Ar gyvūnų daugintojų skandalas kažko mus išmokė?

Dar praėjusių metų rudenį per visą Lietuvą nuvilnijęs gyvūnų gelbėjimo skandalas šiandien įgauna naują reikšmę. Tada tai buvo pilietiškų žmonių akcija, kurios metu valdininkams buvo kone per jėgą atmerktos akys – parodyta, kokiomis sąlygomis jų panosėje buvo laikomi, dauginami ir net oficialiai veisiami gyvūnai.

Baisiomis sąlygomis Jonavoje šunelius laikiusi daugintoja ir, paradoksalu, veisėja, savo ašaromis įtikino teisėjus – šunis nuspręsta jai grąžinti.

Tačiau nebūtina žvalgytis į kitus rajonus – ir savame krašte turime pakankamai spręstinų dalykų. Vien atsidarius skelbimų puslapius galima rasti ne vieną neva veislinį gyvūną, parduodamą be dokumentų, nors oficialiai tokio tipo veiklą mūsų rajone vykdo vos 14 asmenų.

Įteisintas dauginimas?

Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus sąraše, pasirinkus gyvūnų veisimo skiltį, galima rasti keistų dalykų.

Pradedant tuo, kad apie kai kuriuos veisėjus pateikta pilna informacija – ką veisia, koks veislyno pavadinimas, kiek augintinių turi. Tuo tarpu apie kai kuriuos kitus veisėjus nepateikta jokios informacijos, išskyrus vardą, pavardę ir miestą.

Dar įdomesnis dalykas tas, kad VMVT oficialiai yra įteisinusi gyvūnų dauginimą – t.y. kai pasipelnymo tikslais kergiami ne veisliniai gyvūnai, o jų mišrūnai.

Tokiems gyvūnams nesuteikiami kilmės dokumentai, jų veiklos neprižiūri felinologų ar kinologų draugijos.

Tarkime, sąraše galima rasti dar 2014 metais VMVT užregistruotą bengalų ir sfinksų veislės mišrūnų veisimo veiklą vykdantį asmenį, arba žmogų, kuris tiesiog trumpai drūtai „veisia šunis“. Kėdainiuose nuo 2016 metų buvo registruota neveislinių kačių veisimo veikla, tiesa, dabar ji iš sąrašo panaikinta.

Gyvūnų išnaudotojai net nesiregistruotų?

Seimo narės Morgana Danielė ir Ieva Pakarklytė sako, kad esminė problema kol kas yra faktas, kad žmonėms vis dar labai patraukliai skamba „veislinis gyvūnas be dokumentų“. Kol bus paklausa, bus ir pasiūla, o jei net ir tariamai veislinius gyvūnus kergiantis asmuo priregistruoja savo veiklą VMVT, tai nėra pats blogiausias variantas iš visų galimų.

„Neveislinių kačių dauginimas yra labai nerekomenduotinas dalykas, nes neveislinių gyvūnų problema Lietuvoje yra ir taip labai didelė.

Tačiau, jei visgi yra tokių mišrūnų paklausa, o ją tenkinantys neveislinių gyvūnų veisėjai laikosi visų nustatytų veisimo reikalavimų: užtikrina gyvūnų gerovę, sveikatą, tinkamas sąlygas, jų sužymėjimą iki pardavimo ir kitus reikalavimus, geriau nestumti šios prekybos į visiškai nelegalią ir nereguliuojamą rinką“, – sako M. Danielė.

„Užsiregistruoti VMVT sistemoje išties gali bet kas – tiek atsakingi veisėjai, tiek daugintojai.  Čia iškyla dvi šio reguliavimo pusės.

Viena vertus, registruotus veisėjus VMVT turi teisę patikrinti. Jei registre šios informacijos nebus, VMVT neturės teisės patikrinti jų vykdomos veiklos, net ir policija negalės patekti į patalpas, nebent gyvūnui grėstų žūtis, ką yra sunku įrodyti.

Tačiau svarbu pabrėžti ir tai, kad jei gyvūnų be dokumentų niekas nepirktų, tokie gyvūnai ir nebūtų dauginami. Populiarių veislių dauginimas yra pelningas verslas“, – antrina I. Pakarklytė.

