Tradicinių amatų centras įsivėlė į skandalą

Biudžetinės įstaigos vadovai santykius su buvusiu darbuotoju aiškinosi samdydami advokatą už mokesčių mokėtojų pinigus

Kur pinigai, ypač dideli, ten ir problemos. Ši istorija labai ilga ir komplikuota. Kaip paprastai ir būna ginčų metu. Ypač, kai santykius darbdaviai aiškinasi su buvusiais darbuotojais. Dar šių metų pradžioje „Rinkos aikštė“ rašė apie tai, kad Žemės ūkio ministerijos organizuotame renginyje „10 metų tautinio paveldo atgimimui“ Kėdainių Arnetų namas paskelbtas sėkmingiausiai 2017 metais dirbusiu Tradicinių amatų centru. Taip pat renginyje išrinkti ir geriausiai dirbantys tradiciniai amatininkai. Anuomet centro vadovė Regina Lukminienė džiaugėsi, kad miesto Tradicinių amatų centras geriausiai įvertintas iš aštuonių pateiktų. Tačiau dabar, praėjus daugiau nei pusmečiui po įvertinimo, tiek centrą, tiek Kėdainių krašto muziejų purto skandalas, kurį įžiebė vienas iš ten dirbusių amatininkų.

Sertifikuotas keramikas-amatininkas Mindaugas Mažalis savo buvusius darbdavius apskundė Darbo ginčų komisijai ir nepasitenkinimą vykstančia neteisybe (taip bent jau sako jis pats) bei apmaudą išliejo socialiniame tinkle „Facebook“.

Pradžia buvo daug žadanti

„Dirbau trejus metus tokioj įstaigoj, kur prisiklausiau daug nesąmonių. Ir kad jau taip mane stebino šie procesai, vykstantys laisvoje šalyje su laisvais žmonėm, nusprendžiau papasakoti. Kitaip būtų nei šis, nei tas. Silpnesnių nervų ir geresnės nuotaikos žmonėms toliau skaityti nepatartina“, – savo istorijos pasakojimą pradėjo keramikas.

Kaip jis pats toliau rašė savo socialinio tinklo paskyroje, „Vienam provincijos mieste žmonės kūrė Tradicinių amatų centrą. Sakė, gaivinsime tradicinius amatus ir mokysime to vaikus.“

Anot M. Mažalio, buvo gauta ES parama, ten dirbti buvo kviečiami sertifikuoti krašto amatininkai.

„Keramikų-amatininkų nerado, tad pasiūlė juo tapti man. Išklausęs kaip tai gerai, atsakiau: „Taip. Galiu“, sukūriau tautinio paveldo produktų, išsamiai tai aprašiau ir tapau sertifikuotu amatininku. Prasidėjo darbas Tradicinių amatų centre – programų rašymas, vaikų rinkimas į būrelius, neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) krepšelio lėšų dalybos, įrangos, medžiagų pirkimas ir kūrimas. Nulipdžiau portatyvinę surenkamą keramikos krosnį, dirbau nesidomėdamas darbo grafiku, nes patiko ir domino“, – rašė keramikas.

[quote author=“M. Mažalis“]Silpnesnių nervų ir geresnės nuotaikos žmonėms toliau skaityti nepatartina.[/quote]

Tęsdamas toliau savo viešą pasisakymą socialiniame tinkle M. Mažalis teigia, kad centre kaip senovinių amatų žinovas jis dirbo ne vienas.

„Vyko edukaciniai užsiėmimai vaikams ir suaugusiesiems, būrelį lankantys vaikai mokėsi, dalyvavo parodose, konkursuose. Amatininkai ir jų mokiniai gaudavo raštiškų padėkų ir dėl to džiaugėsi net pritūpdami. Amatų centre, be keramiko, dirbo ir daugiau sertifikuotų amatininkų, tad buvo sukurta tikrai rimta įvairių sričių amatams reikalinga materialinė bazė, kur žmogus, susidomėjęs amatu, galėtų gauti patarimų, įrankių, įrangos ir pirmyn – kilkit amatai!“ – dėstė M. Mažalis.

Tačiau, pasak buvusio Amatų centro darbuotojo, gražu ir smagu ilgai nebuvo.

