Kaimelis, kurį kalnas saugo nuo negandų

Šįkart vėl lankysimės Surviliškio seniūnijoje. Tiesa, šį kartą svečiuosimės ne visame kaime, o tik jo dalyje. Šiandien aplankysime pakalnėje įsikūrusią nedidelę Bakainių kaimo dalį. Čia susipažinsime su įdomiais žmonėmis, pamatysime dar neregėtų dalykų. Apie kaimą mums pasakos ir jauni, ir vyresni jo gyventojai. Tai pirmasis kaimas, kuriame apsilankę neradome nė vienos apleistos trobos.

Krito į akį

Į kelionę ruošiamės saulėtą ir be galo karštą trečiadienio rytą. Šiandien išvažiuosime daug anksčiau nei įprastai. Saugome savo sveikatą ir prašome, kad jūs ją taip pat tausotumėte. Kur važiuosime – jau žinome. Ne kartą važiuojant pro Surviliškio miestelį į akis krisdavo labai įdomiai išsidėstę namai. Dažnai susimąstydavome – tai Surviliškio miestelio dalis ar atskiras kaimas. Galų gale nusprendėme savo smalsumą patenkinti ir apsilankyti taip įdomiai nuo kelio Surviliškis–Krekenava pakalnėje išsidėsčiusius namelius.

Ritulių kalnas

Vėlgi keliaujame puikiai žinomu maršrutu pro Babėnus, Sirutiškį, Kalnaberžę. Keliaudami žvelgiame į praeitą kartą aprašytą Sūriškių kaimelį. Šį kartą elnių nesutinkame. Netrukus įvažiuojame į Surviliškį. Miestelis labai tvarkingas, daug kur aprašytas ir apdainuotas. Traukiame toliau. Pravažiavę kaimą sukame į dešinę ir akmenų keliu leidžiamės nuo kalno. Labai įdomus dalykas – visas kalnas, visas kelias nuklotas rieduliais. Kalnas labai status, kažin kaip čia žiemą žmonės keliauja? Važiuojam ir paklausim!

Yra ką parodyti

Fotografas pirma nusprendžia atlikti žvalgybą, gal nebus ką mūsų skaitytojams parodyti, mat jam reikia tokių vaizdų, kad gerai kadre atrodytų. Atvirai pasakysiu, kiekviename kaime yra kažkas tokio nepaprasto, ką verta užfiksuoti ir parodyti visiems. Kiekvienas turime didžiuotis ta vieta, kurioje gyvename, nes ta vieta yra nepaprasta, tik galbūt ten gyvenantys ir kasdien matantys tą patį vaizdą žmonės to grožio ir nepastebi. Tam esame mes! Pasistengsime tą grožį atskleisti.

[#gallery=1453#]

Nė vieno apleisto

Važiuojame Kalno gatvele. Čia koks tuzinas sodybų. Ir naujesnių trobų, ir senesnių. Tai vienoje, tai kitoje matosi žmonių. Kapstosi vištos, cypsi viščiukai, loja šunys, kniaukia katės – bus ką žmonėms parodyti! Važiuojame visą gatvelę ir nepamatome nė vieno apleisto pastato! Nuostabu, kaimas gyvas, net labai. Pamatome ir senesnių trobų, kurių autentika ir senovė tiesiog žavi, pamatome ir jau renovuojamų sodybų. Pervažiuojame kaimą ir išlendame į plentą. Po šimts pypkių, mes jau Panevėžio rajone! Grįžtame atgal.

Ne kalnietis

Vienoje sodyboje pamatome besidarbuojantį vyriškį. Pasisveikiname. Susipažįstame. Papasakojame, ko mes atvykome. Neišvaro. Puiku. Senjoras Kazimieras darbuojasi kieme. Ryte reikia šunis pašerti, viščiukus ir višteles palesinti. Nedidelį ūkelį apeiti.

„Kaip tai nežinote, kur atvykote? Jūs atvykote į Bakainius. Ten aukštai yra viena dalis Bakainių, o čia, žemai, yra kita dalis. Čia viena gatvė visa mūsų gyvenvietė. Aš jums pasakysiu, nežinau kaip kitiems, bet man šioje kalnuotoje vietovėje nelabai patinka. Kartais net lazdą reikia pasiimt norint iki šuns nueiti. Čia vieni kalnai. Na, gerai, kad tik už trijų šimtų metrų Nevėžis teka“, – didžiausias savo gyvenimo godas dėsto Kazimieras.

