Daina, šokis ir… išskirtinė išvaizda – geriausi gyvenimo palydovai

Plati šypsena, gyvenimo džiaugsmu spindinčios akys, išskirtinė išvaizda ir talentas – viskas, ko gali prireikti, kad mergina jaustųsi laiminga ir pasitikinti savimi.

„Esu žmogus, kuris viską daro taip, kaip jis pats to nori, ir į nieką niekada nesilygiuoja. Priešingai, siekiu išlikti originali ir eiti savo gyvenimo keliu. Na, o mano gyvenimo kelias neatsiejamas nuo šokio, dainavimo ir noro išsiskirti iš pilkos minios. Visa tai įaugę man į kraują“, – sako kraštietė Reda JONIKAITĖ.

Scenoje – su artimu žmogumi

– Reda, domiesi įvairiomis veiklomis. Viena iš jų – dainavimas. Prisimink, kada pradėjai dainuoti? Kas pastebėjo tavo talentą?

– Dar 2001-aisiais Nociūnuose buvo labai populiarus popchoras „Sapnas“, vadovaujamas Daivos Makutienės. Šį chorą lankė mano brolis, tačiau vėliau jis paliko kolektyvą, todėl tėvai į šią veiklą pasiūlė įsitraukti man. Tuo metu man buvo vos treji  ir, tiesą sakant, pradžioje nebuvau sužavėta tuo, ką darau. Tačiau po dvejų metų kolektyvą papildė mano pusesserė Vytautė ir mes pradėjome dainuoti kartu. Šiandien skaičiuojame jau keturioliktus metus, kai scenoje esame drauge. Turbūt, jei būčiau dainavusi viena, jau seniai būčiau metusi šį malonumą.

Kai scenoje esi su kažkuo artimu, dainavimas įgyja visai kitokią prasmę, o ir tarpusavio ryšys  išlieka stiprus. Mes turime bendrą tikslą ir kartu einame jo link.

– Kartu praleidžiate daug laiko: koncertai, festivaliai, konkursai, o kur dar repeticijos… Ar neatsibostate viena kitai?

– (Šypteli). Viena kitai neatsibostame, tačiau kartais tenka pasipykti. Dažniausiai ginčai kyla visai ne dėl dainų pasirinkimo, o dėl aprangos arba makiažo. Man tinka bet kas, o štai Vytautė yra kiek išrankesnė. Tačiau džiaugiuosi, kad visuomet randame bendrą kompromisą, nors tai ir atima nemažai laiko (juokiasi).

– Reda, į sceną dažniausiai žengiate dviese. Koks tai jausmas?

– Tikrai neatsimenu, koks tai jausmas būdavo, kai buvau vaikas. Turbūt tiesiog ateidavau, padainuodavau ir išeidavau. Tačiau dabar, kai į sceną lipu su Vytaute, viskas yra gerai, to jaudulio nelieka, nes mes kiekvieną kartą prieš lipdamos ant scenos tiek prisijuokiame… Kartais net vadovė sako mums: „Nusiraminkit, jau tuoj bus pasirodymas“. Kartu su Vytaute mes nuteikiame save teigiamai, užlipame, padarome tai, ką mokame, ir nulipusios džiaugiamės. Tačiau kai tenka dainuoti vienai, galvoje sukasi visokios mintys, kad aš pamiršiu dainos žodžius, kad nutiks kažkas negera. Atrodo, lyg ir ne pirmas kartas, ir tiek metų jau dainuoju, tačiau kai tenka pasirodyti vienai, jaudulys neapsakomai didelis.

– Jau stovint scenoje jaudulys išnyksta?

– Taip, scenoje visos mintys nurimsta, tuomet jau mėgaujuosi žiūrovų dėmesiu ir tuo, ką darau.

– Reda, tau tekdavo dainuoti ir mokykloje. Ar dainuojant prieš pažįstamą auditoriją viskas atrodo paprasčiau?

