Vidinio pasaulio įvaldymas leidžia pažinti bei pripažinti save

Visi visuomenės nariai priklauso keliems gyvenimo šlaitams: vienas iš jų – tai išorinis mus supantis pasaulis, kuriame mes priklausome kažkuriam socialiniam sluoksniui, gyvename tam tikrų žmonių apsuptyje, rūpinamės savo kasdienio gyvenimo tėkme, o kitas – tai vidinis žmogaus pasaulis, kur bandome atrasti dar nežinomus pačiam sau norus, susipažinti su savuoju „aš“.

Žmogus, priklausydamas visuomenės daliai, žino turintis pasirinkimo laisvę. Gyvendami intensyvioje kasdienėje terpėje privalome įprasti teisingai atsirinkti informaciją iš begalės melagingų ar dėmesį bereikalingai kaustančių žinių srauto. Tad nepriklausomas pasirinkimas leidžia domėtis, mokytis, bendrauti tik su tais, kurie artimi tavo širdžiai. Leidžia turėti savo įsitikinimus, vadovautis tik pačiam priimtinomis taisyklėmis.

Bandydamas atrasti savo gyvenimo terpę žmogus privalo suvokti savo realizacijos kryptį. Šis suvokimas priveda prie neatrastų, galbūt nepažintų savojo „aš“ savybių. Savimonė – tai savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. Tačiau šioje sąvokoje slypi kur kas daugiau, nei manome. Kiekvienas žmogus savimonę, jos apraiškas, formavimąsi suvokia skirtingai. Todėl pažvelkime į tai skirtingomis akimis – klebono, psichologo ir fotografo.

Siekiant atrasti save reikia nuoseklumo

Savo vietos atradimas pasaulyje neabejotinai susijęs tiek su tikėjimu kažkuo iš aukščiau, tiek su Dievu. Tad kaip tikėjimas gali padėti suvokti save ir sugrįžti į doros kelią, jei iš jo žmogus kadaise išklydo? Juk pagrindinės visų religijų tikėjimo dogmos iš esmės yra labai panašios – bando suformuoti teisingą žmogaus elgesį bei jo kryptį.

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas kunigas Artūras STANEVIČIUS įsitikinęs, jog visai nesvarbu, kokią religiją žmogus propaguoja, tačiau visais atvejais ji formuoja žmogų ir daro jam didelę įtaką.

„Kalbant apie krikščionybę ir savęs pažinimą, labai svarbu suvokti, kas tu esi kaip krikščionis. Tikėjimas Dievą padeda žmogui atpažinti savo vietą šiame pasaulyje“, – sako A. Stanevičius.

– O kaip tiems, kurie netiki Dievo? Ateistams yra sunkiau suformuoti savimonę tinkamu keliu?

– Kas yra ateistas? Ateistas – taip pat tikintis žmogus. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „Ne Dievui“. Taigi tas žmogus, kuris kovoja prieš Dievą, išreiškia tam tikrą savo poziciją ir tam tikrą tikėjimą. Išsireiškimas, jog ateistas yra tas žmogus, kuris netiki Dievo, yra klaidingas, nes jis tiesiog yra nusiteikęs prieš Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, musulmonai, žydai. Tačiau tai nereiškia, jog jis kažkuo netiki.

– Daugelis žmonių sako tikintys Dievą, tačiau didžioji jų dalis ima melstis tik tuomet, kai atsitinka kažkas negero, o štai bažnyčioje apsilanko tik per didžiąsias šventes. Tačiau jei žmogus iš tiesų atsidūrė aklavietėje ir nusprendė atrasti save, ar jis gali pagalbos ieškoti bažnyčioje? Ar tikėjimas jam padės suvokti save?

