareivių.“

Prieglobstį rado 30 km nuo fronto

Anzhelina okupuotą Melitopolį paliko 2022-ųjų balandžio 8-ąją.

„Pasiėmėme, kas brangiausia – vaikus, artimuosius, augintinius, ir išvažiavome į nežinią, – sako moteris. – Mokytojai iš Melitopolio važiavo dar iki gruodžio. Ir dabar dar yra išvykstančių.“

Pašnekovė įsikūrė Zaporožėje, esančioje 30 kilometrų nuo fronto linijos, ir su kolegomis pradėjo telkti išsibarsčiusią mokyklos bendruomenę.

„Pradėjome aiškintis, kur išvyko mūsų gimnazijos vaikai: į užsienį, į saugias vietas Ukrainoje ar liko laikinai okupuotoje teritorijoje. Ieškojome ir savų mokytojų, – pasakoja Anzhelina, pedagoginio pašaukimo nepamiršusi net šalį siaubiant karui. – Surinkome mokyklą, bet supratome, kad savarankiškai dirbti bent iš pradžių negalėsime, nes vienoje mokykloje trūko istorijos mokytojo, kitoje – matematikos…

Taigi visoms nuotoliu atsikūrusioms Melitopolio mokykloms sudarėme vieną bendrą tvarkaraštį. Jei matematika, tai visiems matematika: jei mokykla turėjo mokytoją, tada vaikai mokėsi pas jį, o jei ne – tada pas nuotoliu pamokas vedusį pedagogą. Vaikai rašydavo kontrolinius darbus ir gaudavo įvertinimus.“

Iki 2022–2023 mokslo metų pabaigos visos mokyklos jau turėjo reikiamus pedagogus ir pradėjo dirbti savarankiškai.

Neturi sienų, bet veikia

Anzhelina sako, jog tik bendrystė padėjo atkurti šių mokyklų egzistavimą ir leido gyvuoti.

„Nors esame ta pati Melitopolio gimnazija, bet įstaigos juridinis adresas perkeltas į Zaporožę, – dėmesį atkreipia direktorė. – Neturime pastato, bet pati mokykla egzistuoja: yra klasės, dirba administracija, mokytojai, vyksta normalus ugdymo procesas.

Dar daugiau – mes ne tik išgyvename, bet ir dalyvaujame renginiuose, konferencijose, kur pristatome šią savo patirtį ir už savanorišką darbą, patriotinį vaikų ugdymą tokiomis neeilinėmis aplinkybėmis pelnome aukso medalius. Už tai, kaip organizuojamas perkeltų mokyklų ugdymo procesas, netgi gavome tarptautinį apdovanojimą, – pasidžiaugia Anzhelina, kad jos ir kolegų titaniškas darbas buvo įvertintas. – Mes nesudėjome rankų – mes kovojame. Visada kartojame: žmonės, kurie mus gina, turi savo frontą, o mes, pedagogai, savo. Mes kovojame už tai, kad mūsų vaikai turėtų teisę mokytis pagal ukrainietišką programą.“

Vaikų mažėja

Anzhelina pasidalina, kad taip atkurtoje jos vadovaujamoje mokykloje pastaruoju metu vaikų mažėja. Tėvai ieško būdų atžaloms grąžinti moksleivių kasdienybę tikrose mokyklose, kad šie galėtų augti ne prie ekranų, o ir megzdami gyvą ryšį su bendraamžiais.

„Dalis vaikų išvyko į kitus miestus, kur galėtų mokytis fizinėse mokyklose. Tėvai supranta, kad vaikams reikia bendravimo, todėl, jei gyvena saugesnėje aplinkoje, perkelia vaikus į vietos mokyklas tiek būdami pačioje Ukrainoje, tiek užsienyje, – realybę atskleidžia gimnazijos direktorė. – Išleidžiame daugiau klasių, o surenkame gerokai mažiau.

Labai pavojinga situacija laikinai okupuotose teritorijose. Ten iki šiol yra vaikų, kurių tėvai neleido į rusiškas mokyklas. Nors kaimynai jau pradeda išduoti savus, bet kai kuriems dar pavyksta vaikus slėpti. Jie mokosi pas mus pagal ukrainiečių programą.

Turime mokinių iš laikinai okupuotų teritorijų, kurie iki pietų mokosi rašistinėje mokykloje, o po pietų – pas mus. Užsienyje prieglobstį radusių šeimų vaikai irgi: iki pietų mokosi vietos mokyklose, o po pietų – pas mus.

Šių vaikų neapkrauname dvigubu krūviu. Mūsų mokykloje jie mokosi tų dalykų, kurie būna tik Ukrainos mokyklose: ukrainiečių kalbos, literatūros, mūsų šalies istorijos, geografijos. Matematikos, anglų kalbos, biologijos ir kitų dalykų, kurie bendri visose šalyse, įvertinimus įskaitome tokius, kokius vaikai gauna jų lankomose mokyklose.“

Mokyklų tinklas sumenko trissyk

Iki karo Anzhelinos vadovaujamoje gimnazijoje buvo 1 176 mokiniai. Paskui visame Melitopolio mieste vaikų skaičius sumažėjo, todėl valdžia jungė mokyklas. Įstaigų tinklas sumenko trissyk: iš 21-os mokyklos teliko septynios.