– Priešingai (šypteli)! Ten dar baisiau! Mokykla yra mokykla, joje vieniems patiksi, o kitiems ne. Kita vertus, jei dainuodama pažįstamai auditorijai padarysiu bent menkiausią klaidelę, moksleiviai ją atsimins dar ilgai. O tai nėra malonu. Tačiau tokia jau ta mokykla, tokia jau ta auditorija.

– Dar viena tavo mėgstamų veiklų yra šokiai.

– Taip, šoku nuo aštuonerių. Pradėjau nuo pramoginių, vėliau perėjau į hiphopą, o štai neseniai gavau pasiūlymą šokti ir Kėdainių krepšinio klubo „Nevėžis“ palaikymo komandoje. Deja, patyriau traumą, todėl dabar ilsiuosi.

Tiesa, buvo metas, kada mečiau dainavimą ir pasinėriau į šokių gyvenimą. Sakiau, jog negaliu suderinti dviejų dalykų, tačiau galiausiai ir vėl grįžau į sceną. Be to, šokį su dainavimu galima nesunkiai suderinti. Tai labai mane džiugina!

[quote author=“R. Jonikaitė“]Kai scenoje esi su kažkuo artimu, dainavimas įgyja visai kitokią prasmę, o ir tarpusavio ryšys  išlieka stiprus. Mes turime bendrą tikslą ir kartu einame jo link.[/quote]

Svajoja sukurti savo dainą

– Pakalbėkime apie tai, kokia muzika formavo tavo skonį.

– Aš dainuoju tik popsą, bet man jis patinka, aš tai geriausiai sugebu.

– O kokios muzikos galima rasti tavo telefone?

– Lietuviško arba rusiško repo (juokiasi).

– Oho. Pati bandei kada repuoti?

– Yra vienas kūrinys, kuriame yra šiek tiek repo prieskonio, tačiau mūsų repertuare jis dar nėra pasirodęs, tikiuosi, kad jau greitai jį bus galima išgirsti.

– Esi kada nors bandžiusi kurti dainas?

– Ne, tačiau jau šiemet išsikraustysiu į Kauną, tikiuosi, jog turėsiu daugiau laiko, todėl svajoju parašyti savo kūrybos dainą. Tai vienas iš mano tikslų.

– Tai bus lietuviška daina? Repas ar kokia lyriška daina?

– Manau, lietuviška. Šia kalba man dainos skamba kur kas gražiau, nors, tiesa, paprasčiau dainuoti užsienietiškas.

Kalbant apie stilių, svarstau, kad tai turėtų būti repas su šiek tiek popso. Tiesa, tam reikės dviejų žmonių. Bet šiandien dar sunku apie tai kalbėti, nes kol kas tai tik mano vizija, nežinau, kaip man seksis ją įgyvendinti.

Pralaimėjimai skatina tobulėti

– Reda, esi dalyvavusi galybėje įvairiausių konkursų. Kurie iš jų tau paliko nepamirštamą įspūdį?

– Visi konkursai ir festivaliai turi savų pliusų ir savų minusų, vieni suorganizuoti labai gerai, kiti labai prastai. Tačiau vienintelis konkursas, į kurį norėčiau dar begales kartų sugrįžti, tai „Muzikos talentų lyga“. Ten viskas padaryta nuo… iki… Apgalvota kiekviena detalė, organizatoriai nuostabūs, komisija puiki, visi žmonės be galo šilti. Manau, kad Lietuvoje tai stipriausias konkursas vaikams ir jaunimui, o ir konkurencija ten be galo didelė. Tai tarptautinis konkursas, į kurį atvyksta dalyviai iš Latvijos, Baltarusijos, Kazachstano, Armėnijos ir kitų šalių.