– Tikėjimas visuomet gali padėti pabėgti iš aklavietės, tačiau neretai žmogui pritrūksta nuoseklumo. Kai žmogui pasidaro blogai, jis išbando visus variantus, kad būtų geriau – nueina pas būrėją ir kortas išsimeta, ateina į bažnyčią ir su kunigu pasišnekėti bei dar daugelį kitų būdų. Žmogus ieško atsakymų visais įmanomais būdais, o kai jų negauna, jo mintyse, širdyje kyla didelė sumaištis. Jei žmogus ieškotų atsakymų tikėjime, bažnyčioje, krikščionybėje, jis būtų nuoseklesnis. Tuomet ir pagalba būtų kitokia.

– Kaip manote, ar augančio žmogaus savivokai įtakos turi jo tėvai?

– Vyresni tėvai yra auklėti tarybine dvasia, todėl tikėjimo ir savęs ieškojimo klausimais patarti sunkiai tegalėtų. Juk ir dabartinės močiutės gimė prie tarybų valdžios, mokyklą baigė prie tarybų valdžios ir net tuomet, kai buvo buldozerinis ateizmas, jų religija susiformavo visai kitaip – pasąmonėje pasiliko abejonė, kuri turi neigiamos įtakos tikėjimui.

– Dvejoti yra blogai?

– Mes dar tik 25-erius metus galime laisvai išpažinti savo tikėjimą – tai labai mažai. Šventajame Rašte teigiama, jog Dievo tauta klajojo 40 metų, kol pateko į Pažadėtąją žemę, nes iki to laiko turėjo pasikeisti karta. Taip ir mes turime išgyventi 40 metų, kad pasikeistų mąstymas, požiūris į tikėjimą. Kai užaugs karta, kuri nuo pat vaikystės galėjo laisvai rinktis, laisvai išpažinti savo tikėjimą, bus visai kas kitą.

Abejonės samprata svarbi ne tik religijoje, bet ir visuomeniniame gyvenime – mūsų žmonės nenori jungtis į bendruomenes, jie savotiškai jomis netiki, nes prie sovietinės valdžios bendruomeniškumas buvo ardomas, griaunamas. Kai užaugs nauja karta, kuri supras, jog ne kiekvieną darbą reikia dirbti už pinigus, tuomet tiek religijoje, tiek visuomeniniame gyvenime viskas bus kitaip. Nes iki šiol per 20 metų mes tik pastatėme krūvą prekybos centrų, o savo vietos pasaulyje dar turime paieškoti.

– Ar pagal Bibliją šie metai nėra optimistinis skaičiavimas? Juk ateities kartą augina praeities karta.

– Kai Dievo tauta išėjo iš Egipto, ji netikėjo Dievo pažadais, todėl Dievas jiems pasakė, kad tie, kurie netikėjo juo, negali įžengti į Pažadėtąją žemę. Į ją turi įžengti ta karta, kuri prieš Dievą nemurmėjo.

– Kodėl išpažinties sakramentas yra svarbus savęs apsivalymui, savimonės ugdymui?

– Pirmiausia turiu pasakyti, kad žmonės neina išpažinties… Kodėl? Todėl, kad jų tėvai ir močiutės mažai ėjo. Todėl tie daigeliai turi atgimti iš naujo, kad žmonės pradėtų tikėti ir kitų sakramentų nauda. Iš viso yra septyni sakramentai ir visi jie reikšmingi, nes turi ypatingą naudą ne tik dvasiniam žmogaus pasauliui, bet ir jo savimonei, savęs pažinimui. O pati išpažintis prasminga, nes mums reikia Dievo palaiminimo. Kam mes padarome nuodėmę? Sakome, kad Dievui. Bet iš tiesų mes žalą padarome ne Dievui, o savo artimui. Todėl eidamas išpažinties, žmogus gauna atleidimą iš bendruomenės, o tai padeda jam pasijausti geriau.

