„Atstumas nuo Lietuvos nereiškia atstumo nuo atsakomybės“: Norvegijoje gyvenantis šaulys iš Kėdainių apie pareigą Tėvynei
Egidijus Baltrūnas: „Gyvenant svetur meilė Tėvynei ne sumažėja, o tampa sąmoningesnė. Pradedi labiau vertinti kalbą, istoriją, tradicijas. Supranti, kad Tėvynė nėra vien vieta, kur gyveni – tai vieta, už kurią jauti atsakomybę.“/ Asmeninio archyvo nuotr.
Kartais sakoma, kad išvykus svetur ryšys su gimtine silpsta. Tačiau yra žmonių, kuriems atstumas dar labiau išgrynina tai, kas svarbiausia – tapatybę, vertybes ir atsakomybę už savo šalį. Kėdainių krašto kilmės Egidijus Baltrūnas – vienas iš jų.
Daugiau nei du dešimtmečius Norvegijoje gyvenantis vyras savo kasdienybę kuria kitoje šalyje, tačiau mintimis, pasirinkimais ir darbais išlieka tvirtai susijęs su Lietuva. Jis ne tik nepamiršo, iš kur yra kilęs – jis sąmoningai pasirinko būti aktyvia savo valstybės dalimi, net ir gyvendamas už tūkstančių kilometrų.
„Lietuva man nėra tik vieta žemėlapyje – tai namai“, – sako jis.
Šiandien Egidijus yra Lietuvos šaulių sąjungos narys. Tai sprendimas, kuris gimė ne iš pareigos, o iš vidinio suvokimo, kad kiekvienas žmogus gali ir turi prisidėti prie savo šalies stiprinimo. Jo istorija – apie kelią nuo emigranto kasdienybės iki sąmoningo pasirinkimo būti reikalingu Tėvynei. Apie tai, kaip gyvenant svetur pilietiškumas įgauna dar gilesnę prasmę.
Kelias, prasidėjęs Kėdainiuose
Egidijus kilęs iš Kėdainių krašto. Baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją, kurį laiką dirbo veterinarijos gydytoju, tačiau 2006-aisiais, kaip ir daugelis to meto lietuvių, išvyko į Norvegiją ieškoti naujų galimybių.
Pradžia nebuvo lengva – teko mokytis kalbos, pažinti naują kultūrą ir iš naujo įrodyti savo vertę. Per daugiau nei dvidešimt metų jis dirbo statybų sektoriuje, sukūrė savo įmonę, vadovavo kolektyvui, o vėliau ryžosi dar vienam pokyčiui ir pasirinko sveikatos priežiūros sritį.
„Gyvenimas mane išmokė nebijoti pokyčių. Jei matau, kad galiu būti naudingesnis kitur, nebijau pradėti viską iš naujo“, – sako jis.
Tačiau, kad ir kur gyventų, ryšys su Lietuva niekada nenutrūko.
„Gyvenimas Norvegijoje man tik dar labiau sustiprino supratimą, kad pilietiškumas neturi sienų. Atstumas nuo Lietuvos nereiškia atstumo nuo atsakomybės už ją“.
E. Baltrūnas
Lūžio taškas – karo pradžia
Prie Lietuvos šaulių sąjungos Egidijus prisijungė jau gyvendamas Norvegijoje. Lemiamu momentu tapo 2022 metų vasario 24-oji – Rusijos invazijos į Ukrainą pradžia.
„Pirmomis karo dienomis pajutau didelį nerimą. Tačiau gana greitai pradėjau savęs klausti ne „kas bus toliau?“, o „ką galiu padaryti aš?“ – prisimena jis.
Iš pradžių jis padėjo taip, kaip galėjo – savo namuose apgyvendino nuo karo pasitraukusias ukrainiečių šeimas. Tačiau netrukus suprato, kad vien to nepakanka.
„Norėjau būti geriau pasirengęs, įgyti daugiau žinių ir prisidėti prie Lietuvos saugumo ilgesnėje perspektyvoje. Todėl sprendimas prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos buvo natūralus“, – apie apsisprendimą pasakoja pašnekovas.
Šaulys svetur: atsakomybė be sienų
Kaip pastebi Egidijus, gyvenimas Norvegijoje šaulišką veiklą daro kitokią nei Lietuvoje. Čia nėra nuolatinių susitikimų ar bendrų treniruočių, todėl didelė dalis atsakomybės tenka pačiam žmogui.
„Labai svarbus savarankiškas pasirengimas ir nuolatinis ryšys su kitais diasporos šauliais. Tarp pratybų stengiuosi palaikyti fizinį pasirengimą, domiuosi karybos tematika, skaitau, mokausi“, – pasakoja Egidijus.
Jis pabrėžia, kad svarbu negrįžti į mokymus „nuo nulio“ – būti pasiruošusiam, augti savarankiškai.
Gyvenant svetur atsiranda ir dar viena, ne mažiau svarbi misija – reprezentuoti Lietuvą.
„Dažnai tenka pasakoti norvegams apie Lietuvą, jos istoriją, Šaulių sąjungą ir mūsų požiūrį į valstybės gynybą. Tam tikra prasme tampi savo šalies ambasadoriumi“, – sako jis.