Privalumų yra

Visgi Kazimieras nusišypso. Jau aštuntą dešimtį perkopęs vyriškis pripažįsta, kad šiame kaime jam su žmona gyventi gera, ir jis niekur nesikraustytų.

„Gyvenu čia visai neseniai. Na, kai kam gal atrodytų ir seniai. Gyvename dviese su žmona. Čia gyventi tikrai gera, nes čia tvyro ramybė. Viena gatvelė, kuria per dieną parvažiuoja koks vienas ar du automobiliai. Čia tik savi važiuoja, niekas daugiau. Dėl tos ramybės man šis kaimas ir patinka“, – dėsto senjoras.

Darbas puošia

„Visą gyvenimą dirbau elektriku. Vedžiojau laidus. Anksti labai išėjau į pensiją. Bet kaime visi dirba, dirba sau, ne kitam. Štai ir bulvių auginame, ir kitų daržovių. Dar šiek tiek vištų laikome. Na, dar ir kalakutų. Kaip tik šiuo metu einu apžiūrėti viščiukų. Eime, parodysiu ir jums miesčionims“, – ranka moja Kazimieras ir vedasi mus prie nedidelio aptvarėlio. O ten jau iš tolo cypsi pulkas mažų viščiukų ir kudakuoja mama višta.

[quote author=“Aut. past.“]Atvirai pasakysiu, kiekviename kaime yra kažkas tokio nepaprasto, ką verta užfiksuoti ir parodyti visiems. Kiekvienas turime didžiuotis ta vieta, kurioje gyvename, nes ta vieta yra nepaprasta, tik galbūt ten gyvenantys ir kasdien matantys tą patį vaizdą žmonės to grožio ir nepastebi. Tam esame mes![/quote]

Bijo plėšrūnų

„Laikau viščiukus ir vištą uždarytus šitam „zagrode“. Laikau paukščiukus uždengtus, nes čia jų tyko pavojai. Gali koks vanagas ar net varnos viščiukus pagrobti. Jau taip yra ne kartą buvę. Atskrenda ir tik kapt, ir nėra viščiukų. Tai jie būna uždaryti, turi ko palesti, turi vandens, šalia yra višta. Nors aš jums pasakysiu, višta vis nori kažkur nusivesti tuos viščiukus, buvo keli pabėgę, bet spėjau sugaudyti“, – porina vyriškis.

Sergi šunys

Kazimieras sako, jog kaime pasitaiko ir stambesnių plėšrūnų, tačiau jo sodyba saugi – nuo laikinių gyvūnų ją sergi šunys. Vienas šuo mažesnis, o kitas – įspūdingo dydžio, toks lyg vilkas. Labai įspūdingas šuo. Šiek tiek primena vokiečių aviganį, tik kur kas daugiau plaukų turi.

„Šunys apsaugo nuo kiaunių, lapių ir visų kitų plėšrūnų. Bet kas apsaugos mus? Žinokit, šitas kalnas saugo mus nuo vėjo. Mes čia gyvename lyg atskirti nuo visų, lyg atskiroje teritorijoje. Čia viskas gerai, bet daug uodų, vėjo nėra. Gal ir negandų nėra. Saugo kalnas mus nuo visko“, – juokiasi garbaus amžiaus vyriškis.

Žūtbūtinė kova

Atsisveikiname su Kazimieru ir einame automobilio link. Tačiau vaizdas, kurį išvystame, priverčia mus aiktelėti. Ne kasdien juk pamatyti vištos ir varlės kovą. Tiksliau sakant, žūtbūtinę varlės kovą už gyvybę. Varlė vis bando pabėgti, o višta ją stveria ir nešasi. Varlė vėl ištrūksta, o višta vėl ją gainiojasi ir traukia į krūmus. Labai agresyvi ir pikta višta, pagalvojame.

Gal išties mes tokie miesčionys, kad mums tokia vištos ir varlės dvikova tokį didžiulį įspūdį padaro. Fotografas šią kovą fotografuoja kokia penkias minutes, o aš negaliu atsistebėti tokia agresyvia višta.

