Prie katilo stoję profesoriai kėdainiečiams virė Radvilų mėgtą troškinį
Po atviru dangumi išvirtu istoriniu troškiniu Laužikai pavaišino daugiau kaip šimtą kėdainiečių./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
RimvydasLaužikas: „Šiandien visi valgome kaip didikai“
Knypavos Rinkos aikštėje rūksta dūmas. Improvizuotą lauko virtuvę apstojęs būrys kraštiečių smalsiai stebi, kaip kelių žingsnių erdvėje aplink kunkuliuojantį puodą vikriai sukasi šnekių kulinarų duetas. Profesorių pora – Rimvydas ir Anželika Laužikai kultūros bei istorijos festivalio „Radviliada“ gerbėjams čia verda mūsų miesto didikų – garsiųjų Radvilų – mėgtą troškinį ir ta pačia proga pasakoja, kuo gyvi buvo XVII–XVIII amžiaus Lietuvos miestiečiai.
Istorinės virtuvės akibrokštai
Profesorius R. Laužikas, pradėjęs pasakoti apie istorinės virtuvės subtilumus, pribloškė mintimi, kurią šių laikų žmogui perprasti sunku.
„Istorinė virtuvė mažiau priklausė nuo to mieste ar kaime gyveno žmogus. Žinoma, mieste buvo didesnės pasirinkimo galimybės. Vis tik daugiausia lėmė religija ir socialinis sluoksnis, – pabrėžė istorikas. – Pavyzdžiui, to paties socialinio sluoksnio lietuvio liuterono ir lietuvio kataliko maistas gerokai skyrėsi. Anuomet religija buvo labai didelis skirtumas.
O kalbant apie socialinius sluoksnius, labai turtingo miestiečio virtuvė mažai kuo nusileido didikų Radvilų virtuvei. Neturtingas miestietis valgė panašiai kaip valstietis – mitybos pagrindą sudarė duona, košė, blynai, taukai, lašiniai.“
Iš Radvilų virėjo užrašinės
Profesoriai Laužikai su kėdainiečiais dalijosi ne tik intriguojančiomis istorijos detalėmis, bet ir vienoje iš miesto aikščių vedė kulinarijos mokymus po atviru dangumi. Smalsuolių akivaizdoje gimė vištienos frikasė – istorinis XVII amžiaus patiekalas, kurio receptas buvo rastas Radvilų virėjo užrašų knygelėje.
„Tai vištienos ir daržovių troškinys, užtirštintas sviestu bei kiaušiniais. Šis patiekalas buvo aukštesnio socialinio sluoksnio virtuvės valgis, nes jam pagaminti naudojama daug sviesto, įvairių daržovių. Būtent daržovės skyrė turtingą virtuvę nuo skurdžios, – paaiškino profesorius. – Žmogui, kuris mieste ar kaime turėjo vien pragyventi, daržovės buvo prabanga, o ne kasdienis maistas. Įprastai tokių žmonių mitybos pagrindą sudarė grūdai.“
Kol neturtingieji nuo bado gelbėjosi grūdais, ant didikų pietų stalo garavo vištienos frikasė, kurią, jau virtą profesorių Laužikų, iki paskutinio samčio tądien išragavo daugiau kaip šimtas kėdainiečių.
„Šis patiekalas labiau orientuotas buvo į kasdienę virtuvę. Kaip dabar mes kėdainiečiams, taip ir anuomet Radviloms toks vištienos bei daržovių troškinys galėjo būti patiekiamas per įprastus pietus. Tai nebuvo puotos valgis“, – akcentavo R. Laužikas.
„Virtuvė niekad neegzistavo kapsulėje. Pirmiausia tai yra kultūrinė epocha. Jei mes šnekame apie XVII amžiaus virtuvę, tai bus barokas. Tas pats barokas, kuris buvo muzikoje, dailėje, architektūroje – kulinarijoje jis su skonių, spalvų įvairove ir kitais šiai epochai būdingais bruožais. Bet kuris valgis iš tikrųjų nėra tik valgis, ypač jei mes kalbame apie aukštąją virtuvę – tada tai yra jau kultūrinio lauko dalis“.
R. Laužikas
Meilė istorijai – per skrandį
Profesoriai Laužikai įvairiuose festivaliuose istorinius patiekalus žmonėms gamina dažnai. Pašnekovas džiaugiasi, kad tai puikus būdas pažadinti šiuolaikinės visuomenės smalsumą praeičiai.
„Dabar mes visi gyvename, galima sakyti, taip pat, kaip XVII amžiuje gyveno patys turtingiausi miestiečiai ir didikai, – kalba pašnekovas. – Galime sau leisti išskirtinius produktus, valgyti tai, ką anuomet galėjo valgyti tik keli procentai visuomenės.“
Istorikas sutinka, kad atkurti praeities valgius galima tik iš dalies.
