Kaip nežinoti, kas yra ligoninė

Gyvenant mažame mieste, reikia rinktis saugias profesijas. Buhalteris Paulius, verslininkas Martynas, bibliotekininkė Agnė, kirpėja Žaneta – kokią nors iš tokių, kad prisistačius žmonėms, šiems daugiau nekiltų jokių klausimų. O jei susipažįstate su žmogumi, kuris jums sako: „Aš Dalia Vengrytė, gongų meistrė“? Klausimų kaipmat kyla ne vienas, ne du, o tiek, kad pakanka visam interviu, kaip man ir nutiko.

Dalia surizikavo, ir dabar tiek jos vedamos jogos treniruotės, tiek gongų sesijos populiarios ir Kėdainiuose, ir kituose miestuose. Daryti tai, ką nori, nėra paprasta. Dalia pasidalijo, kaip tai pavyko jai, ir jeigu jos istorija šią šeštadienio popietę įkvėps bent vieną emigrantą grįžti iš Anglijos fabriko, bent vieną kūrėją parašyti savo pirmąjį romaną, ir bent vieną namų šeimininkę pradėti tą trokštamą rankų darbo megztinių verslą, aš irgi būsiu laiminga.

Pasiklausė širdies ir išgirdo gongus

Dalia sako, jog visą gyvenimą buvo ieškotoja, tačiau ne tyrinėtoja – savo pašaukimo ieškojo vaikščiodama kitų išmindžiotais takeliais tarp kuo įprasčiausių profesijų: padavėja, administratorė, nekilnojamojo turto agentė. Vis dėlto nuolat lydėjo jausmas, kad dirba ji tik todėl, kad taip reikia, nes nė vienas darbas taip ir nebuvo įdomus.

Atrodytų, kas čia tokio, gal Dalia tiesiog tinginė? Juk dauguma žmonių taip ir nugyvena visą gyvenimą prakeikdami pirmadienius ir laimindami penktadienius. Tačiau kalbantis ima aiškėti, kad labiau tinginiauja būtent tie atsidavę darbininkai. Pašaukimo paieškoms ir pokyčiams jie nebeturi energijos – juk iššvaisto ją kasdien uoliai darydami tai, ko nemėgsta.

– Žmonės dažnai nori ką nors keisti tik tuomet, kai užklumpa kokia nors kritinė situacija – liga, nelaimė. Kaip būtų gerai, jei gyvenimas prieš juos neturėtų imtis tokių radikalių priemonių! Bet iki tol galime perskaityti krūvas knygų, išgirsti šimtus patarimų, tačiau kol nejausime stipraus poreikio, nieko ir nedarysime.

Man nutiko panašiai. Dirbdama vien dėl atlyginimo jaučiausi labai nelaiminga, galų gale atsidūriau visiškoje emocinėje duobėje, kai, rodos, blogiau būti jau nebegali, vadinasi, turi būti geriau. Nusprendžiau, kad nuo dabar įsiklausysiu į save ir darysiu tai, ką noriu. Nuo tada iš naujo atradau aerobiką – šia sporto šaka užsiiminėjau jau nuo paauglystės, ir tai man visada patiko, tad tapau aerobikos trenere.

Nuo to laiko viskas pradėjo po truputį keistis. Iš pradžių mano veikla man atrodė be galo įdomi, nespėjau lakstyti po visus vykstančius seminarus, nes atrodė, kad vis kažką naujo galima atrasti. Tačiau vėliau pamačiau, jog yra priešingai – kad viskas kartojasi. Kad yra tam tikri baziniai žingsniai, kad tam tikrai raumenų grupei reikalingi tam tikri pratimai, galima juos kaitalioti, bet ne išrasti naujus. Taigi, per treniruotę pašoki, kurį laiką smagu, bet tik tiek.

Tad susidomėjau joga, kur plačiau kalbama apie žmogų – ne tik jo raumenyno lavinimą, bet ir dvasinį pasaulį. Aerobikos visiškai neatsisakiau, kūno dizainas – puikus užsiėmimas ir labai geras startas, savo kūnu ir išore reikia rūpintis, visgi tai vienintelė vieta, kur gyvename visą savo gyvenimą. Bet svarbu tuo neapsiriboti ir nepamiršti, kad mūsų vidinis pasaulis yra dar sudėtingesnis ir reikalauja ne ką mažesnio dėmesio.

– O kaip jūsų veiklų sąraše atsirado bene egzotiškiausias užsiėmimas – grojimas gongais?