Ar pelningiau veisti, ar dauginti – klausimas neturėtų kilti. Jei norint veisti gyvūnus su dokumentais reikalinga dalyvauti parodose, daryti brangius tyrimus, mokėti draugijos nario mokestį, tai dauginant gyvūnus visos išlaidos – maistas, mikroschema ir skiepai.

Susitaupo išties nemenka sumelė, bet teisinis reglamentavimas tą sumelę sutaupyti leidžia. Galima sakyti, kad tarp veisėjo ir daugintojo iš esmės tėra moralinė praraja.

[quote author=“Aut. past.“]Valstybės akyse legaliai kergti ir pardavinėti gyvūnus gali bet kas. Ar veislinius, ar mišrūnus, ar kiemsargius – nesvarbu, svarbu tik tokią veiklą užregistruoti VMVT.[/quote]

Vieni kitų nekontroliuoja

Jei asmuo nori veisti šunis ar katinus, turi ne tik apie tokią veiklą nurodyti VMVT, bet ir mokėti mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai bei būti felinologų ar kinologų draugijos nariu. Tik šios visuomeninės organizacijos gali užtikrinti, kad veisiami gyvūnai išties yra veisliniai: t.y. jie išduoda dokumentus, su jais reikia derinti planuojamas vadas, atsiskaityti dėl veisiamų gyvūnų sveikatos, dalyvauti parodose ir pan.

Bėda ta, kad VMVT ir kinologai ar felinologai bendrauja tarsi tik iš mandagumo, o taisyklės viena kitos ne tik nepapildo, bet kartais ir kertasi.

Pavyzdžiui, felinologų draugijoje nėra reikalavimo atlikti parduodamų katinukų sveikatos tyrimus, bet reikia atlikti kergiamų gyvūnų sveikatos tyrimus.

Tuo tarpu VMVT reikalauja užtikrinti, kad kergiami gyvūnai neturėtų „akivaizdžiai matomų genetinių ligų“, o veisėjas turi užtikrinti, kad „parduodamas gyvūnas bus kliniškai sveikas“.

VMVT Kauno departamento patarėjas Linijus Valiuška teigė, kad VMVT nei felinologų, nei kinologų organizacijos nėra pavaldžios.

„Su jomis yra bendradarbiaujama ruošiant, platinant, skleidžiant bei aiškinant informaciją visuomenei, organizuojant mokymus apie šunų sveikatą ir gerovę laikymo, veisimo, prekybos ar renginių metu, be to, keičiamasi nuomonėmis ir pastabomis dėl atitinkamų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų įgyvendinimo bei tobulinimo“, – sakė specialistas.

Lemia nesutarimus

Tokie nekonkretūs, interpretacijoms plisti leidžiantys gyvūnų veisimo ir pardavimo aprašai dažnai tampa tuo visos veisimo sistemos Achilo kulnu, kuris lemia kivirčus tarp veisėjų, ir ligotus gyvūnus nusipirkusių pirkėjų.

Viena vertus, veisėjas tarsi turi prievolę kergti ir parduoti tik sveikus gyvūnus. Kita vertus, pirkėjo ir pardavėjo santykius, nusipirkus gyvūną, apibrėžia pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje neretai nurodomas labai trumpas terminas, per kurį pirkėjas, patikrinęs gyvūno sveikatą, gali jį grąžinti ir atgauti pinigus.

Neretai iš veislyno pirkdamas gyvūną asmuo turi didesnį pasitikėjimo paketą, galvodamas, kad veislyno veiklą kontroliuoja tiek felinologų ar kinologų draugijos, tiek VMVT. Galima tik pagalvoti, koks nusivylimas sistema atsiranda, bei koks šešėlis krenta ant visų veislynų, jei asmuo nusiperka sergantį augintinį.

Būtent taip nutiko ir Kėdainiuose veikiančiam veislynui – jau po ilgo sutartyje numatyto laiko termino atradus, kad pirktas kačiukas turi nepagydomą kačių imunodeficito virusą, kilo tiek moralinis, tiek teisinis klausimas, kaip spręsti šią problemą.