Kituose konkursuose stebėdami dalyvių repeticijas matome, kad nėra, prieš ką varžytis, nes susidaro įspūdis, jog jie atvažiavo tik todėl, kad jiems buvo liepta, o štai „Muzikos talentų lygoje“ matyti, jog visi dalyviai dainuoja savo noru, dega ta aistra, todėl ir nuotaika, ir noras lipti į sceną yra visai kitoks.

– Šiemet su Vytaute dalyvavote šiame konkurse. Kaip jums sekėsi?

– Iš pradžių dalyvavome atrankoje, gavome „Grand Prix“ apdovanojimą ir iškart sužinojome, jog patenkame į finalą. Nors atrodė, kad tikrai buvo geresnių už mus, tačiau mes be galo džiaugėmės patekusios. Tai buvo geriausias apdovanojimas!

Finale irgi galvojome, kad gausime tik paguodos prizus, tačiau pranešė, jog laimėjome antrą vietą! Tikrai nesitikėjome, tačiau pajutome, jog mes tikrai kažką galime.

– Prizinės vietos, žinoma, visuomet teikia džiaugsmą, tačiau kaip vertini pralaimėjimus?

– Teko patirti nemažai nusivylimų. Kai tik pradėjome dainuoti duetu, nuolat likdavome ketviroje ar penktoje vietoje ir gaudavome tik paguodos prizus. Tačiau tai paskatino tobulėti, stengtis, dirbti. Dirbome visą vasarą ir jau kitais metais nespėjome skaičiuoti prizų. Tai įrodo, jog sunkus ir atsakingas darbas padeda pasiekti norimų tikslų.

Žinoma, pralaimėjimai neišvengiami ir dabar, tačiau, kaip sako mūsų vadovė, nereikia tikėtis laimėti visada tik prizines vietas ir būti geriausiomis, nes kažkas turi laimėti, o kažkas pralaimėti. Mes žinome, jog galime pasiekti daug, na, o jei nepavyksta, mokomės iš savo klaidų.

– Reda, ar auditorijos dydis svarbus atlikėjui?

– Visuomet yra smagiau pasirodyti prieš didelę auditoriją, nes gausioje minioje susirenka skirtingi žmonės, jie skirtingai vertina ir tavo dainavimą. Be to, kai į tave žiūri tiek daug susižavėjusių akių, jautiesi tarsi žvaigždė (šypsosi).

[#gallery=913#]

Plaukai – ne ranka. Ataugs!

– Šiemet baigei mokyklą, todėl prasideda naujas tavo gyvenimo etapas. Kokią vietą jame užims muzika?

– Manau, jog dainavimas liks mano hobiu, dalele to, ką aš moku. Artimiausius dvejus metus norėčiau skirti daugiau laiko sau, įsitvirtinimui naujame mieste, naujo darbo paieškai, o vėliau norėčiau studijuoti ir choreografiją, nes tai yra tikroji mano aistra.

– Pasirinkai studijuoti grožio terapiją. Kodėl?

– Mane visuomet žavėjo žmogaus išvaizda, veido bruožai, aprangos stilius.

– Kas tau yra graži moteris?

– Graži moteris yra ta, kuri skiria dėmesio sau. Man gražu, kai žmogus turi savo stilių, gražu, kai jis išsiskiria iš pilkos masės. Manau, jog aš esu tokia.

Kartą Kaune kavinėje gėriau kavą ir mane nužiūrinėjo vaikinas, tačiau jis prieiti nedrįso. Išgėrusi kavą labai skubėjau į autobusą ir nunešusi puodelį išgirdau jį sakant: „Klausyk, tu labai išsiskiri ir… esi labai graži“, o aš teatsakiau: „Žinau žinau… Ačiū, bet aš labai skubu…“ Ir tik vėliau supratau, jog man tai sako ne pirmas žmogus! Ir dar nepažįstamas!

– Tam, kad išsiskirtum iš minios, reikia drąsos mokėti eksperimentuoti.

