Kai gyvenimas suranda tavo pašaukimą: iš Krakių – į knygų, muzikos ir radijo pasaulį

Ar kiekvienas žmogus gebėtų darbuotis tarp knygų lentynų – bibliotekoje, knygyne ar leidykloje? Tikriausiai ne. Ši erdvė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ramybės ir tylos prieglobstis. Iš tiesų knygų pasaulis reikalauja ypatingo atsidavimo: gilaus vidinio susikaupimo, kantrybės bendrauti su reikliu skaitytoju bei pagarbos tam tyliam, bet intensyviam kultūriniam gyvenimui. Ne kiekvienas ištvers rutiną tarp nesuskaičiuojamų puslapių, gebės įžvelgti tvarką chaose ar atras pašaukimą būti tiltu tarp autoriaus ir skaitančiojo. Knyga – tai ne tik popierius ir raidės, tai gyvas organizmas, o darbas su ja reikalauja tam tikros dvasinės brandos ir pašaukimo. Mažų mažiausiai tam reikia nuoširdžiai mąstyti ir gyventi knygomis, domėtis tiek naujausia literatūra, tiek amžinąja klasika. Tačiau mėgti ir domėtis – du skirtingi dalykai: vienas kyla iš širdies polėkio, o kitas reikalauja gilaus ir kryptingo pažinimo. Neprivalai daug skaityti, jei esi knygų kolekcininkas; kita vertus, ne visi knygas renkasi tik pagal viršelį ar intriguojantį pavadinimą – juk kūrinys gali turėti ir gilią sentimentalią prasmę. Meilė, trauka, silpnybė ar pomėgis skaityti knygas kartais gyvenime tampa lemiamu posūkiu.

Asmenybės dermė: kai susipina muzika, praeitis ir knygos

„Aš esu istorikė, literatūros tyrinėtoja ir be muzikos negalinti gyventi asmenybė“ – taip save pristato jauna, žavi ir visada besišypsanti Silvija STANKEVIČIŪTĖ. Šie trys dėmenys – muzika, literatūra ir istorija – jos gyvenime darniai susipina į vientisą visumą, o prie to labiausiai prisideda jos pomėgiai.

Pirmasis moters pomėgis – muzika, kurios ji nuo mažens mokėsi Kėdainių muzikos mokykloje. Nors Silvija nėra profesionali muzikantė, tačiau labai dažnai su savimi vežiojasi gitarą. Liepos mėnesį Kėdainiuose ji dalyvavo dainuojamosios poezijos festivalyje „Ant Nevėžio kranto“. Būtent muzika atvėrė duris į kūrybinį pasaulį ir šiandien užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Silvija atlieka žinomų ir mažiau atrastų Lietuvos bardų dainas, pritaiko muziką kitų poetų eilėms, kad šios suskambėtų taip, kaip ji įsivaizduoja.

„Labiau esu prozos, o ne poezijos žmogus, nors retkarčiais pavyksta sukurti eilėraštį iš asmeninių impresijų. Paauglystėje, kaip ne vienas jaunuolis, bandžiau rašyti dainas, bet labiau sekasi įdainuoti kitų autorių kūrinius. Aš labiau esu pasakotoja, o tie pasakojimai ateina dažniausiai iš gyvenimo ir kitų žmonių patirčių“, – teigia pašnekovė.

Literatūra ir istorija Silviją sužavėjo dar mokyklos suole, o vėliau išaugo į studijas, atvedusias ją į humanitarinių mokslų ir kultūros sritį. Pastaroji nejučiomis įtraukė į projektų veiklą, renginių ir parodų organizavimą.

„Pavyzdžiui, organizuoju renginius su poetais, staiga užsinoriu dainuojamosios poezijos, o tam, kad renginys turėtų darnią visumą, prireikia ir istorinio konteksto, padedančio suprasti, kaip tos dainos gimė“, – vienu įkvėpimu pasakoja Silvija.

Nuo V. Šekspyro sonetų iki bardų dainų

Ji akcentuoja, kad ne vienas lietuvių poeto eilėraštis savo laiku virto daina: „Yra tokių gražių, įdomių dainų tekstų, kad galvoju, kaip ta grupė ar atlikėjas atrado tokias įdomias metaforas, sąskambius, vaizdinius? O analizuodama literatūrinius tekstus pamatau, kad tie žodžiai – Pauliaus Širvio eilėraštis arba, pavyzdžiui, Šekspyro sonetas, virtęs aktoriaus ir bardo Sauliaus Mykolaičio daina „Nemiga“.

Tada, pasak jos, atsiveria neaprėpiamų galimybių laukas, parodantis, kaip glaudžiai literatai ir muzikantai žengia koja kojon.