– Kai pradėjau praktikuoti jogą, vis tiek jutau kažkokį trūkumą. Man buvo sunku paleisti įtampą vien tik darant jogos pratimus. Teko ieškoti papildomų metodų. Buvau viskam atvira ir išbandžiau spalvų terapiją piešdama fraktalus ir mandalas, susipažinau su įvairiausiais lektoriais, organizavau stovyklas. Kažkuriuo metu taip eksperimentuodama atradau gongus ir įsigijau savo pirmąjį dubenėlį. Tai toks tarsi mažas gongas, kadangi tikrą didelį gongą įpirkti gali ne visi, čia tokia visiems prieinama alternatyva. O panaudoti galima įvairiai – grojant tuščiu dubenėliu išgaunami vieni garsai, apvertus dubenėlį – kiti, pripylus vandens – dar kitokie įdomūs skambesiai. Grodami gongai skleidžia vibracijas, kurios ir suteikia atpalaiduojamąjį efektą. Tad dubenėlį dar galima dėti ant kūno ir daryti terapinį masažą, vibracijos įsiskverbia labai giliai į ląsteles.

Vampyrai, nuo kurių nesaugo česnakas

– Koks konkrečiai yra muzikinės gongų sesijos tikslas, ar tik atsipalaiduoti? Daug kas pasakys, kad tuomet paprasčiau būtų išgerti taurę vyno.

– Tai ne šiaip atsipalaidavimas, o vidinės energetikos atkūrimas. Penkerius metus mokiausi kinų medicinos mokykloje, ir ten daug sužinojau apie meridianų sistemą. Gilindamasi į jogą, studijavau čakrų sistemą. Taigi, visi Rytų mokslai kiek skirtingu kampu, bet vis tik kalba iš esmės apie tą patį – kad kiekvienas žmogus turi savo vidinę energetiką. Paminėjai vyną – tokie dalykai, kaip alkoholis, nikotinas, taip pat nuolatinis stresas energiją tik eikvoja, o juk tai daugelio žmonių kasdienybė. Dar pasitaiko energetinių vampyrų. Prarastą energiją reikia kaip nors atkurti, ir gongų sesijos – vienas iš būdų.

– Kas vis dėlto tie energetiniai vampyrai? Kaip juos atpažinti?

– Visi jų turime savo pažįstamų rate, ir labai liūdna, jei tai koks nors artimas žmogus. Didžioji dalis energiją iš kitų siurbia nesąmoningai. Tai tie, kurie pasakoja apie savo bėdas. Turbūt teko pažinti tokių žmonių, kurie, susitikus ar susiskambinus vien verkia, niurzga, skundžiasi, bet nieko keisti nenori. Jie „pasimaitina“ kitų energija sulaukdami užuojautos, palaikymo, savo ruožtu jų pašnekovai jaučiasi išsekę. Kita energetinių vampyrų kategorija – konfliktuotojai. Šie žmonės nuolat provokuoja ir nervina kitus, kol kažkas pratrūksta ir išlieja visą savo energiją pykčio pavidalu energetiniam vampyrui. Ir yra trečioji kategorija, nors mažuma, bet visgi egzistuoja grupė žmonių, labai gerai išmanančių energetines struktūras ir gebančių sąmoningai savintis iš kitų jų energiją.

– Nenorėčiau, kad iš manęs kas nors siurbtų mano energiją prieš mano valią. Kaip tokius žmones atpažinti ir kaip apsisaugoti?

– Dažniausiai po pokalbio su tokiu žmogumi jautiesi išsekęs, pavargęs, gali net atsirasti įvairių fizinių sutrikimų, pavyzdžiui, įsiskaudėti galvą. Jei pastebi, kad pabuvus su tuo žmogumi taip nutiko ir kitus kartus, vadinasi, turi reikalų su energetiniu vampyru. Ir tuomet jau tau spręsti, ar atsargiai bendrauti su tuo žmogumi neįsitraukiant į jo žaidimus, ar visai nutraukti tą ryšį.

[quote author=“Dalia Vengrytė“]Grodami gongai skleidžia vibracijas, kurios ir suteikia atpalaiduojamąjį efektą. Tad dubenėlį dar galima dėti ant kūno ir daryti terapinį masažą, vibracijos įsiskverbia labai giliai į ląsteles.[/quote]

Dalyvausite maudynėse gonge? Apsirenkite!

– Sakykime, žmogus nusprendžia atkurti savo energiją ir ateiti į gongų muzikos terapiją. Kaip toks ritualas vyksta?

