Elektromobiliai: ateitis, prasidedanti šiandien

Vienas didžiųjų automobilių gamintojų – „Volvo“ – šiemet informavo apie savo užmojus nuo 2019-ųjų rinkai ruošti tik hibridinius elektrinius ir vien elektra varomus automobilius.

Išsyk po to atsiliepė Prancūzija, 2030-aisiais ketinanti uždrausti į sostinę Paryžių įvažiuoti dyzeliniais degalais ar benzinu varomiems automobiliams, o jau 2040-aisiais visiškai uždrausianti prekybą pastaraisiais. Tokį žingsnį Nikolas Hulotas, naujasis šalies ekologijos ministras, pavadino tikrų tikriausia revoliucija.

Norvegija, pagal elektromobilių skaičių lyderiaujanti ne tik Senajame žemyne, bet ir visame pasaulyje, nusiteikusi dar griežčiau – ši šiaurės šalis jau nuo 2025-ųjų žada prekiauti vien tik hibridiniais ir elektriniais automobiliais. Tais pačiais metais uždrausti dyzelinius ir benzininius automobilius žada ir Nyderlandai, kai kurios Vokietijos apskritys – 2030-aisiais. Štai Škotija pasiryžusi laipsniškai atsisakyti prekybos pastaraisiais nuo 2032-ųjų, Jungtinė Karalystė – nuo 2040-ųjų.

[quote author=“N. Sabulis“]Ko gero, lietuviai dar nelabai supranta, kokia yra elektromobilio idėja. Tautiečiui duok gerą „Mercedes“ ar BMW ir jis bus laimingas. [/quote]

Nagi, kelkimės į kitą žemyną. Nuo pavojingai stipriai užteršto oro kenčianti Indija taip pat ketina stabdyti prekybą dyzeliniais ir benzininiais automobiliais. Jau 2030-aisiais.

Sakote, skamba utopiškai? Viena vertus – galbūt. Juk mes kalbame apie kitą dekadą, apie kitą dešimtmetį. Antra vertus, po dviejų mėnesių jau būsime įžengę į 2018-uosius.

Nebe tiek ir ilgai važinėsimės automobiliais, kurių kuro bakus pildome dyzeliniais degalais ir benzinu?

Lietuviai jaukinasi pamažu

Hibridinių automobilių ir elektromobilių savininkų gretos pamažu plečiasi ir Lietuvoje. Lapkričio 1-osios duomenimis, Lietuvoje buvo užregistruoti 579 elektromobiliai bei 7 739 hibridinės transporto priemonės. Metais anksčiau šalyje buvo registruota dviem su puse šimto mažiau – 330 elektromobilių.

Eksponentinis augimas

„Šiandien esame pardavę daugiau negu keturis šimtus elektromobilių įkrovimo stotelių Lietuvoje. Dalis jų – privataus naudojimo, dalis – viešų stotelių, kokių viena įrengta AB „Lifosa“ teritorijoje, dalis – reprezentatyvių, statomų ant žemės, šviečiančių, su vartotojo identifikavimo funkcija, nuotoliniu valdymu, energijos apskaita, – pasakoja UAB „Elinta Charge“ skyriaus vadovas Dainius Janulevičius. Įkrovimo stotelėmis šalyje prekiauja ir daugiau įmonių, tačiau jo atstovaujama – pirmoji šalyje, pradėjusi veikti dar 2011-aisiais, ir vienintelė, užsiimanti ir stotelių gamyba, ir įrengimu, eksportu į užsienio šalis. – Lietuviai pamažu atranda elektromobilius. Kasmet pastebime eksponentinį įkrovimo stotelių poreikio augimą. Kasmet kreivė kyla vis aukščiau. Trečdaliu.“