Vienu metu moteris atkreipė dėmesį į grupės „Skylė“ dainų tekstų prasmingumą, o tai paskatino ją atidžiau pažvelgti į poeto, savo bendrapavardžio, Rimvydo Stankevičiaus kūrybą. Jo poezija Silviją taip užkabino, kad nejučiomis ji pradėjo atpažinti dainas, sukurtas būtent pagal šio autoriaus tekstus, ir pavadino jį geranorišku, aukšto kalibro šiuolaikiniu poetu.

„Ką darytum, jei vieną dieną staiga užsidarytų visos bibliotekos, bet atsidarytų muzikos įrašymo studijos?“ – klausiu.

„Čiupčiau chorą ir įrašinėčiau dainas. O gal netgi kokią savo seną dainą įrašyčiau, grodama gitara, kuri jau priaugusi prie kūno, – juokiasi Silvija. – Netgi į rankas paimčiau savo akordeoną, su kuriuo pernai akompanavau bibliotekoje statytame spektaklyje.“

Kaimiškos šaknys ir širdis liko Krakėse

Taip atsitiko, kad Kėdainių rajone, Krakių miestelyje, gimusiai ir Krakių Mikalojaus Katkaus gimnaziją baigusiai Silvijai Stankevičiūtei pavyko Lietuvos sostinėje įgyvendinti savo svajonę – net ne vieną, o dvi. Šiandien ji mėgaujasi savo darbu ir džiaugiasi esanti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendruomenės dalis. Nors Vilniuje moteris gyvena jau penkioliktus metus, savęs vilniete nevadina – jos širdis ir šaknys liko Kėdainių krašte, Krakėse.

„Tos kaimiškos šaknys niekur nedingo, – pačia geriausia prasme teigia Silvija. – Mano vaikystė Krakių miestelyje labai skyrėsi nuo miesto vaikų kasdienybės. Pavyzdžiui, laisvalaikio leidimo būdai arba pagundos buvo visai kitos: kur mums bėgti iš pamokų? Į namus – pamatys, miestelyje nėra kur pasislėpti, kai tuo tarpu miestiečiai eidavo į kiną, boulingą, prekybos centrus. Visai kiti dalykai. Mes nemažai laiko leidome gamtoje, prisimąstydavome įvairiausių žaidimų – važinėdavome dviračiais, statydavome būstines, palapines, ir tikrai ne tas, kurias dabar galima nusipirkti bene kiekviename prekybos centre. Kartais ištisas valandas tiesiog vaikštinėdavome miestelyje ir bendraudavome. Suaugusieji juokaudavo, kad „šlifuojame“ šaligatvius.“

Vaikystė tarp eilučių: kodėl man patinka tyla

„Kokie vaikystės prisiminimai tave lydi grįžus į gimtąsias Krakes?“. „Kaip tik šiandien važinėjau dviračiu po Krakių ir aplinkinių miestelių apylinkes ir galvojau, kodėl nemaža dalimi esu intravertė, kuri nemėgsta minios? Gal dėl to, kad buvau ir tebesu nedidelio miestelio vaikas, nemažai laiko leidęs vienas. Tai ne miesto kiemai, kur daugybė vaikų iš visų laiptinių subėgdavo pažaisti. Mano žaidimų draugai dažniausiai būdavo brolis ir pusbroliai. Tačiau labiausiai man patikdavo skaityti knygas – po pietų, kai nemažai veiklų, darbų jau būdavo atlikti. Gerai prisimenu, kaip skaitė tėtis ir mama, o tų knygų pas mus visada būdavo labai daug. Bibliotekoje, esančioje prie babos namų, pasiimdavau po vieną knygą, kurią perskaičius skubėdavau grąžinti jau kitos dienos vakare, kad galėčiau paimti kitą. Ir taip – nuolatos“, – prisimena pašnekovė.

Silvija mano, kad nemažai žmonių, kaip ir ji pati, turi tiek intravertams, tiek ekstravertams būdingų savybių. Skirtingose situacijose, veikiant daugybei išorės ir vidinių veiksnių, labiau pasireiškia vieni ar kiti būdo bruožai.

Nors jos pačios ir aplinkinių nuomonė apie ją kartais skiriasi, susikaupusi ji ir į sceną išeina, ir radijo eteryje kitus pakalbina. Kasdienybėje jai smagiausia dirbti su rašytiniais šaltiniais arba kurti tekstus, tačiau save ji mato ir dainuojančią bei grojančią gitara ant scenos. Tikri paradoksai. Svarbus skirtumas tas, kad tekste klaidas galima lengvai ištrinti ar perrašyti, o gyvame pasirodyme scenoje ar eteryje kiekviena akimirka yra galutinė.

Mokytojo pamokos, nulėmusios gyvenimo kelią

Būtent Krakių žmonės Silvijai žadina nostalgiją ir šiltus jausmus. Čia – jos gimtinė, čia gyvena mama, močiutė, todėl būtent šią vietą moteris laiko tikraisiais savo namais, kur visuomet jaučiasi laukiama.

