Likimo kare nenuspėsi: Kyjive nuo drono skeveldrų žuvo karys, grįžęs atostogų iš fronto
Dega biurų pastatas netoli Kyjivo geležinkelio stoties./E. Butrimo nuotr.
Paskutinį rugsėjo savaitgalį Rusijos dronai Kyjivą bombardavo ypač intensyviai, o per vieną tokių atakų vos pats neatsidūriau taikinio centre. Tai, kad Maskvos inžinieriai pirmieji sukūrė reaktyvinį droną, atnešė svarbių pokyčių kare. Iki tol ukrainiečiai numušdavo beveik visus priešo dronus, ir į Kyjivą atskrisdavo vos vienas kitas iš paleistų kelių šimtų. Reaktyviniai dronai skrenda labai aukštai, todėl ukrainiečių pabūklų bei tankečių šūviai jų nepasiekia. Tokius dronus efektyviai numuša iš lėktuvų iššautos raketos, tačiau ukrainiečiai jų nebeturi.
Reaktyviniai dronai kelia paniką
Reaktyviniai Maskvos dronai ėmė terorizuoti Ukrainą: skraido dešimties kilometrų aukštyje ilgai ir vis keičia kryptį, kad gynėjai nežinotų, kokį miestą atakuos.
Atskridę iki Kyjivo dronai kartais iš karto smogia į taikinį, o kartais visą valandą sklando virš įvairių mikrorajonų, taip keldami paniką vis kitoje vietovėje. Dėl to tenka ilgam uždaryti įmones ir metro eismą, o žmonės po kelias valandas neišeina iš slėptuvių. Į tokią situaciją patekau ir pats, praėjusį trečiadienį atvykęs fotografuoti drono pataikymo į biurų pastatą vos už pusantro kilometro nuo mano nuomojamo buto.
Sprogimas – visiškai šalia
Atvykęs pamačiau, jog dronas pataikė į viršutinį, penktąjį, pastato aukštą, kuriame kilo gaisras. Fotografuodamas gaisrininkų darbą neišgirdau perspėjimo, jog link mūsų skrenda kitas dronas, ir tik po pakartotinio raginimo ėmiau bėgti.
Laiko sprukti nebebuvo, tad pritūpiau po artimiausiu medžiu ir tuo pačiu metu išgirdau sparčiai stiprėjantį gaudesį, panašų į lėktuvo. Garsas stiprėjo, ir kai atrodė, jog tuoj tuoj plyš ausų būgneliai, nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.
Širdis daužėsi iš išgąsčio, džiaugiausi, jog jokia skeveldra manęs nekliudė. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad virš biurų pastato kito kampo kyla tiršti dūmai, ne ten, kur po pirmojo sprogimo.
Nuo antro drono slėpėmės spaustuvėje
Nespėjus nufotografuoti naujai kilusio gaisro, vėl pasigirdo riksmas, jog artėja naujas dronas. Įbėgu pro pravertus vartus į kažkokios įmonės – spaustuvės – kiemą, lekiu kitiems iš paskos į pastato vidų. Visi, akis įbedę į telefonus, stebi dronų skridimo kryptį. Po akimirkos girdžiu: „Buuuuum!“ Nugriaudėjo, ir biurų pastate dar kitoje vietoje pasirodė kylantys dūmai.
„Viršininke, pykit, nepykit, auginu du vaikus, šiandien nebedirbsiu, varau iš čia“, – po sprogimo pasakė viena iš išgąsčio pabalusi moteris ir skubiais žingsniais pasuko link išėjimo.
Jai iš paskos išeina dar šešios, pasakiusios, kad irgi bijo, nes kitas spaustuves rusai ne kartą atakavo, o pas juos nėra rūsio, tad nėra kur slėptis.
Po šių žodžių vadovė pakalba su kažkuo telefonu ir sušunka: kadangi slėptuvė dar neužbaigta, visi eina namo. Išslenku į gatvę ir aš.
Dar viena išgyventa dronų ataka
Vėl ima rinktis žurnalistai. Penkias minutes intensyviai fotografuojame, filmuojame.
„Dar dronas“, – surėkia netrukus policininkas ir ima bėgti. Skuodžiame iš paskos, įskriejame į artimiausio devynaukščio namo laiptinę. Pilna žmonių. Paaiškėja, kad rūsio nėra, tad visi grūdamės pirmo aukšto koridoriuje. Jame prastovime dvi valandas, o dronų ataka iš viso tęsėsi net tris su puse valandos.