Įkrovimo stotelės – trijų tipų

D. Janulevičius supažindina su tuo, jog galimos trijų skirtingų įkrovimo tipų stotelės: „Pirmoji – lėto krovimo. Tai – įprastas lizdas, kokį kiekvienas turime savo garaže, o elektromobilio baterijos įkrovimas užtrunka nuo aštuonių iki dvylikos valandų. Antrasis tipas, kurio esame pastatę daugiausia Lietuvoje, – vidutinio krovimo, kokia įrengta ir AB „Lifosoje“. Ji automobilio bateriją įkrauna per tris–keturias valandas. Trečiasis tipas – greitojo krovimo. Pastarosios sutinkamos tarpmiestiniuose keliuose, jos bateriją įkrauna per pusvalandį. Mes patys pirmieji tokias stoteles įrengėme abipus kelio A1, dar 2012-aisiais. Viena jų – Vievyje, antra – Elektrėnuose tam, kad būtų patogus susisiekimas tarp Vilniaus ir Kauno. Norisi pasidžiaugti, kad mums skirti europiniai pinigai, už kuriuos įkrovimo stotelės kelyje A1 bus pastatytos kas penkiasdešimt kilometrų. Bus galima elektromobiliu lengvai nuvykti nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir sugrįžti atgal.“

Mieste – viena stotelė, planuojamos dar penkios

Elektromobilius pamažu atranda ir kėdainiečiai. Šiuo metu mieste tokių sukiojasi trys. Tačiau jeigu elektromobilių įkrovimo stotelių Vilniaus apskrityje – kone du šimtai, Kėdainių rajone UAB „Elinta Charge“ pagal užsakymus yra įrengusi vos penkias. Viena jų – viešai prieinama AB „Lifosos“ teritorijoje.

[quote author=“Aut. past.“]Visas elektromobilių baterijos įkrovimo stoteles pasaulyje galima rasti virtualiame žemėlapyje šiuo adresu: https://www.plugshare.com/[/quote]

Na, o per artimiausius dvejus metus Kėdainiuose planuojamos įrengti dar penkios elektromobilių įkrovimo stotelės: J. Basanavičiaus g. 51 ir 93, S. Dariaus ir S. Girėno g. 50, Senosios bei Didžiosios Rinkos aikštėse.

Amerikiečiai įlenkė, lietuviai – sutvarkė

Prieš dvejus metus vienas pirmųjų mieste prie elektromobilio vairo sėdo AB „Lifosa“ gamybos techninio aptarnavimo direktorius Evaldas Šerelis.

„Svarsčiau įvairius variantus. Pradžioje dairiausi per avariją daužto automobilio, kurį galėčiau atsisiųsti į Jungtinių Amerikos Valstijų ir susiremontuoti pats. Tačiau kaip pirmąjį kartą pačiam čiupinėjant tokią transporto priemonę, galėjo būti pernelyg sudėtinga, – šypteli E. Šerelis. – Todėl įsigijau ją Vilniuje, automobilių salone. Amerikoje taip jau yra – vos tik nutinka smulki avarija, automobilio šonas įlenkiamas, įprastai jis jau ir neremontuojamas. Savininkas atiduoda transporto priemonę į draudimo kompaniją ir ši jį parduoda į Europą. Taip buvo ir su maniškiu – pirkau su įlenktu bamperiu, o vilniečiai sutvarkė. Maniškis 2013 m. gamybos „Nissan Leaf“ kainavo kone tris kartus mažiau nei naujas. Kalifornijoje buvo nuvažiavęs apie keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Rida – nedidelė. Atvėriau kapotą – variklis kaip naujas, jokių dulkių, būklė – ideali.“

Kieme – dvi eilės saulės kolektorių, padengti ir stogai

Pagal specialybę elektrikas, baigęs inžinerijos-energetikos mokslus, žaliąja energetika E. Šerelis susidomėjo jau seniai. „Viskas prasidėjo nuo saulės energijos. Ko gero, pirmasis Kėdainiuose, prieš keliolika metų, pasidariau vandens šildymą saulės energija. Atsirado efektyvesnė sistema – pasikeičiau senąją nauja. Prieš kelerius metus užėjo vajus diegti fotovoltinę saulės elementų elektros energijos sistemą ir gaminti elektrą. Visą vasarą iš saulės energijos apsirūpinu šiltu vandeniu, už karštą vandenį nemoku, elektrą dargi pasigaminu sau, ir dar kaimynams lieka, – juokiasi kėdainietis. – Parduodu elektrą į elektros tinklus, bet po kelerių metų dotacija baigsis ir energiją galėsiu naudoti vien tik pagal savo poreikius.“

Tai – pirmoji priežastis, kodėl E. Šerelis nusprendė įsigyti „Nissan Leaf“ elektromobilį: „Antroji – ta, kad elektromobilis turi talpią bateriją, kurią taip pat galima panaudoti kaip energijos kaupiklį. Iš saulės energijos surinką elektros energiją gali sukaupti ir panaudoti ją savo poreikiams.“