Didelę žymę jos gyvenime paliko mokykla (Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija), padariusi įtaką jos profesijos pasirinkimui: „Mane visada žavėjo Roberto Dubinkos istorijos pamokos, kurios, manau, nevalingai pastūmėjo studijuoti istoriją. Net dabar prisimenu pasakojimus apie Krakių miestelio lietuvių ir žydų santykius. Ir tai nebuvo vien faktinė medžiaga. Ironiška, bet kadaise labai nemėgau rašymo, o šiandien jis tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi, mano didžiausiu prioritetu.

Iš mokytojų atmintin įstrigo rusų kalbos mokytoja Stasė Mykolaitienė, kuri mane skatino dalyvauti net muzikiniuose mokyklos projektuose. Taip pat esu dėkinga lietuvių kalbos mokytojai Almonei Šilkaitytei, padėjusiai dalyvauti ne viename respublikiniame rašinių konkurse ir skatinusiai domėtis literatūra“, – dalijasi prisiminimais Silvija.

Didelę įtaką moters gyvenimui padarė ir Kėdainių muzikos mokyklos mokytojai. Šviesaus atminimo gitaros mokytojas Rimantas Stakauskas, Silvijos teigimu, buvo puikus pedagogas, orientuotas ne tik į rezultatą, bet ir į gerą mokinio emocinę savijautą. Jis visada stengdavosi suprasti, padėti ir neatsisakydavo patarti net ir baigus mokslus. Silvija džiaugiasi iki šiol nenutrūkusiu ryšiu su specialybės mokytoja Rasa Gužauskaite-Babikiene. Ši mokytoja visada žavėjo išskirtiniu stiliumi, kūrybingumu ir tuo, kad kiekvieną pusmetį, atsižvelgdama į mokinio galimybes, leisdavo pačiam pasirinkti norimus groti kūrinius.

„Taigi, galėjau groti ir gražiausius tango, ir melancholiškus menuetus ar net kino filmuose skambėjusią širdžiai mielą muziką“, – prisimindama savo mokytojus pasakoja Silvija.

Nuo pragmatiško pasirinkimo iki tikrojo pašaukimo

Anuomet aštuoniolikmetė Silvija net neįsivaizdavo, kiek daug yra studijų programų, žiūrėjo pragmatiškai, manė, kad bus mokytoja, rinkosi tarp lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos. Nugalėjo istorija, nes, moters įsitikinimu, vertinti mokinių rašinius yra labai sudėtinga ir subjektyvu.

Studijuojant istoriją, Silviją lydėjo jausmas, kad kažko trūksta arba kad ji ne visai savo vietoje. Dėl šios priežasties nerimstanti intuicija ją vedė tolyn – taip po gausių ieškojimų ir netikėtų posūkių pirmasis moters magistro diplomas yra iš istorijos, o antrasis – literatūros, kultūros ir antropologijos.

„Tai tas atvejis, kai gyvenimas parodo, jog atsidūrei tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, net jeigu atrodė, kad jokių šansų ten būti nėra“, – teigia pašnekovė.

Ne paslaptis, kad mokslai kainuoja, o gyvenimas sostinėje netgi dirbančiam studentui yra nelengvas, tad jos ryžtas tęsti jau antrąsias magistro studijas buvo pavydėtinas. Su tėvų, paramos fondų stipendijų bei likimo pagalba Silvija įveikė užsibrėžtus tikslus, kuo dabar be galo džiaugiasi. „Šitą kelią man kažkas sudėliojo“, – šypsodamasi sako ji.

Didmiesčio išbandymai ir savęs paieškos

Atsikrausčiusią į Vilnių Silviją pasitiko jai neįprastas miesto ritmas ir kasdienybė, kuriuos reikėjo prisijaukinti: nors ji greitai priprato prie Vilniaus universiteto bendrabučio šurmulio, ten pažino ilgamečius draugus, iki šiol nemėgsta automobilių kamščių, intensyvaus eismo piko valandomis, pasiilgsta ramybės, todėl yra atradusi nuo Vilniaus kiek nutolusias pasivaikščiojimo, skaitymo vietas.

