Atsiminimų pievose. Irena Ramanauskienė, sveikatą gaunanti iš Dievo Motinos ir iš gamtos

„Aš labai myliu Dievo Motiną Mariją. Turbūt iš ten, iš aukščiau, ir mano sveikata“, – sako Irena RAMANAUSKIENĖ (Štuikytė), 91-erių metų Pajieslio gyventoja. Namai jos – vos per kelis žingsnius nuo bažnyčios. Kiekvienais metais Irena važiuojanti į Šiluvą. Dabar jau žentas nuvežąs. Tačiau Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą ne kartą ji pasiekusi ir pėsčiomis.

Guvi senolė traukia dėmesį savo iškalba. Kone dvidešimt metų ji patarnauja šventose mišiose Švč. Mergelės Marijos, Liūdinčiųjų Guodėjos, bažnyčioje, taip pat prižiūri senąsias Pajieslio kapines. Kiekvieną sekmadienį užlipa į medinę varpinę ir skambina varpu. Paskambinti pati išmokusi: „Užlipau į varpinę, apžiūrėjau varpus, klausą turiu, įsijaučiau ir po truputį pradėjau skambinti“, – pasakoja. Varpu ji skambina trejopai: vienaip, kai kviečia į mišias, kitaip į laidotuves, dar kitaip skambina, kai procesija aplink bažnyčią eina.

Prisimena Irena istorijas, kurių kiti jau nebeatmena. Todėl dažnai į ją kreipiasi iš tolimiausių Lietuvos kampelių atvykstantys žmonės, kurie senosiose Pajieslio kapinėse ieško palaidotų artimųjų. Ne vieno antkapio užrašas nusitrynęs, ant kitų antkapių – ir pavardžių nebelikę. Tačiau senolė dar daug ką parodo ir papasakoja.

„Šitą kryžių galite nufotografuoti, – moja ji bažnyčios šventoriaus link ir pati kantriai leidžiasi fotografuojama. Jai pasakoję, kad kryžius pastatytas dar 1936 metais. Dar parodo prie bažnyčios esančią nedidelę medinę trobą, užkaltomis langinėmis. Čia buvusi primoji Pajieslio parduotuvė, kurioje visokių smulkmenų buvo galima įsigyti, pavyzdžiui, vyrai joje pirkdavo cigariukų.

[quote author=“I. Ramanauskienė“]Buvau iš šeimos silpniausia, o, va, kiek metų jau gyvenu.[/quote]

Dažnai į Vidurio Lietuvos kaimo kapinaites atvyksta lenkų, kurie čia lanko prieštaringojo Lenkijos maršalo Josefo Pilsudskio senelės Teodoros Butlerytės-Pilsudskos (1811–1886) kapą.

„Pilsudskienė“, taip ją sulietuvintai vadina ponia Irena, ir paklausta, ar moka lenkų kalbą, čia pat lenkiškai išpilanti dvi skaičiuotes… Daug lenkų šituose kraštuose gyveno.

„Ar ne lenkai atvyko“, – kaskart suklūsta ji, išgirdusi, kad vėl svečiai į Pajieslį užsuko. Ypatingai ji laukia tų iš Varšuvos, su kuriais itin susidraugavusi, kurie ją fotografavę ir nuotraukas atsiuntę.

Fotografuojama Irena nesišypso. „Aš negraži, kai nusišypsau, – linksmai paaiškina, – fotografavo mane, ir vis prašė juoktis. O kai nuotraukas atsiuntė, pamačiau, kad nelabai gražiai tose nuotraukose atrodau.“

„Visą gyvenimą buvau labai smalsi. Labai mėgau su senais žmonėmis bendrauti. Mano seserys tik žaisti, tik lėkti, o aš prie dėdės tykiai tykiai prisiglaudusi klausydavausi, ką jisai iš laikraščių skaito, man buvo baisiai įdomu, ką ten rašo. „Kokia rami mergaitė“, – stebėjosi dėdė. Seni žmonės man buvo vietoj televizoriaus“, – prisimena Irena. Ir vėliau ji visko aplinkinių žmonių išklausinėdavo. Tačiau per daug neplepėdavusi, ir atsirinkdavusi ką su kuriuo kalbėti, o kada geriau burnos neaušinti.
Skaityti ją išmokęs mokytojas Antanas Trumpa. Irenai mokslai sekėsi gerai, ją savo padėjėja mokytojas buvo paskyręs.

