Ypatingą mokytojavimo patirtį sudėjo į knygą

Akademijoje gyvenančios šviesuolės Teklės BALSEVIČIENĖS svajonė – rasti rėmėjų penktajai savo knygai. Šioje moteris suguldė pedagoginio darbo patirtį bei iššūkius ugdant vaikus tarybiniais metais. O papasakoti išties yra ką.

Teklė mokytojauti svajojo nuo mažumės, tačiau likimas vis siųsdavo vieną kliūtį po kitos. Regis, tai buvo ženklai, jog kraštietei geriau būtų pasidairyti kito gyvenimo kelio. Vis tik likimo nesupaisysi. Pavedžiojęs mūsų heroję už nosies šis ėmė ir trenkė it perkūnas iš giedro dangaus – būdama aštuoniolikos Teklė pradėjo mokytojauti, o sulaukusi devyniolikos tapo mokyklos vedėja.

Duoklė partizanams

Keturias knygas su dosnių kraštiečių pagalba Teklė jau išleido. Ji save galėtų vadinti brandaus amžiaus rašytoja. Mat pirmoji knyga dienos šviesą išvydo, kai moteriai ėjo 66-tieji metai. Gudžiūnuose augusi Teklė pirmiausia skubėjo atiduoti duoklę gimtajam kraštui.

[quote author=“Teklė“]Kai žaisdavau su lėlėmis, viena jų būdavo mokytoja, o kita mokinė.[/quote]

„Gudžiūnuose labai daug dirbau visuomeninio darbo, – pasakoti pradeda Teklė. – Kai prasidėjo atgimimas, sutvarkiau ten savanorių, partizanų kapus, perlaidojau partizanus, sutvarkiau jiems skirtus paminklus. Gudžiūnuose esanti Motinos skulptūra, kuri ir papuošė vienos knygos viršelį, taip pat yra mano idėja. Mat tuo keliu, kur skulptūra stovi, labai daug tremtinių ėjo, tuo keliu partizanus vežė. Sugalvojau, kad reikia atminimo. Taigi motina prie kelio stovi ir laukia pasiėmusi, kaip anksčiau senovėje, venzliuką – į skarutę įsidėjusi valgyti ir susirišusi.“

Visos keturios Teklės knygos istorinės. Pirmoje ji surašė Gudžiūnų praeitį – kaip ten gyvenimas virė. Taip pat čia paliesti ir partizanų likimai. Mat Teklės šeima palaikė ryšį su partizanais.

Kai Teklė išleido pirmą knygą, savo krašto partizanų istorijas įamžinti panoro ir jos mamos tėviškės – Ažytėnų žmonės. Taip gimė antroji knyga apie Ažytėnų ir Lenčių partizanus. Vėliau pribrendo metas trečiai knygai. Ši – apie Krakes. Ketvirtoje knygoje moteris sudėjo viską, kas buvo likę paraštėse, rašant pirmąją knygą apie Gudžiūnus.

Medžiagą rinko per vargus

Knygų pagrindas – aprašomose vietovėse gyvenusių žmonių atsiminimai ir pasakojimai. Juos Teklė rinko tiesiog vaikščiodama po kaimus ir bendraudama su savo herojais.

„Labai vargau. Ypač su Ažytėnais, Krakėmis. Autobusų nėra, nuvažiuoju, einu, nėra kaip parvažiuoti, šalta. Po trejus metus važinėjau į vieną kraštą, kol surinkau medžiagą. Taigi tiek vienai knygai ir prireikė – trejų metų. Eidavau pas žmones, klausydavau jų pasakojimų. Nueini pirmą kartą ir atsimuši tarsi į sieną: „Aš nieko nežinau. Nesukit man galvos.“ Tada eini kitą kartą. Žmogus jau pradeda šnekėti, bet junti, kad labai daug dar gali pasakyti. Eini trečią kartą ir žmogus atsiveria, viską išpasakoja“, – sunkų kelią renkant medžiagą knygoms prisimena Teklė.

Stebuklingų rankų vienuolės

Pašnekovė sakė negalinti išskirti vienos ją labiausiai sujaudinusios istorijos. Mat Teklės akimis, visose knygose yra daug nepaprastų dalykų.

„Man ypatinga yra tai, kaip Krakių vienuolės gydydavo žmones. Tie, kuriems nebegalėdavo padėti gydytojai, eidavo pas vienuoles.