„Ypač sudėtinga buvo tada, kai norėjosi visko vienu metu, o paskui atsisijojo – mieste viskas verda ir reikalauja nuolatinio budrumo, nes čia nuolatos turi būti labai atidus eismo dalyvis, turi saugotis pėsčiųjų ir automobilių, o kaime važiuoji ir atsipalaiduoji – jokios įtampos. Užtruko, kol išsigryninau savastį: ko ir kiek man iš tiesų reikia, – dalijasi prisiminimais Silvija. – Šiandien dažnai įkrentu į bėgimą, tad tenka sąmoningai save pristabdyti, kad nepasiduočiau tam greitam gyvenimo tempui: kuo daugiau suspėti, kuo daugiau padaryti. Kai jau viską padarau ir sąmoningai sustoju, pamąstau, o kur tada tas gyvenimas? Man niekur nebereikia bėgti. Galiu pati pasirinkti tempą. Tiesiog norisi visur spėti. Sostinėje labai daug pagundų, nes čia tiek visko vyksta. Akivaizdu, kad vis labiau bunda lėtesnio tempo ir ramybės troškimas, netgi stiprus tylos poreikis. Grįžus pas mamą, laikas iškart atrodo lėtesnis: per tą patį laiką, atrodo, nuveikiu daugiau, greičiau pailsiu ir jaučiuosi puikiai“, – pasakoja pašnekovė.

Kai darbas tampa svajone

Silvija tiki likimu: „Kai eini teisinga linkme, jis tave nukreipia ten, kur ir turi būti. Bet jei nieko nedarysi, neįdėsi pastangų, joks likimas tavęs tikrai neištiks, – teigia moteris. – Tai, kad dirbu bibliotekoje, – ir atsitiktinumas, ir likimas.“

Baigusi pirmąsias magistro studijas, Silvija įsidarbino viename Vilniaus archyve ir labai greitai suprato, kad skaičiuoti grąžintų dokumentų lapus – visai ne jos svajonė. Tai nereiškia, kad darbas blogas, tiesiog jis netiko Silvijai. Sąmoningos kito darbo paieškos sostinės kultūrinėse įstaigose atvedė jauną moterį į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentą, kuriame daugumos darbuotojų kabinetus puošė užrašas „mokslų daktaras“.

„O aš tik magistrą baigusi, ar mane priims?“ – savo tuomečiais nuogąstavimais dalijasi ji.

Tačiau Silvija gerai pasirodė darbo pokalbyje ir šioje darbovietėje skaičiuoja jau aštuntus metus: „Dar niekur nesu taip ilgai įsišaknijusi“, – džiaugiasi ji.

Jei kas mano, jog bibliotekininko pareigos apsiriboja tik knygų paieška ir išdavimu skaitytojams, tas labai klysta. Šiandien bibliotekose dirba įvairių sričių specialistai, užsiimantys plačia projektine veikla, apimančia literatūrą, istoriją, muziką bei geografiją. Ir tai nėra vien teorija: Silvija organizuoja diskusijas, knygų pristatymus, veda edukacijas, taip pat paskaitas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams, dirbdama tiriamąjį darbą analizuoja skirtingus istorinius laikotarpius atveriančius archyvinius dokumentus, periodinę spaudą. Dirbdama viename Vilniaus muziejuje, ji parengė išsamią ekskursiją apie Česlovo Milošo gyvenimą sostinėje, todėl save švelniai vadina tos srities tyrėja.

Nuo archyvinių klodų iki pasaulinio tinklo

„Kokios srities tyrėja ar tyrinėtoja esi šiuo metu?“ – klausiu pašnekovės.

„Šiuo metu esu naujame kelyje, nes ilgą laiką buvau sovietmečio ir tarpukario lietuvių literatūros tyrėja. Kadangi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriui labai rūpi lietuvių diaspora ir išeivijoje kūrę rašytojai, dabar vykdome tyrimus apie svetur gyvenančius ar gyvenusius autorius. Naujausia mūsų tema – „Lietuvių diasporoje teiktos literatūrinės premijos“. Tyrinėjame literatūrines premijas, kurias svetur įsikūrę lietuviški periodiniai leidiniai steigė išeivijos rašytojams. Neretai tai buvo susiję su pastanga paremti rašytojus, įvertinti jų kūrybą, kuri neretai gimdavo po ilgų darbo valandų fabrikuose ar kitose vietose, suteikti galimybę bent kiek daugiau laiko skirti rašymui. Užjūryje šias premijas steigė tokie leidiniai kaip „Draugas“, „Dirva“, „Aidai“ bei kiti“, – pasakoja Silvija.

Reikšmingi periodinės spaudos klodai sutelkti būtent Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Nemažai periodinių leidinių yra suskaitmeninti, todėl Silvija teigia, kad dirbti tiriamąjį darbą ji galėtų bet kuriame pasaulio kampelyje, svarbu turėti internetą. Be to, ji įvardija du aukso vertės portalus, kuriuose sukaupta ši neįkainojama lietuvių išeivijos periodinės spaudos bei Lietuvoje leistų periodinių leidinių kolekcija, daugelis kitų naudingų dokumentų, virtualių parodų ar kuruotas turinys – ekultūra.lt ir spauda.org.

Kadangi šiuo metu Silvija pasinėrusi į patį įdomiausią etapą – informacijos paiešką ir atranką, neatmetu galimybės, kad ji greitai gali iškeliauti jos ieškoti ir už jūrų marių, į tolimąją Ameriką.

