Ant ratų praleista vasara
Vasaros atostogų metu mieste pastebimai padaugėja ratuotų vasarotojų. Kas rieda dviračiu, kas – riedlente, paspirtuku ar riedučiais, o kas šaligatviais laviruoja sparčiai populiarėjančias riedžiais. Mažiausieji kėdainiečiai aplinką stebi tėvų stumiamuose vežimėliuose.
Reikiamybė parkui – atsiradus atžaloms
„Kartais į Kėdainių miesto parką neužsukame nė sykio per savaitę, o kartais būna – net keletą kartų per savaitę. Parkas mus traukia dėl vaikų: čia – puiki erdvė jiems palakstyti, pažaisti, atsivežame mažuosius ir į parke vykstančias šventes. Prie namų įrengta nedidelė aikštelė vaikams, tačiau ji skirta didesniems, mūsų mažyliams ten dar nėra ką veikti“, – pasakoja Giedrė ir Robertas Valansevičiai su atžalomis Ainiumi (3 m.) ir Lukne (1,7 m).
Čia šeimyna ir pasivaikščioja, ir su treniruokliais raumenis pramankština, o Ainius parke ratus suka žaliu triračiu paspirtuku.
Pasiilgo… vandens dviračių
„Šiame parke vaikystė prabėgo. Kai buvau dar vaikas, mūsų parke buvo galima plaukioti vandens dviračiais, „katamaranais“ juos vadindavom, – prisimena G. Valansevičienė. – Ateidavom į parką dėl dviračių. Norėtųsi, kad vandens dviračiai čia ir vėl sugrįžtų.“
Moteris pastebi, kad mieste tiek jiems, tiek jų pažįstamiems tėveliams su mažamečiais vaikais trūksta renginukų, užsiėmimų su vaikais.
„Bet ir parke leisti laiką gera. Čia daug sentimentų. Kai oras geresnis, jis – pilnas gyvybės. Niekas nenori vaikštinėti triukšmingomis miesto gatvėmis, todėl traukia čia, į parką. Ir su riedlentėmis, ir su dviračiais, ir su paspirtukais važinėja. Neretai prasilenkiam su paaugliais, riedančiais parke su riedučiais. Per greitai rieda ta vasara…“ – juokiasi R. Valansevičius.
Šalmas riedant – būtinybė
Kristina Mieliauskienė parke dviračius mynė su dukra Migle. Duetas riedėjo minareto link. „Dėl šalmo Miglė nesiginčija. Žino, kad jis yra būtinybė“, – šypteli dviračius mylinčios šeimos mama. Šįkart parke tik juodvi, bet neretai pedalus po miestą šeimyna mina keturiese.
„Apskirtai esame į sportą linkusi šeima. Kartais ir pabėgiojame, einame pasportuoti į stadioną, esantį prie „Atžalyno“ gimnazijos. Labai daug ir dviračiais važinėjame. Tik tiek, kad dviračių sezonas ribotas, nuo pavasario iki rudens. Žiemą pedalų mieste neminame. Kai važiuojame kur prie ežerų, pasiimame ir dviračius. Kai vežame vaikus atostogų pas močiutę, kartu važiuoja ir dviračiai. Ši transporto priemonė mūsų šeimoje – būtinybė. Kaip ir šalmai vaikams“, – pasakojo K. Mieliauskienė.
Kartą, kai šeima viešėjo Zarasų krašte, net keturiasdešimt kilometrų numynė. „Trūksta mieste dviračių takų, – pastebėjo moteris ir sakė besitikinti, kad suremontavus miesto šaligatvius, juose bus išskirti ir dviračių takai. – Labai norisi, kad mūsų mieste ratuotiems dviratininkams ar riedutininkams bus įrengiama vis daugiau takų.“
[quote author=“G. Valansevičienė“]Kai buvau dar vaikas, mūsų parke buvo galima plaukioti vandens dviračiais, „katamaranais“ juos vadindavom. Norėtųsi, kad jie sugrįžtų.[/quote]
Visas kiemas myli… riedžius
Chemikų ir Respublikos gatvių sankirtoje kiekvieną vakarą būriuojasi kelios dešimtys jaunimo. Kas šiaip šnekučiuojasi, kas žaidžia beisbolą, o kas važinėjasi elektriniais riedžiais. Tokių kieme – net trys.
Pirmasis tokią naujovę draugams parodyti atsinešė vienuolikmetis Benas. „Riedį iš tėvų gavau gimimo dienos proga – birželio 3-iąją. Pirmą kartą tokį išradimą pamačiau youtube, vienas blogeris tokį nusipirko ir apie jį pasakojo. Vėliau riedį įsigijo mano draugas iš J. Basanavičiaus gatvės. Pabandžiau ir supratau: tai – mano svajonių dovana.
Pusmetį vis zyziau tėvams, bet jie man kartojo: „Jokio riedžio tau nepirksim, nė negalvok“. Bet, atėjus gimtadieniui, liepė rinktis – noriu švęsti gimimo dieną ar pirkti riedį. Pasirinkau riedį. Nuvažiavome į Kauną, nuėjome į parduotuvę, o ten riedžių – dešimtys. Bet vos tik pamatęs šitą pasakiau: čia mano“, – juokiasi Benas.
Jau po dviejų dienų riedį nusipirko ir 11-metė Kamilė, o dar po kelių savaičių – 10-metė Gustė.
„Iki rugsėjo kieme bus dar bent dviem riedžiais daugiau, – juokiasi Kamilė. – Kas tik pamato mus su riedžiais, tuoj pat tokio paties užsimano.“
[quote author=“R. Valansevičius“]„Per greitai rieda ta vasara…“[/quote]
Vasara, riedanti šaligatviais ir žole
Jaunimas, vasarą leidžiantis su riedžiais, pasakojo, kad pirmą kartą užlipus ant šio įrenginio važiuoti kiek sudėtinga.
„Aš kai pirmą kartą dar namuose, ant jo užlipau, įvažiavau į radiatorių, – juokiasi Benas. – Prireikė poros savaičių apsiprasti ir suprasti, kaip riedis važiuoja. Dabar po visą miestą su juo maluosi. Ir per žolę jis važiuoja, ir per šaligatvius, griovelių, duobių nebijo.“
Vaikai tikina: tai – žaislas, kuris niekada neatsibosta.
Riedėti riedžiu – ne taip paprasta
„Kai kojas labiau spaudi į priekį, greičiau juda pirmyn. Jeigu spaudi padus – riedis juda atgal. Taip pat ir į šonus – į kurį pasukti nori, tą koją ir spusteli stipriau. Gana paprasta, kai šiek tiek pasipraktikuoji. Pirmą dieną nėra lengva“, – apie naująjį žaislą pasakojo Gustė.
Šalia Gustės ant riedžio stovėjusi Kamilė pasakojo, kad elektriniu riedžiu gali važiuoti žmogus, kurio minimalus svoris – dvidešimt kilogramų, o maksimalus – šimtas dvidešimt.
„Jaunesnių riedis neveža – rašo, kad antra koja neuždėta“, – juokėsi Kamilė ir pridūrė, kad gerai įkrautas riedis gali riedėti iki dvidešimties valandų.
[#gallery=430#]
