Karo siaubą Ukrainoje savo akimis išvydęs kraštietis: „Per žingsnį nuo mirties ten buvau ne kartą“ (VIDEO)

Kol daugelis kėdainiečių vasaros atostogomis mėgavosi skirtinguose pasaulio paplūdimiuose, pelėdnagiškis Nerijus JAKUBAUSKAS leidosi ten, kur atsidurti nenorėtų joks poilsiautojas – į karo krečiamą Ukrainą. Vienas savuoju automobiliu jis tris savaites keliavo po rusų nuolat apšaudomus miestus: Odesą, Kijevą bei Charkovą. Sirenų gausmas, virš galvos skraidančios raketos, kurtinantys smūgiai, nutrauktomis galūnėmis gatvėse gulintys žuvusių žmonių kūnai ir nežinia – ar naktį užmerkęs akis dar pabusi. Tokią priešo atakuojamos Ukrainos kasdienybę pamatė Nerijus.

„Nors ukrainiečiai labai išvargę nuo ketverius metus besitęsiančio karo, tačiau jie nesiruošia pasiduoti ir tiki, jog rusų užgrobtos teritorijos vėl bus teisėtomis Ukrainos žemėmis. Tiesa, kovą apsunkina šalyje klestinti korupcija, persmelkusi įvairių institucijų darbą – kariuomenės, deja, taip pat“, – tuo, ką matė, dalijasi pašnekovas.

Įsigijo neperšaunamą liemenę ir padangas

Ši kelionė į Ukrainą Nerijui buvo pirmoji. Nors karas miestams padarė neatitaisomos žalos, tačiau kraštietis vis tiek sako, kad Ukraina – graži šalis, o jos miestai išsiskiria dideliais parkais, įspūdinga architektūra ir švara gatvėse.

Ryžtis rizikingai kelionei Nerijų paskatino susirūpinimas dėl gimtosios Lietuvos saugumo. Jo akimis, mūsų šalyje daroma nepakankamai ir į nenuspėjamos agresyvios kaimynės keliamą pavojų žvelgiama pro pirštus.

„Į Ukrainą važiavau pamatyti, kaip ten užtikrinamas gyventojų saugumas, kiek svarbios priedangos ir kokios jos turi būti, – paaiškina Nerijus. – Vieni socialiniuose tinkluose kalba, jog karas Ukrainoje vyksta, kiti – kad ir kaip keista bebūtų – tai neigia.

Nuvažiavau ir pats įsitikinau, jog karas Ukrainoje – žiauri tikrovė. Ten vykti labai pavojinga. Nepaisant to, kirtęs Ukrainos sieną, degalinėje sutikau dar vieną lietuvį – vilnietį, kuris taip pat vienas važiavo pasižiūrėti, ką išgyvena rusų apšaudomų miestų žmonės.“

Nerijus sako, jog tokiai kelionei, kurioje gali išsipildyti ir patys tragiškiausi scenarijai, jis ruošėsi tiek techniškai, tiek ir emociškai.

„Tokiai kelionei tikrai reikia psichologiškai nusiteikti. Ruošdamasis kelionei pasidomėjau situacija miestuose, kuriuos ruošiausi aplankyti. Kelionės išvakarėse mano pirmasis tikslas – Odesa, buvo stipriai apšaudoma. Bet savo planų neatsisakiau.

Prieš kelionę dėl visa ko įsigijau neperšaunamą liemenę ir pakeičiau automobilio padangas – vietoje įprastų nusipirkau brangias neperšaunamas. Sprendimas pakeisti padangas labai pasiteisino, nes tose vietovėse, kur numušinėjamos raketos, ant kelio pasitaiko labai daug nuolaužų. Paprastų padangų būčiau nespėjęs keisti, o šios sėkmingai atlaikė visą kelionę.

Dar įsidėjau negendančių maisto produktų ir geriamo vandens atsargų bei gausesnę vaistinėlę.“

Nerijus priduria, jog į Ukrainą jam teko leistis be keliautojams rekomenduojamo kelionių draudimo, nes nė viena draudimo bendrovė nesutiko jo apdrausti – per daug rizikinga.