– Yra keletas variantų. Tai gali būti maudynės gonguose, sesija trunka iki valandos. Dar būna gongų naktis – Gong Pudža, trunkanti septynias su puse valandos, t. y. visą naktį. Tada susirenka keletas gongų meistrų ir groja pasikeisdami, o žmonės miega. Lyginant su maudynėmis gonge, grojama tyliai, tai tarsi gongų lopšinė. Ir yra įvairių asmeninių sesijų, kai vienoje gongo pusėje – gongo meistras, o kitoje – tas, kuriam atliekama terapija, tokios sesijos paprastai trunka ne ilgiau kaip vienuolika minučių.

– O ką žmonėms reikia daryti?

– Tiesiog gulėti ir atsipalaiduoti. Tiesa, labai svarbu, kad būtų šilta ir patogu, bet pastebėjau, kad žmonės dažnai praklauso šitą dalyką. Perspėjame, kad šiltai apsirengtų, pasiimtų miegmaišius, bet pirmą kartą į sesiją ateinantys žmonės dažniausiai atkakliai tvirtina, kad jiems nešalta. Kai pajunta, kokie įdomūs dalykai vyksta kūne maudynių gonge metu ir kad iš tiesų darosi šalta, kitąsyk priminti nebereikia (šypsosi).

Kai po sesijos norintys pasidalija išgyvenimais, paaiškėja, kad jų būta kiekvienam skirtingų, kiekvieno dalyvio patirtis unikali. Vieni pradeda matyti vaizdinius, kiti jaučia pojūčius. Vieniems sukyla emocijos, norisi verkti, kiti jaučia baimę. Dar kiti skrajoja kažkur padebesiais, mato jūrą, kalnus.

– Kokia viso to esmė?

– Gyvenime mes nuolat kaupiame ir sandėliuojame savyje įvairiausias nuoskaudas. Tai kenkia mūsų vidinei energetikai, slopina ją, ir galiausiai prikaupę daug emocinių skaudulių, atoveiksmio sulaukiame išorėje. Na, pavyzdžiui, prasideda kokia nors lėtinė liga. Todėl, jei nesame pakankamai stiprūs sąmoningai išmesti visas dvasines šiukšles, reikia išsivalyti kažkokiais kitokiais būdais, ar tai būtų maudynės gonge, ar dar kokia nors praktika.

O tie vaizdiniai ir pojūčiai, apie kuriuos dabar pasakoju, nors ir atrodo padriki, bet galiausiai iš jų, jei ne per vieną, tai per keletą sesijų tarsi susidėlioja dėlionė, ir žmogus randa atsakymus į svarbius klausimus, atranda savo kelią.

Skeptikų rykštės

Jei šį straipsnį vis dar skaito skeptikai, Dalios pasakojimas apie kalnų ir jūros vizijas jiems turėtų būti toks pats gardus, kaip luitas šokoladinio torto su grietinėle. Bet Dalia, išgirdusi apie galimą kritiką, tik šypsosi ir sako, kad visokių yra, visokių ir reikia.

[quote author=“Dalia Vengrytė“]Netradicinė medicina galėtų būti dažniau taikoma kaip ligų prevencija. Kaip įrankis išvalyti susikaupusiam negatyvui, kuris mus ir sargdina.[/quote]

– Atleiskite už tokį klausimą, bet, kai pradėjote užsiėmėte tokia netradicine praktika, ar neatsirado skeptikų, sukiojančių pirštą prie smilkinio?

– Tai net ir dabar tokių dalykų būna, tai visada mane lydi. Ką čia gongai – vien jau kai pradėjau Kėdainiuose vesti jogą, kai kurios moterys nesakydavo vyrams, kad eina į jogą, sakydavo – į aerobiką. Juk aerobika – tradiciška, viskas aišku, apie tai kalba mokslas ir kūno kultūros teorija, o joga – jau kažkas naujo, ne viską joje galima paaiškinti logika. Kėdainiai visgi – mažas miestas, kur visi vieni kitus pažįsta, ir žinojau netgi žmonių, važiuojančių praktikuoti jogos į Kauną, kad nesužinotų jų draugai ar kaimynai. Mes labai priklausomi nuo aplinkinių nuomonės.

Kadangi visada bus skeptikų, mane tarp kai kurių žmonių turbūt visada ir lydės keista reputacija. Paskutinis atvejis buvo visai neseniai, vasarą. Viena moteris važiavo iš Vilniaus su visa kompanija, kad atšvęstų savo gimtadienį būtent šitaip, maudynėse gonge. Jos vyras mielai būtų neįsipainiojęs į tokią avantiūrą, bet juk žmonos gimtadienis – nebuvo kur dėtis. Bet atvykęs jis mus griežtai užsipuolė, liepė parodyti, kur neva esame paslėpę aparatūrą, bandė įrodyti, kad užsiimame kažkokiom nesąmonėm ir apgaudinėjame žmones. Ir išvažiavo jis su tuo įsitikinimu, kad čia viskas buvo netikra ir tiesiog grojo įrašas.

