Netyčia atsiradęs pašaukimas

Pasiūlykite kokiam nors jaunam žmogui tris mėnesius pagyventi be interneto – tektų nemažai pavargti, kol rastumėte tokį, nes niekas greičiausiai nesutiktų, net jei sumokėtumėte. Kėdainietė EGLĖ MORKŪNAITĖ taip gyveno savo noru, ir ką – nepražuvo. Paveldosaugos magistrė apie gamtą pasakoja taip, kad kartais norisi paklausti, ar tik tie gamtininkai nevartoja kokių nors haliucinogenų. Bet į miestą Eglė ranka nenumoja – sako, kad tarp miesto ir gamtos turi būti balansas, ir net gamtoje galioja senas geras pasakymas, jog kas per daug, tas nesveika.

Mokytis „apsimokėjo“

– Kas turi nutikti jauno žmogaus galvoje, kad jis sugalvotų studijuoti paveldosaugą?

– Šiaip jau visi juokaudavo, kad pagal vardą ir pavardę – Eglė Morkūnaitė – aš turėčiau studijuoti Žemės ūkio universitete kokią miškininkystę arba agronomiją (juokiasi). Bet paveldosauga… Gal čia šeimos įtaka? Tėtis norėjo būti archeologas, močiutė, dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, visada kalbėdavo apie kultūrą, o mano mamos apskritai nė vieną savaitgalį nerasite namie: ji nuolat kur nors keliauja, eina į žygius, tyrinėja gamtą. Tad iš visų pusių matydama pavyzdžius pirmiausia įstojau į taikomąją istoriją. Ten viskas truputį kitaip: iš mūsų nebereikalauja „kalti“ datas ir mintinai žinoti visus įvykius; viską pažinti turėjome per produktus, tarkime, turizmo gidą ar kokį nors istorinį filmą. Iš pažiūros man buvo kaip tik, nes niekada nemėgau sausos teorijos, ir, beje, nebuvau pirmūnė. Dar dabar, turėdama aukštąjį išsilavinimą, pasakyčiau turbūt tik Žalgirio mūšio datą ir „Švyturio“ alaus daryklos atidarymo datą, nes ant butelio rašo (juokiasi).

Pabaigiau mokslus, gavau bakalauro diplomą ir supratau, kad labai jau nekonkreti ta mano specialybė. Peržiūrėjau darbo skelbimus – nieko. Universitetas prikepa specialistų, ir ką? Kur juos visus dėti? Gerai, jei gali nueiti į kokią nors instituciją. Mano kurse buvo tokių žmonių: jie kruopštūs, jiems nereikia jokio bendravimo su žmonėmis, jie sėdi sau ramiai ir pildo popierius. Juk ir tokių žmonių reikia! Bet visas kursas į tą pačią instituciją nenueis, o ir mane pačią, pagalvojus apie tokį darbą, nukrečia šiurpas.  

Taigi, kadangi dar nesugalvojau, ką man veikti, nusprendžiau, kad man dar reikia ir magistro laipsnio. Visgi studento pažymėjimą dar dvejus metus galėsiu turėti, kokios nuolaidos! Viešajam transportui – aštuoniasdešimt procentų! Dėl tokių dalykų galima ir pasimokyti (juokiasi).

Pašaukimas atsirado netyčia

– Visai netikėtai, rugsėjį atėjusi į pirmąją paskaitą, atradau savo gyvenimo aistrą ir pašaukimą!

– Ką tokio jau veikėte, kad staiga atėjo toks nušvitimas?

– Sėdėjau išsižiojusi – dėstytojai buvo savo srities profesionalai, šnekėjo ne iš knygų, kaip buvau pratusi, o iš savo patirties, viskas buvo labai konkretu, aišku, ir kiekvienas motyvuodavo ko nors imtis, veikti. Per paskaitas darydavome panaudos projektus: išsirinkdavome kuo įdomesnį apleistą pastatą, pavyzdžiui, kokį nors pramonės paveldą, ir svarstydavome, kaip jį atgaivinti, panaudoti šiais laikais. Kam pastatui stovėti veltui?