Viena vertus, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas terminas, per kurį pirkėjas gali išsamiai patikrinti gyvūno sveikatą, jau seniausiai praėjęs ir teisiškai veislynas nebeturi jokios pareigos spręsti susidariusią situaciją. Juo labiau kad po tiek laiko išsiaiškinti, kur iš tiesų kačiukas pasigavo virusą – ar veislyne, ar jau pirkėjo namuose – yra tiesiog neįmanoma.

Kita vertus, veisėjas neužtikrino nei felinologų draugijos, nei VMVT reikalavimo kergti ir parduoti tik sveikus katinus – tai paaiškėjo, kai Kėdainių VMVT, sulaukusi pirkėjų skundų, patikrino veislyną ir rado jame katiną ir katę, kurie turi kačių imunodeficito virusą.

VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėja Kristina Stakytė „Rinkos aikštę“ informavo, kad veislyno kačių gyvenimo sąlygos yra geros.

Veislynas kaltės dėl ligotų kačių ir parduotų galimai sergančių katinėlių nesikrato, tačiau ne su visais pirkėjais pavyko situaciją išspręsti.

Gyvūnus veisti gali bet kas

Valstybės akyse legaliai kergti ir pardavinėti gyvūnus gali bet kas. Ar veislinius, ar mišrūnus, ar kiemsargius – nesvarbu, svarbu tik tokią veiklą užregistruoti VMVT.

Kaip sako Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ vadovė Jurgita Gustaitienė, LR teisės aktuose žioji spraga, kuri lemia faktą, kad teisiškai taip ir neaišku, kuo veisėjas skiriasi nuo daugintojo.

„Norint tiksliai atsakyti į šį klausimą reikėtų pasiremti LR teisės aktais, tačiau juose šiuo klausimu yra spraga ir iš viso nėra aišku, kas yra veisėjas, o kas yra daugintojas.

Daugelyje mūsų šalies teisės aktų gyvūnas yra prilyginamas materialiam turtui t.y. daiktui, priklausančiam nuosavybės teise, nors LR Gyvūnų globos ir gerovės įstatyme gyvūnas yra įvardintas kaip jusli būtybė.

Jeigu mes kalbame apie kačių ar kitų gyvūnų veisimą LFD „Bubastė“ vienareikšmiškai pasisako už veisimą pagal taisykles ir tik su kilmės dokumentais.

Jeigu klausiate, ar kilmės dokumentai užtikrina gyvūnų gerovę, tai vienareikšmiškai galime atsakyti, jog ne. Vien tik kilmės dokumentas gyvūnų gerovės savaime negarantuoja. Visur galima rasti nesąžiningų žmonių, tačiau veisiantys su kilmės dokumentais yra kontroliuojami ir anksčiau ar vėliau jų apgaulė yra išaiškinama ir nutraukiama.

Veisiančiųjų be kilmės dokumentų niekas nekontroliuoja“, – sako J. Gustaitienė.

Į felinologų draugiją įstoti ir kergti katinus iš esmės gali bet kas. Pakanka turėti pinigų nario mokesčiui, parodoms, aišku – gyvūno su kilmės dokumentais, skirto veisimui, įsigijimui.

Nėra jokio gebėjimų, žinių testo, jokio kvalifikacijos, žinių tikrinimo – žodžiu, imi ir veisi.

J. Gustaitienė teigia, kad „Bubastė“ nariams teikia visą reikalingą informaciją visais įmanomais būdais, su partneriais organizuojami seminarai ir mokymai. Veisėjai kviečiami dalyvauti ir tarptautiniuose seminaruose, o žinių įgyti galima ir dalyvaujant parodose.

Seimo narė M. Danielė pastebėjo, kad papildomi reikalavimai veisėjui būtų neblogas startas, vis dėlto daugintojams jie įtakos neturėtų.

„Manau, kad tokie apribojimai atgrasytų dalį iš gyvūnų pralobti siekiančių daugintojų, tačiau neišspręstų nelegalių daugyklų klausimo ar tvarkų, skirtų veisėjams, nesilaikymo po kursų baigimo, jau įgyvendinant veisimo veiklą.