Antrasis arba trečiasis šeimos automobilis

Įdomu tai, kad AB „Lifosos“ gamybos techninio aptarnavimo cecho direktorius elektromobiliu nevažinėja tiek, kiek… jo žmona: „Mano žmona Gražina juo važinėja kur kas daugiau nei aš. Pats esu daugiau savaitgalinis elektromobilio vairuotojas. Tiesa, noriu pabrėžti, kad dabartiniu metu elektromobilis negali būti pirmas ir vienintelis šeimos automobilis. Jis gali būti tik antras arba trečias. Jeigu šeima turi galimybes išlaikyti daugiau nei vieną automobilį, elektromobilis – labai puikus pasirinkimas.“

Krauna du–tris kartus per savaitę

„Nissan Leaf“ – vienas iš pirmosios elektromobilių kartos produktų. „Šalyje tik pradedamas diegti krovimo stotelių tinklas. Antra – automobilio nuvažiuojamas atstumas labai ribotas. Techniniuose parametruose rašoma, kad juo galima nuvažiuoti du šimtus kilometrų. Tačiau tik teoriškai. Tiek įveiktų visai naujas elektromobilis, ką tik išriedėjęs iš salono, važiuodamas pavėjui, nuo kalno, saulėtą, šiltą dieną, 40 kilometrų per valandą greičiu. Na, o jeigu važiuoji juo normaliai, mieste visiškai įkrautas jis gali įveikti šimtą kilometrų. Per savaitę žmonos reikmėms važinėti Kėdainiuose įkrauname jį du–tris kartus, – pasakoja E. Šerelis. – Kadangi naktinė energija pigesnė, dažniausiai kraunu elektromobilį tamsiuoju paros metu. Vakare įjungiu krovimą garaže, o ryte jau galima drąsiai važiuoti. Tiesa, yra galimybė paspartinti krovimo laiką, tačiau greitojo krovimo funkcija naudojuosi retai. Beje, tolimesnėms kelionėms vis dar renkamės dyzelinio variklio automobilį.“

[quote author=“Aut. past.“]Šaltuoju metų laiku elektromobilis sunaudoja daugiausia energijos. Šalta žiema jo ridą trumpina iki dviejų kartų, vadinasi, automobilis su visiškai įkrautu akumuliatoriumi gali nuriedėti nuo septyniasdešimties iki šimto penkių kilometrų.[/quote]

Privalumai – ne vien meilė motulei gamtai

Paklaustas, kokie gi elektromobilio pranašumai prieš įprastą vidaus degimo variklio automobilį, kraštietis patį pirmąjį, savaime suprantama, įvardija ekologiją. „Kitas labai rimtas privalumas yra savitas važiavimo stilius. Elektromobilis turi labai didelį sukimo momentą. Labai smagiai ir greitai jis pradeda judėti iš vietos. Būna, prie sankryžos stovi, užsidega žalias šviesoforo signalas, spusteli akseleratorių ir automobilis labai staigiai šauna į priekį. Visi tuoj pat sužiūra: „Kas čia dabar?“, – juokiasi E. Šerelis. – Žinoma, perspektyvoje rimtesnis automobilis nesunkiai aplenkia. Ir ne vien. Dargi labai žavingas sukimo momentas. Be abejo, džiugu ir tai, kuomet sugrįžti į savo kiemą, o jis absoliučiai nedūmina po langais. Be to, ekipuotė labai smagi, ypatingai – žiemos sezonu: sėdynės, vairas šildomi. Priežiūra – jokių tepalų, jokių išmetimo dujų tikrinti nereikia techninės apžiūros metu. Elektromobilio variklis – kur kas paprastesnis už vidaus degimo variklį.“

„Ei, o kada atsipirks?“

Tiesa, E. Šerelio manymu, ne kiekvienas gali vairuoti elektromobilį. „Grįžtant prie žaliosios energetikos, pačioje pradžioje, kuomet instaliavau vandens šildymą, daugelis manęs klausė, kada tai atsiperka. Na – atsipirkimas buvo ganėtinai ilgas. Daugmaž septyneri metai. Taigi ne atsipirkimas pirmiausia turi rūpėti, o tai, kad neterši gamtos. Jeigu pastarasis dalykas tave džiugina – tada viskas tvarkoje, – šypteli kėdainietis. – Tai – iš dalies ir prabangos prekė. Dirbdamas prastai apmokamą darbą negalėsi sau leisti tokio pirkinio. Turi galėti sau jį leisti.“