– Aš mėgstu tai daryti (juokiasi). Ypač su plaukais. Buvo laikas, kai labai norėjau išsiskusti vieną šoną, tačiau mama tam prieštaravo. Nepaklususi jos nuomonei slapčia nuėjau į kirpyklą pas krikšto motinėlę ir išsakiau jai savo norą, o ji man tepasakė, kad už tai mane mama išvarys iš namų (juokiasi), tačiau neišvarė…

– Visgi išsiskutai. Kaip į tai reagavo mama?

– Grįžau namo plaukus užsimetusi ant nuskustos pusės, paklausiau mamos, kaip ji jaučiasi, kokia jos nuotaika, ji sakė, kad gera, tada parodžiau plaukus. O ji: „O Dieve, ką tu padarei? Kaip tu į brolio vestuves važiuosi? Kaip tu atrodysi?“ Pyko, nekalbėjo, tačiau galiausiai susitaikė su tuo (šypsosi). Po dvejų metų vėl atsiauginau plaukus, tačiau atėjo šimtadienio šventė, o aš ir vėl norėjau ko nors ypatingo, todėl ant vieno šono išsiskutau skaičių 100.

– Drąsus žingsnis.

– Mokykloje tai buvo kažkokia sensacija (juokiasi). Plaukai – ne ranka. Ataugs. Todėl nėra ko jų gailėti. Esu ryški ir dabar, tačiau galvoju apie dar ryškesnę plaukų spalvą.

– Kokią?

– Neišduosiu. Labai norėčiau mėlynos, bet… (juokiasi).

[quote author=“R. Jonikaitė“]Žinoma, pralaimėjimai neišvengiami ir dabar, tačiau, kaip sako mūsų vadovė, nereikia tikėtis laimėti visada tik prizines vietas ir būti geriausiomis, nes kažkas turi laimėti, o kažkas pralaimėti. [/quote]

Išsiskiria iš pilkos minios

– Reda, visgi esi mergina. Ar dažnai tenka avėti aukštakulnius?

– Man labai gražu, kai moteris yra moteriška, kai ji avi aukštakulnius, dėvi suknelę, tačiau šiandien prie mano šukuosenos ar aštuntojo dešimtmečio aprangos labiau tinka sportiniai bateliai (šypsosi).

Eksperimentuoti su šukuosenomis, kitaip rengtis, ryškiai dažytis labiau esu linkusi šiltuoju metų laiku. Vasara ir pavasaris – tai laikas, kai norisi ryškių spalvų, kažko nauja. Tiesiog tokiu metu būnu visai kitas žmogus. Kai ateis ruduo, aš ir vėl tapsiu ta gražia per daug neišsiskiriančia panele.

– Kokia tu esi? Apibūdink save keliais esminiais žodžiais.

– Vienareikšmiškai principinga. Visada siekiu įrodyti savo tiesą ir išsakyti savo nuomonę. Ši savybė gal ir nelabai patinka, tačiau man ji padeda pasiekti tai, ko aš noriu.

Taip pat esu tas žmogus, kuris gali būti labai uždaras, tačiau tuo pačiu ir labai atviras. Sunku paaiškinti tai (šypteli).

Ir, žinoma, juodo humoro jausmas. Gal kartais ir negerai, kai toks humoras liečia žmones, bet taip pakeliu sau nuotaiką. Ši savybė man patinka.

– Esi išties originali, o idealą kokį nors turi?

– Man dažnai užduoda šį klausimą, o aš visada atsakau, jog neturiu. Aš esu tas žmogus, kuris viską daro savaip ir niekada nesilygiuoja į kažką kitą. Kažkam autoritetas yra mama, kažkam – koks nors muzikos atlikėjas, aš negaliu ir nenoriu būti kažkieno kopija ar į kažką lygiuotis. Aš turiu savo stilių, savo nuomonę, turiu užsibrėžtų tikslų ir noriu eiti jų link nesižvalgydama į tai, ką daro kiti. Tiesiog noriu eiti savo gyvenimo keliu.