Skip to content

Geriausia vieta dainuoti – prie automobilio vairo

 Geriausia vieta dainuoti – prie automobilio vairo

Su muzika kiekvienas iš mūsų susipažinome skirtingu metu: vieni pirmuosius muzikos garsus išgirdome dar vaikystėje, kai mamos mums dainuodavo lopšines, kiti – kai buvome kiek ūgtelėję. Vėliau sulaukę paauglystės pamėgome muziką dar labiau, nes ji suvirpindavo mūsų širdis primindama apie pirmąją meilę, pirmuosius ir dar nepatirtus jausmus, išgyvenimus. O kai suaugome, vieniems ji tapo antraeiliu malonumu, o kitiems – neatsiejama gyvenimo dalis.

Kėdainietė Dženeta Berankytė priklauso pastarajai žmonių grupei, tačiau svarbu paminėti, jog mergina ir pati dainuoja. Ji sako, jog muzika jai be galo artima nuo pat mažens, o juokaudama dar priduria, jog dainuoti išmoko turbūt anksčiau nei kalbėti.

Na, o apie tai, kad muzika Dženetos gyvenime užima išties svarbią vietą, byloja ir jos aktyvus dalyvavimas įvairiuose renginiuose, koncertuose ir net televizijos projektuose.

Scenoje nuo ketverių

– Dženeta, turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad scenoje dainuoji jau nuo ketverių metukų.

– Scenoje nuo ketverių, tačiau dainuoti pradėjau anksčiau. Namuose. Nuo ryto iki vakaro. Užtildyti nebuvo įmanoma (juokiasi). Tada pradėjau lankyti darželį, ten mane pastebėjo mūsų vadinama „muzikutė“.

Kaip šiandien atsimenu, vyko Mamos dienos šventė Kėdainių kultūros centre. Stovėjau scenoje su mėlyna suknute ir visa virpėjau, nes pamačiau tą pilną salę žmonių. Dainavau svirplio lopšinę ir akimis mamos ieškojau, o kai radau išvydau, kad ji verkia. Žinoma, kaip tikra artistė baigiau dainuoti ir pasileidau bėgti nuo scenos pas mamą su klausimais: „Kas atsitiko? Kažką ne taip padariau?“. O ji tik juoktis pradėjo (šypteli).

[quote author=“D. Berankytė“]Mama niekada nesmerks, niekada nepyks, tik patars ir palaikys, kai labiausiai to reikės. Ji visada buvo tas žmogus, kuris tikrai žinojo, kas man geriausia. Ji mane stūmė eiti muzikos keliu ir šiandien dėl to aš esu labai laiminga.[/quote]

– Pati nesusigraudinai tokią ypatingą akimirką, kai pamatei, kad mama verkia?

– Greičiausiai labiau pasimečiau nei susigraudinau, bet vis tiek kaip tikra artistė baigusi dainuoti dar nusilenkiau ir tuomet jau tiesiai pas mamą.

– Taigi, dainuoti pradėjai dar būdama visai mažutė. O gal dainuoti pradėjai anksčiau nei kalbėti?

– Tikriausiai taip ir buvo (juokiasi)!

Darželyje mane pradėjo rengti „Dainų dainelės“ renginiams, žinoma, visada dainuodavau ir per visokiausius renginukus. Pradėjus mokytis mokykloje dainavau chore, tada mama pasiūlė lankyti popchorą, žinoma, dar muzikos mokyklą. Tarp kitko, geriausias mano draugas buvo smuikas (šypteli). Viskas taip po truputį ir palaipsniui atvedė mane iki vieno didžiausio muzikinio projekto „Chorų karai“. Į šią atranką man liepė nueiti mama.Jei Dženeta galėtų atsukti laiką atgal, ji būtinai  grįžtų į tą laiką, kai visas Kėdainių senamiesčio choras dalyvavo muzikiniame projekte „Chorų karai“. Atlikėjai tai buvo neįkainojama patirtis./ Asmeninio archyvo nuotr.

– Panašu, jog būtent mama tave visuomet ragino eiti muzikos keliu? Ji – tas žmogus, kuris visokeriopai tave palaiko?

– Mama mano gyvenime užima didžiausią vietą. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad ji geriausia mano draugė. Kartais pagalvoju, kad mano draugai mažiau apie mane žino nei mano mama – tarp mūsų nėra jokių paslapčių.