Vos spėjo

Itin detalaus plano savo kelionei pelėdnagiškis neturėjo, tebuvo pasižymėjęs miestus, kuriuos ruošiasi aplankyti – minėtuosius Odesą, Kijevą bei Charkovą. Pakeliui į sostinę Nerijus apsidairė ir žiauriomis karo žudynėmis pasaulį sukrėtusioje Bučoje.

„Kirtęs Ukrainos sieną,žinojau, kad šalyje nuo vidurnakčio prasideda komendantinės valandos ir tokiu metu jau turiu būti viešbutyje, nes civilių judėjimas draudžiamas, – apie pirmą iššūkį pasakoja Nerijus. – Nuo sienos jau buvau nuvažiavęs 500 km, netoli Žitomiro miesto. Atvykau į nakvynės vietą, kurią rezervavau internetu. Skambinu pranešti, kad jau esu, o šeimininkai sako nematantys mano automobilio. Pasirodo, tai buvo senas adresas – tikrasis už 35 km, o jau buvo be keliolikos minučių vidurnaktis.

Turėjau du pasirinkimus: miegoti automobilyje arba rizikuoti važiuodamas iki nakvynės vietos. Nusprendžiau važiuoti. Buvo labai nejauku: visur tuščia, išjungtas gatvių apšvietimas, todėl tamsu, jokio judėjimo. Laimė, pasiekiau viešbutį.“

Pasak Nerijaus, jo įveikta atkarpa iki pirmosios nakvynės vietos apie karą nebylojo: neaidėjo sirenos, nebuvo sprogimų apgriautų pastatų.

Sutiktuvės – su raketa

Pirma naktis Ukrainoje Nerijui buvo rami – tiesa, tokios jis nebeturės artimiausias keliolika kelionės dienų. Ryte pelėdnagiškis išvyko į Odesą, kurioje tuo metu padėtis civiliams buvo labai pavojinga – miestas kentė rusų atakas raketomis, šachedais.

„Vos atvykęs į Odesą, iškart susidūriau su karo realybe – už poros šimtų metrų nuo mano viešbučio buvo didžiulis smūgis. Pamačiau dulkių kamuolį ir dūmus – į miestą atskrido šachedas, – įspūdžius pasakoja Nerijus. – Mano viešbutis buvo pirmasis pastatas nuo jūros pusės, kurį apšaudė.“

Odesoje kraštietis liko penkias dienas. Pasak jo, sirenų gausmas ir apšaudymai buvo šio miesto gyventojų kasdienybė.

„Apšaudymai vyko kasdien: dienos metu, bet taip pat ir naktį – apie 22–5 val. Labai apšaudomas buvo Odesos uostas: toliau jūroje stovėjo laivai, iš kurių rusai paleisdavo žvalgybinius dronus ir žiūrėdavo, kur atakuoti. Su pora tokių dronų buvome susitikę kone akis į akį – priskrido prie manęs apie 50 metrų atstumu. Buvau sunerimęs, kuo viskas baigsis, bet pamačiau, kad neprikabinta jokių sprogmenų, todėl nusprendžiau, kad tai žvalgybiniai dronai.

Nuo tos pusės, kur apšaudo, mieste stovi speciali technika, numušinėjanti iš jūros priešo paleistas raketas, šachedus ar kitus dronus.

Nors matyti, kad žmonės išsekę nuo karo, nuolatinės įtampos bei pavojų, tačiau jie stengiasi gyventi, kiek įmanoma, įprastą gyvenimą, – kalba Nerijus. – Buvo vasara, tad paplūdimy netrūko poilsiautojų. Pradėjus kaukti sirenoms, jie tiesiog eina į priedangą, o pasibaigus oro pavojui, toliau maudosi ir deginasi.“

Nerijus pastebi, kad Ukrainoje itin gerai išvystytas priedangų tinklas. Net ir paplūdimy jos buvo kas keliasdešimt metrų.

„Jau pirmomis dienomis pajutau, kokios svarbios yra priedangos. Jų tinklas labai tankus. Paplūdimy priedangos – kas 50–100 metrų. Ir pačiam teko slėptis. Priedangos naujai padarytos, tvarkingos, tikrai apsaugo žmones.

