Tėvų poveikis: vaikai prisiima atsakomybę už netinkamą suaugusiųjų elgesį jų atžvilgiu

Vaiva Milkeraitienė

Jau visuotinai yra pripažįstama, kad vaikai dėl savo amžiaus, raidos, patirto smurto ir kitų traumuojančių patirčių (dažnai susijusių su jiems  artimiausiais asmenimis) yra ypatingi teisminio proceso dalyviai ir jų apsaugai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys. Gaila, bet neretai tėvai, rodos, patys artimiausi vaiko aplinkos žmonės, daro neigiamą poveikį ir trukdo ne tik teisingam bylos išnagrinėjimui, bet – svarbiausia, vaiko emocinei būklei ir jo saugumui. Kaip vaikui padėti nepalūžti, atsilaikyti prieš tėvų įtaką ir kaip tėvų poveikis vaikui gali atsiliepti tolesnei jo raidai ir  gyvenimui ateityje, kalbamės su Kauno apylinkės teismo psichologe Ina Božokiene.

– Miela Ina, nors dabar dažnai girdime ir patys nevengiame vartoti šios sąvokos, noriu paklausti Jūsų, kas yra „psichologinis smurtas“? Kaip tai liečia mažą vaiką ir jo suvokimą apie pasaulį ir jo artimuosius?

– Apie psichologinį smurtą galima kalbėti daug ir labai plačiai, jis apima daug gyvenimo sričių. Apibrėžiant pagrindinius ir esminius aspektus, tai – tyčinis ir sistemingas emocinės būklės bloginimas, vaiko žeminimas, menkinimas, girdint kitiems asmenims, patyčios, ignoravimas, kuomet neatliepiami vaiko saugumo ir emociniai poreikiai, izoliavimas nuo jam svarbių asmenų (giminaičių, senelių ar jam artimų draugų), taip pat gąsdinimas, kad vaikas bus išvežtas iš jo socialinės aplinkos.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje, kai vaikas tampa liudytoju šeimoje, kurioje nuolat vyksta konfliktai, taip pat yra psichologinis smurtas. Dėl tokių reiškinių vaikas nuolat jaučia tvyrančią įtampą ir baimę. 

Psichologinis smurtas atpažįstamas sunkiai. Tai yra labai ydinga ir reali grėsmė, luošinanti vaiko gyvenimą.  Ir jei tokie reiškiniai vyksta nuolat, vaikui tai atrodo normali, įprasta aplinka, įprasta bendravimo forma, gyvenimo būdas.  Vaikas adaptuojasi savo socialinėje aplinkoje nesuprasdamas, kad artimų žmonių (tėvų, senelių) elgesys yra netinkamas.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad vaikai dažnai yra linkę prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų netinkamą elgesį jų atžvilgiu.

– Ką turite omenyje?

– Vykdant apklausas, vaiko pasiteiravus „dėl ko tau artimi žmonės su tavimi taip pasielgė“, atsako „tai aš pats kaltas…“, „aš prisidirbau…“, „tėčiui, mamai nervai neišlaikė…“. Taip pat dėl tėvų konfliktų vaikas linkęs kaltinti save.

Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, išgyvena ambivalentiškus jausmus. Tai reiškia, kad jis myli savo tėvus, bet kartu pradeda jų neapkęsti dėl jų netinkamo elgesio jo atžvilgiu. Nuolatiniai įžeidinėjimai, pasityčiojimai, visi prieš tai išvardinti reiškiniai formuoja vaiko nesaugumą, nepasitikėjimą savimi.

„Tu nevykėlis, nieko nesugebi, nieko nemoki, neužaugsi…“ tokius ir panašius netinkamus išsireiškimus tenka nuolat išgirsti apklausų metu. Šie skaudūs žodžiai, kuriuos vartoja tėvai vaikų atžvilgiu, psichologijoje vadinami introjektais, kurie palieka pėdsakus visam likusiam žmogaus gyvenimui.