Štai mano brolio uošvienė sirgo krūties vėžiu. Jai pašalino ketvirtį krūties. Gydytojas nuteikė šeimą ruoštis laidotuvėms, nes ilgiau kaip tris paras gyvybės išsaugoti moteris neturėjo vilties. Ją kankino dideli skausmai. Artimieji ruošėsi laidotuvėms – net karstą nupirko. O vienuolės moteriai parūpino tepaliuką ir vaistų. Ji pasveiko ir išgyveno dar 25 metus, dirbo kolūkyje, burokus ravėdavo, – neįtikėtinu pasakojimu dalijasi Teklė. – Vienas krakiškis pasakojo sirgęs kepenų vėžiu. Daktarai atsisakė jį gydyti, o vienuolės sugrąžino sveikatą.“

Gailėjo mirštančių istorijų

Iš pradžių Teklės tikslas buvo knygose įamžinti krašto partizanų istoriją. Vis tik besidomėdama ja moteris pamatė, kad seni kaimo žmonės saugo įdomių pasakojimų apie savo gyvenimą. Taigi susikaupė nemažai medžiagos, kuri tiesiog dūlėjo namie. Po poros metų mirė Teklės vyras ir moteris ryžosi imtis rašyti knygą.

„Žmonės miršta ir drauge išsineša savo istorijas. Dabar nėra gyvo nė vieno žmogaus, kurio pasakojimas įamžintas mano knygose“, – bent tiek suspėjusi džiaugiasi kraštietė.

Vietoj mokslų – verpimo ratelis

Teklė atskleidžia knygas mylėjusi nuo mažens ir jau nuo tada svajojusi tapti mokytoja.

„Kai žaisdavau su lėlėmis, viena jų būdavo mokytoja, o kita mokinė, – šypteli pašnekovė. – Baigusi pradinę mokyklą labai norėjau, kad mama leistų į Grinkiškio gimnaziją. Išlaikiau ten egzaminus, mane priėmė. Parvažiavau namo laiminga, bet mama sako: „Vaikuti, nėra iš ko leisti tave į mokslus, neleisim.“ Mat prasidėjo kolektyvizacija ir atėmė visą žemę. Taigi atnešė mama ratelį, pastatė ir verpk. Visus metus ašarojau ir verpiau. O mama guosdavo, kad gal pasitaisys gyvenimas ir galėsiu mokytis. Suverpiau visas mamos duotas pakulas“, – liūdnai pasakoja kraštietė.

Ieškojo mokinių

Po metų Gudžiūnuose atidarė progimnaziją. Mokytojai vaikščiojo ir kvietė tėvus leisti vaikus į mokyklą. Išėjo mokytis ir Teklė su broliu.

[quote author=“Teklė“]Įveda mane direktorius į klasę, kur laukia mokiniai. Man taip širdis sudrebėjo atėjus į tą klasę, kur aš pati mokiausi, kur suole sėdėjau.[/quote]

„Mūsų mokytoja buvo nepaprastai gera ir atsidavusi pedagogė, – giria Teklė. – Tuo laiku labai daug žmonių buvo išvežta į Sibirą. Mokytojai sakydavo: „Mokykitės, nes turite užimti ištremtų mokytojų vietas ir toliau šviesti kaimo žmones. Jei ne, mes pražūsim.“

Pedagogai dėjo labai daug pastangų, kad tik mes mokytumėmės. Jie eidavo po 4–5 km į mokyklą. O atlyginimas tik 40 červoncų, už kuriuos ne kažin ką galėdavai nusipirkti. Vis tik jie dirbo labai pasiaukodami ir skatino mus tapti mokytojais. Daug kas tuo keliu ir pasuko – aš taip pat“, – prisimena Teklė.

Mokytoja ir be seminarijos

Laikas buvo nedėkingas ir išlaikyti du studijuojančius vaikus tėvams tapo per sunku. Teklės broliui buvo likę metai studijų, o jai pačiai – dveji.

„Mama paprašė nesimokyti ir palaukti, kol brolis baigs, tada jau galės padėti ir man. Taigi baigiau du kursus Kauno mokytojų seminarijoje ir parvažiavau namo. Susitikau savo buvusias mokytojas. Jos paklausė, kaip man sekasi. Aš apsipyliau ašaromis ir pasakiau, kad nebesimokau, nes tėvai neišgali manęs leisti į mokslus.

