Emocinės pagalbos kai kurie ir nesulaukia

Visoje šalyje veikia keletas nemokamų telefono linijų, kuriomis skambinti gali tie, kuriuos užspaudė įvairios problemos. Kėdainiuose veikia ir išskirtinis, prieš keletą metų įsteigtas Emocinės pagalbos numeris. Ir nors idėja buvo graži, panašu, kad tik idėjos neužtenka – numeris savo funkciją atlieka toli gražu ne visada. Savanorių ir patalpų, kuriose būtų galima konsultuoti gyvenimo bėdų prispaustus asmenis, trūksta.

Numeris – tik papildoma veikla

Emocinės pagalbos numeris yra priskiriamas Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos veiklai. Šiuo numeriu atsiliepianti ir skambinančius išklausanti bei jiems patarianti savanorė, tiesa, nenori atskleisti nei savo tikslios darbo vietos, nei vardo ir pavardės. Mat nemokamu numeriu neretai skambina ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir norintys papokštauti ar pasikolioti, o kartais net ir pagrasinti.

Numeriu prisiskambinti bet kuriuo paros metu tikrai neįmanoma – numeris veikia tik darbo valandų metu. Tačiau savanorė pasakoja, kad jos darbas – kur kas įvairesnis nei tik sėdėti ir laukti, kol kažkas paskambins.

„Aš turiu kitą darbą, turiu kitos veiklos. Prie šio numerio aš tik savanoriauju. Ir tai yra neigiamas aspektas – nes žmogus tikrai ne visada skambindamas, net ir darbo valandomis, gali mane rasti budinčią prie telefono. Kai aš esu, atsiliepiu ir bendrauju, bet dažnai gali nutikti taip, kad žmogus skambina, ir manęs neranda“, – pasakoja savanorė.

Reikia atskiro kabineto

Pašnekovė pasakoja, kad daugiau savanorių, kurie norėtų dirbti prie šio numerio, tiesiog nėra. Tiesa, vienu metu psichologiją baigusi moteris kurį laiką savanoriavo, tačiau susiradusi darbą savanoriškam budėjimui prie emocinės pagalbos telefono tiesiog nebeturėjo. O ir darbo vietos yra mažoka.

„Savanorių daugiau nesuradome. Viena moteris buvo atėjusi, bet paskui surado darbą. Buvo baigusi psichologiją.

Savanoriams reikia atskiro kabineto, nes viename kabinete konsultuoti paskambinusius žmones ir kitus darbus dirbti nesigauna. Aš turiu daugybę kitų pareigų, ir jas vykdau darbo valandų metu. Tai būtinai turi būti tas atskiras kabinetas, o mes tokių sąlygų neturime. Taigi galima sakyti, kad tas numeris savo funkcijos nelabai ir atlieka“, – kalba savanorė.

Ji taip pat pabrėžė, kad savivaldybė apie susidariusią situaciją žino, tačiau kol kas nenuspręsta, kaip būtų galima pakeisti susidariusią situaciją.

Pritraukdavo ir pokštautojus

Savanorė pasakoja, kad vos numeriui atsiradus ir pakankamai jį išviešinus, skambučių sulaukta daug. Tiesa, nemaža dalis jų buvo ir netikri.

„2012 metais buvo sulaukta 37 skambučių, o iš jų – 16 tyčinių. 2014 metais sulaukta jau mažiau – 28 skambučių, iš kurių 7 buvo tyčiniai. Šiemet jau tik vos keleto skambučių sulaukiau.

Bet pradžioje, kai tik tas numeris atsirado, buvo visur išviešintas, juo labai naudojosi. Kita vertus, nemokamas numeris pritraukia ir tokių, kurie neturėdami ką veikti nori papokštauti. Paskambina, pasijuokia, sako „kas tu tokia, kad tu čia aiškini“.

Dažnai skambindavo vaikai, kurie nelanko mokyklos. Susispiečia į būrį ir bando pokštauti. Matosi, kad vaikai juokiasi, pramogauja“, – pasakoja pašnekovė, pridurdama, kad tenka sulaukti ir įvairių grasinimų.

„Vaikai būna labai pikti, kai nutrauki jų netikrus skambučius. Kai pasakau, kad linijos užimti negalima, jie pradeda plūstis, kolioti, net grasinti, kad susiras ir išdaužys langus“, – kalba savanorė, o tokia situacija, ko gero, žinoma kiekvienam, kuriam tenka dirbti kitame nemokamo telefono numerio laido gale.