„Jei taip elgsies, nerasi jokio darbo mūsų mieste“

Jausdamas kažką negero, M. Mažalis pradėjo kovą su vėjo malūnais. Teisybės dėlei derėtų paminėti, kad dirbdamas iš pradžių ketvirčiu etato M. Mažalis gaudavo 90–106 eurų, o vėliau puse etato – 170 eurų per mėnesį algą.

„Buvo porą kartų rašyta aukštesniems sprendėjams. Kartą dėl NVŠ lėšų skyrimo atlyginimui (NVŠ lėšos į mėn. svyruodavo10–19 eurų vaikui. Vaikų grupėje – 15, vadinasi, 150–295 Eur/mėn., – red.). Įstaiga buvo pasakiusi „negalima“, ministerija atrašė „galima“. Parodžius įstaigai ministerijos atsakymą, buvau iškviestas pas vadovybę ir griežtai, su tokiu paryškintu rimtumu buvo pasakyta: „Kas tau neaišku? Jei taip elgsies, nerasi jokio darbo mūsų mieste. Čia gi moteris. Tu pjauni šaką, ant kurios sėdi. Mes gi nežiūrim, kur jūs leidžiat NVŠ pinigus“ ir pan.“, – prasidėjusius nesutarimus su valdžia vis aprašinėjo M. Mažalis.

Atkaklusis keramikas visko taip palikti neketino ir toliau bandė ieškoti teisybės.

„Kitą kartą pabandžiau raštu klausti savivaldybės specialistų, kodėl negalima Amatų centre užsiimti tautinių produktų kūrimu, jei tai remiama ir gal vis tik būtų galima nuomotis patalpas ir krosnį. Atsakė, kad pagal projekto sutarties sąlygas iki 2020 m. centrui gauti pajamas draudžiama, kad su direktoriumi sutarta, jog jis parengs bendradarbiavimo su amatininkais sutartį, kurioje bus išdėstytos amatininkų darbų realizavimo sąlygos. Vėl įstaigos direktorius išsikvietė. Sakė: „Tu tik reikalauji, o kokia visuomenei iš to nauda, kur tavo parašyti projektai, kur centrą puošiantys tavo darbai?“ – dėstė amatininkas.

Anot vyro, dėl ko valdžia širsta, aiškiau tapo tada, kai jis išsiėmė individualios veiklos pažymėjimą ir pardavė kelis savo darbus.

„Paaiškėjo, kad didysis blogis ir pavojus viskam yra savo darbų pardavimas, mat dėl vieno renginio ir ten vestos edukacijos buvau išsiėmęs individualios veiklos pažymėjimą, keletą darbų pardavęs internete ir kelis nunešęs į vietinį dailės saloną-parduotuvę. Centro vadovės žodžiai: „Juk pats sakei, kad pardavinėji“, skambėjo kaip: „Dabar tai jau tave pričiupom“. Gal, kad nesijaučiau nusidėjęs, bangos nurimo“, – svarstė teisybės bandęs ieškoti M. Mažalis.

[quote author=“M. Mažalis“]„Kas tau neaišku? Jei taip elgsies, nerasi jokio darbo mūsų mieste.“[/quote]

Be aukščiau išvardytų ginčų, anot amatininko, buvo ir kitų valdžios reikalavimų bei kaltinimų.

„Beje, reguliariai iš jos (centro vadovės, – red.) gaudavau persiųstus ministerijos kvietimus teikti paraiškas paramai, kvietimus dalyvauti mugėse ir klausiausi: „Kada mums dovanų padarysi? Iš kokių medžiagų čia darai?“ ir ne sykį: „Kada nustosi molį vogt?“

Taip pat reguliariai prasiverdavo dirbtuvių durys ir išgirsdavau: „Čia mūsų keramikas dirba“, mat centrą kaip turistinį objektą kartais lanko žmonės ir reikia turėti, ką jiems parodyti. O galbūt buvo minčių rodyti turistams amatininkus kaip frykus, nes ir „tautinį kostiumą“ kiekvienam buvo nupirkę. Tokius siaubingus, nekokybiškus ir nepatogius skarmalus pasiūtus iš lino. Po fotosesijos daugiau jų nemačiau. O kartą dėl sumažėjusio vaikų lankomumo ir per mažai sunaudotų medžiagų išgirdau pasiūlymą juos išmesti. Neišmetinėjau“, – savo paskyroje reziumavo menininkas.