Ir vieną kartą turėjome paskaitą apie saugomas teritorijas – regioninius ir nacionalinius parkus. Iki tol nieko apie juos nežinojau, maniau, ateini, pasivaikštai, ir išeini, kas ten gali būti tokio ypatingo, kad reiktų mokytis? Bet dėstytojas papasakojo apie užsienio parkus, rodė pavyzdžius, kalbėjome apie JAV Jelaustauno parką, besidriekiantį per tris valstijas ir 898 300 hektarų, jame esančius geizerius, kanjonus ir kitas gamtos grožybes. Šis parkas tapo pirmuoju nacionaliniu pasaulyje, ir taip pamažu visas pasaulis, įskaitant ir mus, lietuvius, ėmė mokytis iš amerikiečių, kaip rūpintis savo parkais, skatinti turizmą juose ir panašiai. Kalbėjome apie reindžerius – žmones, atsakingus už parkų priežiūrą. Pamaniau – vaje, čia kaip iš kokių filmų! Taip, reindžerio pareigybė Lietuvoje irgi dar nėra daug kam girdėta. Ir pagalvojau, kad čia kaip tik man – galėčiau suderinti savo pomėgį plepėti ir nesugebėjimą nusėdėti vienoje vietoje su inspekciniu darbu, paveldo saugojimu.

Peržiūrėjau praktikos pasiūlymų portalą ir atradau, kad Neries regioninis parkas ieško savanorių. Iškart nusprendžiau pabandyti!

Buvimas gamtoje – užkrečiamas

– Neries regioniniame parke dirba tokie žmonės, kuriuos derėtų apdovanoti, šitokie jie atsidavę, skleidžiantys kultūrą, nežinau, kur dar tokių specialistų ieškoti! Žmonės, gaudami mažus atlyginimus, savo noru šitokius kalnus verčia. Tai, kai susitikome, man iškart kilo tokia mintis: „Aš iš čia neišeisiu, aš čia liksiu!“

– Bet, užbėgant už akių, galiausiai teko išeiti?

– Taip, savanoriu visą gyvenimą nebūsi. Vėliau reikėjo eiti normalaus darbo ieškoti, ką jau darysi (juokiasi).

– Ką veikei savanoriaudama parke?

– Iš pradžių tiesiog šį bei tą – taip jau į savanorius Lietuvoje žiūrima. Kažkokių realių veiksmų jie nedaro. Pradžioje su vadove tiesiog išeidavome į parko teritoriją, darydavome lankytojų monitoringą, svarstydavome, ką galima padaryti su vienu ar kitu pastatu, kokį renginį suorganizuoti.

Jei neklystu, pirmasis renginys, su kuriuo dirbau, buvo Plukių žydėjimo šventė. Vyko Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ koncertas, susirinko įspūdingas kiekis žmonių!

Organizavome ir naktinių žygių ciklą su visokiausiomis istorijomis, inscenizacijomis per rudens lygiadienį, pavasario lygiadienį darėme, senovinių papročių įtraukėme. Žmonės įveikdavo žygį, o mes jų laukdavome ant piliakalnio su degančia nendrių skulptūra, nes ugnis buvo kaip atsinaujinimo simbolis. Visi brisdavo per upelį, kadangi tikėta, jog vanduo irgi nuplauna visas blogybes. Senovėje per lygiadienius žmonės virsdavo kūliais – ir mūsų dalyviai taip darė. Labiausiai nustebino, kad iš pradžių į tokį renginį susirinkdavo po dvidešimt žmonių, o į kitą – jau šimtas! Paskelbėme jį, išviešinome, ir vieną dieną žiūrime, kad jau net nebesutalpinsime automobilių! Net samdėmės policiją, kad padėtų mums suvaldyti srautą. Pasirodo, žmonėms iš tiesų reikia tokių dalykų, nes, kartą pabandę, jie dar ir savo draugus pasikviečia. O jie ir ateina!

– Ko daugiausiai sulaukdavote? Šeimų?

– Nepasakyčiau, daugiau draugų kompanijos, jauni žmonės. Net iškart po darbų jie ateidavo į žygį, nespėję persirengti, vilkėdami paltais! Ir jiems būdavo visai nesvarbu, kad lietus lyja ant galvos.

