Dakaro lenktynininkai: apie naująjį automobilį ir… miegą dykumoje (galerija)

Sekmadienio popietę iš padangės pasipylę sunkūs lietaus lašai kėdainiečiams buvo nė motais – kelios dešimtys smalsuolių atskubėjo į Senosios Rinkos aikštę, kur į susitikimą juos pakvietė „Agrorodeo“ Dakaro komandos lenktynininkas Vaidotu Žala ir jo šturmanas Sauliumi Jurgelėnu.

[quote author=“V. Žala“]Grįžtame ryte, nusiprausiam, pailsime valandą ir važiuojame toliau. Tai nėra rimtas, kuriuo važiuoti būtų lengva. Dakaras tampa gerokai žiauresnis, jeigu tau tenka važiuoti tokiu ritmu.[/quote]

Charizmatiškasis ekipažas, draugė Dakaro ralio maratone startuosiantis trečiąjį kartą, visą savaitgalį keliavo po Lietuvą, kur įvairiuose šalies miestuose pristatė naująjį savo automobilį „Toyota Hilux“, kuris jau ryt pajudės Pietų Amerikos link, ir sunkvežimį „Scania“, kuriame į didžiausias pasaulyje ralio lenktynes bus vežamos net 5 tonos ekipažo technikos ir komandos mantos.

Dakaras: sunku ir jame, sunku ir be jo

– Aplankėte Joniškį, Biržus, Kretingą, Raseinius. Kėdainiai tapo penktąją jūsų komandos stotele. Kodėl pasirinkote mažesniųjų miestų lankymą ir bendravimą su mažesniųjų miestų gyventojais? – „Rinkos aikštė“ paklausė V. Žalos.

– Na, didieji miestai, ko gero, išlepinti (šypteli). O labiausiai džiugiausia tai, kad mažieji miestai mus labai gražiai ir labai gausiai priima. Tarkime, Vilnius, didmiestis, bet kartais per mūsų komandos pristatymą ten būna mažiau žmonių, nei, pavyzdžiui, Biržuose.

Mūsų pagrindinis rėmėjas – „Agrorodeo“ – pasiūlė važiuoti ten, kur mūsų laukia, ten, kur turim daug draugų, ir žmonėms įdomu mus matyti.

– Dakaro ralio maratone jėgas išbandysite trečiąjį kartą. Jūsų šturmanas S. Jurgelėnas jame dalyvaus ketvirtąjį. Ką tokio turi Dakaras, kad jo išbandymui pasiryžtumėte vėl, vėl ir vėl?

– Kiekvienais metais tai tam tikras iššūkis. Po finišo, išvarvėjusiomis akimis, grįžęs į Lietuvą tu sau pasakai, kad daugiau į Dakarą nebevažiuosi. Niekada. Bet… praeina pusmetis, ir vėl nori važiuoti. Dakaras – kaip liga (juokiasi).

– Jūsų šturmanas S. Jurgelėnas – vienas iš daugiausia kartų Dakaro „pragarą“ išgyvenusių lietuvių. Vadinasi, jūsų dešinėje sėdi žmogus, turintis daug vertingos patirties?

– Tiesa. Ir jo patirtis labai naudinga, kai reikia priimti strateginius sprendimus: ar važiuoti greitai, kada pataupyti jėgas, o kada – spurtuoti.

Daugiau smėlio, mažiau akmenų

 – Jubiliejinis, keturiasdešimtasis Dakaras, dvi savaitės ralio maratono, pradžia – Peru sostinėje Limoje, pabaiga – Kordobos mieste, Argentinoje. Kaip atrodo dvi „dakariškosios“ savaitės? Kiek poilsio valandų?

– Jeigu važiuoji pagal grafiką, nelūžti, važiuoji nustatytu maršrutu, pagal tam tikrą tempą ir neturi jokių bėdų, aišku, nelygu kokia diena, bet turėtum išvažiuoti ryte, o sugrįžti – vakare. Problemos prasideda tada, kuomet pradedi klimpti, jeigu klysti arba lūžti.