Ji niekada nesmerks, niekada nepyks, tik patars ir palaikys, kai labiausiai to reikės. Ji visada buvo tas žmogus, kuris tikrai žinojo, kas man geriausia. Ji mane stūmė eiti muzikos keliu ir šiandien dėl to aš esu labai laiminga. Kartais pajuokauju, kad visą gyvenimą ir gyvensiu kartu su ja (juokiasi).

Žinoma, prie visos šitos laimės prisidėjo ir mano seneliai. Kiekvieną kartą po koncerto jaučiuosi be galo laiminga grįždama namo, nes žinau, kaip stipriai seneliai manimi didžiuojasi.

– Dženeta, o smuikas vis dar tavo draugas?

– Smuiką šiandien į rankas paimu retai, bet bent dulkes visada nusivalau (šypsosi). Smagu kartais tiesiog pora valandų pagroti, prisiminti senus kūrinius. Labai gerą mokytoją turėjau, tikriausiai todėl taip ir myliu instrumentą, su kuriuo net aštuonerius metus praleidau.

Geriausia dainuoti už vairo

– Visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi Dievo dovaną dainuoti. Tu tokią dovaną turi, ką ji tau reiškia?

– Galima sakyti, kad po aštuoniolikos metų scenoje dainavimas yra mano gyvenimo būdas.

– Kada supratai, kad tikrai nori dainuoti?

– Greičiausiai tai nebuvo kažkoks supratimas, kad va, pabandžiau, pasisekė, patiko ir dainuoju. Aš lankiau ir šokius, ir sporto būrelius, bet niekas man neteikė tiek malonumo kaip dainavimas.

– Vadini save žmogumi prie meno – įdomus toks savęs apibūdinimas.

– Čia aš dažniausiai taip juokauju, kad esu prie meno, nes nuo pat mažens, nežinau, ar atsitiktinai, o gal ir mama prie to prisidėjo, bet buvau stumiama meno link. Tiek dėl dainavimo, tiek dėl muzikos mokyklos, popchoro, tiek dėl studijų. Visada dariau kažką, kas siejasi su menu (šypsosi).Asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjai, jog vairuoti patinka taip pat kaip dainuoti. Turbūt neseniai įstojai į vairuotojų gretas?

– Oi tikrai ne (šypteli)! Vairuotojo pažymėjimą turiu jau ne vienerius metus, tiesiog man nėra geresnio jausmo kaip įlipti į savo automobilį, įsijungti mėgstamą muziką ir tiesiog važiuoti. Ir galva pailsi nuo visko, ir laiko pabūti su savimi turi.

– Ar vairuodama dažnai užtrauki kokią dainą?

– Tik atsisėdu prie vairo ir neužsičiaupiu (juokiasi). Geriau su manim net nevažiuoti, jei aš vairuoju, nes nepabendrausi, visada visada dainuoju.

Gyvenimas lagamine

– Studijuoji kūrybines industrijas. Kodėl pasirinkai tokią specialybę?

– Tikrai neplanavau stoti būtent į kūrybines industrijas, tai – slidus mokslas, nėra labai lengva susirasti darbą… Visada įsivaizduodavau save kaip darbuotoją nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro, bet po pirmo stojimo turo iškėliau sau klausimą: koks tikslas mokytis tik tam, kad vėliau tiesiog galėčiau uždirbti pinigus, bet nejausčiau iš to jokio malonumo? Ne, tai tikrai ne man. Visada buvau labiau linkusi į meninę pusę, būtent todėl pasirinkau savo ateitį sieti su menu ar renginiais.

– Neketinai ateities sieti su muzika?

– Muzika man visada liks didžiausiu hobiu ir tikrai nežadu jo apleisti, bet žinot, nėra jau toks lengvas atlikėjų darbas. Dirbi vakarais, grįžti į namus vėlai naktį, dainuoti dažniausiai tenka savaitgaliais, tai ir laisvo laiko sau atrasti sunku…Asmeninio archyvo nuotr.

Buvo toks laikotarpis, kai grįžusi į Kėdainius po studijų net juokavau, kad dvi savaites gyvenau lagamine. Buvo Kalėdos, daug koncertų, daug renginių, net laiko drabužių išsikrauti neturėjau. Tada greičiausiai ir supratau, kad kai hobis virsta darbu, tai jau nebėra tiesiog tavo hobis. Deja, tai pradeda labai varginti…

Surado savo antrąją šeimą

– Scenoje, kurią matome per televiziją, tu nesi naujokė. Su Kėdainių senamiesčio choru dalyvavai muzikiniame projekte „Chorų karai“. Kokia tai patirtis buvo tau?