Daugiabučiuose esančiose priedangose yra ir lovos, tualetai, ventiliacija. O Lietuvoje kol kas priedangos tik butaforinės – lipdukai ant durų ir tiek.“

Greitai reaguoti į oro pavojų žmonėms Ukrainoje padeda speciali programėlė: pradėjus kaukti sirenoms, gyventojai turi tris–keturias minutes nueiti iki priedangos, bet prieš tai jie žvilgteli į telefonus ir mato, kas ir į kokį būtent rajoną skrenda, tada žino – skubėti slėptis ar ne.

„Ši programėlė labai naudinga: žmonės gali užsiimti kasdienėmis veiklomis, bet taip pat ir būti saugūs, – pabrėžia Nerijus. – Odesa nuolat apšaudoma ir vaizdai mieste paradoksalūs: žmonės maudosi jūroje, deginasi paplūdimy, o virš galvų skrenda raketos, šachedai… Nors psichologiškai gyventojai labai išsekinti, tačiau ketverius metus juk negali lindėti rūsyje.

Neslėpsiu, pirmosiomis dienomis buvo baisu dėl savo gyvybės, bet paskui, kad ir kaip bebūtų keista, tiesiog pripranti prie tokios realybės.“

Vyksta ir karas, ir gyvenimas

Odesoje praleidęs penkias dienas, Nerijus kelionę tęsė Kijevo link.

„Pakeliui nusprendžiau stabtelėti Bučoje. Čia karo pradžioje vyko žiaurios žudynės, apie kurias sužinojo visas pasaulis.

Buča apgriauta, matyti šūvių suvarpytos sienos, tvoros, tačiau žmonės po truputį atstato miestą ir toliau jame gyvena“, – sakė pelėdnagiškis.

Pirmieji vaizdai, kuriuos Nerijus išvydo pasiekęs Ukrainos sostinę – sugriautos gamyklos ir griuvėsiais paversti ištisi plotai.

„Atrodė, tarsi buldozeriu pravažiuota… Scenos iš apokaliptinio filmo, – prisimena pašnekovas, Kijeve likęs trims dienoms. – Nors sostinėje tuo metu šaudė mažiau nei Odesoje, bet pats miestas atrodė gerokai labiau apgriautas nei Odesa, kur būtent dėl apšaudymų galėjai pajusti tikrą karą.

Vis tik ir Kijeve gyvenimas teka sava vaga, jaunimas net linksminasi naktiniuose klubuose. Sirenos gaudžia, apšaudymai irgi vyksta, bet žmonės rizikuoja – užsiima įprastomis veiklomis. Per tiek metų atrado naują kasdienybę ir prisitaikė. Taigi ir karas tęsiasi, bet ir gyvenimas nesustoja.“

Kijeve Nerijui teko tapti ir kraupaus įvykio, pareikalavusio žmonių gyvybių, liudininku.

„Į sostinės centrą atskrido bepilotis, įvyko sprogimas. Buvo sudaužytos trys mašinos, ant asfalto gulėjo negyvų žmonių kūnai, nutrauktomis kojomis. Keista, kad uždengti buvo tik veidai, o ne visas kūnas… – stebisi pašnekovas. – Ši gatvės dalis buvo atitverta STOP juosta, šalia eismas vyko toliau… Tokia realybė – nuolat per žingsnį nuo mirties.

Jei būčiau čia važiavęs pusvalandžiu anksčiau, galbūt ant asfalto būčiau gulėjęs aš… Tikiu, kad visos kelionės metu mane iš dangaus saugojo mama.“

Kelyje – tinklu dengtas tunelis

Iš sostinės Nerijus pro Poltavą patraukė į Charkovą. Kuo toliau, tuo karo vaizdų daugėjo, o ir gyventojų nuotaikos buvo niūresnės.

„Nuvažiavęs 100 kilometrų nuo sostinės, patekau į ruožą, kur pakely apie 200 kilometrų neradau nė vienos veikiančios degalinės – tik jų griuvėsius. Visos subombarduotos, nors įprastai Ukrainos keliuose degalinės būna kas 30–40 kilometrų.

