Į garsiausius festivalius – be jokio bilieto

Ibizos paplūdimiai, saulė, palmės ir baseinai. Garsiausi elektroninės muzikos atlikėjai ir jų koncertai, kuriuose susiburia tūkstantinės minios. Bendri vakarėliai su pasaulinėmis žvaigždėmis iki paryčių. Tai – visai ne įspūdžiai iš kokio nors muzikinio festivalio. Tai – kėdainietės Rolandos Simonavičiūtės darbas, kitaip sakant, kasdienybė.

Jei mažos mergaitės svajoja apie šokėjos karjerą, dažniausiai jos įsivaizduoja save su pūstu balerinos sijonėliu arba besisukančias ant parketo valso ritmu. O štai Rolanda, regis, buvo taisyklių laužytoja nuo pat mažumės: ją sužavėjo visai ne klasikiniai šokiai.

– Pamenu, kai dar būdama maža pažiūrėjau šokių muzikos dievuko Deadmau5 pasirodymą, pamačiau žavias ir energingas go-go šokėjas. „Aš irgi taip noriu!“ – pamaniau. Pradėjau lankyti pamokas Kėdainiuose, ir visgi nepasakyčiau, kad mokėmės šokti būtent go-go. Tai, ką darėme treniruotėse, labiau priminė show dance stilių.

– Kuo jie skiriasi?

– Show dance merginos visai nemoka improvizuoti. Joms tik statomos choreografijos, ir šokėjos jas atlieka. Savo ruožtu go-go šokančios merginos nepasimeta net ir netikėčiausiose situacijose bei sugeba šokti spontaniškai.

– Kaip sekėsi pamokose? Ar jau iškart buvo matyti, kad esi gabi, ar kas nors prognozavo, kad šokių muzikos pasaulyje pasieksi aukštumų?

– Tiesą sakant, pamokas Kėdainiuose palankiau vos pusę metų, būtent todėl, kad jose nemokė „šimtaprocentinio“ go-go. Tapau savamoksle – prisižiūrėdavau įvairiausių pasirodymų „Youtube“, tada pati bandydavau šokti, mokydavausi naujus judesius.

– Ar toks metodas veikė?

– Na, nežinau, pačiai save sunku vertinti – niekada nesijaučiau nepaprastai gera šokėja, bet jei vis dar šoku ir gaunu pasiūlymų, matyt, kažkam patinka.

Sekėsi visai neblogai, pradėjau gyventi smagų, nutrūktgalvišką gyvenimą. Didžioji dalis jaunų kėdainiečių į didmiesčius „išlenda“ tik pradėję studijuoti, o aš jau paauglystėje turėjau pasirodymų ir Vilniuje, ir Kaune, ir kituose miestuose. Turėjau gerą draugę, kuri taip pat buvo go-go šokėja, tad buvo labai linksmi laikai: važinėjomės po Lietuvą, užsiėmėme mėgstama veikla – šokiais, dalyvavome vakarėliuose.

– Ar jau tada planavai, kad baigus mokyklą šokiai bus pagrindinis tavo darbas? Galbūt turėjai kitų svajonių, ar netgi buvai įstojusi mokytis kokios nors su šokiais nesusijusios specialybės?

– Svarsčiau apie drabužių dizainą, bet gyvenimas pasiūlė tokių galimybių šokių srityje, kurių negalėjau atsisakyti! Tačiau nesakau, jog drabužių dizaino studijos jau „nurašytos“ – manau, kad greitai pavyks įgyvendinti šią seną savo svajonę.

Vakarėliai Lietuvos didmiesčiuose, žinoma, irgi smagūs. Bet kalbėdama apie atsiradusias galimybes, Rolanda tikrai neturėjo omenyje Kauno ar Vilniaus.

– Sykį sužinojau apie go-go šokėjų atranką darbui Ibizoje, „Amnesia“ klube. Dalyvavau, tačiau nieko per daug nesitikėjau, o ir rezultatų reikėjo ilgokai palūkėti, tad po kiek laiko atranka net užsimiršo. Tad įsivaizduokite, kaip nustebau, kai sėdėdama matematikos pamokoje, sulaukiau lemtingo skambučio, pranešusio, kad įveikiau atranką! Išlaikiau brandos egzaminus ir iškart išvykau į Ispaniją.

– Kaip sekėsi, ar neteko nusivilti?

– Ką tu, juk Ibiza – vakarėlių ir šokių muzikos Meka! Jau šokdama klube „Amnesia“, susipažinau su daug garsenybių, nuolat buvau jų apsuptyje. Ilgainiui išgirdau apie dar vieną svarbią atranką – sužinojau, kad garsus elektroninės muzikos atlikėjas Armin van Buuren renka šokėjų komandą. Nusiunčiau savo duomenis, ir ką jūs manote – patekau į dar vieną neeilinį nuotykį!

