Auksarankis iš Krakių išgarsėjo gamindamas kubiliukus
Kėdainių rajono Krakių miestelyje jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvenantis Edmundas BUKAUSKAS (53) visą gyvenimą mėgo dirbti su medžiu. Vyriškio profesija vyriška – jis stalius. Tačiau iki šiol tik artimiesiems ir vietos gyventojams žinomas vyras tapo garsus visame rajone, apie jo auksines rankas ir gaminamus kubiliukus ėmė sklisti gandai ir už mūsų rajono ribų. Pats auksarankis išlieka kuklus, tačiau užsimena, kad jo svajonė – nuosavos jaukios dirbtuvėlės.
Mėgo nuo mažens
„Dirbti su medžiu mėgau nuo mažens. Man šis darbas yra daugiau malonumas nei darbas. Aišku, pragyventi iš kažko visą laiką reikėjo, reikėjo dirbti, o įvairi gamyba iš medžio visą laiką buvo mano hobis. Tai daugybę metų buvo ir yra ir mėgstamas darbas, ir hobis viename“, – sako E. Bukauskas.
Vyriška profesija
Edmundas ir profesiją pasirinko vyrišką – jis stalius. Tiesa, iš Kėdainių rajono Aristavos kaimo kilusiam vyrui teko dirbti ne tik staliumi, bet ir statybininku. Kaip paaiškėjo vėliau, ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijos šalyse teko ne vieną namą pastatyti nuo pat pamatų iki raktų.
[quote author=“Aut. past.“]Vyriškio svajonė – šalia namų įsirengti nedideles dirbtuvėles, tokias, iš kurių būtų galima pragyventi. Panašu, kad ši svajonė gali tapti realybe.[/quote]
„Ten namai ne tokie kaip pas mus. Vieną namą esu statęs apie trejus metus. Tikras šedevras mediniu stogu. Tuo namu ir pats labai džiaugiausi, nes tikrai labai įspūdingas“, – prasitaria gerai nusiteikęs pašnekovas.
Susimeistrauja pats
Pusamžis vyras yra tikras krapštukas – kai jau ką nors sugalvoja, tai ir padaro. Kartą jam šovė į galvą, kad reikia susimeistrauti rūkyklą, mat jis laimikiais nesiskundžiantis užkietėjęs žvejys.
„Ir taip galvojau, ir taip. Žiūriu, yra nereikalinga dujinė viryklė. Išnešiau ją į kiemą, truputį patobulinau, šiek tiek išpjoviau, šiek tiek privirinau. Pasaka, rūkau savo sugautą laimikį ir vargo nematau“, – aprodydamas paties rankomis sukonstruotą prietaisą pasakoja E. Bukauskas.
Ir taip ne tik šis prietaisas, vyriškis jokiems darbams nesamdo meistrų, viską padaro pats, be niekieno pagalbos.
Užkietėjęs žvejys
Tai, kad vyriškiui rūkykla tikrai reikalinga, įrodo įspūdinga jo taurių ir medalių kolekcija. Vyras, pasirodo, yra užkietėjęs ir nusipelnęs žvejys.
„Tai yra mano gyvenimas. Žvejyba man yra pats geriausias laiko praleidimo būdas. Va, kad ir rytoj su bičiuliais važiuojame stintų gaudyti į Klaipėdą. Aišku, pagausiu žuvies turbūt, bet juk svarbiausia pats procesas, svarbiausia malonumas“, – sako meškeriotojas rodydamas dešimtis medalių ir didžiulę taurių kolekciją, kurios gautos už žvejybos pasiekimus.
Žmogus „prie meno“
E. Bukauskas, kaip sakoma liaudyje, žmogus truputį prie meno. Vyras mėgsta groti gitara, dainuoti. Mielai užtraukia dainą šeimos ar draugų rate. Vyriškiui gitara visados po ranka – ji garbingai pastatyta svetainėje.
„Juk su daina gyventi smagiau. Liūdėti užtenka, laikais nusišypsoti. Pagroji, padainuoji, pamąstai ir praeina liūdesys. Jie sėdėsim ir nieko nedarysim, nieko gero ir nebus“, – įsitikinęs vyriškis.
