Gyventi be pasiteisinimų: sportas, kuris augina stiprybę ir bendrystę

Sportas gali būti kur kas daugiau nei varžybos ir siekis nugalėti. Jis telkia žmones, augina pasitikėjimą savo jėgomis, suteikia daugiau savarankiškumo ir kuria bendrystę, kuri ypač svarbi susiduriant su kasdieniais iššūkiais.

Tai dar kartą parodė Kėdainiuose surengta XXI respublikinė paraplegikų spartakiada, tapusi ne tik sportinio azarto, bet ir ilgametės draugystės, atkaklumo bei gyvenimo džiaugsmo švente.

Kėdainių rajono paraplegikų asociacija meile sportui garsėja ne tik savame krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Į „Spindulio“ mokyklos aikštelėje surengtas varžybas kėdainiečiai sukvietė bičiulius iš keturių šalies rajonų. Čia susitiko žmonės, kuriems aktyvus gyvenimas, bendravimas ir buvimas kartu padeda įveikti sunkumus, o daugelį metų puoselėjama spartakiados tradicija stiprina ryšius tarp skirtingų bendruomenių.

Bičiulyste paremtose, tačiau sportinio azarto nestokojusiose varžybose dalyviai jėgas išbandė keturiose rungtyse – bočios, šaudymo iš orinio šautuvo, smiginio ir ringo. Savo sirgalius labiausiai pradžiugino Kėdainių komanda – būtent ji šiemet pasipuošė nugalėtojų laurais.

Skyrė įkūrėjui

Spartakiados varžybos buvo skirtos kėdainiečiui, Lietuvos paraplegikų asociacijos įkūrėjui Stanislovui Kutkevičiui atminti.

„Ta proga aplankėme S. Kutkevičiaus ir Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos įkūrėjo Henriko Mataičio kapus, – pasidalino Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos pirmininkė Alma Margevičienė. – Ši spartakiada skirta judėjimo negalią turintiems dalyviams, tačiau pastaruoju metu tokių dalyvių mažėja – nebepavyksta surinkti komandų iš kitų rajonų, todėl darome tam tikras išlygas – pasirodyti kviečiame ir be specialių priemonių judėti galinčius sporto entuziastus.“

Iš viso spartakiados varžybose meistriškumą demonstravo septynios komandos. Norėjusieji galėjo siekti ir asmeninių pergalių. Svečiai atvyko iš Kauno, Ukmergės, Kaišiadorių ir Kupiškio.

Komandinėse varžybose I vietą iškovojo Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos komanda: Alijus Čistovas, Vidmantas Černeckas, Modestas Tarasevičius ir Valiulla Albekov. II vieta atiteko Kauno krašto neįgaliųjų integracijos ir sporto klubo „Santaka“ komandai, III vieta – Kaišiadorių krašto neįgaliųjų sąjungos pirmajai komandai.

Sportas – gyvenimas

Spartakiados čempionais tapę Kėdainių komandos nariai pabrėžė, jog sportas jų gyvenime labai svarbus. Tai raktas į savarankiškesnę ir džiugesnę kasdienybę.

„Sportuoju ir varžybose dalyvauju jau seniai. Sekasi gerai, – pasidalino kėdainietis Modestas Tarasevičius. – Patinka visos rungtys, bet mėgstamiausia – bočia: čia reikia ypač taiklios rankos.

Sportas man labai svarbus. Jis padeda būti tvirtam ir savarankiškam.

Treniruotis po du kartus per savaitę važiuojame į Kėdainių sporto centro Vilainių sporto bazę.“

Modestas, kaip ir jo komandos bičiulis Alijus Čistovas, įvairiose varžybose yra pelnę ne vieną prizinę vietą, o šiemet Alytuje vykusiame Lietuvos bočios čempionate jiems nebuvo lygių – kėdainiečiai iškovojo geriausiųjų titulą.

„Tokių pasiekimų gali tikėtis tik atkakliai dirbdamas ir treniruodamasis.

Aš stengiuosi nepraleisti nė vienos treniruotės ir dusyk per savaitę būtinai nuvykti sportuoti, nes man sportas kaip darbas: jei nenuėjau, tai tas pat tarsi būčiau nenuėjęs į darbą, – atskleidžia Alijus. – Patinka bočia, smiginis, biliardą žaidžiame, stalo tenisą.“

Pašnekovas sako, kad asociacijos veiklos ir užsiėmimai praskaidrina kasdienybę. Deja, gyvenant penktame daugiabučio aukšte be lifto, keblu iš namų išeiti taip dažnai, kaip norėtųsi.

„Kaskart reikia ieškoti žmogaus, kuris padėtų nusileisti į apačią, o paskui užkilti namo… Ilgai varsčiau įvairių institucijų duris, bet niekas neskuba tokiems žmonėms padėti, – savo patirtimi dalinasi vyras, neįgaliojo vežimėlyje sėdintis 17 metų. – Elementarioms judėjimo negalią turinčių kraštiečių problemoms skiriama per mažai reikšmės. Gerai, kad slaugytoja ateina į namus – vis rečiau reikia važiuoti į polikliniką.