Rolanda vardija šokių muzikos grandų, su kuriais jai teko dirbti, pavardes: Oliver Heldens, Dash Berlin, Dimitri Vegas & Like Mike, Dvbbs,  Sander van Dorn, Sunnery James & Ryan Marciano, Martin Garrix, Andrew Rayel… Visų šių DJ koncertuose susirenka tūkstantinės minios. Koks gi jausmas būti tokio concerto dalimi?

– Ant pečių visuomet guli didžiulė atsakomybė. Nėra laiko galvoti: „Tai bent, kokia publika! Aš žvaigždė!“, mintys visuomet turi suktis apie tai, kaip kuo geriau atlikti judesį ir koks judesys seks toliau. Žodžiu, jei miegosi ant laurų – rizikuosi pasirodymo sėkme.

Taip pat nederėtų pamiršti, kad yra laikas linksmybėms ir laikas darbui, ir pastarasis visuomet yra prioritetas. Dirbu vakarėliuose, kur alkoholis liejasi ant kiekvieno kampo, tačiau tokiame renginyje išgėrus lipti ant scenos – kone tokia pati nuodėmė, kaip sėsti už vairo.

– O kaip sekasi dirbti su tokiais žymiais atlikėjais? Ar jie nepasipūtę?

– Oi, visi jie labai paprasti, nuoširdūs, linksmi! Aišku, jei dar man besimokant mokykloje, kas nors būtų pasakęs, jog neilgai trukus stovėsiu pasaulinio lygio klubo užkulisiuose ir lyg niekur nieko juokausiu su Armin van Buuren, tikriausiai būčiau tik pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Tačiau Ibizoje labai paprasta susipažinti su garsenybėmis. Kartais vakarėlyje šnekuosi su kuria nors iš jų ir nė nesuprantu to, kol draugė nestukteli alkūne į šoną ir nepasako: „Taigi čia tas!“

– Tai gyveni naktimis, o miegi – dienomis?

– Taip! Jei reikia anksti keltis, be septynių žadintuvų neišsiverčiu (juokiasi).

– O aš visada maniau, kad šokėjos turi sveikai gyventi: prisižiūrėti, sportuoti, sveikai maitintis…

– Tačiau taip ir yra. Nėra taip, kad neišsimiegu ir vaikštau juodais paakiais, tiesiog mano paros režimas kiek kitoks ir miegu kitu metu, nei tie žmonės, kurie aštuntą valandą ryto jau turi būti savo biure. O sportas ir sveika mityba – neatsiejami nuo mano gyvenimo. Juk go-go šokėja privalo išlaikyti gerą kūno formą, tad stengiuosi susilaikyti nuo saldumynų ar greito maisto. Aišku, ne visada pavyksta (juokiasi). Einu ir sportuoti, tiesa, renkuosi ne sporto klubą, o bokso treniruotes su asmeniniu treneriu. Daug įdomiau nei minti dviratį salėje!

Visgi nemanau, jog tai, ką išvardijau, galioja tik šokėjoms. Kiekviena mergina turėtų rūpintis savo išvaizda ir ypač sveikata.

– Go-go šokėjos dažniausiai išsiskiria išskirtine apranga ir įspūdingais aksesuarais. Gal, kaip sakoma, kartais iš didelio rašto išeinama iš krašto, ir gaunate drabužius, su kuriais šokti baisiai nepatogu?

– Daug dažniau, nei tik kartais! Kai kurie drabužiai ne šiaip nepatogūs, o, sakyčiau, ekstremalūs – su tokiais aukštakulniais, su kokiais man kartais tenka šokti, pradedančiosios merginos neišsiverstų. Mano patirtis tokia: kuo įspūdingesnis kostiumas atrodo iš pirmo žvilgsnio, tuo nepatogesnis jis bus šokant. Tada ir prasideda visokiausi kuriozai: tai perukas krenta nuo galvos vidury pasirodymo, tai šalmas, tai dar kokia neįprasta detalė. Aišku, tokioje situacijoje belieka numoti ranka – reikia elgtis profesionaliai, neišsiduoti, kad sutrikai, toliau šokti lyg niekur nieko ir viską užglaistyti.

– O kaip šukuosenos, makiažai: juos darotės pačios, ar turite profesionalius stilistus, kurie visai tai padaro už jus?

