Fantazijos vaisiai, atsispindintys žmonių veiduose

Šiuo metu dešimtoje „Atžalyno“ gimnazijos klasėje besimokanti Eneida JAKAITYTĖ, atvykusi į mūsų laikraščio redakciją, iš pažiūros pasirodė tokia paprasta ir kukli. Tačiau vos tik pradėjus bendrauti ir sužinojus merginos pomėgius susidarė visai kitokia nuomonė.

Eneida tikrai kitokia, ji neeilinė tarp savo bendraamžių ir ne todėl, kad jos pažymių knygelėje puikuojasi tik aukščiausi įvertinimai, ne todėl, kad ji siekia būti lydere. Viskas kur kas įdomiau. Mergina mėgsta piešti, piešti baisius, šiurpą keliančius dalykus. O svarbiausia, kad jos fantazijos vaisiai atsispindi ne tik lape, ne tik ant jos namų sienų, bet ir… žmonių veiduose.

Profesionalia grimo meistre savęs kol kas nelaikanti Eneida prisipažino, kad ateityje svajoja ir norėtų tokia tapti.

Taigi kalbiname šią jauną ir menišką asmenybę, kuri papasakos apie savo specifinį užsiėmimą, apie siekius ir užsibrėžtus tikslus.

Neapsieina be grimo

– Ar prisimeni kada ir nuo ko viskas prasidėjo?

– Tiksliai pasakyti negaliu, bet kažkur jau trejus metus intensyviai grimuoju veidus.

Viskas prasidėjo nuo vieno Helovino vakarėlio, kai norėdama pasiruošti šventei piešiau ant savęs, piešiau ant savo draugų veidų. O dabar nė viena šventė, kurioje reikalingos kaukės, kostiumai, neapsieina ir be mano grimo.

Iš pradžių viską piešdavau ant lapų, po to pradėjau visus vaizdinius kelti ant savęs, o galiausiai išdrįsau pabandyti piešti ir ant kitų žmonių. Žinoma, pirmiausia išdažyti buvo mano draugai, mano artimieji.

Visada stengiuosi sugalvoti kažką naujo, kad gautas efektas būtų vis geresnis ir išraiškingesnis.

– Tai vos kartą prieš tuos trejus metus pabandžiusi taip lengvai ir susigyvenai su šiuo pomėgiu?

– Iš tikrųjų tai taip, man tai labai patiko, tai buvo būtent ta piešimo forma, kuri man leido išlieti save, savo emocijas, negalvoti apie tai, kas vyksta aplink.

Tačiau apskritai su pačiu piešimu susidūriau ne pirmą kartą – jau vaikystėje labai mėgau piešti. Nors pati gerai visko nepamenu, bet besiklausydama mamos pasakojimų ir matydama išsaugotus mano vaikystės piešinukus pati tą pastebiu.

Mama vis primena man, kad kai namuose stodavo tyla, ji jau žinodavo, ką aš veikiu – piešiu. Ir iš tikrųjų suradusi mane išvysdavo kur kamputyje pasislėpusią ir piešiančią (šypsosi).

Išmargino sienas

– O sienos nekentėjo?

– Kaip bebūtų keista, sienos, kol buvau maža, nekentėjo, žinojau, kad ant jų piešti negalima.

Tačiau dabar mūsų namų sienos išmargintos mano piešiniais. Na, o galimybė patapyti ant sienų atsirado tada, kai namuose sugalvojome daryti remontą. Kadangi remonto darbai dar nėra pradėti, tėvai leido pasireikšti man. Kol kas dabar mūsų namų sienas puošia mano tapyti piešiniai.

Grimas – savotiška laisvės išraiška

– Vaikus moko piešti gėrį skleidžiančius dalykus, todėl labai įdomu, kaip viskas persivertė ir kas lėmė tavo pasirinkimą pradėti piešti šiurpą keliančius vaizdus, kurie tikrai ne kiekvienam meno gerbėjui gali pasirodyti normalūs?

– Būtent, iš pradžių piešiau visai kitaip, tai būdavo paprasti gamtos vaizdeliai, nameliai ar kitokie tėvų dėka mano fantazijose sukurti dalykai. Tačiau augdama keičiausi, keitėsi ir mano pomėgiai, mano mąstymas.