Miegas? Na, mums ne kartą ir ne du buvo taip: grįžtame ryte, nusiprausiam, pailsime valandą ir važiuojame toliau. Tai nėra rimtas, kuriuo važiuoti būtų lengva. Dakaras tampa gerokai žiauresnis, jeigu tau tenka važiuoti tokiu ritmu. Kartais net vienos tokios dienos pakanka, kad išsimuštum iš ritmo, o sugrįžti į jį – sudėtinga. Reikia vengti jo, kad netektų nakvoti dykumoje (šypteli).

Dakarui reikia atiduoti daug jėgų. Begalė valandų trasoje kasdien.

Prisideda ir karštis, daug kilometrų, kartais – ir neapibrėžtumai. Viskas susideda į tai, kad po dviejų savaičių Dakaro žadi sau nebegrįžti į jį…

Bet… pradedi pasiruošimą kitam Dakarui.

– O ar trasa bus sudėtinga, palyginus su ankstesniais metais?

– Sudėtingesnė nei anksčiau. Nors trasa visuomet sudėtinga, priklausomai nuo to, kaip važiuosi, kiek savęs atiduosi. Šįmet trasa gal kiek kitokia, techniškai įvairesnė ir sudėtingesnė. Trasoje – daugiau smėlio, o tai reiškia daugiau šansų užklimpti.

Kita vertus, jeigu yra smėlis, vadinasi, bus mažiau akmenų. O jeigu mažiau akmenų, vadinasi, mažiau kratysis stuburai (juokiasi). Taip kad yra ir gėrio, ir blogio.

Automobilyje – sielos dalelė

– Dakaro ralio maratonas sutraukia smalsuolius visame pasaulyje. Nerimastingai įvykius jame seka ir lietuviai, mat jų šalį jame įprastai atstovauja du ar netgi trys ekipažai. O ar Dakaras yra šiokia tokia patriotizmo mokykla? Kas apskritai jį daro tokį populiarų, Vaidotai?

– Manau, Dakaro ypatumas, kuris generuoja tam tikrą dėmesį, yra jo kompleksija. Tai – nuotykių kupinas iššūkis, didžiulė aplinkos sąlygų įvairovė, kas jį ir daro sunkiausiu  pasaulio ralio maratonu. Tu gali pradėt trasą dykumoje tarp krūmų, esant keturiasdešimt penkių laipsnių karščiui, o dar tą pačią naktį pakilti į kalnus, į penkių kilometrų aukštį, kur už automobilio lango – nulis laipsnių Celsijaus.

Šis ralis – labai įvairiapusis, reikalaujantis didelių adaptacinių įgūdžių. Juolab, klasikinis ralis trunka dvi dienas, o čia tu važiuoji dvi savaites. Tai labai sekina, muša per psichologiją bet kuriam. Atsisijoja, kurie lenktynininkai turi daugiau ryžto, kurie mažiau. Reikia pripažinti, kad šioje vietoje Saulius – neužmušamas. Dažnai visiems mums jis spiria į užpakalius ir sako: „Judam toliau!“, nors kartais jau svyra rankos, atrodo, užteks, viskas, važiuojam namo (šypteli). Užsispyrimas Dakare – privaloma savybė numeris vienas.

[quote author=“V. Žala“]Dakaras – iššūkis didžiulis, dėl to lenktynininkai ir stengiasi kiekvieną sielos dalelę įdėti ir prilipinti prie to automobilio.[/quote]

– Dvejus metus Dakara važiavę Lietuvoje kurtu prototipu, šįmet judu su Sauliumi persėdote už „Toyota Hilux“ vairo. Kaip sekėsi pasiruošimas sunkiausių pasaulio rungtynių startui? Ar techninis pasiruošimas praėjo sklandžiai?

– Na, pasiruošimas buvo su permainomis (šypteli). Ne visos detalės atėjo tokio, kokių laukėme. Kai kurias tiekėjai sumaišė… Galbūt užtrukom dvejomis savaitėmis ilgiau nei planuota, tačiau suspėjom. Senasis mūsų automobilis ilsisi garaže, laukia kitų permainų. O „Toyota“ – automobilis greitesnis, stipresnis, ir, tikimės, patikimesnis.

