Verta perskaityti: „Ordesa“ – apie mirtį ir užmarštį

 Verta perskaityti: „Ordesa“ – apie mirtį ir užmarštį

Rūta Švedienė

Mane vedė meilės ir dėkingumo jausmas tėvams, ir tai buvo be galo gražu. Nebuvo reikalo pagražinti praeities. Apie viską pasakojau taip, kaip man atrodė ir ką pats išgyvenau. „Ordesa“ – tai meilės laiškas. Parašiau jį savo tėvams, kad šeimos istorija nenugrimztų į užmarštį. Rašyti – vadinasi, prisiminti. Norėjau pakviesti žmones pažvelgti į savo vidinį pasaulį, apmąstyti gyvenimo ir laiko paslaptį. Taip pat tai yra mirties ir užmaršties teritorijų tyrinėjimas“.

Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūroje retai pasitaiko. Dalydamasis prisiminimais, potyriais ir kasdienybės detalėmis, autorius mus skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku ne tik kalbėti, bet ir galvoti: skurdą, nežinią, ligą, mirtį…

Ši knyga – tai taškas laike ir erdvėje, atskiriantis autoriaus praeitį ir ateitį. Ji tampa savotiška ode gyvenimui ir džiaugsmui, gimusiam iš sielvarto, vienatvės ir nevilties.

Ordesa – atokus slėnis Pirėnų kalnuose ir autoriaus prisiminimų atskaitos taškas: čia 1969 m., būdamas dar vaikas, jis praleido trumpas atostogas su šeima ir į šią vietą mintys jį neša kaskart, kai bando užmegzti ryšį su mirusiu tėvu.

Asmeninės krizės istorija autoriui liejasi sąmonės srautu ir prisiminimų vaizdiniais, jis pasakoja apie mylimo žmogaus netektį, apie susvetimėjimą šiuolaikinėje visuomenėje. Tai istorija apie paprastų žmonių gyvenimą Ispanijoje, apie paprastą šeimą ir apie tai, kaip viskas staiga tapo sudėtinga ir nepakeliama. Ši knyga – lyg emocinė kelionė per praeitį, kuria siekiama sukurti kitokią šiandieną.

Labiausiai įvertintą, Ispanijos literatūros premijas susirinkusį ir į daugybę kalbų išverstą Manuelio Vilaso romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „Alma littera“.

„Tai knyga, kurios reikėjo mums visiems. Nuo pirmo iki paskutinio skiemens – ši knyga mums ir apie mus.“ Juan Cruz Ruiz.

„Seniai skaičiau tokią emociškai stiprią, žmogišką ir paguodžiančią istoriją.“ Lorenzo Silva.

Ištrauka

Jeigu tik žmogaus skausmą būtų galima išmatuoti tiksliais skaičiais, o ne miglotais žodžiais. Jeigu tik būtų koks nors būdas įvertinti, kiek mes kentėjome, patvirtinti, kad skausmas turi masę, ir jį išmatuoti. Anksčiau ar vėliau visi suvokia savo būties menkumą šiame pasaulyje. Yra galinčių su tuo taikstytis.

Bet tik ne aš.

Žiūrėjau į Madrido miestą ir mane nuo galvos iki kojų nutvilkė jo gatvių, namų ir žmonių nerealumas. Aš irgi buvau ecce homo – tik menkas žmogus. Aš nesupratau gyvenimo. Pokalbiai su kitais žmonėmis varydavo nuobodulį, būdavo vangūs ir žeidžiantys.

Kalbėtis su kitais būdavo nepakeliama: mačiau visų, esamų ir būsimų, pokalbių su žmonėmis beprasmybę. Žinojau, kad jie bus pamiršti dar nepasibaigę.

Nuokalnė prieš kitą nuokalnę.

Tas pokalbių beprasmiškumas ir tuštybė: ir iš kalbančiojo pusės, ir kuris pokalbį palaiko.

Tuštybė bendru sutarimu, kad pasaulis galėtų egzistuoti.

Tuomet aš ir vėl prisiminiau tėvą. Pašnekesiai su juo atrodė vienintelis dalykas, į kurį neverta nusispjauti. Grįžau prie tų pokalbių, tikėdamasis atokvėpio nesėkmių virtinėje, kai viskas, regis, ritasi velniop.

Atrodė, kad mano smegenys suakmenėjo ir nesugeba atlikti net paprasčiausių užduočių. Pamėginau žaisti sudėties veiksmus su automobilių numeriais ir tai gramzdino mane į gilų liūdesį.

Kalbėdamas ispaniškai pradėjau daryti klaidas. Man prireikdavo nemažai laiko išspausti sakinį, kol pašnekovas, stebintis mane su gailesčiu arba su panieka, galiausiai pats jį užbaigdavo.

Mikčiodamas kartodavau tą patį sakinį šimtus kartų. Galbūt tas emocinis stenėjimas slėpė kažką gražaus. Reikėjo, kad tėvas tai paaiškintų. Nuolat galvodavau apie jo gyvenimą. Per jį stengiausi rasti paaiškinimą savo paties gyvenimui. Tapau įsibauginusiu žmogumi, kuriam pradeda vaidentis.

