Tyliųjų protesto balsai

Viename iš kaimo daugiabučių neįprastai tylu. Dar prieš kelis mėnesius jis klegėjo nuo čia gyvenusių merginų juoko. „Laukiu, kol dukra baigs dvylika klasių ir galėsime išvažiuoti iš čia“, – prasitarė dvi dukras užauginusi moteris. Darbščiai, tvarkingai moteriai pastovaus darbo kaime neatsirado septynerius metus. Jos vyresnioji dukra baigė turizmo ir viešbučio vadybos studijas. Nuėjusi į Darbo biržą išgirdo pasiūlymą… atidaryti savo viešbutį. „Dar niekas manimi gyvenime taip nesirūpino“, – prieš keletą dienų iš Jungtinės Karalystės paskambinusi pasakojo lietuvių šeimoje aukle dirbanti moteris.

Grįžtų, jei…

„Išvažiuoti tikrai nenorėjau“, – sako prieš keletą metų universitetą baigusi Akvilė. Ir nors apie socialinių darbuotojų trūkumą linkstama padejuoti gana dažnai, šios specialybės diplomą turinti moteris darbo ieškojo keletą mėnesių, kol pagaliau buvo pakviesta į pokalbį dėl batų pardavėjos vietos.

„Per pokalbį gavau užduotį įtikinti klientą nusipirkti siaubingai nepatogius, klaikios išvaizdos batus. Darbo taip ir negavau“, – prisimena Akvilė. Kartu su sužadėtinu ji išvyko į Jungtinę Karalystę. Čia darbščios ir veiklios moters karjera klostosi sėkmingai. Įsidarbinusi greitojo maisto kavinių tinkle nuosekliai karjeros srityje kopusi Akvilė per kelerius darbo kompanijoje metus tapo naujai atidaromo padalinio vadove.

„Ar norėčiau grįžti? – susimąsto ji. – Jeigu abu su vyru turėtume darbus ir nereikėtų skaičiuoti kiekvieno cento. Požiūris į darbuotoją Jungtinėje Karalystėje yra humaniškesnis, nereikia pateikti galybės diplomų aplikuojant į pardavėjos vietą. Lietuvoje žmonės dirbdami atiduoda visas jėgas, ir niekas neskuba jų paaukštinti, ar padėkoti, nes neva taip turi būti, toks darbas, nepatinka – nedirbk. Labai skaudu matyti artimus žmones, neišbrendančius iš užsukto finansinių problemų rato. Taip, gali nusiųsti pinigų, tačiau tai nedidina jų savigarbos, kadangi dirbame vienodai sunkiai.“

Kontrastas

Kol darbdavių apklausos byloja apie darbuotojų trūkumą, lietuvaičiai ir toliau kraunasi lagaminus į vieną pusę. Nepritapę, niekam nereikalingi savo šalyje ir vertinami, laukiami, mylimi kitoje jūrų ar net vandenynų pusėje – tokių istorijų veikėjais galėtų tapti ne vienas mūsų pažįstamas.

„Jeigu tauta dar ką nors reiškia“

„Jeigu tauta yra vertybė ir kažką dar reiškia, valdžios institucijos turi imtis realių priemonių mažinti emigracijos mastus“, – teigia ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka. Pasak jo, veiksmingiausias būdas – ne kažkokie specialūs veiksmai, tiesiogiai susiję su emigracijos mažinimu, bet gyvenimo sąlygų gerinimas likusiems čia, savo šalyje.

„Lietuvoje realus nedarbas gana ilgą laiką yra didelis. Nors apklausiami verslininkai ir teigia, kad trūksta darbo jėgos, faktiniai duomenys rodo ką kita. Nereikia kaltinti žmonių, kad jie nenori vergauti už atlyginimus, iš kurių neįmanoma pragyventi. Mažos algos lyginant su kainomis yra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių.

Didesniame mieste dirbančiai, besinuomojančiai būstą šeimai, kuri turi vaikų, iš dviejų minimalių algų pragyventi praktiškai neįmanoma. Ir net jeigu tos algos didėja po keletą procentų per metus, perspektyvos, kad padėtis realiai pagerės, nematyti. Dar sunkesnė situacija provincijoje, kurioje darbo netgi už minimalią algą negali gauti. Tokioje situacijoje vis dar klesti įvairios firmelės, kuriose darbuotojams vėluojami išmokėti atlyginimai, o ir jie – nepastovūs. Dažniausiai  žmonės emigruoja skatinami ekonominių motyvų; jie emigraciją mato kaip vienintelę realią galimybę išgyventi“, – pastebi mokslininkas.