Kitaip tariant, įstatymai yra kuriami tiems, kas jų laikosi, tačiau nesilaikantieji išliks problema tol, kol reguliuojančios tarnybos neįgyvendins tinkamos kontrolės mechanizmų, reguliarių ir atsakingų patikrų šios veiklos vykdytojams“, – sako parlamentarė.

[quote author=“J. Gustaitienė“]Daugelyje mūsų šalies teisės aktų gyvūnas yra prilyginamas materialiam turtui t. y. daiktui, priklausančiam nuosavybės teise, nors LR Gyvūnų globos ir gerovės įstatyme gyvūnas yra įvardintas kaip jusli būtybė.[/quote]

Turėtų peržiūrėti prioritetus

Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad į gautus skundus Kėdainių VMVT reagavo operatyviai ir iš esmės, nustatė pažeidimus bei apie tai operatyviai informavo žiniasklaidą. Tai duoda vilčių, kad visgi iš daugintojų skandalo pasimokyta buvo.

„Visų pirma, turėtų būti peržiūrėti VMVT prioritetai – kol augintinių gerovė ir saugumas netaps vienu iš pagrindinių įstaigos tikslų, tol esminių pokyčių nepamatysime.

Turėtų būti nusimatyti aiškūs operatyvaus reagavimo, prevencinio darbo ir pranešimų apie gyvūnų nepriežiūrą nagrinėjimo algoritmai. Prevencinis ir operatyvinis darbas yra būtinas tikrinant viešai prieinamą informaciją.

Pirma, privaloma vykstančių į gyvūnų gerovės patikras inspektorių rotacija ir/arba patikrų vykdymas ne pagal inspektoriui priskirtą teritoriją.

Antra, VMVT įprastai dirba darbo dienomis, įprastu viešųjų įstaigų darbo laiku. Tačiau pažeidimai įvyksta ne tik nuo 8 iki 17 val., bet ir vakarais, savaitgaliais, todėl siūlytina įvesti budėjimus ne tik įprastomis biurokratinėmis darbo valandomis, bet ir vakarais bei savaitgaliais.

Trečia, reikalingos sistemiškos ir kokybiškai vykdomos gyvūnų augintinių veisėjų patikros. VMVT duomenų bazėje yra prisiregistravę daugiau nei 1 000 gyvūnų augintinių veisėjų (realybėje – tai daugiau nei 1 000 veisėjų IR daugintojų, jų netgi gerokai daugiau). Būtina sistemiškai tikrinti šiuos užsiregistravusius gyvūnų augintinių veisėjus, kaip jie laikosi gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų; atkreipiant dėmesį ir į tai, ką veisėjas yra nurodęs registracijoje ir kiek ši informacija atitinka patikros metu matomą faktinę situaciją.

Ketvirta, būtina įtraukti gyvūnų gerovės organizacijas, tiek ieškant naujų efektyvesnių reguliavimo mechanizmų, tiek juos įgyvendinant. Gyvūnų gerovės organizacijos turėtų būti pasitelkiamos atliekant patikrinimus“, – sako parlamentarė I. Pakarklytė.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento I skyriaus vedėja Irena GASIŪNIENĖ:

„Gyventojas, norėdamas verstis veislinių naminių gyvūnų auginimu, mokesčių inspekcijoje gali įsigyti verslo liudijimą „Veislinių naminių gyvūnėlių auginimas“, įregistruoti individualią veiklą pagal pažymą arba steigti įmonę.

Asmenys, kurie įsigyja verslo liudijimą, iš karto sumoka fiksuotą gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) sumą, kurią nustato savivaldybė.

Gyventojui, vykdančiam individualią veiklą pagal pažymą, taikomas GPM tarifas priklauso nuo jo gautų apmokestinamųjų pajamų – nesiekiant 20 tūkst. eurų, taikomas 5 proc. GPM tarifas; 20–35 tūkst. eurų – siekia 5–15 proc.; daugiau, kaip 35 tūkst. eurų –15 proc. GPM tarifas“.