– Suprantu, kad į šį klausimą atsakyti sunku ir mūsų supratimas  apie tuos pačius dalykus yra kartais iš esmės skirtingas, tačiau Jūs, kaip patyrusi psichologė, atsakykite, kodėl tėvai nesupranta, kad daro neigiamą poveikį vaikui? Kodėl turtas, garbė, neretai ir statusas yra svarbiau už vaiko interesus ir jo gerovę?

– Labai paprasta. Tėvai tokį netinkamą bendravimo modelį atsineša iš savo vaikystės, tačiau apie tai net nesusimąsto ir panašiai elgiasi savo šeimoje. Ir jei jie, supratę savo elgesio spragas, nesiima tų klaidų taisyti, nesimoko ir nesikreipia pagalbos į specialistus, vėliau kyla problemos. 

Gyvenant  aplinkoje, kurioje yra patiriamas psichologinis smurtas, vaikui išsivysto nesaugumas bet kurioje kitoje aplinkoje. Vaikas, nusivylęs savo artimaisiais, nepasitiki niekuo, jam sunku bendrauti, užmegzti nuoširdžius, pasitikėjimu paremtus santykius.

Kad statusas ir garbė daro poveikį, papasakosiu istoriją. Mama – tam tikras pareigas užimantis asmuo ir procese ji nevengia pabrėžti savo padėties, kitaip tariant ji bando naudotis savo statusu, darydama poveikį tiek vaikui, tiek kitai pusei.

Vyksta ilgas teismo procesas su visais viešai nematomais klasikiniais elementais: konfliktas, turto dalybos, vaiko dalybos, manipuliacijos ir net vienas kito kaltinimas būtais ir nebūtais dalykais (tėvą kaltina seksualiniu vaiko tvirkinimu). Mama griebiasi priemonių, apkaltindama kitą šalį, kad palaužtų savo pusėn vaiką ir prisiteistų daugiau turto.

Mano jau paminėta statusą visuomenėje turinti moteris procese kalba tik įstatymų citatomis, žinoma, ji gerai žino, ką kalba ir kaip reikia kalbėti, tačiau užsiima gąsdinimu ir grasinimais (kad parašys pareiškimą dėl seksualinio mergaitės tvirkinimo), pasinaudodama savo sukauptomis žiniomis, darbo patirtimi, grasina, kad pasieks savo bet kokiomis priemonės, nors procesas bus ilgas ir varginantis. Ji manipuliuoja visur. Jei tėvas pusvalandį vėluoja pasiimti vaiką, yra kviečiama policija, vaiko teisių apsaugos pareigūnai. Ir visa tai vyksta vaiko akivaizdoje.

Kaip Jums atrodo, ar ši mama suinteresuota užauginti fiziškai ir psichiškai sveiką asmenybę, ar sutraumuotą, praradusią saugumą, pasitikėjimą savimi, linkusią į suicidinius veiksmus nelaimingą moterį? Ko gero, atsakymas yra antrasis variantas.

Kartą 7 metų mergaitė sako man: „Tėtis nori paimti namą, o iš manęs mamą“. Paklausus, iš kur ji tai žino, atsako, kad taip kalba mama. Tokių pavyzdžių daug.

Problema yra ta, kad mamai ar tėvui viskas sukasi tik apie juos, jie svetimo skausmo nemato, vaikas jiems – įrankis, daiktas. Savo interesą iškelia aukščiau vaiko intereso, vaikas nustumiamas į antrą ar trečią planą. Dėl emocinio intelekto stokos, tėvai negali reikiamu momentu tiesiog patylėti, ramiai išsiaiškinti savo santykių, atsigręžti į vaiką, jo jausmus.

Šie tėvai yra traumuoti nuo vaikystės, kaip minėjau, jie atsinešė tokį savo elgesio  modelį iš savo šeimos.

Ir kaip vėliau paaiškėjo, moteris, turinti statusą visuomenėje, pati augo be tėvo, todėl ir mergaitei yra įteigiama, kad jai labiau reikalinga mama negu tėtis. Gyvenimo dinamikoje šios mergaitės mamos žodžiai visą gyvenimą vilksis kaip šleifas.

Tokio gyvenimo padariniai yra labai skaudūs.