„Melitopolio mokyklose – rašistinė propaganda, – apgailestauja Anzhelina. – Baisiausia, kad įvedė karinio parengimo discipliną. Vaikai mokomi žygiuoti, juos supažindina su ginklais, berniukus moko imtynių, mergaites – medicinos. Visa tai jie publikuoja viešai.

Vaikai, kurie repetuojant žygiavo gerai, per oficialų pasirodymą tarsi specialiai klysta, – šypsosi pašnekovė priimdama tai, kaip mokinių pasipriešinimą okupantų primestam pasauliui. – Melitopolyje vis trūksta mokytojų, todėl pedagogų atvežė iš Rusijos.

O rašistams paklusę ir dirbti likę Ukrainos mokytojai bei ugdymo įstaigų direktoriai, iš okupantų gavo didelius pinigus. Jie tiesiog pardavė savo Tėvynę. Kai kurie yra teisiami Ukrainos teisingumo institucijų.“

Vertina josvainiečių nuoširdumą

Pasidalinusi, kas vyksta gimtojoje Ukrainoje, Anzhelina visu kūnu grįžta į Josvainius – vietą, kur ir ji pati, ir jos atlydėti mokiniai gali jaustis visiškai saugūs.

„Su Josvainių gimnazija bendraudami nuotoliu įgyvendinome nuostabių projektų ir susibičiuliavome, todėl labai gera susitikti gyvai, – pagaliau nusišypso Anzhelina. – Mes Kėdainiuose, Josvainiuose ir Lietuvoje jaučiamės puikiai.

Žinote, labai vertinu žmones, kurie myli gyvūnus ir turi humoro jausmą. Lietuviai neįtikėtini. Josvainių gimnazijos direktorius Ovidijus Kačiulis – dūšios žmogus, žmogus-atversta knyga. Jo vidinis gerumas bei profesionalumas kuria nuostabią atmosferą mokykloje. Kolektyvas draugiškas, nuoširdus: jei kas pas juos blogai, tai ir sako, kad blogai, jei gerai – tai ir pasidžiaugia. Jie nesistengia kažko pagražinti. Gera būti tarp tokių tikrų žmonių.“

Ukrainiečiai tiki: „Mes nugalėsime“

Anzhelina pabrėžia niekada nepamiršianti josvainiškių svetingumo, kuris ne kartą privertė nubraukti laimės ašarą, nes jausti nepažįstamų žmonių rūpestį ir palaikymą, kai tavo šalį trypia purvini priešo batai, labai svarbu.

„Mus priėmė itin gražiai, – pasidalina pašnekovė. – Dėl karo mūsų vaikai gyvena, palyginti, uždarą gyvenimą, mažiau būna su bendraamžiais. Tai palieka savos žalos, todėl tokios stovyklos, išvykos vaikams labai naudingos – jie gali drauge su bendraamžiais užsiimti įvairiomis veiklomis ir svarbiausia – bendrauti.

Turime mergaitę, kuri labai uždara, neprisileidžia nei kitų vaikų, nei pedagogų, ji tik trečią dieną čia pradėjo kalbėti. O vakar kepdama vaflius ji šypsojosi, noriai bendravo. Mes pirmą kartą matėme ją besišypsančią, – džiūgavo Anzhelina. – Jūsų pedagogai rado būdą, kaip prie jos prieiti ir padėti jai atsiverti. Tai mūsų vaikams ne tik atostogos – tai kur kas daugiau.“

Labiausiai Melitopolio gimnazijos direktorei skaudu dėl to, kad penktus metus trunkantis karas iš vaikų atėmė tai, kas niekada nebepasikartos – jų vaikystę.

„Daug kas sako, jog karo metai mūsų vaikams padarė stiprios psichologinės žalos. Taip, jie krūpteli išgirdę trankų garsą, fejerverkus, nes tai vaikams primena apšaudymus. Ši baimė mūsų neapleis dar ilgai, – pripažįsta Anzhelina. – Bet aš tikiu, kad tai išgyvenę mūsų vaikai bus stipresni už mus. Jie turės tvirtą charakterį ir jaus dėkingumą tiems, kurie gindami Ukrainą paaukojo savo gyvybę. Čia irgi yra vaikų, kurių tėvai žuvo kare.

Taigi karas ne tik žeidžia, bet ir stiprina. Mums viskas bus gerai, – taria taip tvirtai, kad nė mintis nedingteli abejoti. – Aš visiškai tikra, kad mes vis tiek nugalėsime. Aš grįšiu į Melitopolį.“