„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, gana greitai pradėjau savęs klausti ne „kas bus toliau?“, o „ką galiu padaryti aš?“. Tada supratau, kad vien stebėti ar padėti tik tiek, kiek leidžia situacija, man nebepakanka“.
E. Baltrūnas
Sugrįžimai, kurie turi prasmę
Kai tik leidžia darbas ir šeimos aplinkybės, Egidijus grįžta į Lietuvą dalyvauti mokymuose ir pratybose. Kiekvienas toks grįžimas reikalauja planavimo – suderinti atostogas, keliones, įsipareigojimus.
Tačiau jam tai – ne našta, o sąmoningas pasirinkimas.
Jis jau dalyvavo baziniuose šaulių mokymuose, lauko pratybose, ištvermės renginiuose. Vienas įsimintiniausių išbandymų – daugiau nei 55 kilometrų žygis su pilna ekipuote.
„Tokiose situacijose supranti, kad svarbiausia ne fizinė jėga, o komanda, disciplina ir gebėjimas nepasiduoti“, – sako jis.
Daugiau nei žinios – bendruomenė ir vertybės
Pasak Egidijaus, Šaulių sąjunga jam davė kur kas daugiau nei praktinių įgūdžių.
„Ji davė bendruomenę žmonių, kuriems Lietuva nėra tik gimimo vieta, bet atsakomybė“, – pažymi pokalbininkas.
Būtent čia sustiprėjo jo supratimas, kad valstybės gynyba prasideda ne nuo ginklo, o nuo žmogaus: „Išmokau dar labiau vertinti komandinį darbą, discipliną ir pasitikėjimą vienas kitu.“
Anot vyro, vienas stipriausių išgyvenimų – pirmas kartas rikiuotėje.
„Labiausiai įsiminė jausmas pirmą kartą stovint tarp žmonių, kurie sąmoningai pasirinko tarnauti savo valstybei“, – prisiminimais dalijasi šaulys.
„Gyvenant užsienyje šauliška veikla atrodo kitaip – nėra galimybės nuolat būti kartu, todėl labai svarbus savarankiškas pasirengimas. Turi pats rūpintis savo fizine forma, žiniomis, domėtis, mokytis. Man svarbu, kad grįžęs į pratybas nebūčiau žmogus, kuris viską pradeda iš naujo“.
E. Baltrūnas
Pasirinkimas, reikalaujantis pastangų
Gyvenant užsienyje, kaip pastebi Egidijus, šaulio kelias nėra lengvas. Tenka derinti darbą, šeimą, keliones, skirti savo laiką ir lėšas.
„Taip, kartais tai nėra paprasta. Tačiau jei kažkas žmogui yra svarbu, jis visada randa tam laiko. Man tai nėra primesta pareiga – tai mano paties pasirinkimas“, – sako Egidijus.
Svarbus ir artimųjų palaikymas – šeima supranta jo pasirinkimą, o kolegoms Norvegijoje dažnai tenka aiškinti, kas yra Šaulių sąjunga: „Sužinoję daugiau, jie dažniausiai reaguoja pagarbiai.“
Nors dažnai gali pasirodyti, jog gyvenimas svetur silpnina ryšius ir jausmus, susijusius su gimtuoju kraštu, pasak pašnekovo, yra priešingai –visa tai ne silpnina, o stiprina ryšį su Tėvyne.
„Meilė Lietuvai tampa sąmoningesnė. Pradedi labiau vertinti kalbą, istoriją, tradicijas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jam Lietuva – tai ne tik prisiminimai ar gimtinė, bet atsakomybė.
„Tėvynė nėra vien vieta, kur gyveni. Tai vieta, už kurią jauti atsakomybę“, – ryžtingai sako šaulys, gyvenantis Norvegijoje.
„Šaulių sąjunga man davė kur kas daugiau nei karinių žinių. Ji davė bendruomenę žmonių, kuriems Lietuva nėra tik gimimo vieta, bet atsakomybė. Supratau, kad valstybės gynyba prasideda ne nuo ginklo, o nuo žmogaus vertybių ir pasirengimo“.
E. Baltrūnas
Jei reikėtų – grįžtų nedvejodamas
Paklaustas, ar prireikus grįžtų ginti Lietuvos, Egidijus nedvejoja.
„Tai nebūtų emocinis sprendimas. Tai būtų natūrali mano, kaip Lietuvos piliečio, pareiga“, – tvirtai sako vyras.
Būtent dėl to jis šiandien ruošiasi, mokosi ir stiprina save. Taip pat savo pavyzdžiu jis ragina ir kitus svetur gyvenančius tautiečius neabejoti.
„Nereikia laukti idealaus momento. Gyvenimas užsienyje nėra kliūtis būti aktyviu Lietuvos piliečiu“, – sako Egidijus.
Jo žodžiais, svarbiausia – ne patirtis, o nusiteikimas: „Nebūtina būti profesionaliu kariu. Svarbiausia turėti norą mokytis, būti naudingu ir suprasti, kad valstybės saugumas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.“
Egidijaus istorija – tai priminimas, kad atstumas nėra kliūtis atsakomybei. Kartais būtent būnant toli geriausiai supranti, kas iš tiesų yra arti.
