„Perspektyvą susidaręs – žūtbūt sieki užsibrėžtų tikslų“

Po beveik keturių dešimčių metų ne visada patogioje, bet vienareikšmiškai įtraukiančioje ir sunkiai paleidžiančioje šturmano kėdėje ralio trasose kėdainietis Edvinas PAGIRSKAS (53) perima vairą į savo rankas. Ne, jis neketina persėsti į bolido vairuotojo vietą – dar garbingai dalyvavęs Utenoje kasmet vykstančiame „Halls Winter Rally“, gegužės viduryje jis stojo prie Pelėdnagių seniūnijos vairo.

„Ateina amžius, kai esi daug ką matęs ir supranti, kad daug kas yra daroma ne taip. Turi susikūręs vaizdinį, kaip iš tiesų reikėtų daryti viena ar kita. Aišku, seniūno įgaliojimai nėra labai dideli. Jo daugiau kultūrinė veikla, bendravimas su žmonėmis, – paklaustas, kas jį pastūmėjo į seniūno vietą, žodžių į vatą nevynioja naujoji Pelėdnagių seniūnijos galva. – Iš to atsiranda poreikis pirmiausia kažką keisti savo gyvenime. Norisi sėslumo. Dirbti Kėdainių rajone ir Kėdainių rajonui, nebelakstyti po visą Lietuvą. Matau, kad turiu galimybę kažką gero duoti savo krašto žmonėms. O labai gelbsti ir tai, kad seniūnijoje yra susiformavęs išties neblogas kolektyvas – tarsi mano paties šturmanas.“

Pradėjo nuo sportinių automobilių… plovimo

– Ralio užuomazgų jūsų gyvenime atsirado, kuomet buvote septyniolikos. Kaip pasukote į tokį ekstremalų sportą, o ne, tarkime, į krepšinį ar futbolą?

–  Krepšinį už Kėdainius esu žaidęs (juokiasi). O man visada labai patiko automobiliai. Tuo metu Kėdainiuose kaip tik veikė gana stiprūs lenktynininkai mėgėjai. Kaip vaikai, su vienu draugu, susidomėjome tuo sportu. Padėdavome lenktynininkams mašinas prižiūrėti ir plauti, ruošti jas varžyboms. Darydavom tai, ką jie, tuo metu tikrų tikriausi profai mūsų akimis, mums patikėdavo.

Taip po truputėlį… kol galiausiai į pirmas rungtynes su vienu iš tų vairuotojų kartu ir išvažiavau. Vėliau vienas iš lenktynininkų pradėjo man skolinti savo žiguliuką. Trasose sekėsi neblogai.

Tuomet įstojau į tuometinę Žemės ūkio akademiją, startavau už akademijos technikos komandą. Tai buvo labai stipri mokykla, šios auklėtiniai buvo buvusios Sovietų Sąjungos rinktinės nariai.

Taip viskas ir prasidėjo.

–  Tai kiek gi metų prabėgo Lietuvos ir užsienio trasose?

[quote author=“E. Pagirskas“]Šturmanui pasiekus tam tikrą lygį jį patį „žvejoja“ vairuotojai. Belieka, liaudiškai kalbant, su baltomis pirštinaitėmis atsisėsti į automobilį, nuvažiuoti, pasakyti „ačiū“ ir išlipti.[/quote]

– Šturmanaujant – trisdešimt šešeri. Gerai automobilį valdau ir pats, bet kiekvienas turime pirmiausia gerai atlikti savo pagrindinį darbą. Manau, kad savo – šturmano darbą – atlikau gerai. Na, ne darbą – daugiau pomėgį arba hobį, nes iš ralio pinigų neuždirbsi. Tad ralis visada ėjo greta pagrindinės veiklos.

Dvejus su puse metų su vienu rusu važinėjome už Sankt Peterburgo komandą varžybose Estijoje ir Latvijoje.

Vis dar esu kviečiamas šturmanauti į Ukrainą, sulaukiu gerų pasiūlymų prisijungti prie komandų Rusijoje. Bet jau atsisakau. Nebenoriu.

Prieš egzaminą į valstybės tarnybą nedrebėjo

– Seniūne, lenktynės, kaip minėjote – daugiau nei pusę gyvenimo jau užimantis hobis. Kokia gi visą šį laiką buvo pagrindinė jūsų veikla?

– Esu baigęs mechaniko specialybę Žemės ūkio akademijoje. Pirmiausia dirbau Angirių kolūkio inžinieriumi. Vėliau išbandžiau keletą kitų sričių – reklamos gamyba užsiėmiau Kaune, konsultavau įmones finansiniais, marketingo, plėtros klausimais.