Tiesa, paklaustas, ar iš tiesų vogdavo molį ir kitas medžiagas, gamindavo dirbinius, juos pardavinėdavo ir taip lobdavo, M. Mažalis ironiškai šypsojosi.

„Ar apiplėšiau ir pralobau? Juokinat, bet nejuokinga“, – lakoniškai sakė jis.

Pašnekovo teigimu, sumaišius broką, padžiūvusio, nebetinkamo naudoti molio likučius su granitu ar šamotu jo dar ir padaugindavo (20 kg molio kainuoja apie 7 Eur, 25 kg granito atsijų apie 4 Eur) taip pat, anot jo, ir pats yra pirkęs molio.

Su valdžia niekaip negalėjo susikalbėti

Kalbant apie minčių dėstymą socialiniame tinkle, amatininkas prisiminė, jog tuo metu, kai centras rinko liaupses ir pagyrimus, paprastiem darbuotojams nuo to nebuvo nė kiek geriau.

„Ėjo darbo dienos, Tradicinių amatų centras per tą laiką gavo įskaitymų, pagyrimų ir pliusų. Aš dirbau su vaikais, vedžiau edukacijas, eksperimentavau, lipdžiau, nedariau vazų, puodelių ir nerašiau projektų.

Buvo atėję vyriausi rajono valdantieji pagirti Amatų centro darbuotojų už gerą darbą ir pasakiau, kad juk būtų dar geriau, jei vaikai čia matytų klestintį amatininką, o dabar amatu užsiimti čia nelabai galima, – atvirai svečiams rėžė dabar jau buvęs centro darbuotojas. – Pats vyriausias tuo labai nusistebėjo, o su juo buvęs valdininkas jam sako: „Pamenate, mes Briuselyje teiravomės ir mums atsakė: „Juk patys sau pasirašote sąlygas.“

Pasirašom ir teiraujamės, ką mums daryti? O, baudžiava, tu…

Dar kartą visi draugiškai paminėjom ateisiančius geresniuosius 2020 metus, pakraipėm galvom ir išsiskirstėm.“

Situacija keramiko teigimu, kasdien darėsi vis nepakenčiamesnė.

„Vieną dieną vėl tas pats – gestapiškas bendravimas, įsakymai, grasinimai, užfiksuoti vėlavimai į darbą, surinkti „nusikaltimo“ liudininkų parašai, atėjo su fotoaparatu, popieriumi ir tušinukais, fotografavo iš krosnies traukiamus vaikų ir mano dirbinius, surašė aktą ir liepė rašyti pasiaiškinimą, kodėl degu savo darbus. Parašiau, kad tokioj vietoj tai turėtų būti normalu“, – menamus pažeidimus vardijo M. Mažalis.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, taip galima būtų apibūdinti ginčų „kaltininko“ situaciją, susidariusią prieš pat Kūčias.

„Dieną prieš Kūčias buvau iškviestas pas direktorių ir liepta rašyti prašymą išeiti iš darbo, atsakiau, kad nerašysiu, nes nemanau, kad padariau kažką blogo, neskaičiuodamas minučių darbe ir kartu su vaikų darbais degdamas krosnyje keletą savo darbų.

Susiklostė taip, kad tąkart neišmetė, – savo paskyroje socialiniame tinkle rašė vyras. – Ir kur aplinkybių ironija – prieš Kūčias metė iš darbo, o prieš Velykas pasakė, kad jau dirbsiu nebe ketvirčiu, o puse etato. Geri žmonės, o tas tuo metu pasikeitęs įstatymas, geras kartu su jais. Aišku, keletą kartų teko išgirsti: „Davėm net pusę etato, kad geriau būtų, o tu…“

Prieš didžiąsias šventes susitaikymas tarsi ir įvyko kaip ir derėtų tikriems krikščionims, tik nuoskaudos ir nepasitenkinimas širdyje išliko…

„Ech, jau tie nepailstantys guvieji biudžetininkai. Na, o pats biudžetininkas kuo dabar užsiimu? Pasakoju šitas keistenybes vietoj to, kad pašnekėtume apie knygas, kiną, muziką, kaip kartą „siūlė-protino“ tos įstaigos direktorius.