Ilgainiui pradėjau klausytis sunkiosios muzikos – roko, metalo ir pan. Manau, tai padarė didžiausią įtaką mano pokyčiams ir piešime. Nes būtent tokių atlikėjų išvaizda dažnai būna baugoka, kai kurie dėvi kaukes ar esti išgrimuoti. Kas įdomiausia, jog mane tai be proto traukė. Todėl kartą nusprendžiau išbandyti šventei pasidaryti kokį nors įdomų grimą.

– Tai viską savo jėgomis ir sugebėjai padaryti, neprireikė specialių kursų ar mokymų?

– Tai, ką dabar sukuriu – tai tik mano vaizduotė ir mano pastangos. Jokių specialių kursų ar mokymų, susijusių su šia sritimi, nesu baigusi. Kiek galiu, mokausi pati. Šis užsiėmimas mane labai atpalaiduoja. Grimas man – savotiška laisvės išraiška, kada gali panaudoti sau patinkančią techniką ir metodiką.

Kol kas nestatau savęs į jokius rėmus. Kadangi esu tik mėgėja, ne profesionalė, todėl tiek, kiek moku ir tiek, kiek pati per savo susidomėjimą pamatau ir sužinau, man to kol kas pakanka.

Tarp kitko turėjau puikią pamoką, jog tai, ką pasirenki, turi kruopščiai apgalvoti. Prieš daugiau nei penkerius metus buvau pradėjusi lankyti Kėdainių dailės mokyklą, tačiau taip jos ir nebaigiau, kadangi man tiesiog netiko tos pamokos, nepatiko tokių piešinių specifika.

[quote author=“Aut. past.“]Eneidos idealas – jauna mergina. Ji „YouTube“ kanale „ellimacs sfx makeup“ kuria ir dalinasi vaizdo įrašais, kuriuose vaizduojama, kaip pasidaryti daug šiurpą keliančių veido grimų.[/quote]

Aišku, visus techninius dalykus, kuriuos išbandžiau, sužinojau, aš galiu pritaikyti bet kokiame piešime, tačiau pati piešimo specifika – natiurmortai, peizažai, man nebuvo prie širdies. Todėl atlankiusi ketverius metus nusprendžiau vis dėlto mokyklą mesti. Kadangi pastebėjo mano talentą, paleisti taip lengvai nenorėjo. Ne kartą mano piešiniai yra buvę mokyklos parodoje eksponuojami. Mesdama sakiau, kad grįšiu čia vėliau, bet tas vėliau… iki dabar (juokiasi).

Idėjų ieško internete

– Įdomu, iš kur toks talentas?

– Ne viena aš šeimoje tokia meniška. Mano tėvai – turintys meninę gyslelę ir dirbantys su menu susijusį darbą.

Taip pat iš mamos pasakojimų esu nemažai girdėjusi apie jos labai gražiai piešusią močiutę. Todėl tikriausiai iš kartos į kartą ir man perėjo tas meninis polinkis.

– Kur randi idėjų, ar informacijos pakankamai?

– Savo akiratį plečiu žiūrėdama vaizdelius vaizdo ir muzikos įrašų svetainėje „Youtube“ – ten pamačiusi įvairiausius grimo pavyzdžius dažnai išbandau pati.

Taip pat internete randu įvairių straipsnių, fotografijų, kaip jau ir minėjau, mano mėgiamos scenos žvaigždės, turinčios savitą stilių, kartais įkvepia mane naujiems potėpiams.

Tačiau aklai visko kopijuoti nemėgstu. Labiau patinka kurti tai, kas eina iš mano vidaus iš anksto niekada nieko neplanuoju. Piešdama visada susikaupiu savyje, savo mintyse ir piešiu pasitelkdama savo vaizduotę. Įprastai naujos idėjos gimsta kūrybinio proceso metu, kai piešiu ant žmogaus veido.

Žinoma, kartais ta idėja ateina kažką pamačius, su kažkuo susidūrus, tada aš užsikabinu, pradedu piešti, tačiau pradėjus lieti savo emocijas lape, toliau viską tęsiu tik iš savo fantazijos.

Sunkiausia – sukurti eskizą

– Pagal ką galima atskirti, jog tas ar kitas darbas yra Eneidos?