Paskui „Teslą“ – didžiųjų gamintojų prototipai

Kraštietis nė neabejoja, kad elektromobiliai – neišvengiama žmonijos ateitis. „Man atrodo, kad niekas tuo neabejoja. Tik vieni sako, kad jie užvaldys rinką po penkerių, kiti – kad po septynerių, treti – kad po dešimties metų. Aš nenorėčiau spėlioti, kada dauguma žmonių važinės elektromobiliais, bet nė neabejoju, kad visi pereisime prie jų. Pirmoji buvo „Tesla“. Po jos kiti automobilių gamintojai masiškai pradėjo ruošti hibridinius automobilius ir elektromobilius. Visi didieji motorinių transporto priemonių gamintojai suvokia, jog tai – neišvengiama, – tikina E. Šerelis. – Pradžioje elektromobilių akumuliatoriai įkrauti galėdavo nuvažiuoti dvidešimt–trisdešimt kilometrų. Atsiradus ličio jonų akumuliatoriams, jiems pingant, didėja nuvažiuojamas atstumas. Dabar kalba eina apie keturis–šešis šimtus kilometrų. Atstumas didėja.“

Problemos – ne automobilyje, o požiūryje

E. Šerelis paatvirauja, jog elektromobilis turintis tik vieną nepatogumą – jeigu kur nors labai skubi, o tau reikia įkrauti automobilio bateriją. „Vadinasi, jeigu šiandien, su, tarkime, „Nissan Leaf“ planuoji tolimesnę kelionę, nuvykti kokius tris šimtus kilometrų, susižiūri, kur yra įkrovimo stotelės ir pagal tai pasiplanuoji maršrutą. Juk pagal praktiką ir su vidaus degimo variklio automobiliu vykdamas vis tiek kas kelias valandas sustoji penkiolikai–dvidešimčiai minučių degalinėje, atsigerti kavos, pramankštinti kojas. Taip, kad šiuo atveju stosi pramankštinti kojas, išgerti kavos ir dar tuo metu įkrauti elektromobilio bateriją. Nematau tame jokios problemos“, – gūžteli pečiais AB „Lifosa“ gamybos techninio aptarnavimo direktorius.

[quote author=“E. Šerelis“]Stovi prie sankryžos, užsidega žalias šviesoforo signalas, spusteli akseleratorių ir automobilis labai staigiai šauna į priekį. Visi tuoj pat sužiūra: „Kas čia dabar?“[/quote]

Estai – keliomis galvomis aukščiau

Tiesa, kalbant apie elektromobilių įkrovimo stoteles, jų tankumą, mes, lietuviai, dar esame „pradinės mokyklos klasėse“. „Tarkime, estai pažengę kur kas toliau. Jeigu atsiversite stotelių žemėlapį, pamatysite, kad kelios įrengtos palei autostradą, keturios–penkios Klaipėdoje, kiek daugiau – Vilniuje. Tuo metu atsivertus Estijos žemėlapį – tiesiog žalias miškas elektromobilių įkrovimo stotelių. Prieš septynerius metus Estija pradėjo remti elektromobilių plėtrą, skyrė dotacijas. Net taksi paslaugas pradėjo teikti elektromobiliais“, – Estijos pavyzdžiu žavisi AB „Lifosos“ gamybos techninio aptarnavimo cecho direktorius.