Kuro atsargas visada buvau pasipildęs – nerizikavau, nes nežinojau, kas laukia priešaky, – patirtais įspūdžiais dalijosi Nerijus. – Likus 20 kilometrų iki Charkovo pagaliau radau veikiančią degalinę. Jau buvau įsipylęs kuro, kai iš degalinės išbėgęs kariškis pradėjo šaukti: „Pavojus, greičiau važiuokit!“ Kažkas atskrido. Greitai sumokėjau pinigus ir bėgau. Laimė, praskrido pro šalį, tačiau taip atrodo jų gyvenimas. Kas nors nutikti gali bet kada.“

Žmonių buities sąlygos Charkovo mieste, palyginti, normalios: parduotuvių lentynos nėra tuščios, tiesa, tuo metu deficitine preke buvo tapusi druska.

„Neįsivaizduoju, kaip Ukrainos žmonės išgyvena. Kiek teko kalbėtis, jų atlyginimai – apie 150–200 eurų, o kainos parduotuvėse kaip Lietuvoje, kuras tuo metu irgi panašiai kainavo. Elektra dieną – 91 centas už kilovatvalandę. Jie skalbia naktimis, nes tada galioja mažesnis tarifas“, – apie vietos gyventojų buitį pasakoja Nerijus.

Nuolatos apšaudomi regionai civilių gyvybes saugo įvairiausiais būdais. Nerijų ypač nustebino vienas kelio ruožas, kuris, tarsi tunelis, buvo apdengtas tinklu.

„Šis kelias buvo Charkove. Jis labai intensyviai apšaudomas dronais, todėl ukrainiečiai šį eismo ruožą apdengė tinklu, kad apsaugotų automobilius nuo mažų dronų atakų. Jautiesi tarsi važiuodamas tuneliu“, – pasakojo pelėdnagiškis.

Sode įsmigo raketa

Iš visų Nerijaus kelionės po Ukrainą taškų slogiausi vaizdai buvo Charkove.

„Čia, mano akimis, karas jautėsi labiausiai – tiek pačiame mieste, tiek jo apylinkėse. Daug pastatų apgriauta: daugiabučiai, degalinės, prekybos centrai, traukinių stotis, net zoologijos sodas nukentėjo nuo raketų ir sprogimų. Vaizdai tikrai žiaurūs, – dalijasi pašnekovas. – Nors pats miestas tvarkingas, gražus, nesimėto jokių šiukšlių, vakarais žmonės plauna gatves, laiptus. Yra didelių parkų, veikia metro, kuris visiems nemokamas.

Metro per apšaudymus atstoja priedangas. Ten net įrengtos mokyklos, todėl vaikai gali saugiai mokytis.“

Lankydamasis Charkove Nerijus buvo apsistojęs priemiestyje – 37 kilometrų atstumu nuo Rusijos sienos. Danguje buvo matyti ir ukrainiečių, ir rusų raketos.

„Teko bendrauti su Charkovo priemiesčio gyventoju, kurio sode tris dienas buvo įsmigusi raketa.

Būdamas namie jis išgirdo stiprų smūgį, net žemė sudrebėjo. Vyriškis pagalvojo, kad sugriuvo jo namo stogas. Išėjęs į lauką sode pamatė nulaužtą obelį, o už jos – didelę duobę, iš kurios kyšojo išlindusi raketa su pusantros tonos nesprogusių sprogmenų. Ji įsmigusi buvo taip giliai, kad atvykę karininkai raketą kasė tris dienas. Tuo laiku visas kaimas gyveno tarsi ant parako statinės: jei raketa būtų sprogusi, kaimas būtų nušluotas“, – vietos gyventojų išgąsčiu pasidalijo Nerijus.

Planus sujaukė apšaudymai

Ieškoti saugaus prieglobsčio priedangose Nerijui ne kartą teko ir Charkove. Nuėjus pasidairyti į didelį prekybos centrą, išgirdo oro pavojaus signalą ir kartu su kitais žmonėmis skubiai leidosi į požeminę perėją slėptis.