O dalyvauti asociacijos veikloje smagu, nes susitinkame su sava kompanija, pabendraujame, sportuojame. Vienintelė bėda – penktas aukštas.“

Važiuoja patys, veža ir asociacija

Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos pirmininkė A. Margevičienė patikino, kad Alijaus problema – jau ant reikiamų institucijų darbo stalo. Vyras yra parašęs prašymą keisti savo butą į kitą – esantį žemesniame aukšte.

Vis tik užtikrinti visų judėjimo negalią turinčių asociacijos narių poreikius gyventi aktyvų socialinį gyvenimą, organizacijai trūksta pajėgumų.

„Turime autobusiuką, kuris yra pritaikytas asmenims su neįgaliojo vežimėliu vežti. Tačiau ši transporto priemonė ne visada būna laisva, nes teikiame pavėžėjimo paslaugą viso rajono neįgaliesiems, – paaiškina A. Margevičienė. – Kai kuriuos narius į asociacijos veiklas atsivežu ir aš pati, bet neturiu galimybės jų iškelti iš automobilio.

Dalis žmonių atvyksta patys. Vis tik nemažai organizacijoje turime ir tokių narių, kuriems reikalinga pavėžėjimo paslauga. Jei mes patys šių narių neatsivežtume, renginiai nelabai ir įvyktų.

Mūsų asociacija neturi sąlygų patenkinti visus neįgaliųjų poreikius, tad jie į pagalbą pasitelkia ir socialinius darbuotojus. O mes rūpinamės jų laisvalaikiu, užimtumu ir organizuojame sociokultūrinius renginius bei veiklas.“

Tikisi laimėti idėjų konkursą

A. Margevičienė sako, jog Kėdainių paraplegikai dega aistra sportui, todėl saugo spartakiados tradiciją, dalyvauja įvairiuose čempionatuose ir grįžta pelnę prizines vietas. Aukšti asociacijos sportininkų pasiekimai įkvėpė imtis svajonės.

„Dalyvaujame gyventojų iniciatyvų konkurse ir tikimės, kad mūsų idėja sulauks palaikymo.

Norime įsirengti savą bočios aikštelę, nes šis žaidimas mūsų sportininkams labai gerai sekasi – šalies čempionate laimėjome pirmą vietą ir norėtume bočia sudominti dar daugiau žmonių.

Esame labai dėkingi Kėdainių sporto centrui, kuris mus priima treniruotis savo sporto bazėje Vilainiuose, bet visiems asociacijos nariams ten nuvažiuoti sudėtinga. O atvykti į Kėdainių „Spindulio“ mokykloje esančias mūsų asociacijos patalpas paprasčiau. Tad, jei čia turėtume ir savą bočios aikštelę, daugiau žmonių galėtų sportuoti.“

Į vežimėlį pasodino poliomielitas

Graži ilgametė bičiulystė Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos narius sieja su kupiškėnais, tad savo komandą spartakiadoje pristatė ir Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjunga. Jos narė Eleonora Šakalienė, šioje organizacijoje skaičiuojanti jau tris dešimtmečius, atviravo, kad viešnagės pas bičiulius visada malonios.

„Su kėdainiečiais esame labai seni draugai. Svečiuojamės vieni pas kitus, – kalbėdama plačiai šypsojosi kupiškėnų komandos narė Eleonora. – Ši bendrystė suteikia labai daug – tai didelis palaikymas, o dabar dar neleidžia ir senti.“

Viešnios nuomone, dėmesio neįgaliųjų poreikiams Kupiškyje, kaip ir daug kur Lietuvoje, trūksta, socialinių paslaugų prieinamumas nėra toks, kokio norėtųsi.

„Negali sakyti, kad socialinių paslaugų nėra, bet galėtų būti ir geriau, – subtiliai tarė Eleonora ir pasidžiaugė turinti stiprų pagalbininkų užnugarį. – Ratukuose esu nuo 11-kos metų – taigi visą gyvenimą. Susirgau poliomielitu – baisi liga. Dabar vaikai skiepijami, o anuomet skiepų nebuvo.

Pati esu rokiškietė, bet vyras atsiviliojo į Kupiškį. Neilgai teko pagyventi kartu – tik aštuonerius metus. Vyras nukentėjo avarijoje ir mirė nuo traumos, – apie savo gyvenimą pasakojo Eleonora. – Likusi našle vėliau ištekėjau antrą kartą. Po 30 bendro gyvenimo metų vyrą irgi jau palaidojau.

Mano butas pritaikytas mano negaliai, todėl gyvenu patogiai ir buityje daug pagalbos nereikia – kol kas verčiuosi viena, be socialinių darbuotojų. Yra galimybė gauti tokią pagalbą, bet manau, kad man poreikio dar nėra.

Žinoma, visiškai savarankiška irgi nesu, bet reikiama pagalba pasirūpinu pati. Turiu labai gerų bičiulių, kaimynų. Draugus turiu tiesiog nuo Dievo duotus, – šypsosi pašnekovė. – Kol vyras buvo gyvas, draugavome šeimomis. O kai mirė, maniau, ir draugystė nutrūks, bet ne – jie pasakė: jei buvome laimėje kartu, tai ir nelaimėje nesiskirsim. Kur tik draugai važiuoja, visur ir mane kartu kviečia.

Labai džiaugiuosi dalyvaudama ir asociacijos veikloje. Turiu ir su kuo pabendrauti, ir kaip turiningai praleisti laiką. Tad gyvenu ir tikrai neliūdžiu.“