Kalbant apie reklamą – paskutinysis įmonėje, kurioje dirbau, mano kuruotas užsakymas – baltos didelės raidės ant „Megos“ prekybos centro Kaune. Prieš tai – mūsų darytas Kėdainių autobusų stoties užrašas.

Iš esmės didžiąją laiko dalį dirbau Kaune. Šeštą valandą ryto išvažiuoji į laikinąją sostinę, vakare, namo į Kėdainius sugrįžti aštuntą. Nuo tokio gyvenimo jau pavargau.

– Kada ir kodėl atsirado poreikis išbandyti save kitur?

– Aš visą laiką taip, todėl ir išbandžiau pačias įvairiausias sferas. Ateina laikas, kai žmogus nori ką nors naujo išbandyti. Ypatingai didelis noras apėmė, kai su darbais nutariau apsistoti Kėdainiuose. Amžius, matyt, toks (šypteli). O jau kad apsistojau – užsibrėžiau tikslą ką nors naudingo padaryti visuomenei.

– Ar ilgai gvildenote mintį išbandyti save prie vienos iš Kėdainių rajono seniūnijų vairo?

– Nepasakyčiau. Apsisprendžiau sausio pradžioje. Išlaikiau du egzaminus ir, žinote, tai buvo visai nesunku. Papildomo pasiruošimo man nereikėjo, užteko per gyvenimą, darbą sukauptų žinių.

Buvau nustebęs – per pirmąjį egzaminą Valstybės tarnybos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos žmonės aplinkui su popieriais vaikščiojo, ruošėsi, stresavo.

O aš buvau ramus kaip belgas (šypteli). Ir abu egzaminus išlaikiau be problemų.

Aukštai iškelta kartelė negąsdina

[quote author=“E. Pagirskas“]Gyvenimas toks yra, kad nuolat kam nors neįtinki. Aš atėjau čia atlikti savo, kaip seniūno pareigų, ir į šonus nesidairau. Džiugu, kad seniūnaičiai mane sutiko labai šiltai.[/quote]

– Valentinas Tamulis, kurį ir pakeitėte Pelėdnagiuose, jam perėmus Kėdainių miesto seniūnijos seniūno pareigas – neabejotinai vienas mylimiausių seniūnų rajone. Atėjote, Edvinai, į seniūniją, kuri ne kartą tituluota pačia gražiausia. Ji – iščiustyta, išgražinta, apsodinta ir nuglostyta. Ar naujasis seniūnas ras ką joje nuveikti?

– Manau, kad problemų visur ir visada yra. Pirmiausia – jaunimo užimtumo, veiklos stokos problema. Kiek bendrauju su seniūnaičiais, jie paliūdi, kaimuose jaučiamas akivaizdus aikštelių jaunimo susibūrimams trūkumas.

Kad ir gražiausioje seniūnijoje, gražiausiame mieste yra problemų. Ir jas turi spręsti kiekvieną dieną.

– Valentinas neabejotinai iškėlė kartelę bet kuriam kitam žmogui, kuris būtų užėmęs jo buvusias pareigas. Antra, kad ir ką bedarytumėte, kad ir kaip bedirbtumėte – visuomet atsiras jūsų darbu nepatenkintų žmonių. Ar tai neatbaidė? Neatrodo misija ypatingai sunki?

– Gyvenimas toks yra, kad nuolat kam nors neįtinki. Aš atėjau čia atlikti savo, kaip seniūno pareigų, ir į šonus nesidairau. Džiugu, kad seniūnaičiai mane sutiko labai šiltai.

Saugiau jaučiasi trasoje, negu gatvėse

– Kas gi gyvenime buvo įdomiau – automobiliai ar merginos?

– Geras klausimas (juokiasi). Ir viena, ir kita yra labai gražu (šypteli).

– Edvinai, koks gi gali būti grožis trasoje? „Veža“ adrenalinas? O kaip pavojai? Pastarieji niekada neatbaidė?

– Vienas žmogus yra pasakęs: „Ralis – tai gyvenimas, o visa kita – jo laukimas. Šiemet jau baigiu šturmano karjerą. Dar po truputėlį pavažinėjam, bet jau ir pernai mažinau – važiavau šešias Lietuvos ralio čempionato varžybas, Europos čempionate dalyvavau prieš ketverius metus, prieš tai vykusiame čempionate Norvegijoje dalyvauti atsisakiau, nes tai užima labai daug laiko. Ralis – hobis, ir gana nepigus.