Išgirdome dar tris netoliese nugriaudėjusius sprogimus: du – šalia esančiame biurų pastate, o vieną – to rajono parduotuvėje.
Bijo nebepamatyti sūnelio
Užkalbinu šalia stovinčią moterį. Ji prisistato Julija ir sako dirbanti gaisro apimtame biurų pastate, finansinių paslaugų įmonėje. 39 metų Julija džiaugiasi, kad dėl oro pavojaus įstrigo metro ir pavėlavo į darbą.
„Esu iš kaimo, kuris yra už trisdešimties kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Pirmąją karo dieną, 2022 metais, rusai užėmė mūsų kaimą ir nieko iš jo neišleido, todėl mano tėvas, sirgęs vėžiu, negalėjo nei tęsti procedūrų ligoninėje, nei gauti vaistų, todėl mirė. Man pasisekė, nes tėvus aplankiau savaitę anksčiau ir okupacijos išvengiau. Dabar pasisekė, kad pavėlavau į darbą, tačiau rankos dreba jau visą valandą, nes telefone matau, kad mūsų pusėn lekia nauji dronai. Bijau, kad pataikys ir nebepamatysiu savo šešiamečio sūnelio, kuris šiuo metu su kitais vaikais slepiasi darželio rūsyje. Nekenčiu nei rusų, nei baltarusių, kurie jiems talkina“, – kalbėjo Julija, nepakeldama akių nuo telefono ekrane rodomo dronų judėjimo žemėlapio.
Sprogimai suniokojo prekybos centrą
Nusprendžiu nelaukti, kol pasibaigs oro pavojus, ir einu pažiūrėti, ką drono pataikymas pridarė parduotuvėje. Kieme pastebiu, jog greitosios pagalbos medikai yra išlipę iš mašinos, slepiasi už namo kampo ir telefonuose stebi dronų skrydžio kryptis.
Gatvėse praeivių nedaug, o ir šie įsitempę, eidami žiūri į telefonus, dalis jų baikščiai stoviniuoja po arkomis ar kioskų stogais. Radęs degančią parduotuvę nustembu – ji juk stovi vos už kelių šimtų metrų nuo centrinės geležinkelio stoties. Gaisrą stebintys keli aplinkinių namų gyventojai paaiškina, kad anksčiau tai buvo dengtas apvalus stoties turgelis, vėliau pertvarkytas į prekybos centrą. Jį iš skirtingų pusių atakavo du dronai, tad gaisras milžiniškas. Šalia parduotuvės stovinčios mašinos suvarpytos skeveldrų. Laimei, niekas nežuvo, nes, paskelbus oro pavojų, parduotuvė buvo uždaryta, o pirkėjai ir darbuotojai slėpėsi slėptuvėse.
Karys žuvo grįžęs atostogų
Biurų centre irgi niekas nežuvo, tačiau ten aštuoni žmonės buvo sužeisti. Kitą dieną dronų ataka į dar vieną biurų pastatą buvo gerokai kruvinesnė. Du dronai pataikė į pastatą, sužeidė keliolika žmonių, o trečias dronas sprogo šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir pražudė keturis asmenis. Penktas žuvo važiuodamas automobiliu gatve. Kai atvykau į tragedijos vietą, vairuotoją ką tik buvo išgabenusi greitoji, tačiau vežamas į ligoninę jis mirė.
„Tai buvo karys, grįžęs atostogų iš fronto ir vykęs su savo mergina. Aš dirbu biurų pastate, o po pirmo drono smūgio išbėgau gatvėn. Pamatęs kelio viduryje sustojusią mašiną ir iš siaubo klykiančią merginą, puoliau padėti, nes su savimi visada nešiojuosi vaistinėlę. Tačiau supratau, kad padėti niekuo negaliu, nes skeveldros pataikė į krūtinę ir smilkinį“, – pasakojo iš fronto po sužeidimų demobilizuotas karys Andrijus Afanasjevas.
Veteranas negalėjo patikėti, jog iš fronto grįžusiam kariui likimas buvo toks negailestingas – vietoje trumpo poilsio jo laukė amžinasis poilsis kapinėse.
„Kare likimas yra nenuspėjamas, šalia manęs buvę trys bendražygiai per lemtingą priešo artilerijos apšaudymą prie Pokrovsko žuvo, o aš išgyvenau, nors tapau neįgalus. Kyjive dabar irgi beveik kaip pafrontėje – žūti gali kiekvienas, ir tik Dievas ar likimas nuspręs, kam gyventi, o kam laikas numirti per priešo atakas“, – kalbėjo buvęs karys.