Rimti viršininkai turi svarbesnių reikalų. „Yra svarbesnių darbų“, – dažnai girdėta, rūsčiai tariama jo frazė, – ironizavo M. Mažalis. – Ir negalima sakyti, kad nebuvo bandyta susikalbėti. Tik turbūt susikalbėjimą supratome skirtingai, nes liko tie patys nepasitikėjimai, įtarumai, grasinimai ir keistas sistemingas melavimas net smulkmenose.“

Kaip rašo buvęs centro darbuotojas, nepasitikėjimas vis labiau gilino ir komplikavo valdžios ir jo santykius.

[quote author=“V.Polikaitis„]Direktorius, perskaitęs M. Mažalio parašytą tekstą „Facebook‘e“, kreipėsi į mane, norėdamas paduoti amatininką į teismą už šmeižtą. Tačiau aš jam pasakiau, kad nieko neišeis, nes tame tekste nėra niekur paminėtas nei muziejus, nei jo pavadinimas ar konkretūs vardai.[/quote]

„Pvz., pradžioje priemones už NVŠ lėšas užsakydavau pats ir viskas vyko sklandžiai, bet centro vadovė įsakė kas mėnesį jai pateikti sąrašą pirkinių ir ji darysianti užsakymus. Nuo tada tiekėjai dažnai kai kurių prekių „neturi“, o kur nueina neišleisti pinigai – nežinia. Mano klausimai dar labiau gadino santykius. Ir čia tik vienas epizodas iš spalvingos jų gausos, – pažymėjo amatininkas. – Vėl kvietėsi, vėl rodė surašytus tarnybinius aktus su liudininkų parašais, naujas spalvotas nuotraukas su krosnyje sukrautais mano ir vaikų darbais. Dabar, praėjus kiek laiko, pastebiu, kad tie paūmėjimai nutikdavo, kai padarydavau kokybiškos ir dailios keramikos.“

Galiausiai buvo atleistas iš darbo

Savo paskyroje publikuotame tekste keramikas apgailestauja ne tik dėl savo ir valdžios santykių, bet ir dėl vaikų, su kuriais teko dirbti. Kaip jis pats sakė, darbas su vaikais jam patiko.

„Na, ką gi – tokioj vietoj, kur atlikus dailų darbą reikia laukti nemalonumų, savo ir artimųjų labui geriau neužsibūti. Klausiau Amatų centro vadovės, kam po manęs perleis šios darbo vietos įdirbį. Sakė: „Kam nors. Etatas tuščias nebus“. Ir gal nereikia labai gailėti, kad medžiagas ir priemones greičiausiai išmes – čia gi tik priemonės; kad vaikai bus tik statistai ir „krepšeliai-eurai“ – ilgai jų vis tiek nepamulkins; kad ponios ir ponai toliau žemins savo pavaldinius – čia gali būti ir skonio reikalas; kad be patyčių pas mus būna tik savaitė ir tik mokyklose? Na, pasikvietė į subinę su savo briedu, stebėjosi: „Kokiam pasaulyje tu gyveni“, aš stebėjausi, kokiam jie gyvena, bet tyliu iki šio momento. Tiek to“, – rašė M. Mažalis.

Galiausiai M. Mažalis buvo atleistas iš darbo, tačiau negalėjo susitaikyti su tokia situacija, tad kreipėsi į atsakingas institucijas, tikėdamasis, kad jos jį apgins…

„Neseniai buvome susitikę Kaune Darbo ginčų komisijoje (DGK). Ta pusė buvo su advokatu, kuris pokalbį pradėjo nuo grasinimų; aš buvau su dviračiu, kurį atsivežiau autobusu. Nieko nelaimėjau, bet turėjau ekskursiją po Kauną.

Dar gavau patarimą gerai pasiskaičiuoti, jei ruoščiaus bylinėtis. Nesiruošiau, o šitą reikalą aprašyti ruošiausi“, – apie grasinančias užuominas rašė buvęs centro darbuotojas.

Ir vis dėlto galiausiai dar kartą paklausus, kokia iš tiesų buvo tikroji konflikto priežastis, M. Mažalis atsakyti tiesiogiai negalėjo.

„Tikroji priežastis? Girdėjau tiek daug versijų, kad nebesiimsiu spėlioti“, – mįslingai pokalbį užbaigė buvęs Amatų centro darbuotojas

Tradicinių amatų centro vadovė: „kreipkitės į mūsų sekretorę“

Siekiant išsiaiškinti situaciją ir objektyviai ją įvertinti, buvo pakalbinti ir kitos konflikte dalyvavusios pusės.

Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė buvo tiesioginė M. Mažalio vadovė. Paprašyta pakomentuoti įvykusią nemalonią situaciją, ji pasiūlė kreiptis į muziejaus sekretorę.

„Tuo klausimu aš galiu pasakyti tiek, kad jis (M. Mažalis, – red.) buvo pateikęs į ginčų komisiją (Darbo ginčų komisija, – red.) dėl neteisingo atleidimo iš darbo. Ir ginčų komisijoje nuspręsta, kad jis neteisus, kad muziejus teisingai jį atleido iš darbo. Šitas ginčas, šitas protokolas yra surašytas ir galima kreiptis į mūsų sekretorę. Iš tikrųjų man ir laiką, ir nervų kainuotų, jeigu aš čia vėl pradėčiau kažkokias peripetijas. Ten viskas išdėliota ir pasakyta, kad mes esame teisūs“, – kalbėjo centro vadovė.

Vis dėlto, siekiant išgirsti vadovės poziciją, ji dar kartą buvo paklausta, kas nutiko, kokia juoda katė perbėgo tarp amatininko ir muziejaus vadovų. Tačiau R. Lukminienė teigė, kad M. Mažalis nesuvokia realybės, o gyvena savo pasaulyje.

„Toj byloj yra viskas surašyta. Jis per daug ten visko prisigalvojo. Žmogus gyvena savo pasaulyje, nėra taip, kaip jis kalba ir sako, nori. Sakau, jūs pasiskaitykite pas sekretorę. Jinai mielai jus supažindins, ten su smulkmenom yra aprašyta. Tuo labiau kad ginčų komisija vis tiek ir tyrimą darė, ir viską, ir įrodė, kad jo čia tos pretenzijos yra tikrai neteisėtos, – primygtinai ragino centro vadovė. – Ir atleistas už pažeidimus, nes jis tikrai tuos pažeidimus darė, ne kartą yra įspėtas ir už tai atleistas.“

Paklausta, kokius pažeidimus amatininkas yra padaręs, R. Lukminienė juos apibūdino labai trumpai ir vėl siūlė kreiptis į muziejaus sekretoriatą, kad ten duotų paskaityti visas ginčų komisijos išvadas.

„Na, naudojosi medžiagom, krosnim, darbų pavėlavime, etikos klausimai buvo. Ten yra surašyta, jūs ten konkrečiau susipažinsit ir bus pačiai aišku“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot centro vadovės, ji yra labai užsiėmusi ir turi pabaigti labai svarbius darbus, tad komentuoti ginčą laiko tikrai neturinti.

„Gal tada, kai susipažinsite, tada (plačiau pakomentuos, – red.), bet dabar aš tikrai labai atsiprašau, labai esu užsiėmusi, nes turiu sutvarkyti čia projektinę veiklą, programas. Man kiekviena minutė tiesiog brangi. Tai šiuokart tikrai atsiprašau. Sakau, kreipkitės, tai tikrai, kai paskaitysit atsakymus, labai smulkiai surašyta, ten labai išsamus buvo tas tyrimas ir bus jums viskas aišku.“

Direktorius pasiūlė kreiptis į advokatą

Siekiant susipažinti su minėtomis DGK išvadomis, buvo kreiptasi į Kėdainių krašto muziejaus sekretorę. Tačiau ši nukreipė pas įstaigos vadovą Rimantą Žirgulį. Paprašytas pakomentuoti susiklosčiusią situaciją, muziejaus direktorius plačiau kalbėtis nebuvo linkęs.

„Komentaro kreipkitės į advokatą Vytautą Polikaitį.

Aš negaliu komentuoti, nes yra asmens duomenų apsauga ir žinote, kad buvo skundas Darbo ginčų komisijoje.