Tiesiog suvoki, kad visi tavo draugai, pažįstami, jau nebevažiuoja. Keista pagalvojus, kad su kai kurių jaunų lenktynininkų tėčiais ir seneliais važiavau. Pats laikas ir man trauktis, taip?

– Kiek gi atsiėjo ralis per daugiau nei tris dešimtis metų, bandėte skaičiuoti?

– Ne. Kodėl? Todėl, kad šturmano finansinis indėlis yra gana mažas – tai viena. Antra – šturmanui pasiekus tam tikrą lygį jį patį „žvejoja“ vairuotojai. Belieka, liaudiškai kalbant, su baltomis pirštinaitėmis atsisėsti į automobilį, nuvažiuoti, pasakyti „ačiū“ ir išlipti.

Finansinėmis išlaidomis visu šimtu procentų rūpinasi klubas.

– Kaip manote, ar paprasta išeiti to po šitiekos metų? Ar nėra, kad kasmet kartojasi ta pati dainelė: „Na, važiuoju dar šitą sezoną ir tada jau tikrai baigiu“?

– Kolega sakė, kad aš jau 1992-aisiais baigiau (juokiasi). Didelių avarijų nesu turėjęs ralio metu. O sezonas suteikia galimybę ant stogo pagulėti bent kartą.

– Ar daug tragiškų avarijų teko trasoje išvysti savomis akimis?

– Teko. Tai nutiko porai mano pažįstamų. Paskutinis toks atvejis ukrainiečiui Latvijoje nutiko pernai. Išgulėjo komoje iki šių metų ir mirė.

– Tokie atvejai neatmuša noro registruotis į kitas varžybas?

[quote author=“E. Pagirskas“]Ralyje reikia labai daug proto. Aštuoniasdešimt penki procentai vairuotojų ir šturmanų jame – su aukštuoju išsilavinimu. O tai kalba už save.[/quote]

– O ar šiurpą keliančios avarijos neatmuša noro važinėti gatvėmis arba pėsčiom eiti per perėją?

Sakysite, jog tai – du nesulyginami dalykai. Bet mes trasoje esame pasiruošę. Labai stipriai. Kur kas daugiau, negu eilinis žmogus kelyje, ir ta rizika yra labai labai pasverta.

Vienose varžybose sugedome, tad tiesiog stovėjome greta trasos ir stebėjome, kaip rungtyniauja kiti. Greta stovėjęs žiūrovas labai protingai išsireiškė, kai pirmi dešimt ekipažų nuvažiavo ir į trasą išriedėjo naujokai. „Na va, baigėsi protingi, prasideda drąsūs“.

Ralyje reikia labai daug proto. Aštuoniasdešimt penki procentai vairuotojų ir šturmanų jame – su aukštuoju išsilavinimu. O tai kalba už save.

Kitas dalykas, kurį galiu pasakyti – ralyje reikia lakios vaizduotės. Turi susirašyti kelią, posūkius, pasverti greitį. Tu juk leki miško keliuku, kuriuo su šeima grybauti važiuoji 30 km/h, o lenktynėse – 180 km/h. Vietomis spidometro rodyklė šokteli ir iki dviejų šimtų. Užtenka padarytos menkiausios klaidelės – ir gali sėdėti medžių viršūnėse.

Tu nuolat žinai, ką tu darai ir ką darysi dar dešimt kilometrų į priekį.

Žmona ultimatumų nekėlė

– Su žmona Renata, draudimo brokere, kartu esate jau trisdešimt metų. Ar romantiškiems santykiams užsimezgus problemų nekilo? Neliepė Renata rinktis: „Edvinai, vienas iš dviejų – ralis ar aš!“?

– Niekada. Mes susipažinom, kai aš jau važinėjau. Ji žinojo, ką į vyrus ima (juokiasi). Turbūt kitokio gyvenimo jau seniai nebeįsivaizduoja.

– Jūsų dvidešimt penkerių metų amžiaus sūnus taip pat važinėja? Nuo mažens sportinių automobilių modeliukus kolekcionuoja?

– Taip, važinėja. Visai gerai praėjusio sezono B lygoje nuvažiavo.

Vis tik jauni sportininkai šioje sporto šakoje susiduria su viena didele problema – rėmimu. Lenktynės – labai brangus hobis. Lietuvoje apskritai mažėja ekipažų – ir būtent dėl šitos priežasties.

Pastaraisiais metais nemažai lenktynininkų išėjo į pensiją, o jaunimo jam neatsiranda.