Žmogus pats turi rasti savąjį „AŠ“

„Danų filosofas Siorenas Kjirkegoras į pirmą vietą iškėlė žmogaus individualaus tobulinimosi problemą – „žmogus turi pats atrasti arba atkovoti savąjį „aš“, kaip žmogaus vidinio moralinio tobulinimosi būdą“. Tačiau ar tikrai žmogus turi laiko tokiam savęs ieškojimui? Dažnai mūsų dėmesys blaškomas įvairiomis kartais nereikalingomis kryptimis, kurios priverčia nusisukti nuo vidinės ramybės. Bandydamas suvokti aplinką ir tai, kas vyksta, kas kalbama ar tai, kas sakoma, žmogus susikoncentruoja tik į išorinį pažinimą. Toks pažinimas priverčia bereikalingai domėtis nereikalingais faktais, rymant prie lango sekti kitų paliktus pėdsakus, naudotis kitų žargonu. Toks dėmesys po ilgesnio laiko žmogų įtraukia į svetimą gyvenimą“, – svarsto fotografė Giedrė MINELGAITĖ.

Menininkė įsitikinusi, jog vidinio pasaulio įvaldymas leidžia pažinti bei pripažinti save, rasti savo dvasinio pasaulio centrą, tapti savimonės šeimininku. Todėl atradus suvokimo kelią kiekvienas žmogus tampa laisvas, atsiveria erdvė, kur akis į akį susitinkame su savimi, be jokių uždangų, be apsimestinių kaukių ar baimių galime atskleisti savo savimonės gijas.

„Laikas vidiniame pažinime – tai savitas poilsis užsukus į namus. Žmonės, pajėgę pasiekti šią stadiją, jaučiasi rankose turintys savo egzistencijos vairą ir įminę gilios vidinės ramybės paslaptį, kuri taip reikalinga priimant net ir kasdienius sprendimus“, – teigia G. Minelgaitė.

Anot menininkės, fotografas, nepažįstantis vidinių savo namų, negali vadintis visavertiškai atskleidžiančiu savo individualumą per fotografiją.

„Gyvenimo suvokimas vidiniame savo kambaryje – tai tarsi mūsų gyvenimo žemėlapis. Tai žmogaus individualiai sukurta gyvenimo filosofija, pagal kurią sąmoningai gyvenama. Tai vertybių bei įsitikinimų vingiai, tai dvasinis turinys – didžiausias mūsų dvasinis turtas, – tikina G. Minelgaitė. – Fotografas, gyvenantis svetimą gyvenimą, vadovaujasi visuomenės sukurtomis taisyklėmis, kurios diktuoja padriką stilių, neaiškių detalių gausą, tuščių modelių vaizdavimą. Fotografas, besigilinantis į savo dvasinį pasaulį, atranda savitą stilių, kuris pasuka mus tam tikra kryptimi, ši kryptis sukuria individualių įsitikinimų gijas.“

Stiprių pojūčių dėka žmogų užplūsta minčių gausa. Jos dažniausiai būna padrikos ir tiesiogiai nesuprantamos, tačiau bandant suvokti savo paties sukurtus vaizdinius galima atrasti savo kelią. Taigi, fotografas, kuris nėra apsikrovęs išoriniu pasauliu bei begale pašalinių minčių, galintis laisvai mąstyti ir priimti pojūčiais gaunamą tik jam aktualią informaciją, naudodamasis ne tik pasąmonėje gimusiomis idėjomis, bet ir surinkta išorine informacija, sukuria savo vaizdinį pasaulį. Šis vaizdinis pasaulis ir yra mūsų pačių suformuotas stilius.

„Galima sukurti savitą kūrinį, kuris per individualų žmogaus suvokimą, per įgimtus pojūčius atskleidžia visuomenei savimonės gijas, tačiau žmogus vis tiek priims šią vaizdinę informaciją pagal savo mąstymo lygį. Nuo individualaus aplinkos suvokimo priklauso ne tik savito stiliaus formavimasis, bet ir savęs kaip visaverčio visuomenes nario pateikimas. Dauguma modelių laisvai valdo savo kūną, tačiau to nepakanka. Modeliai, pateikiantys save kaip fotografo idėjos dalį, turi sugebėti visiškai atspindėti savybes, kurių tuo metu reikia“, – sako fotografė.