Ši prakalba apie jos darbą nuskambėjo taip įtraukiančiai, paslaptingai ir magiškai, kad akimirksniu nukėlė kažkur toli, už Atlanto, o vaizduotėje iškart praplaukė ne vienas besišypsantis veidas iš juodai baltų, sutrūkinėjusių senovinių fotografijų, kokių sutinkame vadovėliuose, almanachuose ar dulkėmis alsuojančiuose laikraščiuose. Kaip tai gilu, prasminga ir neįkainojama!

Kai tiki svajone, svajonė pradeda tikėti tavimi

„O kaip tavo gyvenime atsirado radijas?“ – klausiu pašnekovės.

„Draugams seniai sakydavau, kaip norėčiau išbandyti darbą radijuje. Man labai patinka kalbėti, kaupti istorijas ir kalbinti žmones. Turiu rašytinių interviu patirties, esu parengusi nemažai pokalbių su aktoriais bei muzikantais, todėl visada svajojau save išbandyti ir radijo eteryje“, – apie savo svajonę pasakoja Silvija.

Kaip rašė Viktoras Hugo, „Ateitis turi daug pavadinimų: silpnam – kažkas nepasiekiamo, bailiam – kažkas baisaus, drąsiam – galimybė“. Nors moteris teigia prie šios svajonės išsipildymo sąmoningai neprisidėjusi niekaip – tiesiog klausėsi radijo laidų ir domėjosi kultūriniu bei muzikiniu gyvenimu – prieš pusantrų metų gautas pasiūlymas prisijungti prie radijo jai tarsi nukrito iš dangaus.

Belieka tik patvirtinti teiginį, kad svajonės pildosi, bet svarbiausia – jas išdrįsti įsileisti į savo gyvenimą. Steigiantis naujam radijui „Vilnius FM“, norėta, kad ši radijo stotis išsiskirtų laidomis apie sostinę bei vilniečius. Per vieną naktį Silvija sukūrė radijo laidos „Rašytojų Vilnius“ koncepciją, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas rašytojų patirtims Vilniaus mieste, autorių kūrybiniam įkvėpimui ir tam, kaip skirtingai matome šį istorinį miestą.

Kaip sako pati Silvija, jos galvoje ir eteryje nuolat skamba mintis: „Vilnius nuo senų laikų – daugiakalbis ir daugiakultūris miestas“. Ši idėja tampa tiltu tarp praeities sluoksnių ir šių dienų vilniečių tapatybės.

Steigėjams ši idėja tiko ir patiko, tad Silvijos vedama laida skaičiuoja jau antrą sezoną. Visos laidos yra skirtingos – tai priklauso ne tik nuo užsimezgusio ryšio su pašnekovu, bet ir nuo dienos situacijos, bendros energijos bei nuotaikos eteryje.

„Kalbinu istorikus, rašytojus, architektus, įvairių kartų ir patirčių žmones. Ši laida man yra dovana“, – teigia pašnekovė.

Kiekvienas susitikimas tampa unikalia kelione po laiko ir kultūros labirintus, kuriuose atsiveria vis nauji, netikėti Vilniaus veidai. Silvijos balsą galime išgirsti kas antrą sekmadienį 18 valandą radijuje „Vilnius FM“, laidoje „Rašytojų Vilnius“. Visos laidos archyvuojamos, tad jų paklausyti galima bet kada.

O nuo savęs pridursiu, kad gyvenime dažnai nutinka taip, kaip dainoje atskleidžia Eltonas Johnas: „Paprasta tiesa: sunku pamatyti / Ne tai, ko nori, o ko tau reikia“.

Klausytojų atsiliepimai – didžiausias įkvėpimas nesustoti

„Ar gauni atgalinį ryšį iš klausytojų?“– pasidomiu.

„Taip, žmonės rašo. Jau po pirmosios laidos transliacijos, tą patį vakarą, buvau maloniai nustebinta: sulaukiau žinutės socialiniuose tinkluose, kurioje klausytojas vertino ne tik pašnekovo mintis, bet ir mano indėlį. Tai kartojosi po beveik kiekvienos pirmojo sezono laidos. Geras žodis ne tik paglosto savimeilę, bet ir įkvepia pasitikėjimo savo jėgomis. Yra žmonių, kurie dėl regos negalios turi ribotą ryšį su pasauliu, todėl ši laida jiems tampa langu į kultūrinį gyvenimą. Esu be galo dėkinga kiekvienam iš jų – šis ryšys man pačiai suteikia milžinišką prasmingumo jausmą bei įkvėpimą nesustoti. Kuo daugiau domiuosi, kuo daugiau skaitau, tuo labiau suprantu, kiek daug dar nežinau. Kiekvieną kartą kažką darydama suvokiu, kiek daug dar nemoku“, – teigia Silvija.