– Kartais būna vienaip, kartais – kitaip. Tiesą sakant, po tiek laiko scenoje jau nebėra didelio skirtumo: tiek aš, tiek kitos merginos pasidažome ir susišukuojame kaip tikros profesionalės.

– Tie jūsų kostiumai neretai būna gana iššaukiantys. Neabejoju, dabar, kai didžioji dalis tavo pasirodymų – Ibizoje, tau tai visiškai neberūpi. O ar anksčiau, kai dar gyvenai kukliame nedideliame miestelyje, nesulaukdavai pašaipių replikų?

– Manau, tai neatsiejama. Bet tikriausiai kiekviena profesija turi savo kainą. Ugniagesiai kasdien rizikuoja savo pačių gyvybe, virėjai priauga svorio, modeliai, priešingai, kankina save dietomis, o štai aš „susimoku“ sulaukdama apkalbų ir negražių komentarų. Bet aš paprasčiausiai nekreipiu dėmesio. Darau tai, kas man patinka, niekam nekenkiu ir netrukdau, kodėl turėčiau jaustis kaip nusidėjėlė? Visiems linkėčiau mažiau kreipti dėmesį į nepagrįstas aplinkinių nuomones.

– Gana lengva nekreipti dėmesio į beveik nepažįstamus pašalinius. O jei, pavyzdžiui, nepasitenkinimą išreikštų tavo tėvai? Ar iš saviškių sulaukei palaikymo jau nuo pat karjeros pradžios? O gal jie buvo konservatyvūs ir iš pradžių įtariai žiūrėjo į trumpus šortukus bei pilvą apnuoginančias palaidines?

– Šiuo klausimu man labai pasisekė. Turiu nuostabius tėvelius, kurie visuomet džiaugėsi ir vis dar džiaugiasi mano kelionėmis ir pasiekimais šokiuose. Jiems vis dar negana – jie nuolat skatina mane judėti į priekį ir pasiekti dar daugiau! (juokiasi). Net nežinau, ar be jų palaikymo būčiau ten, kur dabar esu.

– Ar dirbant tokį darbą įmanomi asmeniniai santykiai? Juk tenka daug keliauti, o be to, kokiam nors pavydesniam vaikinui gali nepatikti, kad jo merginą stebi minia žmonių, ji nuolat susipažįsta su kitais. Kokia tavo pačios ir kitų pažįstamų šokėjų patirtis šiuo klausimu?

– Gal atsakymas ir netikėtas, tačiau manau, kad, jei pavyksta sutikti gerą, supratingą žmogų, įmanoma viską suderinti. Esu susidūrusi su šokėjomis, kurios, bijodamos prarasti savo vaikinus, palieka go-go sceną. Aš niekada taip nepadaryčiau. Jei tavęs nesupranta, nevertina to, ką darai, reikia prabusti ir pagaliau susitaikyti, kad tai – ne tavo žmogus!

– Ar per visą šitą laiką tau niekada nekilo mintis atsisakyti šokių? Susirasti standartinį darbą ofise nuo aštuonių iki penkių, apsigyventi sėsliai…

– Man – dar vos dvidešimt dveji, jaučiuosi per jauna įsisukti į biuro rutiną. Niekada nesakau „niekada“ – jau įsitikinau, kad nežinia, kaip gyvenimas gali pasisukti – tačiau kol kas dar turiu per daug energijos savyje, ir sėslus gyvenimas ne man. Neįsivaizduoju savęs išmainant dabartinį gyvenimo būdą į bankininkės ar administratorės kostiumėlį. Šiuo metu kiekviena mano diena – lyg šventė, kupina staigmenų.

– Kas tavo darbe geriausia? Kokie didžiausi go-go šokėjos gyvenimo privalumai?

– Kadaise aš nebūčiau drįsusi nė svajoti, kad šitiek pamatysiu, apkeliausiu ir sutiksiu tiek įvairių žmonių. Ibiza man jau lyg antri namai, pabuvojau Seišelių salose, kur pamačiau visam gyvenimui atmintyje įstrigusį gamtos grožį, įsimylėjau Amsterdamą ir Barseloną – viename šių miestų ateityje ir norėčiau apsigyventi. Kelionės ir pažintys praplėtė mano pažiūras, suformavo teisingą požiūrį į gyvenimą: kad visuomet reikia išnaudoti gautas galimybes bei siekti savo tikslų. Manau, kad tokiame jauname amžiuje būti tiek patyrus – dovana, ypač kai didžiąją dalį pragyvenau Kėdainiuose – gana nedideliame miestelyje. Būtent todėl džiaugiuosi, kad savo istorija galėjau pasidalyti su kėdainiečiais – galbūt įkvėpsiu ir juos nebijoti naujovių!