– Kas būdavo, kai vėliau, po darbų, susitikdavai su draugais, kurie dirba visokiais marketingistais, organizuoja projektus įmantriais angliškais pavadinimais, o tu ateini su savo pasakojimais apie Plukių žydėjimo šventę? Ar rasdavote, apie ką kalbėti?

– Irgi maniau, kad gal taip bus (juokiasi).  Tai iš pradžių net ir nekalbėdavau apie tai, ką veikiu. Vieną kartą pakviečiau draugus į renginį, o apie kitą renginį jie jau patys susirado informaciją ir atėjo. Pradėjau didžiuotis savo draugais, o iš to, ką matau feisbuke ir girdžiu iš jų, kai susitinkame, susidariau įspūdį, kad per mėnesį daugiau nei pusė lanko parkus, važiuoja į gamtą. Tad ne, kai šneku apie savo veiklą, kiti nenuobodžiauja (juokiasi).

Priešingai, išgirdę mano pasakojimus, jie ir patys nori atvykti į parką, viską apžiūrėti. Šiaip jau ekskursijos parke – nuostabus dalykas. Eini ir matai gyvas miegapeles, vabaliukus, pats atsidarai inkiliuką, pasižiūri, kas ten yra. Net žygių pėdsekystės tema būna, ieškoma, tarkim, vilko pėdsakų ir sekama jais. Tai visai kas kita nei ateiti į muziejų, pažiūrėti į vitriną, kurioje padėtas sudžiovintas drugelis, ir dėtis, kad jau susipažinai su gamta. Aš manau, kad kiekviename žmoguje slypi didesnis ar mažesnis laukinukas, periodiškai norintis ištrūkti į gamtą, pabėgti nuo miesto šurmulio.

Trys mėnesiai be interneto

– Jei tau pasiūlytų tavo svajonių darbą gamtoje, ir duotų namelį kur nors miške, atokiai nuo miesto, be elektros, ar kraustytumeisi ten gyventi?

– Tai panašiai jau buvo! (juokiasi) Dvejus metus išbuvusi Neries regioniniame parke, išėjau, tada rašiau magistrinį darbą ir panašiai. Studijos jau ėjo į pabaigą, reikėjo apgalvoti, ką gi aš dirbsiu. Žiūrinėjau skelbimus nieko per daug nesitikėdama, ir staiga matau, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas ieško kopų prižiūrėtojų – reindžerių! Mano svajonė buvo dirbti arba ten, arba Anykščių nacionaliniame parke, ir štai ta svajonė – ranka pasiekiama!

[quote author=“Eglė Morkūnaitė“]Kiekvieną dieną parko teritorijoje turėjome praleisti po dešimt valandų ir prižiūrėti, kad atvykę žmonės laikytųsi taisyklių.[/quote]

Paskambinau jiems, pokalbis buvo gan trumpas – greitai vieni kitus supratome (juokiasi). Sakiau: „Gerai, viskas tinka, atvažiuoju!“ Po dviejų dienų kaip tik buvo magistrinio darbo gynimas, kaip tik baigėsi buto nuomos sutartis, žodžiu, niekas Vilniuje manęs nebelaikė. Numojau ranka į visus ten nugyventus šešerius metus, viską per dvi dienas „užraukiau“, ir išvažiavau į Nidą su vienu lagaminu visam sezonui. Parko prižiūrėtojui reikalingi tokie sunkūs trekingo batai, tai jie ir užėmė didžiąją dalį lagamino, na, dar vieną suknelę įsimečiau, jei kada prisireiktų pasipuošti. Mano ir kitų prižiūrėtojų gyvenamąja vieta, žinoma, buvo pasirūpinta, bet aš nė nepasidomėjau, kur, kaip gyvensime – nerūpėjo.

O gyvenome keturiese – visi iš skirtingų kampelių ir su skirtingomis istorijomis, žvejų namelyje tiesiai ant marių kranto, su lauko tualetu. O pirmąją savaitę dar ir vandens nebuvo, tik vėliau įrengė (šypsosi).

– Bet elektra vis tik buvo?

– Buvo, užtat nebuvo interneto! Ir, pasirodo, tai labai gerai.

– Tai ką veikia dvidešimt pirmo amžiaus žmonės, kai gyvena be interneto?

