Kad siektų savo svajonės, gimtuosius namus paliko keturiolikos

Įsivaizduokite, kad jūsų atžalai – keturiolika. Viena vertus, žiūrite į ją ir galvojate: „Vaje, kaip greitai auga ne tik svetimi, bet ir savi vaikai…“, antra vertus, supranti, kad keturiolika – tai dar tiek nedaug…

[quote author=“Dotnuviškės Erika ir Kristina“]Per mėnesį įveikiame daugmaž 800 kilometrų. Na, o per metus atitinkamai – apie 7 tūkstančius kilometrų.[/quote]

Ir štai nedrąsiais žingsneliais prieina keturiolikmetė dukra, ką tik pabaigusi aštuntą klasę, ir tu jauti, kad ji tuoj tuoj kažko labai reikšmingo paprašys. O dukra, žvelgdama tokiomis akimis, kurioms nedrįstum atsakyti, kreipiasi: „Mama, žinok, nuo kitų mokslo metų norėčiau išvykti į Panevėžį. Mokytis ir sportuoti. Ką manai?“.

Kaip reaguotumėte? Daužytumėte vaiko svajonę ir viltis ar su drebančia širdimi leistumėte jam skleisti sparnus?

O gal elgtumėtės kaip dotnuviškių merginų Erikos ŽUPERKAITĖS (16) ir Kristinos JANKAUSKAITĖS (16), jau antrus metus mokslus kremtančių Raimundo Sargūno specializuoto ugdymo sporto krypties mokykloje Panevėžyje, o dviračių sportą praktikuojančių dviračių sporto klube „EL–EKO SPORT“, tėvai?

„Nebuvo baisu išvykti. Tik buvo labai gaila. Gaila palikti savo artimiausius žmones ir bičiulius. Bet tėvai išleido mudvi su viltimi, kad mums Panevėžyje gerai seksis tiek sportuoti, tiek mokytis ir kad tai mums labai patiks… O nepatikus – visada mūsų lauks sugrįžtant namo… – šypsosi E. Župerkaitė ir K. Jankauskaitė. – Na o mudvi jau tada tame išvykime į Panevėžį regėjome sunkų, daug ištvermės pareikalausiantį, bet sėkmingą kelią tolyn. Kelią į aukštumas… Dviračių sportas mudviems yra svarbi gyvenimo dalis, atvėrusi plačiai duris į mūsų svajonių įgyvendinimą. Dviračiai – galimybė, leidžianti pamatyti pasaulį iš arčiau… Visomis prasmėmis.“

Sporto šakos pasirinkimas – negausus

Rimtai dviračių pedalus minti merginos, Dotnuvos pagrindinės mokyklos auklėtinės, pradėjo būdamos trylikametės.

Tačiau kodėl gi Kristina ir Erika susidomėjo tiek ištvermės ir fizinio darbo reikalaujančia sporto šaka? Kodėl, tarkime, ne lengvąja atletika ar plaukimu?

Į šią sporto šaką juodvi atvedė Dotnuvos pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas, FK „Nevėžis“ futbolo treneris Donatas Jodenis.

„Galima sakyti, kad dviračių sportas mus atrado pats, – juokiasi E. Župerkaitė, šalies jaunių čempionato ir triskart Lietuvos čempionato bronzos medalio laimėtoja, dukart čempionė ir keturis kartus vicečempionė, šalies jaunučių daugiakovės antros vietos prizininkė, Lietuvos jaunučių keirino antros vietos laimėtoja bei Lietuvos jaunių keirino prizininkė. Beje, su Kristina juodvi neseniai tapo vicečempionėmis ir komandiniame sprinte. – Kadangi esame kilusios iš mažo miestelio, mūsų sportiniai norai buvo maži, kaip ir mes pačios. Paieškos neužtruko ilgai – teko bandyti tai, ką siūlė kūno kultūros mokytojas. Daug galimybių pasirinkimui išties nebuvo, bet troškimas sportuoti ir save realizuoti širdyse ruseno. Taip ir nusprendėme tada, dar nieko pernelyg daug nesitikėdamos, ateiti į dviračių sportą.“

Per dieną – dvi (!) treniruotės

Todėl vos po vienerių treniruočių metų dvi darbščios ir talentingos sportininkės neliko nepastebėtos – merginos gavo pasiūlymą iš gimtojo Dotnuvos miestelio persikraustyti sportuoti ir mokslus krimsti į gretimo – Panevėžio – rajono centrą.