Skundas buvo atmestas, o Darbo ginčų komisija yra tam, kad apgintų darbuotojus nuo darbdavių savivalės. Smulkiau aš nieko jums nepasakysiu. Jūs kreipkitės į advokatą Vytautą Polikaitį, jis yra įgaliotas kalbėti, – situaciją pakomentavo R. Žirgulis. – Nežinau, kalbėkite su advokatu, nes čia yra asmeniniai duomenys. Žinote, čia šiais laikais… Tai va, kreipkitės į advokatą, ką galima, tą duos.“

Advokatas: „Darbuotojo veiksmai buvo neteisėti“

Minėtas advokatas V. Polikaitis teigė nieko prieš M. Mažalį neturintis ir amatininkas jam netgi padaręs neblogą įspūdį.

Tiesa, kaip ir prieš tai kalbėję pašnekovai, teisininkas patvirtino, kad M. Mažalis yra savotiškas žmogus, gyvenantis savame pasaulyje.

„Jis man kaip žmogus netgi patiko, bet jo veiksmai buvo neteisėti“, – kalbėjo V. Polikaitis.

Advokatas taip pat patvirtino ir išvardijo M. Mažalio atleidimo priežastis, apie kurias jis jau buvo rašęs savo socialinio tinklo paskyroje.

„Jis man netgi pats buvo prisipažinęs, kad ėmė centro medžiagas. Nežinau, gal jis jas vėliau ir būtų atpirkęs. Taip pat vėluodavo arba neateidavo iš viso į darbą“, – keramiko nusižengimus vardijo teisininkas.

V. Polikaitis, komentuodamas DGK nutartį, pabrėžė, jog atleidžiant keramiką-amatininką iš darbo, viskas buvo atlikta teisėtai ir be jokių pažeidimų.

„Per tiek metų savo praktikos galiu pasakyti, kad dažniausiai DGK labiau palaiko darbuotoją, t.y. silpnesnį, o ne darbdavį. Nors teisiškai taip ir neturėtų būti, bet mano praktika taip rodo. Vadinasi, viskas buvo teisėta, t.y. M. Mažalis buvo atleistas teisėtai“, – kalbėjo advokatas.

Blogai surašė skundą

Tiesa, vieną iš priežasčių, kodėl buvusiam centro darbuotojui vis dėlto nepavyko DGK laimėti ginčo, teisininkas įvardijo blogai surašytą skundą.

„Mačiau aš tą jo prašymą, skirtą DGK, bet, žvelgiant iš teisinės pusės, jis nebuvo gerai surašytas“, – pastebėjo V. Polikaitis.

Anot pašnekovo, po išsamaus M. Mažalio pasisakymo socialinėje erdvėje į jį vėl kreipėsi pasipiktinęs muziejaus vadovas.

„Direktorius, perskaitęs M. Mažalio parašytą tekstą „Facebook‘e“, kreipėsi į mane, norėdamas paduoti amatininką į teismą už šmeižtą, – sakė advokatas. – Tačiau aš jam pasakiau, kad nieko neišeis, nes tame tekste nėra niekur paminėtas nei muziejus, nei jo pavadinimas ar konkretūs vardai.“

Advokatas – už mokesčių mokėtojų pinigus

Verta pažymėti, jog V. Polikaitis nėra valstybės finansuojamas teisininkas.

Jį už mokesčių mokėtojų pinigus samdė muziejus.

[quote author=“R. Žirgulis“]Nu žinote dėl tų lėšų iššvaistymo, tai gal jau patylėkime, gerai? Dėl to 100 ar to 150 eurų. Aš manau, kad čia verta patylėti. Aš dabar tiksliai neprisimenu, kiek kainavo, bet tikrai yra nedaug, kažkas virš šimto eurų, man atrodo. Čia žinote, valstybėje kiekvieną dieną į orą išeina ne tiek pinigų.[/quote]

Pasak R. Žirgulio, toks atvejis per jo trisdešimties metų praktiką yra pirmasis, todėl į jį buvo pažiūrėta labai rimtai.

– Kodėl samdėte privatų teisininką, ar negalėjote gauti valstybinio? – paklausėme R. Žirgulio.

– Tiesiog pasamdėm teisininką ir viskas. Reikia, kad būtų kvalifikuota, nes reikalas tas, kad mes būtume pralošę ir būtų reikėję grąžinti žmogų į darbą, kuriuo mes nepasitikime, tai norėjome, kad būtų patikima. Tiesą pasakius, kaip dantis gydome už savo pinigus taip ir teisininkui mokam. Aš tai taip pripratęs, nežinau.

– Bet tai jūs už savo pinigus tada samdėt ar už mokesčių mokėtojų?