– Naujasis jūsų „Toyota Hilux“ – papuoštas ne vien komandos rėmėjų logotipais. Ant bolido – Lietuvos trispalvės atspalviai, valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas logotipas „100“, dar ir šalies šaulių sąjungos ženklas… Ar ir kiti ralio dalyviai taip akcentuoja savo kilmės šalį, šalį, po kurios vėliava šie leidžiasi į Dakaro „pragarą“?

– Tai va, ne tik Lietuvos simboliai – tėvukas ir teta įtraukė mane į šaulių veiklą, tad dabar tenka nešti dar ir šaulių vėliavą (šypteli). Ko gero, Dakaro ralis – vienintelis automobilių renginys pasaulyje, pasižymintis tokia tautybių įvairove. Ypatingai valstybinės vėliavos spalvomis savo automobilius išpuošti stengiasi Pietų Amerikos dalyviai. Kadangi jų vėliavos margos, tai ir automobiliai labai margi (juokiasi).

Yra tokių dalyvių, kurie važiuoja neprofesionaliose komandose. Tokie stengiasi akcentuoti ne tik šalį, bet ir kraštą, miestą ir klubą. Tai – toks projektas, į kurį kiekviena komanda įdeda labai daug pastangų ir jėgų. Pasiruošimas trunka bent jau pusmetį. Dakaras – iššūkis didžiulis, dėl to lenktynininkai ir stengiasi kiekvieną sielos dalelę įdėti ir prilipinti prie to automobilio (šypteli).

Beliko pailsėti ir… užsiauginti kelis kilogramus

– Rytoj jūsų lenktyninis bolidas pajudės maršrutu Lietuva – Prancūzija, o iš ten savaitės viduryje išplauks į Pietų Ameriką. Esate minėjęs, jog tikitės, kad jis nuplukdytas bus dar iki didžiųjų metų švenčių. Ar ramiai miegosite naktimis, kai žinosite, kad ilgiau nei mėnesį jūsų Dakaro ralio maratono bolidas plūduriuos kaži kur, Atlanto vandenyne?

– (juokiasi) Žinote, kartu su mūsų automobiliu ten bus dar keli šimtai bolidų. Kruizo vertė – didžiulė. Jeigu kas atsitiks – bendrą nuoskaudą turėsime visi.

– Su kokiais lūkesčiais išvyksite į Pietų Ameriką?

– Tikimės finišo. Finišas – pagrindinis lūkestis (šypteli).

[quote author=“V. Žala“]Reikia pripažinti, kad šioje vietoje Saulius – neužmušamas. Dažnai visiems mums jis spiria į užpakalius ir sako: „Judam toliau!“, nors kartais jau svyra rankos, atrodo, užteks, viskas, važiuojam namo. Užsispyrimas Dakare – privaloma savybė numeris vienas.[/quote]

– Liko dar geras mėnuo. Ar yra kažkas, ką privalote nuveikti per šį laiką?

– „Arėme“ jau tris mėnesius. Per likusį laiką privalu kuo daugiau pailsėti, sukaupti jėgas, gerai pavaldyti, prikaupti papildomų kilogramų, kuriuos ištaškysime dykumoje (šypteli).

Ką pasidarėm, tą pasidarėm. Kaip sakoma, juk neprivalgęs – neprilaižysi. Visa mūsų manta tuoj išplaukia, beliks lagaminą susipakuoti. Aišku, esu girdėjęs, kaip lenktynininkai paskutinę minutę kartu skraidinasi reduktorių (juokiasi). Bet čia jau ekstremumas.

– Vaidotai, o ar ketinate startuoti sausį prasidėsiančiame naujajame Lietuvos ralio čempionato sezone?

– Mmm… Turbūt jo aš neapleisiu, bet dar reikia pasidėlioti, palaukti Dakaro finišo, nes jis labai daug ką lemia. Kasmet turiu laukti sausio galo, kad žinočiau, kaip atsispirsiu koja į klasikinį ralį (šypteli).

[#gallery=1095#]