Ilja Laursas: apie dirbtinį intelektą ir turtingą žmonijos ateitį, prieinamą ne visiems

 Ilja Laursas: apie dirbtinį intelektą ir turtingą žmonijos ateitį, prieinamą ne visiems

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasakysiu paprastai: žmonija šiandien juda begalinio turto ir begalinio gėrio keliu. Turbūt nuskambėjau kaip paskutinis idiotas. Koks dar turtas ir koks, po velnių, gėris, kai visos antraštės choru skelbia, kad maistas brangsta, tuoj nieko neįpirksim, elektros ir dujų kainos auga, infliacija muša rekordus ir kaip, po galais, išgyventi žiemą? Šiandien gyvename sprogimo eroje, kai BVP vienam gyventojui kreivė be perstojo ir su dideliu pagreičiu skrieja į viršų lyg Elono Musko raketa. Ta kreivė lekia aukštyn 90 laipsnių kampu ir šio augimo net nepavadinsi eksponentiniu – tai kur kas daugiau. Kai dabar tenka spaustis diržus ir su nerimu laukti sąskaitų už elektrą, pamąstymai apie eksponentinį žmonijos gerovės ir gyvenimo kokybės augimą gali nuskambėti kaip gryniausi kliedesiai. Ir aš tai suprantu.

Bėdos dėl šildymo ar infliacijos – tik mažytis mikrokontekstas

Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šiandienos problemos yra tik mažytis mikrokontekstas, kuris tęsis metus ar kelis. Jeigu į paveikslą žiūrėsime plačiau, jeigu sugrįšime 2 tūkst. metų atgal, tai pamatysime, kad toji kreivė, iliustruojanti bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, visą laiką priminė tiesę ir tik visai neseniai, XXI a. antroje pusėje, ši tiesė ėmė žaibiškai stiebtis aukštyn. Ir taip nutiko po to, kai žmonijoje suklestėjo technologijos.

Technologijų šiandien neišvengsi ir net norėdamas jokiais būdais nesugebėtum jų ignoruoti. Gera naujiena yra ta, kad jomis naudotis kasdien tampa vis paprasčiau.

Na, o prie blogos naujienos dar prieisiu, tik prieš tai pasakysiu tą patį, ką sakiau ir šio teksto pradžioje, kai galimai nuskambėjau kaip kuoktelėjęs nesusipratėlis: jeigu žiūrėsime į visą paveikslą, o ne į drobės kraštelį, tai pamatysime, kad žmonija juda turto ir gėrio begalybės link. Kelionės tikslas – nauja realybė, kai išvis nebereikės dirbti, nes ekonomika ir be žmogaus įsikišimo bus pajėgi kiekvieną aprūpinti maistu, drabužiais, elektra ir kitais dalykais.

Kapitalistų ir darbuotojų romaną nutraukė technologijos

Kai mane pakviečia skaityti prezentacijų, visad mėgstu rodyti vieną skaidrę. Tai kapitalo ir darbo ryšį atspindinti skaidrė, kuri iliustruoja, kaip šis ryšys bėgant metams keitėsi. Kapitalo-darbo santykis yra lyg galios santykis, kuriame kapitalas įkūnija viską, kas apibrėžia nuosavybę. Tai gali būti turtas, žemė, fabrikas, kompiuteris, darbo įrankiai, akcijos ar netgi specifinės žinios, kurių neturi niekas kitas.

Na, o darbas yra darbas – nudirbtos valandos, išlietas prakaitas, įsakymų vykdymas, tiksliai atliktos užduotys ir mažiau laiko, praleisto su šeima. Istorija byloja, kad iki 1972-ųjų kapitalo ir darbo kreivės judėjo greta viena kitos. Kapitalistai ir darbininkai vieni kitus papildė, kapitalistai privalėjo dalintis savo grąža su darbo jėga, o samdomi darbuotojai turėjo teisę į tą dalelę gėrio, prie kurio sukūrimo prisidėjo savo plikomis rankomis.

Taigi ilgą laiką kapitalistai ir darbuotojai gyveno taikiai – tas, kuriam priklauso fabrikas ir sudėtingos mašinos, privalėjo duoti pinigų tam, kuris moka tomis sudėtingomis mašinomis naudotis. Ir štai vieną dieną ateina technologijos ir sumaišo kortas.

Nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio darbo jėga už savo išlietą prakaitą praktiškai nebegauna jokios grąžos, o kapitalo kreivė išaugo 250 proc. Išvada čia paprasta – technologijų ir progreso sukurtą naudą pasiima kapitalistai, o ne darbuotojai, vykdytojai, statytiniai. Tai čia, mielieji, yra ta bloga žinia, kurią norėjau perduoti.