Mokytojos pradėjo pasakoti, kad Gudžiūnų mokykloje trūksta pradinių klasių pedagogo ir pakvietė mane mokytojauti. Bet juk aš supratimo neturėjau, kaip ten toje mokykloje dirbti. Tada man buvo 18 metų. Jos mane nuramino: „Juk ten tavo mokytojai dirba – padės, tik tu eik.“ Taip ir pradėjau dirbti.

Įveda mane direktorius į klasę, kur laukia mokiniai. O aš toj klasėj būdama pirmokė kartą visą pamoką turėjau praklūpėti, – nusijuokia Teklė. – Man taip širdis sudrebėjo atėjus į tą klasę, kur aš pati mokiausi, kur suole sėdėjau.

Tėvai džiaugėsi. Kai pirmą dieną parėjau iš mokyklos, mama pasitiko su pietumis. Sakė: „Va, mano mokytoja parėjo namo.“

Karjeros šuolis

Dirbti Teklei sekėsi gerai. Pravertė žinios, kurias ji buvo spėjusi sukaupti seminarijoje. Prabėgo mokslo metai. Atėjo pirmoji mokytojos vasara.

„Susitikau Švietimo skyriaus direktorių. Jis ir sako: „Žinai, siūlom tau mokytojauti Paberžėje.“ O, vieni juokai, pagalvojau. „Ten pradinės mokyklos vedėja būsi“, – patikslino. Dar taip nebuvo! Po metų mokytojavimo! Na, kaip taip gali? Juk aš supratimo neturiu apie vadovavimą, bet jis nenusileido: „Ten mokykloj nėra mokytojų, mokykla uždaryta, niekas nedirba, vaikai laukia. Ruoškis ir važiuok. Padėsim.“ O iki mokslo metų pradžios buvo likusios dvi ar trys dienos.

Tėtė veža į Paberžę. Nebuvau ten buvusi. Važiuodama verkiu. Tėtė ramina. Išlipu, o ta Paberžė tokia graži. Graži mokykla, parkas, gėlynai. Nustojo ašaros riedėt. Pasitiko mane valytoja, paskui ir kaimynė atėjo. Ši mane pamačiusi patyliukais mestelėjo: „Atsiuntė piemenę žąsų ganyt, o ne vaikų mokyt.“ Tikrai, piemenė buvau. Juk tik 19-kos metų!“ – kvatoja Teklė.

Prikėlė it Feniksą iš pelenų

Kraštietė pasakoja, kad Paberžėje prabėgo vieni smagiausių metų. Mat ten nieko nebuvo ir teko viską kurti nuo pamatų.

„Pradėjau ruošti šventinius vakarus, vaidinimus, gegužines. Devynduoniuose buvo labai didelis dūdų orkestras. Pakviesdavau juos. Kaip užgrodavo, net Dotnuvoje žmonės sakė girdėdavę. Per gegužines žmonės dviračiais iš aplinkinių kaimų suvažiuodavo. Minios susirinkdavo! Buvau tikra visuomenininkė – bendruomenės šviesulys. Mokykloje nieko nebijojom. Kunigas buvo labai geras. Visada padėdavo. Mane dukra vadindavo.   O kai aš išvykau ir pasibaigė viskas“, – apgailestauja Teklė.

Dirbdama pradinių klasių mokytoja ir mokyklos vedėja pašnekovė tada uždirbdavo labai solidžią algą – 1 500 rublių. Vis tik mokinių mažėjo ir teko mokyklą uždaryti. Tada Teklė išvyko dirbti į Grinkiškį.

Vedybos ir karjeros saulėlydis

Mokytojaudama Grinkiškyje Teklė ištekėjo. Netrukus jai teko išvykti į Šeduvos rajoną, kur vyras turėjo eiti kolūkio pirmininko pareigas. Paskui šeima atsikraustė į Akademiją. Teklės vyras įsidarbino institute. Deja, mokytojos darbo vietos Teklei Akademijoje neatsirado. Tad ji dirbo laborante ir sekretore, vėliau – Meteorologijos stotyje. Sulaukusi 55-erių išėjo į pensiją.

Laukia

Vienas didžiausių Teklės troškimų – išleisti penktąją jau parašytą knygą. Moteris vis dar ieško, kas galėtų finansuoti leidybą.

Šioje knygoje Teklė atvirai dalijasi savo pedagogine patirtimi bei pasakoja apie labai stiprią įtaką supratimui, kokia turi būti tikroji mokytojo misija, palikusius itin sunkiu laikmečiu dirbusius jos pačios pedagogus. Tikimės šiam kūriniui bus lemta išvysti šviesą ir šildytis kraštiečių rankose.