„Esame dešimtokės. Mokslai su sportu čia, R. Sargūno sporto gimnazijoje, yra puikiai suderinti. Į mokyklą keliaujame kaip ir kiti normalūs vaikai. Tiesiog po pirmų trijų pamokų darome dviračių treniruotę, kuri užtrunka dvi valandas. Po pirmosios treniruotės toliau kimbame į mokslus – turime dar dvi pamokas, o tada – ir antrąją treniruotę. Po šios – nedidukas poilsis, namų darbų ruoša ir… daug daug miego, – paklausta, kurių gi specializuoto ugdymo sporto krypties mokykloje daugiau – sporto ar mokslo užsiėmimų, juokiasi K. Jankauskaitė, Lietuvos čempionato bronzos medalio savininkė, Kėdainiuose šį rudenį vykusiose dviračių sporto klubo „VeloRatai“ organizuotose rudens dviračių kroso (MTB) varžybose AB „Lifosa“ įsteigtai taurei laimėti jaunių grupėje taip pat iškovojusi trečiąją vietą. – Trečiadieniais visada poilsiaujame – taisyklė tokia, kad treniruotės tomis dienomis nevyksta. O namo, į Dotnuvą, sugrįžtame penktadieniais po pamokų, taip pat – ir atostogoms, jeigu neartėja kokios nors rungtynės.“

[quote author=“Dotnuviškė Erika Župerkaitė“]Kadangi esame kilusios iš mažo miestelio, mūsų sportiniai norai buvo maži, kaip ir mes pačios. Teko bandyti tai, ką siūlė kūno kultūros mokytojas. Taip ir nusprendėme, tada, dar nieko pernelyg daug nesitikėdamos, ateiti į dviračių sportą.[/quote]

Antrąja mama tapo trenerė

Adaptuotis Panevėžyje vos keturiolikos metų iš gimtųjų namų išvykusioms paauglėms, jųdviejų teigimu, nebuvo labai sudėtinga.

„Ko gero, tai – daugiausia trenerės Eglės Zablockytės dėka. Ji mums – tarsi draugė, daugiau nei antroji mama bei pati geriausia mokytoja, su kuria visuomet galime pasidžiaugti, kuri išklauso, su kuria lengva kalbėti įvairiomis temomis, diskutuoti pačiais pačiais įvairiausiais klausimais“, – nė neabejoja K. Jankauskaitė ir E. Župerkaitė.

Per metus numina iki… Šiaurės Korėjos

Per savaitę merginos treniruojasi daugmaž dešimtį kartų. Kiekvieną dieną pedalus mina nuo trijų iki trijų su puse valandų.

„Per vieną dieną, susumavus abi treniruotes, numiname apie 90 kilometrų. Tai, žinoma, labai priklauso nuo treniruočių intensyvumo, taip pat – ir nuo oro sąlygų. Nuvažiuotus kilometrus po kiekvienos treniruotės atsakingai ir labai kruopščiai užsirašome į treniruočių dienoraštį, – apie įtemptą dienotvarkę pasakoja dotnuviškės Erika ir Kristina. – Per mėnesį įveikiame daugmaž… 800 kilometrų. Būtų ir daugiau, bet ne kiekvieną dieną juk treniruotės vyksta gryname ore. Na, o per metus atitinkamai – apie 7 tūkstančius kilometrų. O toks atstumas prilygsta atstumui nuo Lietuvos iki Šiaurės Korėjos sostinės Pchenjano.“

[quote author=“Dotnuviškės Erika ir Kristina“]Nuvažiuotus kilometrus po kiekvienos treniruotės atsakingai ir labai kruopščiai užsirašome į treniruočių dienoraštį.[/quote]

Daugiausia per vieną dieną, susumavus abi treniruotes, merginoms yra tekę numinti nei daug, nei mažai… tik 120 kilometrų.

„O per vieną treniruotę esame nuvažiavusios ir po 103 kilometrus“, – su entuziazmu pasakoja kraštietės.

Svajonė – ne Tour de France, bet olimpiada

Nustebina merginos paatviravusios, jog grandiozinės, legendinės Prancūzijos dviračių plento rungtynės „Tour de France“ toli gražu nėra jųdviejų siekis ir svajonė.

„Mes esame kiek labiau orientuotos į Europos bei Pasaulio treko čempionatus“, – patikina E. Župerkaitė.