Vienintelis kaimo verslas

Emigracija nėra natūralus valstybės savireguliacijos mechanizmas. Ji iškreipia valstybės gyventojų demografinę struktūrą. Lyginantys dabartinę Lietuvos emigracijos situaciją su tokių valstybių kaip Airijos ar Švedijos emigracija, vykusia XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ignoruoja faktą, kad gimstamumas tuo metu buvo aukštas. Pastebima, kad gilias emigracijos tradicijas turinčiose šalyse netgi pakilus pragyvenimo lygiui emigracija išlieka didelė.

Išvykimą iš šalies skatina ir „emigracijos patirtis“ – praktiškai kiekvienoje šeimoje yra į užsienį išvykusių artimųjų. Kada keliai praminti, lengviau įsikurti ir naujai atvykusiems. Grįžus į Lietuvą, antrą kartą išvažiuoti lengviau, taip pat gali ir kitą paskatinti.

Profesoriaus teigimu, iš Lietuvos išvykstant jauniems, darbingiems žmonėms pensijų klausimas ateityje taps dar aštresnis.

„Verslininkai dažnai kaltinami, kad nekuria darbo vietų kaime. Tačiau jeigu nėra paslaugos vartotojų, kalbos apie verslo plėtrą negali būti. Gali kiek nori svajoti apie restorano įkūrimą miestelyje, bet neretai vienintelis pelningas verslas čia bus laidojimo namai“, – taikliai provincijos verslo aplinką apibūdino R. Lazutka.

Dvi Lietuvos

Mokslininkas kategoriškai nesutinka su nuomone, kad Lietuva – skurdi valstybė. Kaip pastebi pašnekovas, Lietuvai atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos jos BVP (Bendrasis vidaus produktas) tesudarė 35 proc. ES vidurkio, o dabar jis siekia 3/4 Europos vidurkio. Vakarų Europoje ir Skandinavijoje panašus ekonominis lygis buvo maždaug prieš 20–25 metus, bet tose visuomenėse gerovė buvo juntama daugiau.

„Vidurkis susidaro gautas pajamas padalinus iš gyventojų skaičiaus, tačiau, kadangi yra didžiulė nelygybė dalies gyventojų gyvenimas žymiai prastesnis negu atsispindi statistiniuose rodikliuose. Vidutiniškai šalyje gyvenimas yra neblogas, tačiau, deja, daugelis to gerėjančio gyvenimo nejaučia“, – pastebi R. Lazutka.

[quote author=“Romas Lazutka“]Didelė dalis žmonių Lietuvoje ekonomiškai gyvena labai sunkiai, skursta ir emigruodami ieško išsigelbėjimo.[/quote]

„Daugelis vilniečių gyvena kaip vakarų europiečiai ir jiems nėra ko išvažiuoti. Tačiau provincijoje geriau gyvena labai mažai žmonių. Tad didelė dalis žmonių Lietuvoje ekonomiškai gyvena labai sunkiai, skursta ir emigruodami ieško išsigelbėjimo. Valdžios pareiga būtų tuos skirtumus mažinti ir gerinti tų žmonių padėtį, kuriems čia gyvenimas nebepakeliamas, sąskaita tų, kurie čia gyvena labai gerai, – sako pašnekovas. – Nelygybė Lietuvoje yra vengtina tema. Kai kurie sudirgsta, vien išgirdę šį terminą; pas mus populiarus teiginys, kad visi žmonės yra skirtingi. Tačiau skirtingi, nereiškia, kad nelygūs. Skurdo problematika visame pasaulyje yra labai aktuali ir ieškoma jos priežasčių.

Progresiniai mokesčiai Lietuvoje taip pat yra vienas iš tų baubų, kuriais gąsdinami net vaikai. Pasisakantys už progresinius mokesčius yra apšaukiami komunistais, bolševikais, marginalizuojami. Tačiau progresinių mokesčių sistema egzistuoja tokiose valstybėse, kuriose komunizmo nebuvo: Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, JAV. Žinoma, jeigu įmonės vadovas sau pasiskirs minimalią algą, apie progresinių mokesčių efektyvumą šnekėti negalima. Valstybėje turi funkcionuoti mechanizmai, užtikrinantys mokesčių surinkimą.“

Kam naudingi mitai?

Daugelis gyventojų kritikuoja pašalpas, skiriamas vargingiausiai gyvenantiems šalies gyventojams remti, teigdami, kad jos skatina nedarbą.