Išgarsino kubiliukai
Iki šiol tik artimiesiems ir vietos gyventojams žinomas vyras tapo garsus visame Kėdainių rajone, apie jo auksines rankas ir gaminamus kubiliukus ėmė sklisti gandai ir už mūsų rajono ribų.
[quote author=“E. Bukauskas“]Dirbti su medžiu mėgau nuo mažens. Man šis darbas yra daugiau malonumas, nei darbas. Aišku, pragyventi iš kažko visą laiką reikėjo, reikėjo dirbti darbą, o įvairi gamyba iš medžio visą laiką buvo mano hobis. Tai daugybę metų buvo ir yra ir mėgstamas darbas, ir hobis viename.[/quote]
„Pripažįstu – aš labai mėgstu gerti sultis. O gerti iš tų kartoninių vienkartinių dėžučių, į kurias įstatyti tetrapakai su sultimis, nėra labai patogu. Na, ir negražios man tos dirbtinės dėžutės, ir nepatvarios. Galvojau, kaip čia padaryti, kad norint atsigerti būtų ir patogu, ir malonu. Sugalvojau gaminti kubiliukus, į kuriuos būtų labai patogu įdėti 5 litrų pakelį su sultimis. Tada tik spust ir sultys bėga į stiklinę. Labai patogu, galima statyti ir virtuvėje, ir ant svečių stalo. Vaizdo niekur nesugadins“, – šypsosi išradingas vyriškis.
Darbo nemažai
Tiesa, vyras pripažįsta, jog pagaminti kubiliuką nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Reikia ir geros medienos, ir įrankių, ir kantrybės.
„Kubiliukus daugiausia gaminu iš ąžuolo. Susipjaustau lenteles, jas nušlifuoju. Tada išsipjaustau kitas detales. Viską darau savo rankomis su staklių pagalba. Tada belieka tik labai atsargiai ir lygiai lenteles suklijuoti, kojytes prisukti. Atrodo, parasta, bet iš tiesų šis darbas reikalauja daug kruopštumo, atidumo, kantrybės, laiko“, – atskleidžia kubiliukų meistras.
Svajonė – dirbtuvėlės
Vyriškio svajonė – šalia namų įsirengti nedideles dirbtuvėles, tokias, iš kurių būtų galima pragyventi.
„Po truputį viską įsirengiu. Turiu stakles. Buvusiame tvartelyje ir ūkiniame pastate yra vietos, tad tvarkausi. Ruošiuosi. Norėčiau ateityje čia atidaryti savo dirbtuvėles. Gaminčiau kubiliukus, kitą produkciją. Juk galiu daug ką pagaminti iš medžio, kad ir duris ar langus. Manau, yra žmonių, kuriems svarbu, kad daiktas būtų tikras, medinis, rankų darbo, padarytas su meile“, – optimistiškai į ateitį žvelgia auksarankis krakiškis.
Aktyvus bendruomenėje
Tai, kad E. Bukauskas yra nagingas ir labai aktyvus žmogus, patvirtina ir Krakių bendruomenės centro pirmininkė, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė Daiva Dubinkienė.
„Edmundas yra nuolatinis tradicinių žvejų varžybų, kurios vyksta kiekvienais metais per Krakių miestelio šventę birželio pabaigoje, organizatorius. Rūpestingas, atsakingas, labai kruopštus, su geru humoro jausmu bendruomenės narys. Džiaugiamės turėdami tokį aktyvų ir nagingą žmogų.
Krakiškiams jis yra puikiai žinomas kaip geras meistras, o jų miestelyje rasime ne vieną. Tai ir Kęstas Juodis, auksarankis meistras, ne vienam suremontavęs namą, stogą, netgi kurį laiką abu kartu su Edmundu dirbo. Taip pat turime Robertą Kuprį, kuris kiekvienais metais sukuria originalius medinius suvenyrus žvejų varžybų nugalėtojams, pagamina apdovanojimo lentas gražiausioms sodyboms. Šie žmonės dirba su medžiu, jie žinomi mūsų krašto auksarankiai“, – sako Krakių bendruomenės centro pirmininkė.