Kai kurie Irenos pasakojimai skamba kaip legendos, kiti nustebina savo paprastumu. Tačiau ir į juos senolė įpina pamokymų, dieviškosios valios ir mistinių paslapties elementų, kurie jokiai žmogaus logikai nepavaldūs. Jos prisiminimuose dyla laiko ribos, skleidžiasi žmogaus gyvenimo džiaugsmai, nerimas ir baimės, žmogiškosios ydos, didybė ir silpnumas. Spalvingi, kartais hiperbolizuoti jos pasakojamos istorijos kupinos stebuklo ir gyvenimiškos išminties.

Už vyro kaip už mūro

„Buvau iš šeimos silpniausia, o, va, kiek metų jau gyvenu“, – sako senolė. Ją vaikai erzindami vadindavo: „blogdūše“. Buvo labai liauna ir nevalgi.

Kai būsimas vyras nusprendė ją vesti, kaimynas jį atkalbinėjęs, girdi, nežinąs kokį ligų kalną norįs vesti. „Užtat aš turiu sveikatos“, – atsakęs jos būsimasis vyras Stasys.
Turėjo Irena dar keturias seseris: Oną, Nijolę, Genę, Veroniką, Zofiją, ir brolį Lionginą, gyveno netoli Pajieslio – Purvaičių kaime. Vėliau jau su vyru pasistatė namus Jurgaičiuose. Kai buvo melioracija, kaimai sunyko, žmonės persikraustė.

„Žebgruažiai, Daugėliškai, Mastautai, Sutkūnai, Ąžuolytė, Maconiai“, – senuosius kaimus vardija senolė.

„Gaila mums buvo keltis, tiek vargo namus statant įdėta“, – atsidūsta ji.

Ištekėjo Irena 22 metų. Vyras buvo metais vyresnis. Su vyru ji susipažino šokiuose.

„Nuėjau į šokius, ten buvo mano būsimasis vyras Stasys, tuo metu parvažiavęs atostogų iš kariuomenės. Jisai mane pašokdino, tačiau aš maniau, kad su juo artimesnės draugystės nenoriu. „Tu išvažiuosi, o man geriau su vietos vaikinais pasišokti“, – galvojau.

Netrukus einu pas draugę prašyti, kad padėtų bulves kasti, o ji manęs klausianti, ar pas mane buvo Stasys atėjęs, nes aš jam patikau. Ateinu namo ir randu jį su broliu manęs laukiantį, kadangi ateiti vienam buvo nesmagu. Aš jo visai nepažinau, jis tame krašte nebuvo, pas dėdę augo.

Mane vyras labai sužavėjo pagarba mamai. Atėjęs, jisai iš kišenės išsiėmė kryželį, pabučiavo, ir pasakė: „Čia mamos padovanotas“. Pamaniau, kad čia tai žmogus, kadangi jis taip mamą vertina.

Tada jisai manęs tik atsiklausė, ar gali man laišką parašyti. Ir laiškais mes bendravome visus metus. Jis tarnavo Kaune. Jo mama buvo mirusi, tėvas išgėrinėjo. Kai baigė tarnybą kariuomenėje, galvojau, ką jis dabar darys. O jis man laiške parašė: „Manęs nelauk, aš dar negrįšiu. Manęs namuose niekas nelaukia. Man reikia užsidirbti“. Tada aš jau supratau, kad geras vyras bus. Pas mane jis atvažiavo po pusės metų, pasipuošęs kostiumu. Ir dovanų man batelius atvežė“, – šiltas akimirkas prisimena ponia Irena.

„Čia tavo mamutis“, – taip Irenos vyrą Stasį vadinusi josios mama. Kai Stasys pasitikdavo grįžtančią žmoną, jo šypsena būdavo kupina tokios meilės, tarsi motina sutiktų savo vaiką.

Trys seserys ir trys broliai

„Ilgai man jaunikiai nerūpėjo, tik pašokti smagu buvo“, – sako senoji.

