Svajoklis už sportinio automobilio vairo
Šonaslydis, Lietuvoje įprastai vadinamas driftingu, tampa vis populiaresnis ir susilaukia vis daugiau automobilių sporto mėgėjų dėmesio. Rodos, įjungi pirmą pavarą… antrą… trečią… trukt už rankinio ir, užvaldytas adrenalino bei slysdamas lengvu kampu, imi ragauti to tikrojo drifto skonio.
„Deja, ne viskas taip greitai ir taip paprastai“, – šypsodamasis sako kėdainietis Modestas GUDAITIS (23 m.) ir priduria, kad jo kelias iki šio sporto buvo ne tik ilgas, bet ir labai sunkus.
„Viskas prasidėjo dar tada, kai man tebuvo 12 metų. Tuomet Kėdainiuose itin populiarus buvo dragas, tad, kai tik aerodrome pasigirsdavo automobilių gausmas, iškart skubėdavau pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Tikriausiai tuomet mano meilė automobiliams ėmė augti ir stiprėti. Na, o sulaukęs penkiolikos ėmiau domėtis būtent driftu“, – prisimena automobilių sporto aistruolis.
Nuo motociklų iki sportinių automobilių
– Kokia tavo kaip automobilių sportininko istorija?
– Aerodrome stebėdamas kitų vairuotojų atliekamus triukus, ėmiau svarstyti, jog reikia pačiam imtis veiklos ir šiame sporte realizuoti save. Tuomet labiau domėjausi ne automobiliais, o motociklais. Prisimenu, draugas turėjo tokį gerokai padėvėtą, apdaužytą motorolerį, sumąstėme jį perdažyti. Padarėme tai per dieną… Kokybės, žinoma, nebuvo (juokiasi), tačiau pats procesas buvo labai įdomus.
Mano tėvai matė, jog esu linkęs prie technikos, jos restauracijos, todėl laikui bėgant tėtis nupirko antikvarinį motociklą ir pasiūlė jį sutvarkyti taip, kad būtų galima važinėti. Taigi grįždavęs po pamokų visą savo laiką skirdavau šiai transporto priemonei. Taip po trijų mėnesių gimė pirmasis motociklas. Aš jį pardaviau, gavau pinigų. Tuomet antras, trečias… Ir taip iki pat 18 metų sutvarkiau apie dešimtį motociklų.
– O kas tada?
– Tuomet sulaukęs pilnametystės iškart degiau noru išsilaikyti vairuotojo pažymėjimą. Svajonę netrukus įgyvendinau. Tuomet, žinoma, prireikė ir nuosavo automobilio. Kadangi mano tėvai ne iš tų, kurie duoda tai, ko užsigeidi, teko parduoti savo motociklą ir nusipirkti automobilį. Na, o nuo to automobilio viskas ir prasidėjo…
Tiesa, po mokyklos metus bandžiau mokytis kolegijoje, tačiau supratau, jog nesu tas žmogus, kuris gali ramiai sėdėti suole ir klausytis paskaitų. Esu linkęs nuolat kažką veikti, dirbti, todėl mokslai manęs nesužavėjo ir po metų grįžau prie darbo.
[quote author=“Modestas Gudaitis“]Svajonių turiu be galo daug. Esu tikras svajoklis (šypsosi), tačiau kaip ir daugelis suaugusių vyrų svajoju turėti šeimą, rūpintis ja, stengtis, kad mano vaikai užaugtų geri žmonės ir kad jiems nieko netrūktų.[/quote]
– Dirbai pas tėtį?
– Taip, servisas yra mūsų šeimos verslas. Nuo mažens mėgau padėti tėčiui darbuotis garaže, todėl metęs mokslus grįžau ten, kur ir turėjau būti. Pradėjęs dirbti mechaniku, ėmiau žingsnis po žingsnio artėti prie savo tikslo – tikrojo automobilių sporto. Man padėjo draugas, su kuriuo susipažinau Kėdainių aerodrome per slalomo treniruotes. Draugas turėjo BMW markės automobilį, tai buvo pirmasis automobilis, kurį paverčiau į sportinį bolidą.
– Tada ir pačiam prireikė tokios markės automobilio?
– Kai sužinojau, kas yra driftas, ir kai suvokiau, kad noriu ten save realizuoti, buvau įsitikinęs, jog į trasą važiuosiu tik su „Nissan“ markės automobiliu. Tai buvo mano svajonė, tačiau bėgant metams, suvokiau, kiek tai kainuoja, kiek lėšų pareikalaus jo išlaikymas, ypač tokiame nedideliame mieste kaip Kėdainiai. Todėl galiausiai pasirinkau BMW. Žinojau, jog su šiuo automobiliu viskas vyks greičiau ir paprasčiau.
– Šiandien tavo ir tavo draugo sportiniai automobiliai praktiškai identiški. Pirma sukonstravai draugui, tik po to – sau.