– Leisdavome vakarus kieme, kepdavome ką nors ant laužo.

– Pamatėte, kad vis dėlto galima ir gyvai bendrauti su žmonėmis?

– Taip! Po kiek laiko tiesiog tylėdavome, nes visą dieną praplepėdavome, jau pavargdavome. Daug vaikščiodavome po apylinkes, vėliau net su žingsniamačiais pradėjome viską matuoti, tai išsiaiškinome, kad per dieną nueidavome apie trisdešimt kilometrų. Arba sėsdavome ant dviračių ir kur nors važiuodavome. Prie jūros degintis ar maudytis nelabai eidavome, nebent kai atvažiuodavo aplankyti šeima ar draugai. Taip jau yra, kad vietiniai kurortų gyventojai retai apsilanko paplūdimyje, o mes jau tokie buvom (juokiasi).  Labiau eidavome tada, kai būdavo audra ir jūra pykdavo. Žavu tai, kad visi keturi buvome labai skirtingi, bet visą laiką puikiai sutarėme.

Džiaugsmas dėl smulkmenų

– Kaip atrodė pats darbas, ką turėjote daryti?

– Kiekvieną dieną parko teritorijoje turėjome praleisti po dešimt valandų ir prižiūrėti, kad atvykę žmonės laikytųsi taisyklių. Turėjom du punktus – Parnidžio kopą ir Naglio rezervatą. Nepriklausomai nuo oro sąlygų turėjome išlikti geros nuotaikos ir lankytojams būti vienodai malonūs (juokiasi). Štai, pavyzdžiui, pirmąją mano darbo dieną lijo pusdienį, tai tuo metu viskas neatrodė taip romantiška, kaip įsivaizdavau (juokiasi).  Bet vėliau viskas atrodė įspūdinga, menkiausi dalykai vertė aikčioti ir daryti nuotraukas. „Vau, smėlis! Vau, paukščiukas! Vau, gėlytė!“ Telefonas išsikraudavo per valandą, nes viską būtinai norėjau nufotografuoti.

– Iš kur tokia nuostaba? Juk Nidoje tikriausiai esi buvusi ir anksčiau?

– Taip, ir pamenu, kad vaikystėje dar ir pykdavau ant tėvų, kad vežasi į Nidą, ne į Palangą. Taigi visi draugai – Palangoje, o ką toj Nidoj veikti? Bet viena yra, kai tu kaip turistas užsuki pasivaikščioti valandai, o kita – kai praleidi parko teritorijoje dešimt valandų. Kada daugiau turėsi galimybę pamatyti į Raudonąją knygą įrašytą padarėlį? Tik tada, kai sėdi savo punkte jau kelintą valandą, galiausiai pamatai, kad po kojomis knaisiojasi smėlinė auslinda. Kai važiuodavome dviračiais, kartais vos neatsitrenkdavome vieni į kitus, nes kas nors netikėtai sustabdydavo, pamatęs ką nors gražaus: „O, dar vienas kadras!“ Pradėjome viską matyti fotografų akimis, aš dar ir rašyti pradėjau, taip ta gamta įkvėpė. Net savo tinklaraštį susikūriau.

– Kaip koks Maironis! Gal jūs rūkydavote kažką?

– Ne, žinok, tikrai ne, bet nuo tos gamtos anksčiau ar vėliau šiek tiek „pavažiuoja stogas“. Tiesą sakant, pirmomis savaitėmis nuo gryno oro netgi skaudėdavo galvą (juokiasi). Aš visą laiką pragyvenau tarp automobilių dūmų, o ten – vien pušynai, jokių žalingų dalykų. Beje, visą gyvenimą mano kardiograma buvo bloga, o po trijų savaičių man atliko medicininę patikrą, ir pirmą sykį kardiograma buvo to-bu-la!

„Sunidėjimas“

–  Ar dėl kiekvieno paukštelio ir gėlytės ėjai iš proto visą vasarą, ar galiausiai įspūdžiai nusistovėjo, atsirado rutina?