[quote author=“Aut. past.“]Senoji mėgsta vaikščioti basa, o mėsos nevalgo nuo 1971 metų. Ji pastebėjusi, kad labai bloga pasidarydavo, kai mėsos pavalgydavo.[/quote]

„Smagūs buvo šokiai, – prisimena ji, – jeigu vaikinas ir turėjo nusižiūrėjęs mergaitę, galėdavęs ir kitą šokdinti, o savo išrinktąją namo parlydėdavęs. Tačiau šokiuose susiporavę nebuvo. Prieina būrys vaikinų prie merginų būrio ir pašokdinę paleidžia. Visos merginos pašokdavo. O dabar – jeigu nekviečia šokti – liūdna“, – mąsto Irena.
„Sijonais ilgais nevaikščiodavome, tik kad kelius dengtų“, – paklausta apie aprangą prisimena ji.

Ir pasakoja, kaip kartą ją šokdinęs iš tolėliau atvykęs gražuolis ir namo lydėjęs. O ties Šušve bučinio užsimanęs. Ji jam bučinį namuose pažadėjusi. Vos tik saugiai pasiekė namus, skuodė į vidų, duris užrakino ir paliko vaikiną stovėti. Kai vėliau atlaiduose jisai Ireną minioje susiradęs ir ant kojos užmynęs.

Tačiau ji niekam nepasakojusi, kad su juo taip nutiko. „Visos tik ir kalbėjo, koks gražuolis mane šokdino, o man garbė buvo“, – pasakojo Irena.

Vėliau šokiai atsibodo. Jos gyvenime pasirodė Stasys. Mamai jis patikęs, toks geras dukrai buvo, kad mama ir kitoms seserims patarė atidžiau į likusius brolius pažiūrėti… Ir taip dar dvi seserys už Ramanauskų ištekėjo.

Skeveldrų žaizdos

Tačiau ne visoms seserims buvo lemta savo vaikus ant rankų čiūčiuoti. Irena pradeda pasakojimą, persmelktą patirtų karų siaubo šešėlio ir mįslingo lemties nujautimo.
Tai atsitikę Antrojo pasaulinio karo metų vasarą. Irena nuėjusi į Šušvę skalauti. O jos dvylikos metų sesuo karves ganė. „Aš skalauju, o sesuo nuo kalno dainuoja. Jos balselis toks gražus… Ir ašaros man pradėjo byrėti: tiek byra, su vandeniu makaluojasi, ir nežinau ko“. Išskalavusi parėjo neatsigręždama namo, kad seseriai savo ašarų neparodytų, nes pati nesuprato, kas gi čia jai darosi.

Rytojaus dieną su kita seserimi bulves kasė. Tik staiga ją persmelkė šiurpi nuojauta, kad sesuo ilgai negyvens. Tik nežinojo kuri. Ir širdį tiek suspaudė, kad vėl ašaras vos sulaikiusi.

„Po dienos visa šeima jau su mašina kasėme bulves. Sesuo su kita mergaite netoliese karves ganė. Ir staiga atlekia toji mergaitė šaukdama sesers Zofijos vardą: „Zulia, Zulia“… Ir nubėgę visi – Zofija ant minos užlipo… Dar vežė ją arkliais į Baisiogalos karo ligonę. Vežant prie bažnyčios ji, vargšiukė, paprašė sustoti, sakramentus priėmė. Ligoninėje ją operavę, tačiau sesuo kitą dieną mirusi.

„Kiek tėvams reikėjo išgyventi…“ – netekties siaubą prisimena Irena.

Paskutinis noras – pamatyti tekančią saulę

Paklausta apie karo ir pokario metus, Irena ištaria: „Baisūs tai buvo laikai“. Kiekvieną dieną išgirsdavo, kad ir vėl kažką nušovė.

Kartą buvo apsupę ir Irenos tėvų namus. „Buvo labai baisu. Įėjo, aš kitame kambaryje su seserimi miegojau. Prabudau, kai atėjūnas, vilkintis uniformą su lietuviškais ženkleliais, per veidą perbraukė. „Ji namuose, – pasakė ir pridūrė: „Nebėkite, mes tik du nušausime“. Aš ir mano brolis dirbome valdžioje. Raginau žmones prievoles pristatyti. Badas, žmonės nieko neturi, ir popierių aš vis nepriduodu… Pamaniau, kad mudviejų su broliu atėjo nušauti. Galvojau, per langą šoksiu, vis bus ne taip baisu man mirti.