– Kiekvieną kartą, kai išgirstu žodžius „chorų karai“, net atsidūstu (šypteli). Tai neįkainojama, žodžiais neapsakoma patirtis: darbas scenoje, darbas su kameromis, visa televizijos virtuvė, tiesioginiai eteriai. Daug nežinomų dalykų teko sužinoti ir patirti.

Sunkiausia buvo tos naktinės repeticijos, kai pradėdavome repetuoti 20 valandą vakaro, o baigdavome apie 1–2 valandą nakties… Tada krisdavau į lovą ir susivokdavau, kad keltis į mokyklą teks už kokių keturių valandų.

Tos ilgos dienos, praleistos Vilniuje įrašų studijoje, tada vėl repeticijos… Visi sekmadieniai Tarandėje, generalinės repeticijos, tas ilgas pasiruošimas. O ką jau šnekėti apie jausmą, kai žinai, kad už poros minučių tu turėsi pradėti dainuoti ir… negali susimauti, nes eteris tiesioginis, tave iškart mato tavo seneliai. Jei susimausi, juk negalėsi tiesiog atsiprašyti visų ir pasakyti: „Ei, gal pakartojam iš naujo?“ Tikrai nebuvo lengva, daug laiko ir darbo reikėjo paskirti, bet aš labai džiaugiuosi, kad ten buvau, nes būtent ten sutikau žmones, kuriuos dabar galiu vadinti savo antrąja šeima.

[quote author=“D. Berankytė“]Tik atsisėdu prie vairo ir neužsičiaupiu (juokiasi). Geriau su manim net nevažiuoti, jei aš vairuoju, nes nepabendrausi, visada visada dainuoju.[/quote]

– Kaip atradote vienas kitą? Buvote pažįstami iš anksčiau?

– Tikriausiai, kaip ir kituose miestuose, taip ir Kėdainiuose vyko atrankos. Žinoma, Kėdainiai nėra labai didelis miestas, todėl su keliais choristais buvom pažįstami ir seniau, bet su dauguma teko susipažinti. Kaip komanda tapome jau repeticijų metu, juk mes tiek daug laiko kartu praleisdavom! Visi buvome ir esame labai skirtingi, visi savaip žavūs ir įdomūs. Žodžiu, kai susitinkam niekada nebūna liūdna (šypsosi).

– Šiandien šiuos žmones vadini antrąja savo šeima. Ar buvo lengva taip artimai susibičiuliauti?

– Susibendrauti kartais nebūna taip lengva. Buvo visko, bet, manau, tai tik dar labiau padėjo pažinti šiuos žmones. Mano nuomone, jei chore jaučiasi įtampa, tai labai greitai pasimato scenoje, todėl negalima leisti pyktis, visi privalome būti vieningi, turime būti draugais.

– Visi esate be galo talentingi, ar nejaučiate kartais vienas kitam konkurencijos?Mergina įsitikinusi, kad ir kokia linkme pasisuktų jos likimas, muzika iš jos gyvenimo niekada nedings. Didžiausio ir paties nuoširdžiausio palaikymo Dženeta sulaukia iš mamos Astos ir be galo ją mylinčių senelių./ Asmeninio archyvo nuotr.

– Jei jau laikau juos savo šeima, jokios konkurencijos ar pavydo negali būti, turi būti tiesiog šimtaprocentinis vienas kito palaikymas, toks, kaip palaikėme Pauliną. Sėdėjome, bijojome labai ja didžiavomės ir visiškai jokios konkurencijos nejautėme. Mes džiaugiamės vienas kito pasiekimais (šypsosi).

Ką gali žinoti…

– Kad jau prakalbome apie televizijos projektus, koks jausmas stebėti ir visomis jėgomis palaikyti tą žmogų, kuris yra tavo antroji šeima?

– Nuo pat pirmos laidos palaikiau Paulytę visom keturiom ir dabar palaikau, ir labai tikiu, kad ji pasieks dar daugiau ir tikrai ne tik Lietuvoje. Užsienyje jis bus, be jokios abejonės, pastebėta.