Anksčiau reaguodavau į tokius dalykus skaudžiai, bandydavau ieškoti teisybės, kovoti. Bet vėliau pagalvojau, kad pati esu užtikrinta savimi, tuo, ką veikiu, tai gal tiesiog leisti žmonėms būti tokiems, kokie jie yra, nemėginti jų pakeisti? Ir nuo to laiko arba aš nebepastebiu, nebeatkreipiu dėmesio, arba skeptikų apkalbos manęs paprasčiausiai nebepasiekia.

Kovokite, bet nepersistenkite

– Tai vienas iš jūsų patarimų žmonėms būtų ne kovoti, o tekėti pasroviui?

– Čia slidus klausimas, reiktų labai gerai išsiaiškinti, ką reiškia „tekėti pasroviui“. Kai kurie pradeda spekuliuoti nuomone, kad viskas jau nulemta ir mes nebegalime nieko keisti, naudoja tai savo patogumui. Tik pagalvokite, juk tada nereikia nieko daryti, užtenka laukti, kol likimas pats kažką atneš – gerą darbą, gerą mylimąjį. O kad laukimas neprailgtų, laiką galima praleisti skundžiantis, kaip nenusisekė gyvenimas.

[quote author=“Dalia Vengrytė“]Vieni pradeda matyti vaizdinius, kiti jaučia pojūčius. Vieniems sukyla emocijos, norisi verkti, kiti jaučia baimę. Dar kiti skrajoja kažkur padebesiais, mato jūrą, kalnus.[/quote]

Reikia atskirti situacijas, kuriose iš tiesų reikia pakovoti už save, o kur tėra kova už savo principus, bergždžias teisybės ieškojimas. Už save kovoti reikia tuomet, kai jauti, kad aplinkiniai tau lipa ant galvos, spaudžia, ir tu nebegali daryti to, ko iš tiesų nori. Jei žmogus nemoka pasakyti „ne“, jis visą gyvenimą praleis tenkindamas kitų poreikius ir bus nelaimingas.

Tačiau jei kova yra ginčas už savo teisumą, iš patirties žinau, kad tokios kovos galiausiai pralaimimos bereikalingai išvaisčius joms jėgas. Nei kitų žmonių, nei jų nuomonės pakeisti negalima, esame atsakingi tik už save ir savo požiūrį. Būtent tai supratusi aš ir galėjau lengviau atsikvėpti – kai priėmiau kitus tokius, kokie jie yra, su jų skeptiškomis nuomonėmis, supratau, kad vietos pasaulyje užteks visiems. Priėmus skirtingų nuomonių egzistavimą, tampa lengva ir paprasta gyventi.

Vietos bus ir medikams, ir gongų meistrams

– Ar galvojate, kad gongų sesijos ar kiti netradiciniai metodai kada nors galėtų pakeisti tradicinę akademinę mediciną?

– Nemanau, kad netgi reikėtų visiškai pakeisti vakarietišką mediciną. Būna tokių atvejų, kaip, pavyzdžiui, infarktas ar koks kaulų lūžis, tai juk nepradėsi medituoti – reikalinga skubi pagalba. Su operacijomis gali būti įvairiai, jei žmogus, kaupdamas savyje negatyvią energiją, jau pažeidė kokį nors organą, bet sutiko stiprų energetiką, kuris padės jam tą organą išgydyti, tuomet gerai. Tačiau jeigu plyšta apendicitas, vėlgi, meditacijos ir energetikų praktikos nebepadės.

Bet netradicinė medicina galėtų būti dažniau taikoma kaip ligų prevencija. Kaip įrankis išvalyti susikaupusiam negatyvui, kuris mus ir sargdina. Aš, pavyzdžiui, į ligoninę einu tik dėl biurokratinių reikalų – esu pedagogė, tad kasmet reikia pasitikrinti sveikatą profilaktiškai. Bet nepamenu, kad paskutinį kartą būtų kilusi tikra problema.

Pas mus labiausiai vertinamas gydytojas – tas, kuris išrašo daugiausia tablečių ir atlieka daugiausia operacijų. O Kinijoje – tas, kurio visi pacientai sveiki. Labai norėčiau, kad žmonių sąmoningumas ir toliau augtų, ir jie nepamirštų rūpintis savimi bei savo laime.