„Iš tiesų mes nežinome, koks tada buvo skonis. Taigi tas atkūrimas yra sąlyginis – greičiau interpretacija, – dalinosi R. Laužikas ir paaiškino detaliau. – Tarkime, vištiena. Mes suvokiame, kad višta, kuri anuomet buvo auginama devynis mėnesius, laisvai judėjo, bus kitokia negu ta, kurią šiandien įsigyjame prekybos centre.
Morkos: dabar jas pažįstame kaip oranžinę saldžią daržovę, o Radvilų daržuose XVII amžiuje greičiausiai augo geltonos, nesaldžios morkos – skoniu galbūt panašesnės į dabartinį pastarnoką.“
Lenkai turi, lietuviai nebevalgo
Pašnekovas išdavė vienos daržovės Kėdainių didikų patiekalui vis tik neradęs. Anksčiau ją mėgę lietuviai, dabar jos nebeaugina.
„Tai petražolių šaknys. Ši daržovė istorinėje virtuvėje buvo labai populiari, bet dabar Lietuvoje petražolių šaknų įsigyti tikrai sudėtinga. Lenkijoje dar būna – ten ši daržovė gana populiari, o Lietuvoje – ne, – sakė R. Laužikas. – Sunku gauti ir kai kurių kitų produktų: kraujo kraujiniams vėdarams, taip pat – jautienos ar avienos lajaus.
Yra tokios didelės pupos, kurios Lietuvoje anksčiau buvo valgomos. Vienam renginiui šių pupų įsigyti vis tik pavyko, bet internetu ir turkiškų.
Mūsų auginami augalai, gyvūnai, pati žemdirbystė gerokai pasikeitė. Taigi ir bandymas atkurti istorinius patiekalus iš principo yra siekis maksimaliai priartėti prie to, ką norime padaryti, bet suvokiame, kad mūsų ingredientai jau kitokie.“
Profesoriai Laužikai su kėdainiečiais dalijosi ne tik intriguojančiomis istorijos detalėmis, bet ir vienoje iš miesto aikščių vedė kulinarijos mokymus po atviru dangumi. Smalsuolių akivaizdoje gimė vištienos frikasė – istorinis XVII amžiaus patiekalas, kurio receptas buvo rastas Radvilų virėjo užrašų knygelėje.
Aut. past.
Virtuvė atskleidžia to meto pasaulį
Prof. R. Laužikas pastebi, jog kulinarija per patiekalus gali iškalbingai sudėlioti savojo laikmečio akcentus.
„Virtuvė niekad neegzistavo kapsulėje. Pirmiausia tai yra kultūrinė epocha. Jei mes šnekame apie XVII amžiaus virtuvę, tai bus barokas. Tas pats barokas, kuris buvo muzikoje, dailėje, architektūroje – kulinarijoje jis su skonių, spalvų įvairove ir kitais šiai epochai būdingais bruožais.
Bet kuris valgis iš tikrųjų nėra tik valgis, ypač jei mes kalbame apie aukštąją virtuvę – tada tai yra jau kultūrinio lauko dalis. Iš čia gijos veda prie labai daug įvairių dalykų. Mes galime papasakoti daug istorijų, ateiti iki architektūros, dailės, literatūros ar bet kurių to meto aplinkos dalykų. Netgi iki asmeninių žmonių istorijų – juk virėjai buvo žmonės, didikai, kuriems jie gamino, taip pat buvo žmonės. Visi jie turėjo savo gyvenimus.
Taigi virtuvė atskleidžia labai daug“, – reziumavo profesorius R. Laužikas.
Festivalis tęsiasi
Dvyliktasis kultūros ir istorijos festivalis „Radviliada“, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos bei Kėdainių rajono savivaldybės, šiemet sujungs penkias kunigaikščių Radvilų istoriją ir palikimą saugančias vietas – Kėdainius, Raudondvarį, Svėdasus, Biržus bei pirmą kartą prie festivalio prisijungiančias Vyžuonas. Organizatoriai publikai paruošė 19 renginių, kuriuose susilieja istorija, muzika, pokalbiai, teatras, menas ir gastronomija.
Rugpjūčio 15-ąją prasidėjęs festivalis tęsis iki rugsėjo 27 d.
Rugsėjo 12 d., šeštadienį, 17 val. Evangelikų reformatų bažnyčioje (Senojig.3) „DVASIOS DŽIAUGSMAS“. Baroko muzikos atlikėjų kolektyvo LIETO FINE (Lietuva-Latvija-Lenkija-Vokietija) vokiečių baroko muzikos koncertas.
Rugsėjo 18 d., penktadienį, 17 val. Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre (Paeismilgio g.12B) „IŠGELBĖJIMO RAGAS“. Bar Zemach (valtorna, šofaras) (Izraelis) ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas.
Daugiau apie Kėdainiuose vykusius festivalio „Radviliada“ renginius skaitykite kituose laikraščio „Rinkos aikštė“ numeriuose.