„Žinoma, ir į Olimpines žaidynes, – nedrąsiai draugei paantrina K. Jankauskaitė. – Su dviračių sportu norisi susieti visą savo gyvenimą. Juk dėl to ir atvykome čia, į Panevėžį. Abi trokštame vieną dieną tapti dviračių sporto profesionalėmis.“

Tarp idealų – ir lietuviai, ir užsieniečiai

Kristina ir Erika, paklaustos, kas yra judviejų dviračių sporto idealai ir siekiamybės, ilgai nesvarsto – viena kitą papildydama tuojau pat paberia ir tautiečių, į kuriuos norėtų lygiuotis, ir užsieniečių pavardes: „Simona Krupeckaitė, Olivija Baleišytė, Ignatas Konovalovas ir Vasilijus Lendel. O tarp užsieniečių – Kristina Vogel, Amalie Dideriksen, Peter Sagan, Chris Froome bei Mark Cavendish.“

Prisijungti kviečia visas, neabejingas dviračiams

Šešiolikmetės dotnuviškės E. Župerkaitė ir K. Jankauskaitė Panevėžio miestui, o jeigu tiksliau – komandai „EL–EKO SPORT“ – atstovauja dviračių čempionatuose, pirmenybėse ir maratonuose, tačiau miestų žaidynėse, kuriose kiekvienas sportininkas privalo atstovauti savo gimtajam miestui, kraštietės, be jokios abejonės, išdidžiai pedalus mina gindamos Kėdainių garbę.

[quote author=“Dotnuviškės Erika ir Kristina“]Vardan sporto ir vardan savo sveikatos atsisakome visų naktinių klubų, atsisakome svaigiųjų gėrimų, visų kitų pramogų, kurios darytų bent minimalią žalą sveikatai.[/quote]

„Norėtume paskatinti Kėdainių merginas sportuoti kartu su mumis. Mūsų dviračių komandą „EL–EKO SPORT“ sudaro trys amžiaus grupės – merginos iki 14, jaunutės iki 16 ir jaunės iki 18 metų amžiaus. Komandoje – 15 mergaičių, o narių juk niekada nebūna per daug… Merginos iš skirtingų šalies miestų – Skuodo, Alytaus, Pakruojo, Šeduvos, žinoma, paties Panevėžio. Tačiau mudvi – vienintelės kėdainietės komandoje, tad labai norėtume pakviesti dviračių sportui neabejingas merginas prisijungti, treniruotis, o varžybose Kėdainių miesto garbę ginti visoms drauge, – entuziazmo susirasti bendraminčių iš to paties krašto neslepia merginos. – Jeigu jau prakalbome apie sėkmę, tai galime pasakyti, jog čia, Panevėžyje, turėjome daugybę pamokų, įgijome patirties, supratome daug visko apie dviračių sportą ir ne tik. Būtų džiugu, jog mūsų pergalės, jog tai, kad išdrįsome, būdamos tokios jaunos, tiesti rankas savo svajonės link, į dviračių sportą  ateiti pastūmėtų ir kitas merginas. Ištvermė, gera nuotaika ir puiki figūra – garantuota!“

Nebūtina persikraustyti į Panevėžį

Tiesa, čia pat Kristina ir Erika akcentuoja – norint priklausyti dviračių komandai „EL–EKO SPORT“, tikrai nėra būtina persikraustyti gyventi į Panevėžį.

„Nėra svarbu, kur merginos sportuos ir kur gyvens. Juk ir mudviejų pradžia buvo ne kur kitur, bet Dotnuvos miestelyje, Kėdainių rajone… Svarbiausia – noras, valia, o sąlygos, su laiku, tikrai palankiai susiklostys pačios. Patikėkite! Kartu savo ryžtu jūs galite prisidėti prie mūsų, galime aukštinti Kėdainius nebe dviese, o visu būriu. Klube labai laukiamos 11–14 metų mergaitės. Ateik ir prisijunk prie mūsų. Tavęs laukia be galo šaunus kolektyvas!“

Atsisakė bendraamžius dominančių pramogų

Ne paslaptis, jog neretai dotnuviškių E. Župerkaitės ir K. Jankauskaitės amžiaus merginos nebe sportu ar mokslais domisi, bet pramogomis ir vakarėliais.

[quote author=“Aut. past.“]Dotnuviškės Kristina Jankauskaitė ir Erika Župerkaitė, įskaičiuodamos vaikystėje mintas dvirates priemones, šiai dienai abi kartu jau yra sudėvėjusios… septynis dviračius.[/quote]

„Dėl sporto ir dėl savo sveikatos atsisakome visų naktinių klubų, atsisakome svaigiųjų gėrimų, visų kitų pramogų, kurios darytų bent minimalią žalą sveikatai, – patikina Erika ir Kristina be jokio apmaudo balsuose. – Kada labai pavargstame, kuomet, na, išties, tik retsykiais, bet pabosta ir dviračiai – ieškome kitokios veiklos. Atsipalaiduojame savaip – išeiname pasivaikščioti, pliurpiame, juokiamės, nusiperkame gardžių vanilinių ar karamelinių ledų ir tiesiog smagiai praleidžiame laiką. Sportas yra gėris, o sveikas gyvenimo būdas – jėga!“

[#gallery=1125#]