– Pakalbėkime apie teisminius procesus. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, jei vienas iš tėvų arba abu yra pripažinti vaiko atstovais pagal įstatymą, jie su kitais proceso dalyviais būna teismo posėdžių salėje. Jie girdi, ką pasakoja vaikas. Kaip visa tai atsiliepia vaikui ir jo aplinkai? Juk poveikis neišvengiamas? Jei tėvai negali būti vaiko atstovais ir vaikui atstovauja vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo skyriaus specialistas, atlydėjęs asmuo už durų laukia teismo posėdžio pabaigos? Ar tokia situacija yra saugesnė pačiam vaikui?

– Įvadinio pokalbio metu, supažindinant vaiką su apklausos struktūra, jis visuomet informuojamas, kad bus daromas vaizdo ir garso įrašas. Tuomet vaikas paklausia, ar tėtis (mama) jį girdės. Tokiu atveju, aš privalau informuoti vaiką, kas sėdi teismo posėdžių salėje ir jo klauso. Retais atvejais, tačiau pasitaiko, kad vaikas atsisako duoti parodymus girdint artimiesiems.

Tuomet, proceso prašymų stadijoje išsakau vaiko prašymą atlikti apklausą nedalyvaujant jo tėvams. O jei yra tokia galimybė ir vaikas turi kitą įstatyminį atstovą (gynėją), tėvai šalinami iš posėdžių salės. Taip patenkinamas vaiko prašymas atlikti apklausą negirdint tėvams. Tokiu atveju vaikas gali duoti išsamesnius parodymus, atskleisti daugiau bylai reikšmingų aplinkybių.

Tačiau, jei vienas iš tėvų privalo dalyvauti procese, nes yra įtariamasis ar kaltinamasis, jis negali būti pašalintas iš salės, užtikrinant jo procesines teises dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime.

Klausiamu atveju, atstovu pagal įstatymą skiriamas vaikų teisių apsaugos specialistas. Vienas iš tėvų dažnai laukia už posėdžio salės durų.

–  Kas vyksta, kai vaikui tenka duoti parodymus prieš artimą savo šeimos narį (tėtį ar mamą), o po to grįžti į tą pačią socialinę aplinką, kur visi kartu gyvena?

– Turiu pastebėti, kad ši problema yra labai opi. Be abejo, vaikai išgyvena liūdesį, nerimą, net baimę. Papasakoja, kokios poveikio priemonės buvo taikytos, kad vaikas nepasakotų tiesos. „Jei papasakosi, kas nutiko, aš nusižudysiu“,- prieš apklausą mergaitei pasakė mama. „Jei papasakosi apie tėtį, jį pasodins į kalėjimą ir jo daugiau nematysi, o tavęs niekas nemylės, nes tėtis sėdės dėl tavo kaltės“, – taip mama daro poveikį vaikui prieš apklausą.

Sunku ir įsivaizduoti, kas vyksta to mažo žmogaus širdelėje, kai patiria tokius ir panašius artimųjų grasinimus. Ir iš tiesų, tada vaikas susiduria su problema atsiskleisti ir papasakoti tiesą, nes jam uždedama tokia atsakomybė, kurios jis negali pakelti.

Beje, kartais būna ir pozityvių poveikio priemonių. Vaikas apipilamas dovanomis, kelionėmis, pažadais. Tėvai stengiasi dėl vaiko kaip įmanydami, dažnai persistengdami. Tačiau toks netipinis tėčio (mamos) elgesys, skatinant pozityviomis priemonėmis, verčia vaiką visai tylėti ir neatskleisti tiesos apie patiriamą smurtą. „Tėvai dabar labai geri pasidarė ir labai pasikeitė“, – pasakoja vaikas.

Žinoma, daug ko, kas vyksta artimoje aplinkoje, mes nežinome. Galime tik spėti, nujausti, kiek vaikas išdrįsta pasakyti tiesą apie patiriamas skriaudas. O kas vyksta po proceso, nežinome, nes galimybės gauti grįžtamąjį ryšį tiesiog nėra.