Širdis taip daužėsi, atrodo, kad per gerklę iššoks. Išbuvo nekviesti svečiai ligi ryto ir liepė pro langą žiūrėti, ar neateina daugiau pastiprinimo. O aš iš baimės ir žodžio negalėjau ištarti. Tik saulutę norėjau paskutinė sykį pamatyti…“ – dar ir šiandien sunkiai renka žodžius senoji.

Tačiau iš tiesų tai ne miškiniai, o šnipai buvo. Jie Irenos tėvų namuose tardymą surengę. Atsivedę miškinių tėvą, jį visą naktį surišę laikė ir kvotė apie jo sūnus, į mišką išėjusius.

„O miškiniai nieko žmonėms nedarė. Kartą ankstyvą pavasarį ėjau pas tetą. Reikėjo pereiti Šušvę. Ledas upę dar dengė, bet vanduo jį jau vietomis sėmė. Pasiėmiau pagalį, kad galėčiau ledą badyti ir į skylę neįlįsčiau. Perėjau per Šušvę – ogi pilnas miškas miškinių. Aš į kalną – jie nuo kalno. Jie man – „labas vakaras“. Aš jiems – „labas vakaras“. Taip ir prasilenkdavome“, – apie įtampos kupiną pokario kasdienybę pasakojo Irena.

Krauju permirkusi žemė

Irenos atmintyje – ne viena istorija, liudijanti žmogiškos prigimties tamsiausias puses.

Ji pasakoja apie Pajieslio kunigo Jono Valentinavičiaus (1870–1945) dramą.

Kunigo turtų nepasidalijusios moterys: kunigo šeimininkė, kuri ūkį prižiūrėjusi, ir pas kunigą atsikėlusi jo sesuo su dukromis. Tuomet jaunoji šeimininkė pasitarė su kaimo senbuve ir toji suradusi žmones, kurie išžudė kunigo sesers šeimą. „Mes tik pagąsdinti norėjome“, – vėliau ramybės neradusios jos.

Nuojautos

„Aš labai gyvenime bijau nuojautų, – priduria Irena. – Nes tos nuojautos nebūna geros“.

Kitas nujautimas aplankęs dėl sūnaus Eugenijaus likimo. Ruošė jį vakarienę Meironiškyje dirbusiam vyrui ir sūnui, ir staiga ją siaubas apėmė: „Kas bus, kas bus“, – tik vaitoju“, –prisimena senoji. Po keturių dienų mirė jos sūnus, o vyrą infarktas ištiko. Laimei, vyro likimas iš jos tada neatėmęs.

„Eugenijus buvo labai sąžiningas, jautrus ir teisingas, o jam reikėjo fronte, Afganistane, būti“, – kiek patylėjusi apie sūnų prabyla Irena.

„Aš taip džiaugiausi, kad sūnus Rusijoje tarnauja, nemaniau, kad jisai ten… Kartą pas mane užėjęs kaimynas pasakė, kad gyvo sūnaus nebesulauksiu, o jei sulauksiu gyvo, tai nesveiko. Taip ir buvo. Sugrįžo Eugenijus, net nenusirengęs atsisėdo ir nė žodžio nesakė. Visą mėnesį jis toks buvo: nusisukęs pro langą žiūrėjo, radijo klausė.

Jau negalvojau, kad ir kokį darbą dirbs.

„Mama, kaip keista, – sakydavo sūnus. – Čia žmogus yra, čia jau įsakymas gabaliukuose ieškoti. Aš ir dantį auksinį lavonų krūvoje radau…“

„Gyvenimas taip greitai prabėgo. Lieka tik prisiminimai“, – atsidūsta senolė.

„O aš vis tiek tarp jų sėdžiu“

Irena pralinksmėja, pasakodama, kaip sūnus į komjaunimą nestojo.