Augina medį… prietaisų skydelyje

„Kodėl įsigijau elektromobilį? Priežastis – labai paprasta, – šypteli VĮ „Regitra“ Kauno filialo Kėdainių grupės specialistas Nerijus Sabulis, pirštu rodydamas į automobilio prietaisų skydelyje sulig įveikiamais kilometrais šakas skleidžiantį medį. Prieš tris savaites naująjį pirkinį įsigijęs Keleriškių kaimo gyventojas juo jau spėjo įveikti tūkstantį kilometrų. – Apie tai, kad reikėtų savo automobilį pakeisti elektromobiliu, mąsčiau kone dvejus metus. Vis vartydavau pardavimų skelbimus, tiesiog tada buvo pati pradžia, ir tokie automobiliai buvo labai brangūs. Pamačiau šį, patiko, nuvažiavau į Šiaulius apžiūrėti… ir parsivežiau pas save. Apie hibridinį automobilį nė minties nebuvo. Galbūt todėl, kad esu kraštutinumų mėgėjas. Iš Šiaulių parvažiavau iki namų nė nesustojęs niekur jo krauti. Bet neslėpsiu – antroje kelionės pusėje širdelė ėmė drebėti.“

Skirtas kelionėms po miestą

2013 metais gamintas jo turimas „Nissan Leaf“ šiandien nuvažiavęs 38 tūkst. kilometrų. „Rida – tikrai nedidelė. Bet automobilis ir skirtas ne tolimoms kelionėms. Visiškai įkrauta baterija užmiestyje gali įveikti šimtą kilometrų. Aišku, viskas priklauso dar ir nuo važiavimo stiliaus. Mieste juo galima įveikti apie šimtą penkiasdešimt kilometrų. Tai – miesto mašinėlė, – juokiasi N. Sabulis. – Pakaktų nuvažiuoti į Kauną ir sugrįžti. Bet jeigu sugalvotum pasiblaškyti ir po patį miestą – reikia būti pasiruošusiam stabtelėti kur nors ir įkrauti automobilio bateriją. Tiesą pasakius, šį savaitgalį kaip tik svarstau su vaikais nuvykti į Kauną, į kino teatrą. Kol jie žiūrės filmą, aš įkrausiu automobilio bateriją – kaip tik pastebėjau, kad tokia galimybė yra „Megos“ prekybos centre.“

Pradžia – elektrinis paspirtukas

Tiesa, „Nissan Leaf“ – jau ne pirmasis Sabulių šeimos pirkinys, tausojantis gamtą ir neprisidedantis prie oro taršos. „Rugsėjo vidury įsigijome elektrinį paspirtuką. Labai puikus pirkinys. Spalį garažą papildė elektromobilis. Nei dėl vieno, nei dėl kito tikrai nesigailiu“, – patikina keleriškietis.

Didžiuosiuose miestuose – privilegijos

N. Sabulis pasakoja išsiaiškinęs, kad didžiuosiuose miestuose elektromobilių vairuotojams suteikiami ir privalumai. „Na, tarkime, Vilniuje, juostoje, skirtoje autobusams, gali važiuoti viešasis transportas, gali važiuoti automobilis, kuriame sėdi keturi piliečiai, lygiai taip pat gali ir elektromobilis su vienu žmogumi viduje. Kai kur, senamiesčiuose, dar ir nemokamas automobilių statymas“, – pasakoja vyriškis.

Brangiau už įprastą automobilį

Šiandien „Nissan Leaf“, kokį vairuoja E. Šerelis ir N. Sabulis, naudotą trejus–ketverius metus galima įsigyti už dvylika–penkiolika tūkstančių eurų. „Manau, kad dyzelinį ar benzininį automobilį su vidaus degimo varikliu už tokią sumą nupirktum panašios, geros būklės ir dar naujesnių metų, – sako keleriškietis N. Sabulis. – Ko gero, lietuviai dar nelabai supranta, kokia yra elektromobilio idėja. Tautiečiui duok gerą „Mercedes“ ar BMW ir jis bus laimingas. Tačiau technologija žengia į priekį. O nuo jos nereikia atsilikti. Elektromobilis – vieni pliusai. Ekologiškas. Tausoja gamtą. Maloniai, be jokio garso važiuoja, odinis salonas, vaizdo kamera, filmuojanti trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu.“

Svajonė – „Tesla“

Keleriškių kaime gyvenantis vyriškis, šiuo metu pardavinėjantis savo vyšninį „Cadillac“ markės automobilį, tokį, kokių Lietuvoje – vos trys, ir įsigijęs elektromobilį, kuriuo kasdien važinėja į darbą, po miestą ir net po Kauno rajoną, iš žmonos automobilio su benzininiu varikliu atimti ir ją įsodinti į kitą elektromobilį neskuba. „Na, galbūt vieną dieną įsigysime ir „Teslą“. Ilgesnėms kelionėms, – juokiasi N. Sabulis. – Taip, „Teslos“ kilometro kaina didesnė, bet ir įveikiami atstumai visai kiti. Žiemą, prie pačių didžiausių šalčių, minusinių temperatūrų, nuvažiuoja mažiausiai du šimtus kilometrų.“

Autoservisas: elektromobilio priežiūra paprastesnė

Apie transporto priemonės su vidaus degimo varikliu ir elektromobilio skirtumus „Rinkos aikštė“ paklausė UAB „Keturtaktis“ vadovo Raimundo Buinevičiaus.