– Taip. Vilniuje nusipirkęs BMW kėbulą, kuris turėjo būti skirtas man, prie jo darbuotis greitai nepradėjau, nes beveik metus dirbau prie draugo automobilio, kol šis buvo išvykęs į Škotiją. Buvau pažadėjęs, jog pirmiausia sukonstruosime automobilį jam. Galiausiai atėjo laikas ir mano bolidui. Turiu pripažinti, jog darbai buvo sunkūs, tačiau man pavyko. Šiemet mano automobiliui jau trečias sezonas, tačiau net ir pasibaigus kiekvienam sezonui jis nuolat tvarkomas, tobulinamas. Paprasčiausiai nuolat kyla minčių, kaip padaryti kažką geriau.
Mokėsi iš savo klaidų
– Modestai, o kaip į tavo pomėgį žiūrėjo tavo aplinkos žmonės?
– Mama, nors ir mažai suprasdavo, ką aš čia darau, visuomet palaikė. Kai dar mažai buvo žinoma, kas yra tas driftas, mama manydavo, jog tai tik trumpalaikė mano aistra. Pasirodo, klydo. Tuo tarpu tėtis į viską žiūrėjo gana abejingai. Kol dirbdavau garaže, jis ateidavo, pažiūrėdavo ir sakydavo „Ne, sūnau, nevažiuos. Nepadarysi“ (juokiasi). Žinoma, tokie tėčio žodžiai man suteikdavo daugiau motyvacijos, daugiau azarto siekti savo svajonės. Tačiau nei tėčio, nei kitų aplinkinių nuomonė nebuvo skeptiška, netgi priešingai – kitiems buvo įdomu, ką aš veikiu ir ko siekiu.
– Kokios buvo pirmosios tavo treniruotės? Kas mokė drifto pagrindų?
– Pirmos treniruotės buvo labai sunkios. Per daug padangų sugadinome, per daug degalų išdeginome, per daug pinigų išleidome. Iš pradžių bandydavome tik vadinamąsias saules išpiešti, nes apie gražų slydimą trasa nebuvo nė kalbos. Tiesiog per kiekvieną treniruotę bandydavome išmokti kažką naujo – tai saulę, tai aštunkę išpiešti. Jei kas nors būtų paaiškinęs, kaip reikia viską atlikti teisingai, būtume sutaupę ir padangų, ir degalų, ir lėšų. Tačiau galbūt dėl to viskas ir buvo taip įdomu, nes visų drifto subtilybių išmokome patys.
– Kam šiuo metu teiki pirmenybę – darbui ar pomėgiui? Kuri veikla širdžiai mielesnė?
– Darbas – mano pragyvenimo šaltinis. Jis nėra lengvas, todėl tai nėra pats didžiausias malonumas. Tačiau man jis patinka. Na, o kai pradedu dirbti prie savo automobilio, jaučiuosi visiškai kitaip – atsipalaidavęs, laimingas. Kita vertus, be darbo negalėčiau daryti to, ką mėgstu labiausiai.
Beje, konstruoti automobilį yra viena, o vairuoti – visai kas kita. Visuomet visiems sakau: „Kol nepasėdėjai sportiniame automobilyje, tol nesuprasi, kas tai yra“. Tai tarsi narkotikas.
– Ar mamai jau teko paragauti to jausmo?
– Taip, užteko tik vieno karto. Sakė, jog daugiau nebesės į mano automobilį (šypsosi). Tėčio kol kas dar nevežiau, tačiau šiemet tikrai ketinu pasisodinti šalia.
„Esu tikras svajoklis“
– Sakoma, jog per savo gyvenimą vyras turi pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį. Ką apie tai manai? Kokie yra tavo prioritetai?
– Turbūt esu seno kirpimo žmogus, tačiau, manau, jog tai tikra tiesa. Esu tvirtai įsitikinęs, jog vyro pareiga – ne tik namą pastatyti, bet ir šeima pasirūpinti.
Svajonių, žinoma, aš turiu be galo daug. Esu tikras svajoklis (šypsosi), tačiau kaip ir daugelis suaugusių vyrų, svajoju turėti šeimą, rūpintis ja, stengtis, kad mano vaikai užaugtų geri žmonės ir kad jiems nieko netrūktų.
[quote author=“Modestas Gudaitis“]Gyvenime vadovaujuosi viena taisykle: ką pradėjai, tą ir pabaik.[/quote]
– Ar turi svajonių, susijusių su automobiliais, sportu?
– Kiek pats ir mano draugai atsimena, aš visuomet sakiau, jog turiu tikslą sukurti automobilį. Gal tai ir vaikiška svajonė, tačiau kas žino… Dar pamatysim (šypteli).
Siekia apginti BMW vardą
– Kokį automobilį vairuoji miesto gatvėse?