„Priedangose išbūdavome 10–15 minučių, o paskui visi grįždavo prie savo reikalų – iki kito pavojaus signalo, – kalba dešimt dienų šiame mieste praleidęs Nerijus. – Naktimis Charkove irgi nepamiegosi – budina sirenos, šūvių, sprogimų garsai.

Prieš išvažiuodamas iš Charkovo į Lietuvą vakare užsukau į degalinę įsipilti kuro. Po poros valandų išgirdau smūgį – pasižiūrėjau į programėlę, pasirodo, tą degalinę ką tik susprogdino…

Ten keliuose stovi karininkų blokpostai. Kitą rytą viename iš jų mane sustabdė, pasiteiravo, kuria kryptimi važiuosiu, ir rekomendavo atidėti kelionę, nes tą dieną kelią, kuriuo turėjau važiuoti Kijevo link, itin stipriai apšaudė.

Išvažiavau kitą rytą, kai buvo ramiau. Keliaudamas Ukrainoje tarsi išsiugdai instinktą nuolat dairytis, ar kas nors neatskrenda.“

Atsiplėšęs nuo Charkovo 30 kilometrų, Nerijus atskleidžia pajutęs palengvėjimą, nes kraują stingdančių momentų iki tol užteko – važiuodamas link Kijevo jis pasakoja matęs taip žemai skrendančią raketą, kad net sudvejojo, ar tai nėra paskutinės jo gyvenimo akimirkos.

Automobilio gedimą taisė pats

Nors parduotuvių lentynose prekių pakankamai, tačiau paslaugos civiliams prieinamos ne visos. Dar kelionės pradžioje, nutolus 500 kilometrų nuo Lenkijos–Ukrainos sienos, Nerijaus automobiliui trūko hidraulinė žarna ir išbėgo visas vairo stiprintuvo skystis. Tapo sunku valdyti automobilį.

„Ieškojau servisų, kurie galėtų sutaisyti šį menką gedimą, bet niekas neapsiėmė, nes visur buvo užimta – jie tvarko vien karines mašinas. Sakė, kad civilių automobilių remontuoti dabar neapsimoka, todėl jų prioritetas – didesnį pelną duodantis karinių automobilių remontas.

Taip važiavau 1 500 km. Neradęs pagalbos ir Charkove, galiausiai susitvarkiau pats. Kaime radau estakadą, užvažiavau ir susitvarkiau“, – pasakoja nagingasis pelėdnagiškis.

Ramiai nemiegojo ir grįžęs namo

Nerijui pavyko sėkmingai pasiekti Lenkijos sieną ir saugiai grįžti namo. Per šią kelionę pelėdnagiškis iš viso nuvažiavo 8 000 kilometrų.

„Jau Lenkijoje iškart pajutau ramią atmosferą, išgirdau tylą, – pabrėžia jis. – Nebereikia dairytis, saugotis, gali atsipalaiduoti, tačiau kūnas ir mintys dar kurį laiką gyveno tuo, ką patyriau Ukrainoje.

Pirmas tris naktis namie vis sapnuodavau sirenas, sprogimus, pabusdavau galvodamas, kad reikia bėgti į priedangą. Būsena, kuria gyvenau tris savaites Ukrainoje, kurį laiką nepaleido ir grįžus į Lietuvą.

Sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi ukrainiečiai, taip gyvenantys visus karo metus… Kiek jiems reikės laiko psichologiškai atsigauti pasibaigus karui? – svarsto Nerijus ir sako, jog Lietuva turėtų rimčiau žiūrėti į savo šalies saugumą ir atsakingai įrengti priedangas gyventojams. – Kol kas mes miegame, o vertėtų pasirūpinti priedangomis. Tuos sandėliukus, ant kurių užklijuoti priedangas žymintys lipdukai, reikia sutvarkyti, įrengti ventiliaciją, lovą ar bent suoliuką.

Priedangos tikrai reikalingos ir veiksmingai saugo žmonių gyvybes. Ukrainoje įsitikinau pats. Turime ruoštis dabar. Aš pats savo nuosavo namo rūsyje esu įsirengęs priedangą.“

Ukrainiečiai tiki pergale

Su ukrainiečiais, gyvenančiais karo siaubiamose šalies vietovėse, Nerijus ne kartą kalbėjo apie tai, kokios karo baigties šie tikisi. Nors ir psichologiškai nualinti kasdienių akistatų su mirtimi, jie iš paskutiniųjų laikosi ir nepraranda vilties – tiki, kad Ukrainai pavyks atsikovoti savąsias žemes, kurias dabar okupavęs priešas.