„Tai knyga, kurios reikėjo mums visiems. Nuo pirmo iki paskutinio skiemens – ši knyga mums ir apie mus.“

Juan Cruz Ruiz

Žiūrėdamas į veidrodį mačiau senėjimą, bet ne savo, o kažkieno kito, jau palikusio šį pasaulį.

Žiūrėjau, kaip sensta mano tėvas.

Šitaip galėjau prisiminti jį labai aiškiai ir tiksliai, man tereikėdavo pažvelgti į veidrodį ir jis lyg pagal kažkokį nežinomą ritualą, šamanų apeigas ar atvirkštinę teologinę tvarką pasirodydavo.

Susitikti su tėvu veidrodyje reiškė ne laimę ar džiaugsmą, o tik dar stipriau primygti liūdesį, smukti dar giliau ir dar labiau sustirti dviem negyvėliams, kurie kalba.

Matau tai, kas nebuvo skirta matyti, matau materijos plotmę ir pagrindą, matau globalų visų dalykų nesvarumą. Skaičiau Teresės Avilietės knygas, ir ji turėjo panašių minčių. Tik ji tuos dalykus pavadino vienaip, aš kitaip.

Pradėjau rašyti ir tik rašymas padėjo išsikrauti nuo tos daugybės tamsių žinučių, sklindančių nuo žmonių, gatvių, miestų, politikos, komunikacijos priemonių ir nuo to, kas esame.

Didysis to, kas esame, vaiduoklis – tai konstrukcija, mažai primenanti gamtą. O didysis vaiduoklis veikia labai sėkmingai, žmonija tvirtai tiki jo buvimu. Štai čia ir prasideda mano bėdos.

2015 metais planetą sukrėtė liūdesys, prasiskverbdavęs į žmonių bendruomenes lyg koks virusas.

Man padarė smegenų kompiuterinę tomografiją. Apsilankiau pas neurologą. Tokį drūtą, nuplikusį vyrą išpuoselėtais nagais ir kaklaraiščiu po baltu chalatu. Jis atliko keletą tyrimų. Nuramino, kad mano galvoje nėra nieko keisto. Kad ten viskas gerai. Tada pradėjau rašyti šią knygą.

Man atrodė, kad mano sielos būsena yra neryškus prisiminimas to, kas nutiko tolimame kampelyje šiaurės Ispanijoje, kuris vadinasi Ordesa ir yra apsuptas kalnų. O tas prisiminimas buvo geltonas, Ordesos pavadinimą užliejo geltona spalva, o už Ordesos išryškėjo tėvo figūra 1969-ųjų vasarą.

Dvasinė būsena yra vieta – Ordesa. Taip pat ir geltona spalva. Viskas yra geltona. Kai visi daiktai ir žmonės atrodo geltoni, vadinasi, su jais kažkas neaišku arba jie prisipildė kartėlio.

Širdgėla yra geltona, štai ką noriu pasakyti.

Šiuos žodžius rašau 2015 metų gegužės 9-ąją. Prieš septyniasdešimt metų Vokietija pasirašė besąlygiškos kapituliacijos aktą.

Po kelių dienų Hitlerio portretus pakeis Stalino portretai. Istorija taip pat yra sąžinės graužaties kamuojamas kūnas. Man penkiasdešimt dveji ir esu savo paties istorija.

Ką tik namo grįžo abu mano sūnūs, pažaidę padelį. Lauke negailestingai svilina. Žmones ir planetą kamuoja nepermaldaujamas karštis.

Ir žmonijai vis sunkiau tą karštį pakelti. Tai nėra vien klimato pokyčiai – tai savotiškas Istorijos kvietimas atsipeikėti, savotiškas senųjų mitų kerštas naujiesiems mitams. Klimato kaita – tai ne kas kita kaip moderni apokalipsė. O apokalipsė mums patinka. Ji užkoduota mūsų genuose.

Butas, kuriame gyvenu, apšnerkštas, visur pilna dulkių. Ne sykį bandžiau jį iškuopti, bet tai neįmanoma. Niekada švarinimasis nebuvo mano stiprybė ir visai ne dėl to, kad nebūčiau stengęsis.

Galbūt mano genuose yra kažkokių likučių, siejančių mane su aristokratija. Nors tai sunkiai įtikima. Gyvenu Raniljas prospekte šiaurės Ispanijos mieste, kurio pavadinimo dabar nebeprisimenu: čia vien dulkės, karštis ir skruzdėlės. Neseniai buvo tikras skruzdžių antpuolis, ir naikinau jas dulkių siurbliu: susiurbęs šimtus jų jaučiausi įvykdęs teisėtą genocidą.

Žiūriu į keptuvę, padėtą virtuvėje. Keptuvėje prisvilę riebalai. Reikia ją iššveisti. Neįsivaizduoju, ką patiekti sūnums per pietus.

1 Komentaras

  • Skaičiau, liūdna knyga.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video