Kapitalistų ateitis stiebiasi į begalybę, darbininkų – smenga į nulį

Blogos naujienos tuo ir jaudina, kad visad gali atsirasti dar blogesnių, jas nurungiančių. Dar blogesnė žinia yra ta, jog dauguma ekonomistų sutinka, kad jeigu prasuktume laiką į priekį, tai pamatytume, kad kapitalo rezultatus iliustruojanti kreivė jau nuo šiandien stiebiasi aukštyn į begalybę, kai darbo grąža smenga į nulį. Žinoma, kalba eina ne apie artimiausius dešimt ar dvidešimt metų, o apie šimtą, du šimtus metų nuo šiandien. Tokia yra realybė ir dar turime laiko jai pasiruošti.

Gyvename visuomenėje, kuri atrodo šitaip: jeigu tau kažkas priklauso – namas, žinios ar „Google“ akcijos – tavo grąža juda į begalybę. Jeigu nori dirbti, lieti prakaitą ir arti kaip jautis, kad ir koks šaunus ir uolus darbininkas bebūtum, artėji link nulio. Ar skamba baisiai? Man visa tai skamba jaudinančiai, nes kalba eina apie iššūkius, kuriuos dar spėsime įveikti.

Gelbėjimosi ratas – technologijos, kurios viską gali padaryti geriau

Tad kodėl reikėtų dairytis į technologijas ir jas įdarbinti? Nes nėra nieko protingo, išmanaus, intelektualaus, ko kompiuteris nesugebėtų padaryti geriau už žmogų. Kai Garis Kasparovas pralaimėjo savo šachmatų partiją robotui, žurnalistai skėlė tradiciškai: „Kaip jautiesi pralaimėjęs mašinai?“

G. Kasparovas išliko ramus ir tarė: „Jaučiuosi gerai. Nors robotas laimėjo, bet esu įsitikinęs, kad jis visai nesimėgavo procesu.“ 

Ar dar verta konkuruoti su technologijomis? Paskutinis žmonijos argumentas, kuris neva turėjo iškelti žmogaus pranašumą, buvo tas, kad kompiuteriai negali būti kūrybingi. Bet ar tikrai? Robotai gali kurti poeziją, dronai – tapyti portretus, kurie aukcionuose parduodami už milijonines sumas, kompiuteriai kuria muziką, niekuo nenusileidžiančią tai, kurią sukūrė žmogus, o dažnai – net ją pranokstančią.

Kompiuterių emocijos stipresnės ir robotas Nao tą įrodė

Europos Komisija pasiūlė taisykles, kuriomis siekiama padėti Europai tapti pasauliniu patikimo dirbtinio intelekto centru. Pirmoji dirbtinio intelekto teisinė sistema ir naujas planas padės užtikrinti žmonių ir įmonių saugą, visoje Europoje paspartins dirbtinio intelekto diegimą, investicijas ir inovacijas. Ši tvarka taip pat numato uždrausti dirbtinio intelekto technologijas, kurios kelia grėsmę žmonių saugumui. Suprask, norima išvengti apokaliptinio scenarijaus, kai robotai užvaldo žmoniją. Turbūt tokio scenarijaus ir nesulauksime.

Vis tik bene didžiausiu pavojumi įvardijama tai, kad kompiuteriai gali aplenkti žmones ne protu, ne produktyvumu, o savo emocijomis. Ir šiame nuogąstavime esama tiesos.

Vokietijoje buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo 89 savanoriai ir mielas robotas Nao. Savanorių buvo prašoma padėti patobulinti robotą atsakinėjant į paprastus klausimus, tačiau tikrasis tyrimo tikslas buvo ištirti, kaip žmonės elgiasi su robotais.

Kai Nao nuliūdęs maldavo tiriamųjų, kad jo neišjungtų, nes dings jo atmintis ir jis numirs, savanoriai arba atsisakė išjungti, arba užtruko dvigubai ilgiau, kol galiausiai ryžosi tą padaryti. Priežastis paprasta – žudyti yra nehumaniška. Nors racionalioji pusė sako, kad tai – tik robotas, tačiau emocijos ima viršų – žudyti negalima. Net ir mašinos. Nao istorija parodo, jog net emocijų ringe robotai gali būti aukščiau už mus.

Tad ką bekalbėti apie techniškas profesijas?

Robotai gali būti meniški, robotai gali būti emocingi, tad ką bekalbėti apie kitas, labiau techniškas profesijas? Kinijoje būta dirbtinio intelekto roboto, kuris pasirodė žiniose kaip reporteris. Robotai gali dirbti ne tik žurnalistais, bet ir aktoriais.

