Vaikučio gimimas yra didelis stebuklas

 „Visai neseniai į galvą toptelėjo viena keista idėja – galbūt kada nors reikėtų atsiversti senus akušerijos skyriaus archyvus ir paskaičiuoti, kiek vaikučių teko „pagauti“ per visus trisdešimt darbo metų, – šypteli Kėdainių ligoninės akušerijos skyriaus akušerė Laima JASUTIENĖ (53).

Kovo mėnesį sukaks trisdešimt dveji metai nuo tos dienos, kai tik ką studijas užbaigusi Laima nedrąsiai pravėrė Kėdainių ligoninės akušerijos skyriaus duris. – Kartais susimąstau, kad mano ir kolegių prieš dešimtis metų priimti vaikučiai šiandien jau po du ar tris savo vaikus turinčios mamos, pačios į pasaulį vaikus atvedančios būtent Kėdainių ligoninėje.“

Įdomiausia tai, kad Laimai teko priimti ir tris savo pačios anūkėlius. „Iš viso anūkų turiu keturis. Dukra pirmąjį pagimdė prie kolegės, aš buvau šalia ir ją palaikiau. Besilaukdama antrojo vaiko, dukra išreiškė netikėtą pageidavimą, kad priimčiau jos antrąjį vaikelį. Atsisakiau, mat mūsų kolektyve savaime taip susiklostė, kad iki tol nė viena nebuvo priėmusi savų anūkų, – prisimena L. Jasutienė. – Išsyk griežtai pasakiau dukrai: „Arūne, per gimdymą būsiu su tavimi, tačiau nė neprašyk – kūdikėlio tikrai nepriimsiu.“

[quote author=“L. Jasutienė“]Nepaprastai daug vyrų gimdykloje prapliumpa ašaromis tada, kai išgirsta pirmąjį savo kūdikėlio verksmą. Tai – labai jaudinanti akimirka, nes pasimiršta visos baimės ir visi skausmai.[/quote]

Ilgametė Kėdainių ligoninės akušerijos skyriaus darbuotoja dukrai juokais palinkėjo paprašyti Dievo – gal šis išgirsiantis josios troškimą, ir ši papulsianti į skyrių mamai budint – tokiu atveju kito kelio, negu priimti vaikutį, nėra.

Pasitiko į pasaulį atkeliaujančius… anūkus

Sutapimas ar ne, bet Arūnės maldos išties buvo išgirstos. „Tądien dirbau. Arūnė paskambino devintą valandą ryto ir sako: „Mama, kažkas vyksta“. Gimdyti ji turėjo tik po savaitės, tad nuraminau, kad, galbūt, tai – paruošiamieji sąrėmiai. Turėjau darbo gimdykloje, kurį laiką negalėjau jai perskambinti. Kai priėjau prie telefono, surinkau Arūnės numerį, ji pakėlė ragelį dejuodama. Mano vyras staigiai atvežė dukrą į ligoninę. Pagimdėme, – Laimos balse pasigirsta jautri gaidelė. – Padėti į pasaulį atkeliauti savo pačios anūkėlei buvo dar niekada nepatirtas jausmas. Stebėdama pirmojo anūko gimimą verkiau. Išbučiavau visus, buvusius palatoje, pradedant skyriaus vedėju Dariumi Kaminsku (juokiasi). Kuomet antrąją anūkėlę – dabar jau dvejų su puse metų Žemyną – priėmiau pati, užplūdo neapsakomo emocijos. Po kiek laiko pagalvojau: gal ir gerai viskas susiklostė. Kuomet manęs šiame pasaulyje nebebus, anūkėlė atsimins, kad ją priėmė močiutė. Ne kiekvienas juk tai patiria.“

Ir jaudulys, ir džiaugsmas kartu

Po metų šeimą pradžiugino žinia, kad pirmagimio laukiasi Laimos marti Neringa. „Patariau jai gimdyti kur nors kitur, kad nepapultų pas mane (juokiasi). Juk vis tik aš ne mama, aš anyta, gal ji būtų šiek tiek varžiusis manęs. Vis tik Neringa nusprendė gimdyti Kėdainiuose. Kelias dienas važinėjo patikrinimams pas mus į skyrių. Gryniausias įrodymas, kad žmogus planuoja, o Dievas iš aukštai stebi ir juokiasi – budėjimo metu gimdyti sūnelio atvažiavo ir marti. Taip pat verkiau, visus bučiavau. Ir jaudulys, ir džiaugsmas kartu“, – pasakoja neapsakoma šiluma spinduliuojanti akušerė, kurios ketvirtasis anūkėlis vėliau taip pat gimė ant močiutės rankų.

„Kolegės juokiasi, kad Laima jau priprato priimti pati savo anūkėlius“, – šypteli L. Jasutienė.