Gausybė rusių

Kupini laukinio gyvenimo įspūdžių traukiame toliau. Į akis krinta gražiai sutvarkytos trobos, nušienauta žolė. Taip pat pastebime, jog beveik visose sodybose yra požeminis rūsys, kuris iškastas pakalnėje. Mūsų ankstesnis pašnekovas teigė, kad tokius rūsius įsirengti vietiniams čia buvo labai patogu ir praktiška. Keliaujame toliau ir vidury kelio sutinkame visą savo gyvenimą Bakainiuose gyvenantį poną Joną.

Gyventi gera

Jonui prisistatyti nereikia, mat jis yra „Rinkos aikštės“ skaitytojas ir puikiai žino, ko mes čia atvažiavome.

„Gyvenu čia visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad gyvenu čia. Dabar esu pensininkas. Anksčiau dirbau elektriku. Gyvenimas taip ir bėga. Auginame keletą vištų, stambesnių gyvulių nebeturime. Auginame savo daržus, turime natūralių, savo augintų daržovių, vaisių. Užtenka ir sau, ir giminaičiams“, – dėsto saulės atokaitoje stoviniuodamas Jonas.

Ir Krekenava, ir Kėdainiai

„Apsipirkti važiuojame ir į Krekenavą, ir į Kėdainius. Atstumas panašus. Pro Surviliškį važiuoja autobusas, bet mes turime automobilį ir važiuojame juo. Kas neturi – keliauja iki autobuso. Atskiro sustojimo čia nėra. Kaime gyvena ir vyresnių šeimų, ir jaunų žmonių. Kaimas tikrai nėra nykstantis. Visos trobos čia gyvenamos, nėra nė vienos apleistos ir pamirštos. Tuo tikrai galime pasidžiauti“, – sako vietos gyventojas.

Vyndarys

Senjoras Jonas yra užkietėjęs vyndarys. Jis vyno ne tik sau pasigamina, bet ir šeimą bei draugus pavaišina.

„Nuostabus vynas būna iš serbentų ir vyšnių, o pats nuostabiausias iš braškių. Jis yra nuostabaus, nepakartojamo aromato. Turėčiau – pavaišinčiau, bet jau išdalinau. Mergaitėms savo daviau ir pažįstamiems. Jau ką, ką, bet vyną tikrai moku labai gerą padaryti“, – juokiasi Jonas ir dairosi į viršų. O viršuje, aukštame medyje gandras atneša maisto gandriukams. Jonas pasakoja, kad taip jau yra daugybę metų, mat jo sodybą gandrai yra labai pamėgę.

„Jie kasmet atskrenda čia. Nuo tada, kai įrengėme lizdą. Nė vienais metais nebuvo taip, kad pas mus gandrai neperėtų. Čia jie visuomet gyvena. Reikės ir šiemet truputį lizdą patvarkyti, šakas apipjauti, kad gandriukams būtų patogu išskristi iš lizdo“, – dėsto Bakainių gyventojas Jonas.

Jaunimui neliūdna

Atsisveikiname su bičiuliu Jonu ir keliaujame toliau. Štai šalia vienos trobos sutinkame sėdinčias Mariją ir Deimantę. Mergaitės klausosi muzikos ir šnekučiuojasi. Jos sako, kad gyventi mažame kaimelyje neliūdna, nes šalia yra Surviliškio kaimas, šalia mokykla.

„Čia yra kaip vienas kaimas. Niekas negalvoja, kad čia Bakainiai, nes jokio ženklo nėra, žmonės galvoja, kad čia Surviliškio miestelis ir tiek“, – šypsosi mergaitės.

Ruošiasi žiemai

Kiek tolėliau matome besidarbuojantį vyriškį. Tai vienos mergaičių tėtis Darius. Vyriškis kaimynei padeda sukapoti malkas.

„Malkų yra tai ir dirbu. Reikia ruoštis žiemai. Gerai malkos skyla, tik karšta labai. Galėtų nebūti taip karšta, tai ir darbas lengviau eitųsi“, – nedaugžodžiauja Darius ir toliau kimba į darbus. Nusprendžiame darbštuolių netrukdyti ir atsisveikinę keliaujame namo.