– Už mokesčių mokėtojų, taip. O galvojate, kad mes negalime samdyti kvalifikuoto žmogaus, kvalifikuotam darbui atlikti? Tai yra kvalifikuotas darbas.

– O savivaldybės teisininkai negalėjo pagelbėti šiuo klausimu?

– Gal ir galėjo, gal ir galėjo, bet suprantat, iš savivaldybės teisininkai yra užsiėmę savo reikalais. Mums čia reikėjo, kad žmogus atstovautų mūsų institucijai Darbo ginčų komisijoje kaip teisme. Tai yra atsakinga, tai yra visi turi savo darbus. Dėl to mes buvome priversti samdyti. Kaip nėra valstybinių statybininkų dabar, ar ne? Taip nėra ir valstybinių tų tokių iki galo teisininkų. Jie savo darbus dirba. Tai turėjo būti žmogus, kuris surinktų visą medžiagą, suruoštų ir atstovautų mums. Tai yra darbas, žinokite. Ar jūs galvojate, kad čia nieko nekainuoja?

– Ne, negalvoju. Tiesiog galvoju, kad jeigu yra valstybiniai, tai galima pasinaudoti valstybiniais, kad nebūtų švaistomos lėšos…

– Nu žinote, dėl tų lėšų iššvaistymo, tai gal jau patylėkime, gerai? Dėl to 100 ar to 150 eurų. Aš manau, kad čia verta patylėti.

– O kiek kainavo advokato paslaugos?

– Aš dabar tiksliai neprisimenu, kiek kainavo, bet tikrai yra nedaug, kažkas virš šimto eurų, man atrodo. Čia žinote, valstybėje kiekvieną dieną į orą išeina ne tiek pinigų.

– Jūsų praktikoje toks atvejis yra pirmas ar ne?

– Pirmas. Dėl to mes labai rimtai į tai pažiūrėjome, kadangi iš tikrųjų tokio įžūlumo dar nebuvome sutikę ir supratome, kad čia reikia į šitą dalyką labai rimtai žiūrėti. Nes suprantat, dirbu jau 30 metų muziejuje ir pirmą kartą su tokiu akiplėša susidūriau. Tai iš tikrųjų todėl mes ėmėmės iš karto profesionalaus žmogaus pagalbos. Mes tikrai nenorėjome, kad mus tampytų po teismus ir paskui reikėtų įrodinėti, kad nesi kupranugaris ir po to su tuo žmogum šypsotis ir vaidinti, kad viskas gerai. Kai jis meluoja ir vagia, tai šitaip irgi ne reikalas.

– Šiuo metu jo vietoje dirba kas nors kitas?

– Ten, man atrodo, yra dabar priimta keramikė.

Vaikams keramika patiko

Kartu su M. Mažaliu Tradicinių amatų centre dirbusi sertifikuota audėja Milda Petraitienė apie šį žmogų nieko blogo pasakyti negalėjo. Tiesa, su valdžia moteris teigia taip pat sutarianti gerai.

„Aš labai mažai žinau jį, nes mes dirbome skirtingu laiku ir skirtinguose aukštuose. Tik kiek esu girdėjusi, kad ten kažkas vyksta, bet aš nelabai norėjau nei žinoti, nei domėjausi, – situaciją apibūdino audėja. – Keletą kartų buvome susitikę, aptarėme bendrus reikalus, Kalėdas. O daugiau nieko negaliu pasakyti. Bet pas jį ten daug vaikų būdavo, klegėdavo net.“

Paklausta, ar iš valdžios nesulaukia kokių nors priekaištų ar spaudimo, moteris atsakė neigiamai.

„Priekaištų kažkokių kaip ir nėra. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, yra pareigos ir jeigu aš kažko nepadarysiu, tai galiu sulaukti kažkokio griežtesnio pasakymo, bet kad būtų kažkoks persekiojimas, tai tikrai nejaučiu, – tikino M. Petraitienė. – Taip, aš medžiagas gaunu ir mes su mergaitėmis audžiam, dirbam ir viską, ką jos pasidaro, išsiaudžia, paskui gali pasiimti. Ne, tokio pavedimo negavau, kad kažkam kažką išausčiau, jokio spaudimo nebuvo. Tiek aš, tiek vadovė tik stengiamės pritraukti kuo daugiau vaikų“.