Filosofinis savęs pažinimas tam tikra prasme gali prilygti fotografijos siužeto pažinimui. Matyti nuotraukoje vaizduojamą siužetą – tai tas pats, kas matyti jau žinomas žmogaus kūno savybes, tačiau suvokti fotografijos esmę kartais gali būti taip pat sudėtinga, kaip ir pažinti niekad nematytą žmogų.

„Reikia suvokti, kad kiekvienas žmogus visus vaizdus priima individualiai, interpretuoja savaip kiekvieną spalvą ar nuotraukos rakursą – čia tas pats, kas rašyti interpretaciją pagal literatūrinį kūrinį savaip suvokiant kiekvieną žodį. Tokios interpretacijos mums leidžia pažinti ir suvokti žmogaus mąstymo ypatybes“, – įsitikinusi G. Minelgaitė.

Daugelis psichologų savęs vertinimą sutapatina su savimone

Pasak G. Valicko, „žmogaus savimonė – tai visuma požiūrių į save, į tai, kuo jis save laiko, į savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir t. t.“. Savimonė pasireiškia tiek individo veiksmais, tiek ir tuo, kaip jis atsako į klausimus „kas aš?“, „koks aš?“

Psichologė Snieguolė CĖGIENĖ teigia, jog žmogaus savimonę formuoja jį supanti aplinka: tėvai, draugai, mokytojai, o jo savimonė pradeda formuotis dar vaikystėje, kai asmuo suvokia savo skirtumus nuo jį supančios aplinkos.

– Kokiame amžiaus tarpsnyje žmogaus savimonę pakeisti darosi sunku?

– Manau, kad vyresniame amžiuje savimonę pakeisti darosi vis sudėtingiau, nes žmogus su savimi nešasi didelį bagažą teigiamos ar neigiamos patirties, informacijos, kuri suformavo jo, kaip individo savęs suvokimą.

– Kaip prie žmogaus savimonės formavimosi prisideda jį supanti aplinka?

– Aplinka, kurioje mes augame, mokomės, gyvename, turi įtakos savimonės formavimuisi. Jeigu vaikas auga darnioje šeimoje, mato tinkamą tėvų pavyzdį, jaučiasi saugus, tinkamai auklėjamas, ugdomas atsakomybės jausmas, jam užtenka dėmesio iš aplinkinių: tėvų, mokytojų, draugų.

– Kaip prie savimonės formavimosi prisideda vieta, kurioje žmogus gyvena?

– Vieta, kurioje žmogus gyvena, manau, neturi įtakos jo savimonės formavimuisi. Galime rasti pavyzdžių, kai atokioje vietoje (toli nuo didesnių gyvenviečių, miestų) gyvenantys žmonės, sėkmingai kuria savo verslą, turi gyvenimo tikslą, hobį ir pan. Jie jaučiasi laimingi, patenkinti savimi, gyvenimu. Ir atvirkščiai – žmogus, gyvenantis dideliame mieste, turintis aukštąjį išsilavinimą, gerai apmokamą darbą, šeimą, jaučiasi blogai, nuolat nepatenkintas ir pavargęs.

– Kokie kritiniai įvykiai iš patirties paveikia žmogaus savimonę?

– Vieni kritiniai įvykiai gali „sužlugdyti“ žmogų – jis gali netekti pasitikėjimo savimi, aplinkiniais, jausti nuolatinį nerimą, baimę. Tačiau vėliau prasideda „gijimo“ laikotarpis, kada žmogus vėl atranda savyje jėgų, pradeda labiau branginti gyvenimą, aplinkinius. Pasitaiko ir atvirkščiai – žmogus neturi noro, negali patikėti, kad jam užteks jėgų vėl pradėti gyventi. Neretai šie asmenys tampa priklausomi nuo alkoholio, narkotinių medžiagų.

– Tikriausiai lengviau savimonę nusmukdyti, nei ją pakelti?