– Romantika baigėsi maždaug po dviejų savaičių. Po tiek laiko, praleisto Nidoje, tampi toks lėtas, lyg apsinešęs – nėra jokių rūpesčių, jokių problemų. Mes šitą reiškinį vadinome „sunidėjimu“. Duždamos jūros bangos išskiria bromą, kuris veikia kaip raminamieji, tad ilgą laiką pragyvenus pajūryje, jaučiasi efektas. Manęs aplankyti buvo atvykę draugai, ir jie, žinoma, norėjo eiti kur nors pasižvalgyti, vėliau – linksmintis, o aš šiaip jau anksčiau irgi mėgdavau tokius dalykus. Bet tąkart tik miegoti norėjau. „Kas tau, Egle, yra?“ – klausė draugai? Taigi „sunidėjau!“ (juokiasi)

Kalbėjome su patruliuoti atvykusiais policininkais – net jie buvo šiek tiek nusivylę, sakė: „Čia nėra ką veikti, nėra jokių nusikaltimų!“

Pasibaigus sezonui išvažiavau iš Nidos praleidusi ten tris mėnesius. Ir supratau, kad jų man užteko. Jei koks nors reindžeris ten gyventų amžinai, arba jis turėtų būti labai atsidavęs savo darbui, arba gyventi su šeima. Nes šiaip jau tu esi visiškai atskirtas nuo likusio pasaulio – mes, skambindami telefonu namiškiams, netgi klausdavome: na, kaip pas jus ten, Lietuvoje? Būnant Nidoje nebegaliojo ano pasaulio kitame marių krante taisyklės. Naujienų visiškai nebeskaitydavau, nes nejaučiau poreikio, jokių madų, drabužių daug nereikėjo – išsiskalbdavau darbinę uniformą, ir viskas, o išvažiuodama juk nerimavau, ar ne per mažai daiktų įsidėjau. Pabėgti nuošalin ir pabūti su savimi kuriam laikui – labai geras dalykas, bet šiaip jau gyvenime reikėtų išlaikyti balansą tarp miesto ir gamtos. Tad, atsakydama į klausimą, galėčiau pasakyti, kad ne, miško namelyje greičiausiai negyvenčiau.

Lietuvoje taip yra kur pamatyti

– Kai grįžai iš Kuršių nerijos parko, tavo darbas nebebuvo susijęs su paveldosauga, o juk sakei, kad ten atradai savo pašaukimą. Kaip kompensuoji paveldosaugos darbo trūkumą?

– Daug keliauju po Lietuvą. Iš esmės aš keliauju vien po Lietuvą (juokiasi). Čia profesinė liga, mes dar studijų laikais su drauge mokydavomės, mokydavomės, susižvalgydavome, sakydavome: važiuojam prasiblaškyti? Ir žaisdavom geocachingą – ieškodavome įvairiausių slėptuvių su „lobiais“, važiuodavom į apleistus pastatus, tyrinėdavome juos. Arba į kaimus, ir darydavome etnografines apklausas, klausdavome vietinių: „Kaip žmonės seniau gyveno? Ką jūs veikėte, kai buvote maža?“ Mane labiausiai žavi būtent nematerialus paveldas, ne tai, į ką gali pažiūrėti, o tai, kas perduodama iš lūpų į lūpas, žmonių patirtis.

Šiandien vis dar negaliu pasakyti, kad Lietuvoje jau mačiau viską. Ir man liūdna, kai kiti lietuviai neįvertina to, ką turi, važiuoja į turkijas bei egiptus, tačiau beveik nepažįsta Lietuvos. Kai dirbau Kuršių nerijoje, bauda už kopų niokojimą būdavo 150 eurų. O kai kurie žmonių požiūris buvo: „Nejuokinkit, sumokėsim dar ir už vaikus, kad ir jie galėtų kopomis pabėgioti.“

– O su karjera jau viskas baigta? Trys mėnesiai izoliacijos atbaidė?

–  Ne, tikrai ne, vis tikrinu skelbimus, ieškau ir laukiu savo progos. Žinau, kad šitas darbas neatneš milijonų, bet aš tam ir nesu sutverta. Sėdėti biure ir galvoti: „Greičiau baigtųsi darbas, eisiu leisti pinigų“? Ne, geriaujau turėsiu penkis eurus sąskaitoje, bet dirbsiu mylimą darbą, vaikščiosiu gamtoje, bendrausiu su žmonėmis ir būsiu laiminga!