Man buvo labai smagu matyti kaip ji auga scenoje, kaip tobulėja, kokia drąsi dabar ji yra! Kai vyko finalas, visi susirinkome Vilniuje pas vieną iš mūsų chorisčių stebėti finalo ir rengėme staigmeną Paulinai. Gaila, kad toks talentas neliko iki galo įvertintas, bet, mano akimis, ji jau yra nugalėtoja ir nesvarbu su ar be to piniginio prizo (šypsosi).

– Pati niekada nesvajojai dalyvauti, pavyzdžiui, „X Faktoriaus“ atrankose?

– Tokie projektai – tai pats geriausias būdas išpopuliarėti, jei tik turi talentą dainuoti, įgauti patirties ir, žinoma, iš to uždirbti pinigų. Būna kartais pagalvoju, kad galbūt kažkur reikėtų dalyvauti, bet tada kažkodėl atsiranda mintis, kad tokie projektai ne man.

[quote author=“D. Berankytė“]Muzika man visada liks didžiausiu hobiu ir tikrai nežadu jo apleisti.[/quote]

– Kodėl ne tau?

– Esu toks žmogus, kurį reikia stumti eiti į tokius televizinius projektus. Niekada negali žinoti, galbūt kažkieno iniciatyva ir man teks „X faktoriuje“ dalyvauti.

Atgal į praeitį

– Dženeta, kai užmezgėme pokalbį, užsiminei, kad vaikystėje buvai užimtas vaikas. Papasakok, kokia buvo tavo vaikystė – išdykusi ar rami? Na, žinai, tokia prie meno…

– (šypteli) Visada buvau labai stipri mergaitė – visada turėjau tvirtą savo nuomonę ir apibrėžtus principus. Laisvo laiko vaikystėje turėjau labai mažai, o kai jo atsirasdavo, sėdėdavau apsikabinusi mamos kojas. Ką bepridursi, be jos aš niekur, aišku, ir ji be manęs (šypsosi).

– Jei galėtum atsukti laiką atgal, į kokią laikotarpį sugrįžtum? Kokias akimirkas norėtum dar kartą pakartoti?

– Žinokite, tikriausiai pakartočiau „Chorų karus“. Su dabartine mūsų patirtimi, be jokios abejonės, laimėtume šitą projektą. Tiesiog tie keli mėnesiai man buvo patys geriausi ir smagiausi, tad jei būtų galimybė atsukti laiką ir pakartoti tai, norėčiau dar kartą išgyventi būtent tas akimirkas, tą jaudulį ir tą praleistą laiką su choristais.

– Kaip dažnai vis dar tenka padainuoti?

– Kuo toliau, tuo dainuoti tenka dažniau. Tiek su choru, tiek vienai. Kviečia žmonės į įvairius renginius. Smagu, kad kažkam patinka manęs klausytis, smagu, kad lieku įvertinta.

Daina susitapatina su gyvenimu

– Šiemet sausio 13-ąją kartu su vienu iš antrosios savo šeimos nariu Arnu Jasiūnu dainavai apie meilę tėvynei. Pačiai turi kažkokia reikšmę tokios dainos?

– Jei atlikėjas supranta, kokia tema dainuoja, jei tokie įvykiai jam yra svarbūs, jei jis myli šalį, kurioje gimė ir augo, tai ir dainuojant, ir klausant tokių eilių jo širdutė virpa.

– Visada išgyveni tai, ką dainuoji?

– Apie dainos tekstą niekada negalvoju, nebent kūrinį reikia išmokti per dieną (šypteli). Aš kiekvieną dainą, tiek smagią, tiek liūdną bandau pritaikyti savo gyvenime, tada ir dainuoti būna lengviau, ir jausmingiau ją atlikti gali. Dažniausiai dainuojant mintys sukasi apie žmones, kurie yra šalia manęs… Manau, jog kiekvieną dainą reikia jausti. Jausti ją savaip, tada ir galutinis rezultatas būna geriausias.

– Kokių svajonių, Dženeta, turi? Ar jose atsiras vietos muzikai?

– Stengiuosi niekada nieko neplanuoti. Gyvenimas yra nenuspėjamas, niekada nežinai, į kurią pusę jis tave pasuks. Gal aš po poros metų jau būsiu ištekėjusi ir savo vaikus auginsiu, o gal dar nuspręsiu pratęsti savo studijas, gal sugalvosiu, kad mano vieta kažkur svetur… Bet viena tikrai žinau – muzika iš mano gyvenimo niekada nedings.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video