– Taip, ypač po neigiamų patirčių, nepalankiai susiklosčiusių įvykių. Dažnai girdžiu ir iš savo klientų, jog neigiamos mintys pastoviai sukasi galvoje: „Negausiu darbo, neišgyvensiu, susirgsiu ir pan.“ Svarbu rūpintis ne vien fizine, bet ir psichine savo sveikata: turiningai leisti laisvalaikį, patirti teigiamų emocijų, skaityti pozityvią literatūrą, nepamiršti savo pomėgių, stengtis dažniau bendrauti su pozityviai nusitekusiais žmonėmis.

– Kaip savimonė veikia žmogaus pasirinkimus: darbą, santykius šeimoje, socialinį statusą?

– Aukštos savivertės žmogus – savimi pasitikintis žmogus. Jis tiki savo jėgomis, kelia sau aukštesnius reikalavimus, tikslus, drąsiai žvelgia į ateitį, tiki, kad jam pasiseks, nebijo rizikuoti, pavyzdžiui, pereiti dirbti į kitą darbą, paprašyti darbdavio didesnio atlyginimo. Aukštesnės savimonės žmogus dažniau pastebi ir kitų žmonių teigiamas savybes, juos lydi geresni santykiai šeimoje.

– Kokią įtaką savimonei turi naudojimasis  internetu, socialine erdve?

– Naudojimas socialine erdve, internetu turi tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos žmogaus savimonei. Internete galima rasti naudingos informacijos, peržvelgti įvairius tyrimus, straipsnius  mums aktualiomis temomis, susirasti bendraminčių, diskutuoti forumuose, pasidalinti žiniomis, socialiniai tinklai suteikia galimybę sukurti ir palaikyti kontaktą su draugais iš įvairių, net ir tolimiausių vietų.

Tačiau neišvengiamai turi ir neigiamos įtakos – gali kristi žmonių savivertė manant, kad kitiems sekasi geriau, jie keliauja, turi gražią šeimą, namus. Įnikimas į socialinius tinklus tampa problema, kada žmogus apleidžia savo šeimą, realius draugus ar darbą, pomėgius. Socialiniai tinklai ypač gali būti patrauklūs žmonėms, kurie nepatenkinti savimi ar savo dabartiniais santykiais. Tačiau prisiminkime, kad bendravimas virtualiame pasaulyje niekada neatstos tiesioginių žmonių santykių.

– Kokį žmogų galėtumėte pavadinti psichiškai sveiku ir harmoningu? Kaip jį atpažinti?

– Psichiškai sveikas ir harmoningas žmogus – prisiimantis atsakomybę, nebijantis įveikti sunkių užduočių, besidžiaugiantis bendravimu su artimaisiais, draugais, turintis mėgstamą veiklą ir nuolat tobulinantis save. Jį atpažinti galima iš pozityvaus bendravimo ir prieš tai išvardintų savybių.

– Ar jūsų manymu, dažnai žmogus gali teigti pažįstantis save ir gebantis identifikuoti bei vertinti savo būseną?

– Deja, ne kiekvienas žmogus geba identifikuoti bei įvertinti savo būseną. Pavyzdžiui, priklausomybių turintys asmenys mano, kad jie patys gali nustoti vartoti alkoholį ar kitas narkotines medžiagas, tačiau dažniausiai be specialistų pagalbos jiems nepasiseka įveikti priklausomybių. Mūsų psichinę sveikatą formuoja bendravimo, savarankiškumo bei laisvės, pripažinimo, palaikymo poreikiai. Gražiai bendrauti – menas. Jo reikia mokytis iš mažens.

– Kokiais būdais galime keisti savo psichinę būseną? Ar ji gali būti formuojama savarankiškai?

– Svarbiausia atpažinti ir suprasti savo emocijas, kurti harmoningus santykius, mokytis spręsti konfliktus darbe ir šeimoje, mokytis atsipalaiduoti, nepamiršti skirti laiko tik sau. Taip pat galima užsiimti saviaukla. Ji padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti save pažinti, vertinti, aktualizuoti, išreikšti, reguliuoti ir tobulinti.