Įsivaizduokit – jau ir paprastą, kasdienį automobilį išlaikyti kiek lėšų kainuoja, o jeigu dar jį lamdai, trankai?

[quote author=“E. Pagirskas“]Ateina laikas, kai žmogus nori ką nors naujo išbandyti. Ypatingai didelis noras apėmė, kai su darbais nutariau apsistoti Kėdainiuose. Amžius, matyt, toks (šypteli). O jau kad apsistojau – užsibrėžiau tikslą ką nors naudingo padaryti visuomenei.[/quote]

Ralyje – numatyti veiksmus 10 km į priekį

– Edvinai, teko girdėti, kad pačioje jūsų kaip sportininko kelio pradžioje, turėjote pravardę „Turbina“. Kaip tokia pavardė Jums prilipo?

– (juokiasi) Iš kur jūs ją išraukėt? Tai buvo labai seniai. Kokiais 1993 metais. Pradėjome važinėti kartu su vienu jaunuoliu, vilniečiu. Sekėsi gerai, nuolat laiminėdavom, aplenkdavom senbuvius. Mūsų pradėjo klausinėti: „Kaip taip greit važiuojate?“. O aš ir atsakiau: „Pas mus turbina yra“ (juokiasi). Taip ir prilipo. Bet jau seniai manęs taip niekas nebevadina.

– Seniūne, kokios iš tiesų yra šturmano pareigos varžybose ir pasirengime joms?

– Greituminiuose raliuose esmė yra kovoti su laiku, išlošti jo kuo daugiau.

Per treniruotes kartu su vairuotoju ne kartą nuvažiuoji trasa, pasižymi, kur yra kokia duobutė, užsirašai kiekvieną posūkį, trasos konfigūraciją. Vairuotojas tau viską diktuoja, tu pasižymi, o vėliau pasikoreguoji.

Tai darome važiuodami lėtai, 50 km/h greičiu.

Bet tu turi įsivaizduoti, kas bus, kai greitis trigubės.

Ralis – kaip kokie šachmatai. Kaip gyvenimas. Perspektyvą susidaręs žūtbūt sieki užsibrėžtų tikslų. Jeigu perspektyvą nusipiešei kažkaip ne taip, nusileisi kitur, bet ne ant kelio.

Per rungtynes jau tu diktuoji kur važiuoti. Posūkiai trasose uždari, pasakysi jam sukti į dešinę prieš kalniuką, ne už jo – nusuks ne ten. Plius, egzistuoja dar ir posūkio kampas. Sakai, kaip sukti, kaip stabdyti.

Tarp vairuotojo ir šturmano turi būti labai didelis susikalbėjimas.

Kaip aš sakau – šturmanas yra galva, o vairuotojas – kojos. Šturmanas sako: „Pagreitėk“, vairuotojas greitėja. Šturmanas sako: „Raminkis“, vairuotojas stabdo.

Kelių „gaideliai“: kultūros ir išsilavinimo stoka

– O ką gi mano ilgametis šturmanas – ar moterys yra prastesnės vairuotojos už vyrus?

– Tikrai ne. Manau, kad jos lygiavertės vyrams. Ir tas pasakymas su neigiamu atspalviu „boba prie vairo“ yra tik pasenęs stereotipas. Tarp kitko, vienų metų Pasaulio ralio čempionato antrosios vietos savininkė ne kas kitas, o  moteris – Michelle Mouton. Tarp kitko ralyje atsiranda vis daugiau merginų.

– Kokį greitį Pelėdnagių seniūno automobilio spidometras fiksuoja jam važiuojant autostrada?

– Tokį, koks yra leidžiamas (šypteli).

– O ar toje pačioje autostradoje sutinkate daug nevykusių vairuotojų?

– Pakankamai.

– Iš kur tokie vairuotojai atsiranda? Ką daryti, kad vairuotojai Lietuvos keliuose būtų pavyzdingesni?

– Ko gero, tai paprasčiausia kultūros ir išsilavinimo stoka. Aišku, nesakau, kad būtinai patys chuliganiškiausi vairuotojai yra mažiausiai išsilavinę. Tiesiog yra tokių žmonių, kurie negerbia kitų. Tokie visada lenda visur be eilės, jeigu reikia, spraudžiasi alkūnėmis. Tokie taip pat elgiasi ir keliuose.

O ką daryti, kaip juos „iškultūrinti“, ko gero, būdas vienas – visa visuomenė turi auklėti save. Tėvai turi auklėti vaikus. Tada Lietuvoje visiems gyventi bus šiek tiek geriau.