[quote author=“L. Jasutienė“]Vėlyva, brandi motinystė, vėlgi, yra kitokia. Esi subrendęs, paprasčiau žiūri į viską, kitaip vertini naujagimį. Dažniausiai tai būna tretieji vaikai. Neretai – ir netyčiukai. Bet vis tiek labai laukiami.[/quote]

Atkalbinėjo, bet… nesėkmingai

Akušerija Laima susidomėjo dar būdama labai jauna: „Kai šią sritimi susidomėjau, buvau aštuntokė, mokiausi gimtojo Ariogalos miestelio vidurinėje mokykloje. Niekas manęs neskatino. Ne tik šeimoje, bet ir apskritai visoje giminėje neturėjome nė vieno mediko. Pradėjau domėtis, skaityti literatūrą bibliotekoje, ir akušerija mane kažkuo labai sudomino. Man tai pasirodė labai gražu, taip natūralu – pasibeldžia nauja gyvybė, visi džiaugiasi, visi laimingi.“

Kai apie savo susidomėjimą Laimutė pasisakė mamai, šiai plaukai pasišiaušė.

„Mama, gimdžiusi moteris, žinanti, kaip viskas vyksta, išsigando: „Vaikeli, ar tu išprotėjai? Juk tokia atsakomybė!“ Tėvai norėjo, kad siečiau gyvenimą su muzika, mat baigiau akordeono klasę muzikos mokykloje. O aš buvau užsispyrusi – norėjau studijuoti akušeriją“, – šypteli L. Jasutienė, vietoje akordeono rankose vis tik apsivilkusi baltą chalatą.

Ir ne tik mama jaunai moksleivei iš galvos bandė išmušti šią mintį. Vos susidomėjusi akušerija, Laima nukulniavo pas vietinę Ariogalos akušerę. Ši taip pat puolė merginą atkalbinėti.

„Pasakojo, kaip tai sunku ir atsakinga, įspėjo labai gerai apgalvoti savo sprendimą. O aš užvėrusi ambulatorijos duris likau prie savo nuomonės: „Ai, sakykit, ką norit, aš darysiu, kaip geriausia atrodo man“, – tai prisiminusi juokiasi moteris.

Atkakliai siekė savo tikslo

Tiesa, pasiekti svajonės Laimai iš karto nepavyko – pirmuoju bandymu į Šiaulių medicinos mokyklą Laima neįstojo. Nusprendė padaryti metų pertrauką, dar geriau pasiruošti, ir įsidarbino bibliotekoje, kur toliau skaitė mokslinę literatūrą ir ruošėsi antriesiems stojamiesiems egzaminams.

„Kelios dienos po egzaminų visi kandidatai vėl suvažiavo į Šiaulius. Per garsiakalbį skaitė įstojusiųjų pavardes. Širdis virpėjo – mano mergautinė pavardė – Vaitekūnaitė, esu abėcėlės pabaigoje. Kai išgirdau savo pavardę, akmuo nuo krūtinės nuriedėjo. Jeigu iš antrojo karto nebūtų pavykę įstoti, nežinau, ar būčiau bandžiusi ir trečiąjį“, – atvirauja pašnekovė.

„Šaltas dušas“ – pirmąjį gimdymą priėmė…. automobilyje

Po trejų metų studijų Laimą gavo paskyrimą dirbti Kėdainių ligoninėje. „Jau trisdešimt dveji metai prabėgo šiame skyriuje. Niekada, bet sakau atvirai – niekada, nė vienai sekundei nebuvo jokių minčių išeiti. Darbas man – kaip šventė. Matyt, savo darbe puikiai jautiesi tada, kai atrandi tikrąjį savo pašaukimą. Juk čia ateina visokiausių žmonių. Tenka būti psichologu ir gimdyvėms, ir jų artimiesiems“, – pasakoja L. Jasutienė.

Tik įsidarbinusi Kėdainių ligoninėje Laima netruko papulti į kraštutinę situaciją – pirmąjį gimdymą Laima priėmė ne gimdykloje, net ne greitosios medicinos pagalbos automobilyje, bet… ant užpakalinės lengvojo automobilio sėdynės.

„Gimdykloje tuo metu viena moteris gimdė, kitos akušerės buvo užimtos. Skyriuje tais laikais turėdavome skambutį, kuris reikšdavo, kad į priimamąjį atvyko kita gimdyvė. Suskambėjo skambutis, su sesele nulėkėme į pirmąjį aukštą, priimamąjį, atvesti gimdyvės čia, į trečiąjį aukštą. Apačioje būdavo suruoštos visos būtiniausios priemonės priimti „ekstra“ gimdymui. Na, ir ką jūs manote: išlekiam mudvi į lauką, žiūrim – stovi lengvoji mašina. Atidarom duris, vairuotojo nėra. Žiūriu, kad tas vairuotojas jau bėga už kampo. Sakau: „Palaukite, palaukite, kur jūs bėgate?“ O jis sutrikęs: „Aš ne vyras, aš tik kaimynas…“ – kaip vakar šią istoriją prisimena pašnekovė.