Gyvenimiškos bėdos veja lemtingus sprendimus

Savanorė pasakoja, kad dažniausios problemos, dėl kurių skambina žmonės – kasdienės, užklumpančios dažną mūsų. Tiesa, vieni su tomis problemomis susidoroja lengviau nei kiti.

„Būna, kad skambina merginos dėl santykių su vaikinais, mokiniai dėl patyčių. Gyvenimiškos bėdos. Būna moterų, kurios nežino, kad egzistuoja toks Moterų krizių centras – jos džiaugiasi, kai jas nukreipiame.

Skambina vyrai, kurie skaudžiai išgyvena skyrybas. Moterys yra tvirtesnės, o vyrai išoriškai bando neparodyti, kad jiems sunku, bet iš tiesų kartais skyrybos jiems būna be galo skaudžios“, – pasakoja savanorė.

Emocinės pagalbos numeriu skambina ir gerokai rimtesnių bėdų turintys žmonės – savanorė pasakoja, kad jai yra tekę išklausyti ir tokius žmones, kurie rimtai svarstė apie pasitraukimą iš gyvenimo. Ir nors kalbėdama su tokiu žmogumi savanorė sako pabrėžianti gražiąją gyvenimo pusę, kitokių pasirinkimų galimybes, vis dėlto ji lieka nežinioje, kokį sprendimą tas žmogus galiausiai priėmė.

Yra ir nuolatinių skambintojų

Savanorė teigia sulaukianti ir nuolatinių skambintojų. Paprastai – tai psichologinių bėdų ir psichikos ligų turintys žmonės.

„Keli žmonės skambina pastoviai. Tai žmonės, turintys psichologinių problemų, įvairių baimių. Jie vis tą patį pasakoja. Namuose jau jų turbūt niekas nebeklauso, draugams nusibosta – bet jie nori pasipasakoti, pasišnekėti. Jie pasakoja savo mintis, fantazijas, patiriamas baimes. Išsipasakoję jie labai džiaugiasi, padėkoja, jiems palengvėja.

Taip pat skambina senyvo amžiaus žmonės, tie, kurie turi neįgalius vaikus. Net jei jie jau suaugę – jie senyvo amžiaus tėvams lieka mažais vaikais. Jau visi būna pavargę nuo tų istorijų ir to gyvenimo. Senoliai pasiskambina ir mums pasakoja, gali net kelias valandas kalbėti, ir visą savo gyvenimo istoriją papasakoti. Jie nori būti išgirsti“, – pasakoja savanorė pridurdama, kad kartais klausyti vieno žmogaus gali tekti ir valandų valandas, o dažniausiai jie ir tenori tik išsipasakoti, mat žino, kad kai kurių dalykų gyvenime nepakeisi.

Problemas parsineša namo

Savanorė tikina, kad šis darbas yra nelengvas. Ir apmokymai, kurie yra pereinami prieš sėdant prie nemokamo emocinės pagalbos numerio ne visada pagelbėja.

„Tai nėra lengvas darbas. Išklausyti – reiškia ir parsinešti namo problemas. Kartais būna, kad po darbo, laisvu laiku tos istorijos kamuoja. Nėra lengva jas pamiršti.

Aš pati esu socialinė pedagogė, ne psichologė. Tiesa, buvau apmokyta, bet ar tų apmokymų tikrai pakanka? Kartais rodosi, kad reikia mažų mažiausiai psichologo magistro laipsnį turėti“, – ko gero, sunkiausią šio savanoriško darbo pusę nupasakoja pašnekovė.

Tačiau moteris įsitikinusi – toks numeris reikalingas. Kita vertus, tai, jog tokiose linijose darbuojasi neatlygintinai dirbantys savanoriai, gali tapti tikra pragaištimi. Tačiau pašnekovės teigimu, kai kurie sprendimai ne vietinės valdžios galioje – reikia valstybės lygiu keisti požiūrį į tokias pagalbos linijas ir jose dirbančius žmones.

„Gaila, kad žmogus galbūt norėdamas pasipasakoti tuo numeriu skambina, skambina, manęs neranda ir galutinai viltį praranda“, – kalba savanorė, vildamasi, kad kada nors ši situacija pasikeis į gera.

Savo ruožtu tikimės, kad problemų turintis žmogus nenuleis rankų, jeigu prisiskambinti šiuo numeriu iš pirmo karto nepavyks.

Emocinės pagalbos numeris Kėdainiuose

8 800 00 657

Skambinti darbo dienomis, darbo valandų metu.