Vedant tokias laidas, be abejonės, svarbi atsakomybė pašnekovui – juk jis yra laidos ašis, jos pagrindinė šerdis. O vedėjas veikia kaip tiltas ir saugi erdvė: jis padeda sukurti jaukią atmosferą, prakalbina ir taikliais klausimais nukreipia pokalbį ten, kur gimsta prasmingiausios įžvalgos. Tai tarsi subtilus šokis, kuriame reikia ne tik išankstinio pasiruošimo, bet ir didelio įsigilinimo bei pagarbos kito žmogaus gyvenimo istorijai. Galiausiai ši bendrystė puikiai iliustruoja V. Čerčilio mintį, kad mes užsidirbame pragyvenimui iš to, ką gauname, bet gyvenimą kuriame iš to, ką duodame.

Prieš srovę: kodėl svarbu išlaikyti tvirtą vertybinį stuburą

Viena iš vertybių – jaunų žmonių apsisprendimas ir aiškus suvokimas, ko jie nori. Silvija žavisi jaunimu, turinčiu tvirtą vertybinį stuburą ir nepasiduodančiu bandos jausmui. Ji teigia: „Kartais atsiduriame aplinkoje, kur kiti kažką veikia, ir užsikrečiame tuo norėdami pritapti. Galbūt save išbandyti kitoje erdvėje ir naudinga, tačiau dar svarbiau suprasti, kad nebūtina daryti visko, ką daro kiti“. O aš, šio teksto autorė, paantrinsiu Onorė de Balzako žodžiams: „Valia gali padaryti viską. Pasaulyje nėra nei atsitiktinumų, nei paslapčių, nei lemties, kol jos nesukūrė arba neatvėrė tvirta valia.“

Netikėtas posūkis: nuo bardų gitaros iki choro harmonijos

Iš visų Silvijos pomėgių mažiausiai tikėjausi išgirsti tai, kad ji jau ketverius metus dainuoja chore. Maniau, kad stipri asmenybė, ramaus ir gražaus balso savininkė labiau mėgsta individualius pasirodymus su gitara, dainuoja žinomų bardų dainas ar kitokią dainuojamąją poeziją, bet kad ji stovės minioje ir lauks eilės padainuoti savo partiją, tikrai nustebino.

„Man patinka dainuoti chore, einu ten ne dėl koncertų, labiau patinka repeticijos ir bendravimas su žmonėmis. Nepriklausomam mišriam muzikos mėgėjų chorui „Artyn“ šiuo metu vadovauja talentinga jaunosios kartos dirigentė, choro vadovė Iveta Valickienė. Jame – apie keturiasdešimt choristų. Šiemet Kultūros nakčiai buvome paruošę muzikinę ekskursiją „Dingusio miesto balsai“ apie Vilniaus žydų gyvenimą ir istoriją. Ekskursiją vedė gidė Rasa Jakilaitienė, o choras tam tikrose sostinės vietose dainavo žydiškas dainas“, – su užsidegimu pasakoja Silvija.

Šio choro koncertai bei pasirodymai neapsiriboja vien Dainų švente Vingio parke ar chorų festivaliais Lietuvoje, šiemet jis jau koncertavo Kosove, o pernai Berlyne.

Net per atstumą moters balse jaučiau didžiulį pasididžiavimą ir pasimėgavimą tuo, ką ji daro. Tai vienas gražiausių ir įkvepiančių dalykų pasaulyje – matyti žmogų, kuris ne tiesiog dirba, o yra atradęs savo tikrąjį pašaukimą. Tokia veikla nepalieka abejonių: ji maitina ir sielą, ir širdį, o kasdienybei suteikia giliausią prasmę bei pilnatvę.

Dviratis, knygos ir ryšys su žmonėmis

„Miesto paprastasis“ – taip originaliai ir ironiškai savo dviratį vadina Silvija. „Labai mėgstu važinėti dviračiu, tai mano meilė, aistra, minčių prasivalymas ir pati geriausia meditacija bei relaksacija. Emociškai sunkesnėmis dienomis Vilniuje važinėju ten, kur ramiau, o Krakėse turiu savo nusistovėjusį maršrutą. Per ausines klausausi muzikos, bet esu dėmesinga eismo dalyvė. Su kiekvienu metru, atrodo, valosi mintys, tiesiog susitelkiu į visai kitus dalykus“, – emocingai dalijasi prisiminimais pašnekovė.

Iki šiol jos prioritete išlieka knygų skaitymas – budinčios jų krūvelės nuolatos stovi ant naktinio stalelio ir joms visada atsiranda laiko.

Vis dėlto svarbiausia savo gyvenimo dalimi Silvija įvardija buvimą su žmonėmis – draugais bei artimaisiais.