Kitas pavyzdys – teisė. Sofistikuota, praktikos reikalaujanti sritis, kurioje mintis reikia reikšti aiškiai ir racionaliai. Dirbtiniui intelektui teisė perkandama kaip mažas riešutėlis, nes logika yra šios technologijos arkliukas.

Tokios kompanijos kaip „Boston Dynamics“ kuria robotus, gebančius praktiškai viską – ir pašokti, ir padirbti, ir paliūdėti, ir varžtą prisukti. Manau, per artimiausią dešimtmetį šie robotai įgis dar daugiau kūniškumo ir gebės nudirbti bet kokį žmogišką darbą.

Kaip užsitikrinti ramią ateitį? Esminis žingsnis – tyrinėti, bet ne per daug

Apie ateitį prišnekėta nemažai, bet pats metas pereiti prie praktinės dalies. Ką daryti, kad koja kojon žengtum su skaitmenine transformacija ir spėtum įšokti į technologijų traukinį?

Gal nuskambės banaliai, bet pirmiausia reikia nuolat mokytis, tyrinėti ir stebėti tai, kas vyksta pasaulyje. Tam reikėtų skirti bent po valandą per dieną. Darbui skiriame penkias dienas per savaitę, tačiau ar daug atsirastų tokių, kurie nuoširdžiai pripažins, kad bent vieną dieną skiria tyrinėjimams ir savišvietai? Domėjimuisi sritimis, kuriomis domėtis tau nepriklauso, nes jos nėra tiesiogiai susijusios su tavo atliekamomis užduotimis?

Šiam reikalui skiriu apie 30 proc. savo laiko, nes man įdomu naujos technologijos, tyrimai, prietaisai ir išmanūs daikčiukai. Žinoma, jeigu naujienų skrolinimui ir pažindinimuisi su įvairiais straipsniais bei tyrimais skirsime per daug laiko, gresia akademinės karjeros fenomenas.

Toks reiškinys, kurį taip pat iliustruoja viena kreivė. Ji perteikia tai, kaip mokslai, studijos koreliuoja su uždarbiu. Paradoksalu, tačiau iki doktorantūros ta kreivė auga – kuo daugiau mokaisi, tikėtina, tuo daugiau ir uždirbsi. Tačiau po doktorantūros ištinka stagnacija – uždarbis užšąla ir nematyti jokio proveržio pirmyn.

Tą nesunku paaiškinti – tapęs akademiku, užsikasi popieriuose, straipsniuose, tyrimuose, konferencijose užuot išnaudodamas tai, ko išmokai. Tad perspausti ir skirti tyrinėjimams per daug laiko irgi yra pavojinga. Užtenka bent valandą pasidomėti sritimi, kuri tau įdomi, nors ir nėra susijusi su tavo darbu.

Kitas žingsnis – įdarbinti įrankius, kurių rasi visiems gyvenimo atvejams

Su technologijomis žengti tuo pačiu ritmu galima ir įdarbinus įrankius, kurie padės iš tavo produktyvumo išspausti maksimumą. O tokių įrankių – nors vežimu vežk. Smagu tai, kad dauguma jų yra nemokami, o geriausi įrankiai internete yra prieinami visiems.

Kaip tai išnaudoti? Pirmas patarimas – jeigu nori kažką nuveikti, pirmiausia pagalvok apie tai, kokios mašinos tau gali padėti.

Reikia išversti tekstą? Sukurti kūrybišką prezentaciją? Gauti ilgo straipsnio ar knygos santrauką su paryškintomis pagrindinėmis mintimis? Reikia pavadinimo verslui? Logotipo? Teisinės analizės? Dirbtinis intelektas gali padėti visais klausimais.

Trečias žingsnis – pirmų dviejų žingsnių rezultatas

Na, ir galiausiai priėjau prie trečio žingsnio, kuris padės neatsilikti technologijų eroje. Jeigu skiri laiko tyrinėjimams ir savišvietai, jeigu naudojiesi technologijomis savo kasdieniniame gyvenime ir jas įdarbini, tai kitas etapas yra kūryba ir išradimai. Išradimo procesas yra tavo tyrinėjimų ir praktikos rezultatas.

Jeigu pavyks tai pasiekti, sveikinimai. Dėl ateities krimstis nebereikės, nes joje, kaip jau ir sakiau, dominuos kūrėjai ir išradėjai, o ne vykdytojai. Ateitis priklausys jiems. Visas pasaulio kapitalas priklausys tik jiems. Ar nori atsipjauti bent gabalėlį to pyrago? Norint eiti į priekį, inovatyvumas ir išradingumas bus tos savybės, kurių tau reikės. Belieka palinkėti sėkmės.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video