„Nebuvo jis komjaunuoliu, ir mūsų su tėvu prašė nesikišti, pats išsiginsiąs. Tėvas šv. Kalėdų sūnui į kariuomenę nusiuntė atvirutę ir plotkelę. O plotkelė nesulūžo. Kalbina Eugenėlį kariuomenėje stoti į komjaunimą, o sūnus jiems atvirutę parodė. Jie vis tiek kalbina jį stoti. Parodė plotkelę, jie griebė. O jis sakąs, kad jiems negalima čiupinėti. „A, jis nuo Baltijos“, – pasakė ir daugiau nekalbino. Bet kur pavojingiausi postai, ten visuomet jį statė. „Aš jiems sakiau, statykit komjaunuolius, kuriais pasitikite“, – sūnaus pasakojimą prisimena senoji.

Komjaunuoliu nebuvo ir jos vyras. Stasys dirbo statybų vadovu, buvo visų gerbiamas ir mylimas.

„Į susirinkimus atvažiuodavo aukšto rango komunistai. Tai vyras, kaip sąžiningas kolūkio darbuotojas ir geras statybų vadovas, visada su jais sėdėdavo. Partijos sekretorius sako, kad jam labai netinka būti „neparteinu“. O vyras vis tiek drauge su jais sėdėdavęs“, – šypsosi senolė.

Stasys vengdavęs alkoholio. „Tai jisai ir savo statybininkus nuo gėrimo sugebėjo atgrasyti“, – prisiminė moteris.

„Dabar ir taip apmažo ieškančių buteliuko nuo ryto, pažanga matyti. Liko tik vienas kitas. O pirma visi gerdavo – darbininkai nuolatos girti būdavo. O dar anksčiau, Lietuvos laikais, tai kaime tik vienas girtuoklis buvo, jį praminė „Zubriku“. Girtų anuomet nesutikdavai“, –pasakoja Irena.

Pusę amžiaus – be mėsos

Senoji mėgsta vaikščioti basa, o mėsos nevalgo nuo 1971 metų. Ji pastebėjusi, kad labai bloga pasidarydavo, kai mėsos pavalgydavo. „Galėjai iš karto greitąją kviesti“, – porina.

„Ir lašinukų nevalgote?“ – teiraujuosi.

„Taigi lašinys – mėsa“, – pykteli senolė. „Dabar nei žuvies, nei silkės nevalgau“, – priduria. „Aš pati sau šeimininkė, pasidarau ir skaniai pavalgau“.

„Skaičiau, o ir per televizorių teko išgirsti, kad žudomo gyvulio patiriamas stresas pereina žmogui“, – paaiškina. „Štai, „krišnos“ (taip senolė vadina į Pajieslį atsikėlusius krišnaizmo išpažinėjus) ir be mėsos gražiai atrodo ir sotūs“.

„Tačiau, – senosios veidu nuslenka susirūpinimo šešėlis, – kaip sakoma, Kristus yra pats paskutinis, Krišna buvo prieš Kristų, o jie tame ir pasiliko“.

Tačiau pabrėžia, kad patinka jai „krišnos“, ji sutaria su jais ir nesipyksta.

Kol dirba, tol gyvena

Paklausta, ar niekada nenorėjo į miestą persikelti, Irena sako, kad jeigu gyvenimas nesugebėjęs jos iš kaimo išvilioti, tai jau niekam to padaryti nepavyksią.

„Seniau ir mieste buvo darbą sunku susirasti, o kaip ten be darbo gyventi. Man gamta patinka, o mieste – nuobodu“, – konstatuoja.

Paklausta, ar nesijaučia vieniša, atšauna: „Ligi šiolei – niekada“. Ją nuolatos lanko dukra Genovaitė su vyru. Gražiuose, kukliuose ir švariuose namuose senolė tvarkosi pati. „Kol dirbu, tol gyvenu“, – sako.

Jos anūkės Edita ir Kristina gyvena Vokietijoje, tačiau grįžusios į Lietuvą, visada lietuviškai šneka, nes čia Lietuvos žemė. Sulaukusi ponia Irena ir jau dviejų proanūkių Milenos ir Aidos.

„Ar bus dar Lietuva po šimto metų?“ – atsisveikindama klausiu.

„O kaipgi, turi būti“, – atsako. O jos atmintyje – dar daug istorijų, margų, kaip pats žmogaus gyvenimas.