„Tai dovana – turėti su kuo susitikti, gyvai leisti laiką ir kartu pasidžiaugti“, – teigia moteris. Tai didžiulė vertybė ir gyvenimo ašis. Pirmenybę ji teikia realiems patyrimams, o ne virtualiam pasauliui: kartu lankosi muziejuose, koncertuose, teatruose, festivaliuose, edukacijose ar kino seansuose. Pasiūlos gausu, tereikia noro atrasti laiko tiems, kurie rūpi. O kartais gera tiesiog susitikti ir valandų valandas vaikščioti ir kalbėtis.

Gerumo ir savanorystės pamokos

Pažįstantys Silviją, nė trupučio nėra suabejoję jos nuoširdumu, empatija bei paslaugumu. Ši moteris sutverta globai, rūpesčiui, meilei, šilumai ir jaukumui skleisti. Šalia jos gera bei ramu, tarsi vaikystėje šalia mylimos auklytės. Tokie jausmai kyla ne šiaip sau – Silvija turi daugiametės savanorystės su globojamais vaikais patirties ir yra puikiai įvaldžiusi intuityviąją moteriškąją išmintį bei gebėjimą besąlygiškai suprasti kitą.

„Dar būdama studentė, septynerius metus savanoriškoje organizacijoje „Ne imti, bet duoti“ du mokinius mokiau istorijos ir geografijos, – pasakoja Silvija. – Ši veikla orientuota į tėvų globos netekusių vaikų ir jaunimo užimtumą, skatina jų integraciją bei parodo pasaulį už globos įstaigos ribų. Viena mokinė, su kuria susipažinome jai esant septintoje klasėje, kartu su manimi mokėsi iki pat dvyliktos klasės – dabar jai jau dvidešimt septyneri. O šių metų liepos mėnesį kartu su buvusiomis jos auklėtojomis svečio teisėmis dalyvavau tos mergaitės vestuvių ceremonijoje!“

„Džiaugiuosi užsimezgusia draugyste ir tuo nematomu ryšiu, kuris išlieka praėjus net daugybei metų, kai vaikai jau užauga, susikuria savo gyvenimus ir tampa savarankiški. Savanorystė man buvo kur kas daugiau negu vien mokymas – tai ilgalaikis įsipareigojimas ir tikras, asmeninis ryšys su jaunu žmogumi. Valstybės globojamiems vaikams aš buvau vyresnė draugė, kuriai jie pasipasakoja“, – atvirauja pašnekovė.

Savaitgaliais su šiais vaikais, kuriuos ji pati vadindavo „mano vaikai“, Silvija išeidavo į miestą kokybiškai praleisti laiko. Jos atėjimo vaikai laukdavo – nesvarbu, kiek to mokymosi tądien būdavo, pats svarbiausias vis tik buvo bendravimas. Susitikimų laukdavo ir tuo metu dar jauna korepetitorė Silvija.

Jos atmintyje giliai įsirėžė akimirkos, kai vaikui būdavo blogai ir labai skaudėjo, o ji negalėdavo padėti – tas jausmas tiesiog neapsakomas. Šiandienos prizmėje sunku suvokti, kad korepetitorius ar mokytojas vyktų į ligoninę ir pakaitomis su kitais mokytojais budėtų bei slaugytų savo mokinį, o ji budėjo ir slaugė net naktimis. Siekdama nukreipti dėmesį nuo skausmo, moteris mergaitei skaitė pasakas.

Pasakojant šią istoriją, nejučiomis suminkštėjo Silvijos balsas, tapo gilesnis, lėtesnis, tylesnis, tarsi atsiminimais ji vėl būtų grįžusi į tuos laikus ir viską išgyvenusi iš naujo. Graudu, trapu, skausminga. Ji su ilgesiu prisiminė pačios kurtas šventes vaikams, o šie, iššniukštinėję, kada mokytojos gimtadienis, nuoširdžiai ją pasveikindavo.

„Labai turtingas tas laikas. Ir dabar labai gera matyti tuos vaikus laimingus, užaugusius gerais žmonėmis“, – džiaugiasi Silvija.

Be vaikų meilės, Silvija gavo ir nuostabių žmonių – savanorių – draugystę bei bendrystę. Anuomet Vilniuje jų būdavo apie šimtas, šiuo metu – kur kas mažiau, nes tradicinių globos namų nebeliko, o vaikai gyvena butuose įsikūrusiose šeimynose.