– Ar tenka pastebėti, kad vaikas, vykstant teismo procesams, pats pradeda manipuliuoti tėvų jausmais, jų dėmesiu, dovanomis? Kaip tėvams išvengti mažojo „šantažo?

– Žinoma. Vaikas nori pasilikti pas tėvą, kuris perka daugiau prabangių telefonų ar kompiuterių. Tačiau vaiko paklausus, pas kurį iš tėvų norėtų gyventi, jei tų daiktų nebūtų, visgi pasirenkama mama.  

Kad taip nenutiktų, tėvai turėtų bendru sutarimu nubrėžti teisingas ribas, tai yra sutartinai laikytis nusistovėjusių taisyklių ir tvarkos, nedarant spaudimo vaikui. Nes nevienodos tėvų gyvenimo sąlygos, skirtingi požiūriai į tuos pačius dalykus gali lemti vaiko manipuliaciją ir iškreiptą suvokimą apie teisingą gyvenimo modelį.

Vyraujanti problema ta, kad paprastai vienas iš tėvų būna griežtesnis, reiklesnis tvarkai, laiku paruoštoms pamokoms, namų ruošos darbams, mitybai. Taip pat, vienas iš tėvų, rūpindamasis vaiko gera emocine savijauta ir sveikata, neleidžia sėdėti prie kompiuterio ilgą laiką. Tuo tarpu kitas tėvas nesako nieko. Tuomet ir atsiranda problemos.

Svarbu, atsižvelgiant  į vaiko interesus,  nubrėžti aiškias ribas. Kitu atveju, ribų nebuvimas, tolygu tėvų neveikimui ir nepriežiūrai, ir tai traktuojama kaip ydingas auklėjimo metodas.

– Kaip vyksta vaiko pasiruošimas liudyti? Ką svarbu su vaiku aptarti prieš apklausą, ar reikia atsakyti į jam kylančius klausimus, dėl ko jis nerimauja?

– Vaikams visuomet sudėtinga liudyti prieš mylimus žmones. Jie dažnai linkę prisiimti atsakomybę dėl šeimoje vykstančių konfliktų. Kai vaikas ateina liudyti, puikiai matyti, kiek toje šeimoje yra svarbus vaiko interesas ir kiek jis buvo saugomas, neįtraukiant vaiką į tėvų konfliktų verpetą. Kartais juntama, kad vaikas nori apsaugoti tiek smurtautoją, tiek auką, todėl sąmoningai nenori atskleisti tiesos, kad tėtis ar mama nenukentėtų.

Kitu atveju, jaučiamas vaiko solidarizavimasis su skriaudžiamu šeimos nariu, jis tarsi perima jo nerimą ir skausmą, yra linkęs saugoti ir apginti skriaudžiamą tėtį ar mamą. Svarbu paminėti, kad vaikas jaučiasi daug drąsiau ir laisviau, atviriau papasakoja savo prisiminimus, jei smurtautojui yra paskirta kardomoji priemonė  –  nesiartinti prie namų, tuomet parodymus duoda išsamesnius. Be abejo, vaikas ramus ir tada, kai artimieji jį palaiko, tiki jo pasakojimu.

– Gal galite pateikti solidarizavimosi pavyzdį?

– Būna, kad berniukai solidarizuojasi su smurtautoju, jam nori įtikti. Vėliau smurtautojo elgesį jis kartoja kitoje aplinkoje, savo rate. Problemas sprendžia tik iš blogo pavyzdžio perimtais metodais. Iš atliktų tyrimų yra nustatyta, kad  tokioje aplinkoje augdamas vaikas yra potencialus smurtautojas arba potenciali auka.

– Dažnai vaikas dėl psichologinių ypatumų, dėl situacinių aplinkybių  (artimųjų daromo poveikio) dar negali pats suformuluoti savarankiškos nuomonės ir vadovaujasi jam reikšmingų asmenų nuomone, ką tokiu atveju mato psichologas?