„Na, ko gero, nieko naujo nepapasakosiu: eksploataciniu atžvilgiu elektromobilis naudingas tiek žmogui, tiek gamtai. Jame nėra jokių judančių detalių. Nėra pavarų dėžės, tik el. variklis ir baterija, kuri atlieka visą darbą. Tokiame automobilyje praktiškai nėra kam dėvėtis, išskyrus pakabos detales ir padangas. Kasdienė, kasmėnesinė ir kasmetinė eksploatacija yra pigi, – pasakojo R. Buinevičius. – Vis tik problemos prasideda tada, kai akumuliatorius baigia išleisti savo kvapą. Jo utilizacija kainuoja labai brangiai. O ir pats elektromobilis yra nepigus. Mano požiūriu, šiandien juos perka tie žmonės, kurie nori saugoti gamtą, bet tikrai ne savo pinigus. Tarkime, standartinės komplektacijos „Volkswagen Golf“, benzininis ar dyzelinis, šiandien kainuotų apie penkiolika tūkstančių eurų. „Volkswagen Golf“ hibridas, elektra galintis nuvažiuoti 50 kilometrų, turintis elektrinį variklį, kainuoja nuo trisdešimt penkių tūkstančių – beveik du su puse karto daugiau.“

[quote author=“Aut. past.“]Šiandien „Nissan Leaf“, kokį vairuoja E. Šerelis ir N. Sabulis, naudotą trejus–ketverius metus galima įsigyti už dvylika–penkiolika tūkstančių eurų.[/quote]

Žala gamtai atsiperka įveikus 100 tūkst. kilometrų

Be to, anot R. Buinevičiaus, šiuolaikiniai benzininiai varikliai yra labai ekologiški, teršiantys aplinką sąlyginai nedaug, paisantys „Euro 6“ išmetamųjų dujų reikalavimų. Todėl gali iškilti klausimas, kas gi daugiau aplinkai padaro žalos – automobilis su vidaus degimo varikliu ar elektromobilis, kurį pagaminti gamta veikiausiai kenčia labiau – ličio iškasimas, jo perdirbimas, baterijos gamyba ir, aišku, paties automobilio pagaminimas?

„Man labai patiko vienas nepriklausomas tyrimas, atliktas Vokietijos inžinierių. Kalbėta buvo apie tai, kiek gi teršiama gamta gaminant benzininį variklį ir elektromobilio bateriją bei šiuodu eksploatuojant. Vokiečiai pateikė išties įdomių faktų. Kad atsipirktų gamtai padaryta žala, kol buvo liejama, gaminama elektromobilio baterija, šia transporto priemone reikia įveikti nemažą atstumą. Svarbu tai, ar baterija kraunama iš atsinaujinančios energijos šaltinių – vėjo, saulės ar iš elektros, sugeneruotos iš suskystintų gamtinių dujų ar iškastinio kuro. Taigi, jeigu tas elektra varomas automobilis kraunamas iš iškastinio kuro, žala, padaryta gamtai jį gaminant, ir nauda jai, kuomet elektromobilis į atmosferą neišmeta CO2, susilygina po šimto tūkstančių nuvažiuotų kilometrų. Jeigu kraunama vien tik iš atsinaujinančios energijos – įveikus trisdešimt tūkstančių kilometrų. Jau nė nekalbant apie žalą aplinkai, padaromą utilizuojant elektromobilio bateriją, nes šio proceso žala gamtai bus daug didesnė nei perdirbant savo jau atitarnavusį benzininį variklį, – tikina UAB „Keturtaktis“ vadovas. – Bet, žinoma, vien ko vertas tas superinis efektas, kurį ypač propaguoja municipalitetai – įvažiavo elektromobilis į miestą, ir jokios kvapo, jokio smogo.“