„Su buvusiais savanoriais iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, bendraujame, nes tai tokio šviesumo ir gerumo žmonės. Mes irgi visko mokėmės, padėdavome vieni kitiems spręsti iškilusias problemas, dalydavomės patirtimi, – dalijasi prisiminimais moteris. – Pats svarbiausias organizacijos prašymas savanoriams buvo: jei nuspręsite nebetęsti savo veiklos, prašau, patys paaiškinkite vaikams, kodėl. Tik nepradinkite nieko nepaaiškinę, nes būsite dar vienas žmogus, kuris juos paliko.“

Vertybės arba laimė būti kartu

Tokios šviesios sielos ir tyrų minčių asmenybei, neabejojančiai, jog pamatinė vertybė yra šeima, artimieji reiškia viską.

„Nors šeimos skirtingos, tačiau būtent jose be išlygų vieni kitus palaiko ir veda į priekį, – remdamasi asmenine patirtimi teigia pašnekovė. – Šeimoje niekam nieko nereikia įrodinėti, o ir gyventi vienatvėje tikrai nenorėčiau. Ypač gera matyti šeimas su vaikais: kiekvieną dieną juos lydi gražūs įvykiai, ir jie taip nuoširdžiai džiaugiasi savo kasdienybe, vien tuo, kad turi vieni kitus ir myli besąlygiška meile. Todėl šeimoje dar labiau stengiamasi dėl savųjų ir vertinamos kitų pastangos – čia nebereikia, kaip darbe, pasiekti kažkokio lygio“, – nuoširdžiai kalba Silvija.

Pasak Silvijos, sąžiningumas, atsakomybė ir žodžio laikymasis – tai pagrindinės savybės, kurios padeda kurti tvirtus tarpusavio santykius, užsitarnauti pasitikėjimą ir pasiekti bendrų tikslų tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.

„Žmonės kartais bijo pasakyti tiesą, nes mūsuose neretai pirmiausia ieškoma, kas kaltas dėl vienos ar kitos nesėkmės, todėl esame labiau linkę dėl visko kaltinti kitus. Tačiau daug svarbiau ne ieškoti kaltininkų, o išspręsti problemą“, – teigia Silvija.

Tai labai svarbu visose gyvenimiškose situacijose, nes tik laisvai mąstantis, kūrybiškas ir nebijantis žmogus gali pats priimti teisingus sprendimus, daryti atsakingus pasirinkimus ir rizikuoti tada, kai tenka ieškoti naujų kelių ar prisiimti atsakomybę už savo bei kitų ateitį.

Silvijos akimis, viena didžiausių šių laikų bėdų yra vis giliau įsišaknijantis susvetimėjimas, kartais apimantis net pačius artimiausius žmones. Būdami vieniši, nesuprasti ir nutolę, žmonės pernelyg uoliai saugo asmenines ribas: iš pagarbos kito laisvei bijo įsiterpti, pasakyti pastabą ar duoti nuoširdų patarimą. Taip nepastebimai prieiname ribą, kurioje tikroji pagarba artimajam, atrodo, tampa abejingumu ir atitolimu.

Ateities „AŠ“ arba prasmingi palinkėjimai ateičiai

Ateities perspektyvoje Silvija nebijo technologijų modernizacijos, nes, pasak jos, šiuolaikinis žmogus labai kūrybinga būtybė, galinti prisitaikyti prie tam tikrų procesų, kuriuos pats ir sukuria. Dirbtinis intelektas tikrai dar nepadaro to, ką geba padaryti žmogus.

„Tikiuosi, kad ateityje būsiu laimingas žmogus, kuris darys tai, ką mėgsta, ir darys tai labai gerai, kad turėsiu tą pačią, o gal ir pagausėjusią nuostabią šeimą, savo draugus ir galėsiu pasakyti, kad džiaugiuosi savo pasirinkimais ir savo gyvenimu, – viltingai atvirauja moteris. – O kitiems palinkėsiu: nebijoti klysti, neįsprausti savęs į rėmus ir negalvoti, ką žmonės pasakys. Kaip Saulius Mykolaitis dainavo savo dainoje – „tik bijok netikėt“. Jei dėl kokių nors menkniekių esate susipykę, neverta ilgai savyje laikyti, nes niekas nežino, kiek daug tų rytojų dar išauš ir kiek jų turės kitas žmogus.“

Ačiū tau, Silvija, kad dalelę savo jautrumo, meilės ir šilumos padovanojai man ir skaitytojams bei sužadinai norą dažniau lankytis bibliotekoje, klausytis radijo laidų, kurios ne tik praturtina kasdienybę, bet ir primena, koks svarbus yra gyvas žmogaus žodis.

O nuo savęs pridėsiu: gyvenimas yra per trumpas nuolatinėms abejonėms, todėl verta branginti kiekvieną akimirką, drąsiai kurti savo laimę ir mylėti be išankstinių sąlygų, juk didžiausia dovana – gebėjimas šiltai apkabinti šalia esantį ir padėkoti už tai, kad tiesiog esame kartu. Šypsokitės, svajokite ir leiskite sau gyventi taip, kad sulaukę rudens jaustumėte tik šviesią šilumą širdyje.