– Esu BMW markės fanas, tačiau ne todėl, kad tai gražus automobilis. Mane jis patraukė dėl savos konstrukcijos.
– Ar važinėdamas miesto gatvėmis nesinori truktelti rankinio?
– (kurį laiką šypsosi) Kai buvau jaunesnis, būdavo visko, tačiau kai pradėjau domėtis ir užsiimti automobilių sportu, požiūris į vairavimą kelyje smarkiai pasikeitė. Su pirmuoju automobiliu gatvėse norėjosi pažaisti, tačiau dabar tai kelia baimės jausmą. Pradėjęs sportuoti, supratau, ką gali automobilis, kaip jis yra valdomas ir kaip gali tapti nekontroliuojamas. Triukai, kurie įprastai atliekami trasoje, atlikti gatvėje yra pastatyti ant kortos…
– Šiandien pilnos gatvės kelių eismo taisyklių nesilaikančių vairuotojų, kurie neretai sukelia itin daug skaudžių įvykių. Ką manai apie tokius vairuotojus?
– Dirbdamas prie automobilių, atkreipiu dėmesį į jų būklę, daug avarijų įvyksta, nes vairuotojai neįvertina savo ir automobilio galimybių. Mėgstantiems „pasirodyti“ gatvėse, siūlau geriau apsilankyti aikštelėje ir ten atlikti norimus triukus.
Kita vertus, BMW markės automobiliai daugeliui kelia siaubą dėl visai neseniai viena po kitos įvykusių nelaimių. Tiesa, reikia pripažinti, bet už šių automobilių vairo dažniausiai sėdi jauni vairuotojai. Pats vairuodamas BMW stengiuosi tarsi apginti šį vardą miesto gatvėmis važinėdamas tvarkingai, kad žmonės kuo mažiau pyktų ant tokių vairuotojų. Stengiuosi būti draugiškas visiems kelių eismo dalyviams.
– Ar daug pasitaikė tavo kaip drifterio karjeroje avarijų, brangiai kainavusių incidentų?
– Itin skaudžių, laimei, nebuvo. Tačiau kontaktų kartais nepavyksta išvengti. Kai trasoje susiliečia du automobiliai, mes to avarijomis nelaikome. Įlenktos skardos – tai tik drifto subtilybės (šypsosi). Šis sportas tuo ir įdomus.
– Turbūt apie adrenalino kiekį esant trasoje neverta nė kalbėti. Tačiau kaip kiti jausmai? Ar nėra baimės?
– Trasoje baimės būti nebegali. Kai tu pažįsti savo automobilį, lauki starto, pamiršti, kas yra aplinkui, matai tik savo varžovą. Tiesiog žinai, kad turi daryti tai, kas yra geriausia. Viskas vyksta labai greitai. Poriniame važiavime man kur kas įdomiau važiuoti iš galo, kai gali prispausti savo varžovą. Būtent tokios akimirkos labiausiai ir kaitina kraują.
Žiūrovus žavi šou elementai
– Kaip driftas atrodo šalia tradicinių sporto šakų: ralio, žiedinių lenktynių?
– Jei neklystu, Lietuvoje tai labiausiai augantis automobilių sportas. Ralis, žiedas – viskam yra laikas, o drifte laikas nesvarbus. Svarbiausia – kvalifikacija, nustatyta trasa ir trajektorija, porinis važiavimas, šou elementai: kai sportiniai automobiliai gali piešti saules, kelti dūmus. Viso to negali parodyti jokiame kitame sporte. Tai įdomu tiek patiems pilotams, tiek žiūrovams.
– Ką galėtum pasakyti skeptikams, kurie sako, kad tai ne sportas?
– Niekada gyvenime negali sakyti, kad viena ar kita veikla yra nesąmonė, kol pats to nepatiri savo kailiu. Savo automobiliais pavežėme nemažai kėdainiečių, daugelis jų po važiavimo susidarė visai kitokią nuomonę.
– Ką patartum jaunimui, norinčiam išmokti driftinti?
– Pirmiausia žmogus turi susidraugauti su automobiliu, o jau tuomet imtis rimtesnių veiksmų, mokytis iš savo klaidų ir, žinoma, viską daryti saugiai.
Trasoje kaip ir gyvenime
– Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų?
– Didelių pokyčių nesitikiu… Viliuosi, jog turėsiu šeimą ir jos dėka nebereikės tiek laiko praleisti garaže (juokiasi). Taip pat tikiuosi, jog palaipsniui tapsiu dar geresnis šio sporto specialistas, nes kol kas šios veiklos apleisti neketinu.
– Kokiomis taisyklėmis gyvenime ir trasoje vadovaujiesi?
– Gyvenime vadovaujuosi viena taisykle: ką pradėjai, tą ir pabaik.
Reklama: Automobilių dalys