[quote author=“L. Jasutienė“]Džiugu tai, kad jaunos merginos ne tik pasiryžta gimdyti, bet yra rimtai nusiteikusios ir mokslus pabaigti, ir specialybę įgyti.[/quote]

„Iš tavęs išeis labai gera akušerė“

Kaimynas liko stoviniuoti lauke, o gimdyvė gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės: „Mes ją norėjome nusivesti į skyrių, o ji tik suvaitojo, kad nebegali atsistoti, mat ji jau gimdanti. Taip ir priėmiau pirmąjį kūdikį šiame skyriuje. Susitvarkiau, susukau mažylį šiltai ir bėgte į trečiąjį aukštą.“

Ten Laimą su „turtu“ ant rankų pasitiko vyresnioji kolegė. „Jau priėmei gimdymą?“, – nustebo. „Na, kad nelabai buvo kito pasirinkimo“, – juokais pasiteisino iš laimės švytinti Laima. O kolegė tuoj pat ją pagyrė: „Na tu ir šaunuolė. Būsi labai gera akušerė.“

Šiuos žodžius Laima atsimenanti iki šiol. „Po šio, švelniai tariant, neblogo „šalto dušo“ pasakyti kolegės žodžiai ir sugraudino, ir motyvavo. Skraidžiau ant sparnų. Todėl, kai šiandien į skyrių užsuka jaunos būsimos akušerės, praktikantės, arba tik pradėjusios dirbti merginos, stengiuosi jas nuteikti lygiai taip pat. Stengiuosi ne tik perteikti žinias, bet ir teigiamai nuteikti, motyvuoti, pagirti. Labai svarbu, kaip tave priima darbe. Tuos dalykus puikiai pameni visą gyvenimą“, – neabejoja akušerė.

Skausmas ir nerimas praeina vaikutį paėmus į rankas

Paklausta, kokios iš tiesų yra akušerės funkcijos, Laima neslepia: šios profesijos moterys ne tik prižiūri gimdyves, bet neretai tampa ir pačiomis geriausiomis psichologėmis.

[quote author=“L. Jasutienė“]Padėti į pasaulį atkeliauti savo pačios anūkėlei buvo dar niekada nepatirtas jausmas. [/quote]

„Oi, mes darome tikrai daug. Akušerės dalyvauja gimdyme, bendrauja su moterimis nuo pat pradžios, atvykimo į skyrių, iki pabaigos, daro visus reikiamus tyrimus prieš ir po gimdymo. Anksčiau, kuomet sudėtingesni, pavojingesni gimdymai iš Kėdainių dar nebuvo nukreipiami į Kauną, psichologėmis būdavome kiekvieną dieną.

Būdavo, atvažiuoja gimdyti jauna moksleivė. Šalia – iš jaudulio ir baimės drebanti jos mama. Natūralu: mama jaudinasi, kaip mergaitė mokslus tęsianti. Močiutė – pati labai jauna, turi dirbti, ir viskas gula ant jos pečių. Mergaitė irgi išsigandusi. Tokiais atvejais guodi ir gimdyvę, ir močiutę. Pakanka iš širdies pasakyti: „Pamatysit, susitvarkysit, viskas bus labai gerai.“ Ir kai tik gimsta vaikiukas, tą pačią sekundę nušvinta ir jaunosios mamos, ir močiutės veidai. Jokios problemos, jokių būgštavimų nebelieka“, – gražiausiais darbo momentais dalijasi Laima.

Vyrai gimdykloje nebealpsta

Tiesa, jaunų gimdyvių netrūksta ir dabar. „Gimdyti atvyksta ir šešiolikos, ir septyniolikos metų merginos. Ir toli gražu ne vien iš rizikos grupės šeimų. Merginoms kartoju: „Tik nemesk mokyklos, jeigu yra galimybė. Vaikas toli gražu ne pasaulio pabaiga. Priešingai – vaikas yra stebuklas. Jeigu taip įvyko, vadinasi, taip ir turėjo įvykti. Pamatysi, koks džiaugsmas apims, kai į rankas  paimsi savo vaikelį.

Džiugu tai, kad jaunos merginos ne tik pasiryžta gimdyti, bet yra rimtai nusiteikusios ir mokslus pabaigti, ir specialybę įgyti. Rimtai, atsakingai ir ramiai į tėvystę žiūri ir jauni vaikinai, dalyvauja gimdyme, palaiko savo vaikelių mamas.“

Neretai psichologinės pagalbos prireikia ne tik gimdyvėms, bet ir… jų vyrams.