– Prieš apklausą, per labai trumpą laiką įvadinio pokalbio metu, turiu įvertinti vaiko raidą, kognityvines funkcijas, kiek jis gebės suvokti užduodamą klausimą ir pateikti atsakymą. Klausimai užduodami ir atsakymai vertinami atitinkamai pagal vaiko amžių. Kartais pastebiu, kad vaikas kalba, ko pats nesupranta, t. y. suaugusiųjų kalba.

Pavyzdžiui, mergaitei yra 6 metai, apklausos metu ji pasakoja: „Man buvo alergija ir tėtis nepadavė man vaistų“. Mergaitės paklausus, o kas yra ta alergija, ji to atsakyti negali ir pareiškia, kad taip sakyti liepė mama. Dar vienas pavyzdys. Mergaitei 7 metai, ji sako: „Mama lakstė pas kitus vyrus, valkiojosi, todėl tėtis pyko“. Ji prisipažino, kad jai taip liepė sakyti tėtis.

Labai svarbu paminėti, kad vaiko apklausos pabaigoje visuomet yra užduodamas klausimas, ar su kuo nors jis kalbėjo apie šią apklausą prieš atvykdamas pas psichologą. Ir, nenuostabu, paprastai vaikai išpasakoja viską, ypač mažamečiai, nes jie neturi vidinių resursų melui ir nutylėjimui.

– Jei vaikas nėra labai mažas, geba pats manipuliuoti. Kokia vaiko elgsena, o ne žodžiai atskleidžia jo tikruosius interesus?

– Papasakosiu atvejį, kai šeimą turėjo svarstyti gerovės komisija dėl netinkamo mergaitės elgesio mokykloje (muštynių), tačiau mergaitė (paauglė), norėdama išvengti svarstymo komisijoje pasekmių ir užbėgti įvykiams už akių, mokykloje socialinei darbuotojai pasiskundė, kad namuose mama prieš ją naudoja smurtą, papasakodama net epizodą, kaip galimai mama smurtavo prieš ją.

Įvadinės apklausos metu, nuoširdžiai pakalbėjusi su mergaite, pristačiusi, kad tiesos sakymas reikalingas, norint apsaugoti tiek ją pačią, tiek ir kitus žmones ir kad jie nebūtų nubausti be reikalo, ji pravirko ir pasakė, kad smurtą išgalvojo. Apklausos metu papasakojo tikrą situaciją, netgi pasakė, kad bijojo gerovės komisijos, todėl sugalvojo būdą, kaip jos išvengti.

Mano manymu, tokiais atvejais turėtų aktyviai dirbti vaikų teisių apsaugos specialistai, ugdymo įstaiga, kurią vaikas lanko, t. y. turi būti tinkamai „pasibelsta“ į vaiko širdį ir, išsiaiškintos visos aplinkybės, išvengiant ikiteisminio tyrimo.

Žinoma, kad vaikas sako netiesą, matyti ir iš neverbalinės kalbos, uždavus kontrolinius klausimus ir pan.

– Kokią žinutę, Jūs, kaip teismo psichologė, norėtume pasiųsti bylų dalyviams, žmonėms, kurie turi vaikų ir juos yra įtraukę į teismo proceso verpetus?

– Nuoširdžiai noriu patarti, nedarykite klaidų, jei vyksta nesutarimai ar konfliktai, pasistenkite apsaugoti vaikus ir užtikrinti jų interesus. Negyvenkite vien iš egoistinių paskatų, nenaudokite vaiko kaip ginklo ar priemonės, kad būtų patenkinti savi poreikiai ar norai. Leiskite vaikams išlikti savimi, kiek jie geba suvokti gyvenimo dėsnius. Apsaugokite vaiką, kad jis patirtų  kuo mažiau žalos ne taip susiklosčiusiame suaugusiųjų gyvenime.

Labai svarbu pasistengti, kad išliktų kuo mažesnė tikimybė vaikui pasiekti  teismo rūmus, nes atsidūrę teisme, jie jaučiasi kaip patys teisiami, privalantys išpirkti tėvų kaltę.

Ir šia ypatinga Vaikų gynimo dienos proga, visiems linkiu atsakingai auginti savo vaikus, puoselėti juose vertybes, kurias norėtume matyti ir jausti tolesniame jų gyvenime.