„Visų pirma, jie įsitikinę, jog karas greitai dar nesibaigs, – apie sklandančias nuotaikas kalba Nerijus. – Vietinių gyventojų nuomone, karas baigtųsi greičiau, jei nebūtų tokios didelės korupcijos. Ukraina – graži šalis, bet jos veidą darko milžiniška korupcija. Būtent ji trukdo greičiau užbaigti karą, – apgailestauja Nerijus. – Kelionės metu aš ir pats ne kartą buvau susidūręs su nesąžiningais institucijų veiksmais.

Papasakosiu vieną istoriją. Kelyje mane sustabdė policijos  pareigūnai. Paklausė, ar esu išgėręs. Atsakiau, jog ne, nes jau daug metų visiškai nevartoju alkoholio. Pareigūnas pakeltu balso tonu ėmė įrodinėti, kad nuo manęs sklinda alkoholio kvapas. Sutikau pasitikrinti blaivumą. Alkotesteris parodė 0,28 promilės – lengvą girtumo laipsnį. Pareigūnas paaiškino, jog man gresia nemaža bauda ir toliau bandė bauginti, kad aš tikrai vartojau alkoholį.

Kadangi buvau blaivus, pareikalavau vykti tikrintis į ligoninę. Pareigūnas, paėmęs mano pasą, vartė, vartė dokumentą, galbūt tikėdamasis kyšio, bet galiausiai, supratęs, jog nenusileisiu, pasakė: „Duok penkis“ ir palinkėjo gero kelio, – nemalonia patirtimi pasidalino Nerijus. – Ukrainoje teko bendrauti ir su karininku. Klausiau, kaip dirba užsienio valstybių skiriama parama. O jis atsakė iškalbinga istorija apie aukštesnio rango karininką, kuris gyrėsi žmonai nupirkęs naują elektromobilį.

Pasakojimų, kad Ukrainai skiriama parama ne visada panaudojama skaidriai, girdime ir iš pasaulio žiniasklaidos.“

Nori gręžtis į Europą

Rusų apšaudomose teritorijose gyvenantys ukrainiečiai neišvažiuoja, nes trūksta pinigų įsikurti naujoje vietoje. Kitiems gaila palikti namus ir gimtąsias vietas, nors čia kiekvieną dieną jų gyvybei ir gresia pavojus.

„Ukrainiečiai gręžiasi nuo Rusijos. Prasidėjus šiam karui jų požiūris į rusus labai pasikeitė, – pasakoja Nerijus. – Karas supriešino net giminaičius. Susipažinau su ukrainiečiu, kurio pusbrolis – irgi ukrainietis – gyvena Rusijoje. Jis taip paveiktas propagandos, kad palaiko karą prieš savo Tėvynę, sako, jog taip ir turi būti, – stebisi pašnekovas. – Tokių giminių ukrainiečiai griežtai nukerta Ukrainoje nelaukiantys.“

O štai lietuvius vietos gyventojai gerbia, svetingai sutinka ir dėkoja už mūsų šalies paramą bei palaikymą.

„Ukrainoje žmonės puikiai žino, ką Lietuva daro dėl jų valstybės, ir vertina mūsų palaikymą, – pasakoja Nerijus. – Jie labai gerbia tai, jog mūsų šalis priklauso Europos Sąjungai, ir su nusivylimu kalba, kad jų valstybės valdžia anksčiau pasirinko priešingą kryptį – Rusijos.

Ukrainiečiai irgi norėtų būti Europos Sąjungos valstybe. Deja, ir patys supranta, kad jiems toli gražu, nes sistema tokia korumpuota, kad mums, lietuviams, jau sunku ir įsivaizduoti.

Ukrainiečiai sako: „Lietuva toli pažengusi, o mes stovime vietoje.“ Jų lūkesčiai valdžiai vienareikšmiški – gręžtis į Europą.“