„Vyrai gimdymuose dalyvauja labai dažnai. Tarybiniais laikais, iki nepriklausomybės paskelbimo tai buvo uždrausta, vyras tik per langelį į savo vaiką pasižiūrėdavo, o šiandien retai kada gimdyme nedalyvauja vyras.

Apie vyrus gimdyklose sklando juokeliai: neva vyrai alpstantys. Gal ir buvo vienas kitas pačioje pradžioje, bet dabar jie jau apsipratę, apsiskaitę. Kartais, prieš pat gimdymą, vyrai išsigąsta, sako: „Nebedalyvausiu, apsigalvojau“. Mūsų pareiga yra priminti, kai tai būna tik kartą, du gyvenime, ir kad artimą žmogų šitoje situacijoje būtina palaikyti. „Na, negalite – neikite, prievartos nėra. Bet pabandykite, pabūkite kartu, pabendraukite, pamasažuokite pečius. Bus per sunku – bet kada galima išeiti“. Ir dažniausiai tai suveikia, – džiaugiasi Laima. – Vyrai ne tik puikiai dalyvauja gimdyme, bet po to ir dėkoja, kad neišėjo, jaučiasi atlikę žygdarbį. Nepaprastai daug vyrų gimdykloje prapliumpa ašaromis tada, kai išgirsta pirmąjį savo kūdikėlio verksmą. Tai – labai jaudinanti akimirka, nes pasimiršta visos baimės ir visi skausmai. Moterys, prieš gimdymą žadančios gimdyti vieną vienintelį kartą, vėliau atvyksta ir antrojo, ir trečiojo pagimdyti.“

Tendencija – vėlyvi „pagrandukai“

Laima pasakoja pastaruoju metu pastebinti tarp moterų įsivyraujančią tendenciją gimdyti vyresniame amžiuje.

„Neseniai gimdė keturiasdešimt penkerių metų moteris. Jos vyrui – penkiasdešimt. Vėlyva, brandi motinystė, vėlgi, yra kitokia. Esi subrendęs, paprasčiau žiūri į viską, kitaip vertini naujagimį. Dažniausiai tai būna tretieji vaikai. Neretai – ir netyčiukai. Bet vis tiek labai laukiami“, – neabejoja L. Jasutienė.

[quote author=“L. Jasutienė“]Moterys, prieš gimdymą žadančios gimdyti vieną vienintelį kartą, vėliau atvyksta ir antrojo, ir trečiojo pagimdyti.[/quote]

Gimdyti namuose – rizikinga

Pastaruoju metu visuomenėje kyla diskusijų apie gimdymo namuose įteisinimą. Medikė šiuo klausimu laikosi griežtos pozicijos.

„Kol kas esu prieš. Mano nuomone, moteris turi galvoti ne tik apie save, savo saugumą, apie tai, kad namuose, savoje aplinkoje, gimdyti galbūt patogiau, bet ir apie vaiką. Visuomet yra nukraujavimo, gimdymo traumų tikimybė. Čia, skyriuje, priimant gimdymą dalyvauja penki medicinos darbuotojai, jeigu reikia – ir daugiau. Netgi kartu su tokiu dideliu medicinos personalu, gimdymo metu pakanka streso, o ką kalbėti apie gimdymą namuose. Jeigu vaikui bus blogai, gimdyvė arba jos artimieji kviesis greitąją medicinos pagalbą, ir vaikas bus gaivinamas toje pačioje ligoninėje, kur ši būtų gimdžiusi“, – svarsto pašnekovė.

Jos teigimu, šalies ligoninės eina link to, kad gimdyvėms būtų sukurta kuo labiau namus primenanti aplinka. Lova – didelė, patalai – šviesūs, minkšti ir patogūs: „Aišku, medicininė įranga aplinkui neprilygs foteliams namuose. Bet leidžiame ir vyrams pasilikti, jie po gimdymo lieka nakvoti ligoninėje su moterimi ir naujagimiu, kad tik moteris jaustųsi kuo geriau.“

Padėka – džiaugsmo ašaros

Na o koks gi geriausias įvertinimas už ilgametį, nuoširdų, sudėtingą ir atsakingą akušerės darbą? Ilgametė Kėdainių ligoninės akušerė nė nemirktelėjusi atsako, kad tai – padėka ir džiaugsmas tėvų akyse: „Tas jausmas, kad tu esi kažkam reikalingas, kad tavo pastangas darbe tave vertina kiti, kad prisidedi prie to, kad į šį pasaulį atkeliautų dar viena gyvybė, džiaugsmo ašaros, laimingi tėvų veidai – pats geriausias įvertinimas.“