„Žmonės seniau be pašalpų gyvendavo ir išgyvendavo“ išgirsi sakant. Pašalpos atsirado drauge su nedarbu, – atkreipė dėmesį profesorius. – Išvadų apie situaciją provincijoje negali daryti miestietis keletą kartų per metus atvažiuojantis į savo sodybą ir nerandantis, kas jam žolę nupjautų. Visų pirma, reikia turėti omenyje, kad jis nori pasamdyti žmogų nelegaliai, tačiau dar svarbiau, jog tas kaimo žmogus negali misti oru ir laukti atsitiktinio uždarbio.“

[quote author=“Romas Lazutka“]Lietuvoje realus nedarbas gana ilgą laiką yra didelis. Nors apklausiami verslininkai ir teigia, kad trūksta darbo jėgos, faktiniai duomenys rodo ką kita. Nereikia kaltinti žmonių, kad jie nenori vergauti už atlyginimus, iš kurių neįmanoma pragyventi. Mažos algos lyginant su kainomis yra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių.[/quote]

Netgi esant didelio masto emigracijai viešojoje erdvėje labai populiaru kalbėti ne apie savo piliečių gerovės gerinimą, bet apie darbo jėgos importą „iš trečiųjų šalių“. Žinoma, darbdaviai yra suinteresuoti mokėti mažesnius atlyginimus.

„Analogiškoje situacijoje atsiduria ir emigrantai iš Lietuvos, kurie tenkinasi prastesnėmis gyvenimo sąlygomis ir žemesniu atlyginimu taip užsitraukdami ir vietinių gyventojų nepasitenkinimą. Vakarų valstybėse darbo rinka yra stipriai segmentuota ir kai kurios srityse dirba praktiškai tiktai emigrantai“, – pastebėjo pašnekovas.

Įtakingi stambiojo kapitalo atstovai neretai tampa viešosios nuomonės lyderiais. Jų poziciją ima remti pernelyg į jų siūlymus nesigilinanti visuomenės dauguma, nors tokių lyderių pozicija didžiajai visuomenės daliai yra žalinga.

Represuotos sąmonės įkaitai

Nors represijų laikai tarsi likę praeityje, visuomenėje dar gaji baimė viešai reikšti savo nuomonę.

„Labai svarbu patiems žmonėms gilintis į politinius procesus, burtis į organizacijas, ugdyti savo lyderius ir juos išlaikyti renkant nario mokestį. Kitose šalyse žmones gina profsąjungos. Patys žmonės turi išsireikalauti teisingų sprendimų iš valdžios. Vykstant streikams vadinamosiose gerovės valstybėse žmones susitelkia, nesipiktina patiriamais nepatogumais. O pažiūrėkime, kas vyksta Lietuvoje, streikuojant mokytojams. Užuot juos palaikę nemažai tėvų nepraleidžia progos pakritikuoti mokytoją dėl to, kad vaikas praleis kelias pamokas streiko metu“, – lietuviško gyvenimo realijas komentuoja R. Lazutka.

Tikriausiai masiniai taikūs visuomenės protestai vis dar laikomi pavojumi jaunai Lietuvos demokratijos sistemai, ignoruojant tą faktą, jog tokių protestų tradicija yra viena iš demokratinės valstybės apraiškų. Bet tai jau – atskira tema.

Galima gyventi kitaip

Visgi žmonės iš užsienio parsiveža kitokio gyvenimo patirtį. Štai neseniai finansų ministrė prisidėjo prie labdaros akcijos „Būk pirmūnas“ nupirkdama kanceliarinių prekių būsimiems pirmokams. „Jeigu reikalingos priemonės yra vis tiek surenkamos kažkokiu būdu, gal tikslinga būtų valstybei rasti būdų, kaip jomis aprūpinti vaikus. Juk nemokamą mokslą garantuoja Konstitucija, o jeigu šeima neišgali nusipirkti elementarių mokyklai reikalingų priemonių, apie kokį nemokamą mokslą galima kalbėti“, – situaciją komentavo pašnekovas.

Taikliu atsaku tapo ir užsienio lietuvių, savo atžalas išleidžiančių į pirmą klasę, patirtis. „Viskas, ką pirkome pirmokei Švedijoje – kuprinė ir pieštukinė“, – savo patirtimi viešai dalijasi mama.

Žmonės pamato vis daugiau, jie gali valdančiajam elitui užduoti tikslesnius klausimus, o tikslus klausimas – kelias sprendimo link. „Minties tėkmės nesustabdysi“, – sakė profesorius.