– Mano piešiniuose vaizduojamos pabaisos, visokie baisūs dalykai. Kaip jau minėjau, gražių piešinių pas mane niekada nebūna – mane žavi visi Helovino makiažai, pikti ir baisaus vaizdiniai, kurie iškart įstringa mintyse. Gal tai ir išskiria mane iš kitų.

– Keliais teptuko potėpiais sugebi sukurti ypatingą įvaizdį ne tik popieriuje, bet ir ant veido. Vienai lape lieti savo emocijas galbūt ir nėra sunku, bet grimuoti žmogų, manau, nelengva. Kas tau pačiai sunkiausia tuo momentu?

– Sunkiausia nusipiešti eskizą, kurį reikės perkelti ant veido. Toliau pradėti spalvinti ir piešti ant veido jau kur kas lengviau, bet va prieš tai visą piešinį sudėlioti būna išties nelengva.
Kartais pasitaiko, kai žmogus išsako savo norus, tuomet atsižvelgiant į norimas detales tenka kurti vaizdinį. Kartais atsiranda žmonių, kurie tiesiog nežino ko nori, tokiu atveju galbūt šiek tiek sunkiau, nes reikia pačiai nuspręsti, kas žmogui tiktų.

Prisimenu neseniai dažytą moterį – ji nežinojo ko nori, ir aš tiesiog piešiau ant jos veido tai, ką įsivaizdavau.

Smagiausia buvo tai, jog rezultatu likome patenkintos abi. Po tokių darbų dar labiau norisi tobulėti, auga motyvacija. Kaip sakant, kuo daugiau praktikos – tuo geresnis rezultatas.
O dabar labiausiai man galbūt kliudo ta baimė prisiliesti prie svetimo žmogaus – pradeda kartais net ir rankos drebėti, nes būna baisu kažką ne taip padaryti, baisu, kad žmogui gali nepatikti.

Manau, reiktų įgauti daugiau drąsos, pasitikėjimo, ir galvoti taip, jog tai, ką aš darau, darau gerai ir iš širdies, su didžiule meile.

– Kokių medžiagų prisireikia grimui?

– Grimuodama žmogų nenaudoju nieko išskirtinio. Tai paprastos priemonės – įvairūs veido dažai, makiažo priemonės, taip pat įvairiausių detalių sukuriu panaudodama vatą, minkštą popierių bei kitokias papildomas priemones.

– Ir veidui tokie pasitepliojimai nekenkia?

– Na, manau, kažkiek kenkia, juk net ir kosmetiką naudodami su tuo susiduriame. Tačiau faktas toks, jog grimą žmonės darosi ne kiekvienai dienai, tik šventėms, renginiams, todėl tik kartkartėmis atliktas piešimas ant veido didelės žalos tikrai nepadaro.

Tapo konkurso nugalėtoja

– Tapai „Kėdainietis TV“ konkurso nugalėtoja, kas paskatino dalyvauti?

– Sulaukiau pasiūlymo iš studijos „Kėdainietis TV“ narės. Ji man parašė ir paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti konkurse.

Nedvejodama nusprendžiau dalyvauti, su draugais išrinkome nuotrauką, kuri, pasirodo, buvo išties gera – aš laimėjau. Tačiau jeigu atvirai, tai tikrai labai bijojau, nes niekada nesu viešinusi savo darbų.

[quote author=“Eneida“]Smagiausia kai po atlikto darbo gautu rezultatu liekame patenkinti abu – tiek ir aš, tiek ir žmogus, ant kurio piešiau. Tai skatina tobulėti.[/quote]

Pomėgiui – visas laisvas laikas

– O ar pakanka laiko, juk esi dar tik dešimtokė, nemažai laiko reikia skirti ir mokslams, kaip viską pavyksta suderinti?

– Savo pomėgiui skiriu visą laisvą laiką. Tam randu laiko bene kiekvieną dieną, žinoma, tai dažniausiai priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, ką būnu suplanavusi veikti tą dieną. Bet paprastai kas antrą dieną lapą ar dažus į rankas pasiimu. Toks užsiėmimas man padeda išlieti susikaupusias mintis bei perduoti turimas emocijas.

Tvirtai galiu pasakyti, kad didžiausia mano aistra ir yra piešimas. Taip pat mėgstu keliauti, su šeima pastaruoju metu nemažai išvažiuojame. Tačiau kalbant apie kasdienybę turiu prisipažinti, jog be piešimo kitų pomėgių tikriausiai ir neturiu.

Svajoja apie platesnį paslaugų spektrą

– Dabar pakalbėkime apie ateitį. Kokie ateities planai mezgasi mintyse?

– Ateitį norėčiau sieti su šiuo pomėgiu. Jau rezgu planus apie studijas, susijusias su menu.

Nors galbūt iš pažiūros tai atrodo paprastas dalykas, reikalaujantis tik meninio polinkio, tačiau iš tikrųjų reikės dar daug visko išmokti: atsirinkti tinkamas grimui priemones ir suprasti jų panaudojimą, išmokti įvairių techninių dalykų, sugebėti dirbti su įvairiausiais žmonėmis ir kita.

– Baigusi studijas norėtum tapti būtent grimo specialiste, manai, tokie specialistai paklausūs?

– Tiesą pasakius, manau, kad didelės perspektyvos dirbant tik šį darbą nebus, makiažo specialistų sfera perpildyta, o darytis šventinį grimą nėra būtiniausia paslauga, tačiau, žinoma, visada atsiras ir tokių, kurie norės atrodyti išskirtinai, o patys išsipiešti tiesiog nesugebės.

Kadangi dėl tokios specifinės specialybės didelio antplūdžio klientų tikėtis tikrai neverta, todėl būtų pravartu šalia to užsiimti dar kažkokia veikla ir siūlyti įvairesnių paslaugų spektrą.

– Ar jau žinai kokių?

– Be viso to, mane labai domina tatuiruotės. Norėčiau užsiimti ir jomis. Jau ir dabar piešiu ornamentus ant rankų, darau neilgalaikes, iki dviejų savaičių išsilaikančias chna tatuiruotes.

Kėdainiuose neliks

– O kaip dėl gimtojo krašto?

– Kėdainiuose tikrai neliksiu. Kol kas manau, kad gyvensiu, mokysiuosi ir dirbsiu kitame mieste. O kartais pasvajoju, jog būtų puikus variantas išvykti į užsienį. Ten juk ir perspektyvos, ir galimybės didesnės.

O čia, Lietuvoje, labai sunku. Apžvelgus dabartinę situaciją įspūdis susidaro tikrai ne koks. Na bet žiūrėsime kaip čia bus ateityje. Nes liko dar pora metų mokykloje mokytis, todėl per tuos metus gali daug kas pasikeisti tiek ir politinėje sistemoje, tiek ir mano mintyse (šypsosi).

– Kodėl, manai, jog žmonės, kilę iš mažesnių miestų, turi mažiau galimybių pasiekti savo tikslus?

– Tiesiog gyvenant didmiestyje yra daugiau galimybių rinktis. Aišku, ir konkurencija didesnė, tačiau, jei esi tikrai profesionalas, bėdų dėl to kilti tikrai neturėtų. Svarbiausia nuvykus, įsitvirtinti, įrodyti, koks žmogus esi ir ką sugebi.

O į gimtąjį miestą visada grįšiu aplankyti tėvų, susitikti su čia liksiančiais draugais, nes Kėdainiai man artimas miestas.

Kenčia rankšluosčiai

– O kaip tokį tavo pasirinkimą vertina tėvai?

– Tėtis per daug nereiškia savo nuomonės. O mama nelabai patinka tai, jog piešiu baisius personažus, bet ji džiaugiasi, jog aš ne tokia kaip visi. Vieni vaikai eina į kiemą, dūksta, trinasi gatvėmis, o aš mieliau atsisėdusi piešiu.

Autoritetas – kūrybinga mergina

– Ir pabaigai, prisipažink ar turi žmogų, į kurį lygiuojiesi ir kuris tau dabar yra autoritetas?

– Tai yra jauna mergina, kuri plačiai pagarsėjusi svetainėje „YouTube“. Jos kanale „ellimacs sfx makeup“ kuriami vaizdo įrašai, kuriuose ji vaizduoja, kaip pasidaryti daug baisių veido grimų.

Mano nuomone, tai išties labai kūrybinga ir darbšti mergina. Dažnai iš jos semiuosi idėjų ir tikrai turiu ko pasimokyti.