Trys su puse minutės, į kurias sutelpa visas gyvenimas

„Neslėpsiu – šiek tiek užtrukau, kol atradau save. Bandžiau viena, bandžiau antra… Ir vis tiek sugrįžau į tą kelią, į kurį mane dar paauglystėje atvedė tėtis. Į kelią, kuriam ilgą laiką priešinausi. Bet, kaip sakoma, nors ir bėgtum, už kiekvieno kampo bandytum pasislėpti – kas lemta, to niekaip neišvengsi. Galiausiai iš naujo atradome ir pamilome vienas kitą. Aš – dziudo, o šis sportas – mane“, – šypteli parduotuvių tinklo bendrovės „Jupojos technika“ Kauno regiono vadovas, Kėdainių dziudo klubo „Mes esam“ prezidentas Indrius BOLISAS (32).

Pyko, kad tenka realizuoti tėčio svajonę…

– Indriau, tai kaip gi jūs, gimęs ir užaugęs šalyje krepšinio, pamilote ne ką kita, bet… dziudo? Kaip užsikrėtėte dziudo – nepabijokime to žodžio, prezidente – „karštlige“? – „Rinkos aikštė“ paklausė I. Boliso.

– Vaje, tai įvyko labai seniai… Dziudo jau nuo neatmenamų laikų sportavo mano tėtis (šypteli). Nuo kokių, sakyčiau, 1986 metų, labai aktyviai dziudo Kėdainiuose kultivavo ir jis, ir bendražygis Rimantas Pakštaitis. Ir ne vien Lietuvos, bet netgi pasaulio veteranų legenda Arimantas Pocevičius, Gediminas Kazilionis, Dimitrijus Golovašovas, Arvydas Šmigelskis, Evaldas Krasauskas ir Virgilijus Motiekaitis.

[quote author=“I. Bolisas“]Galiausiai iš naujo atradome ir pamilome vienas kitą. Aš – dziudo, o šis sportas – mane.[/quote]

Vis dėlto 1990-aisiais ši sporto šaka mūsų mieste „apmirė“ geram dešimtmečiui. Tačiau šie vyrukai 2000-aisiais dziudo Kėdainiuose prikėlė antram gyvenimui. Jie įkūrė Kėdainių dziudo klubą, iš naujo prasidėjo aktyvi veikla. Man tuo metu buvo keturiolika, mano jaunėliui broliui – vienuolika. Pradėjome eiti į treniruotes, kuriose rinkdavosi labai daug jaunimo – pilnos salės. Dziudo įgavo kitą atspalvį, tai buvo tarsi nauja sporto šaka, tad netrūko ir norinčiųjų ja užsiimti.

– Taip paprastai? Buvote paklusnus vaikis, tėčiui paliepus, mamai pritarus – apsivilkote kimono ir jo nusivilkti nebenorėjote?

– (juokiasi) Tiesą pasakius, greta dziudo buvo ir aibė kitų būrelių. Kone penkerius metus lankiau sportinius šokius. Kamuolį mėčiau ir į krepšį krepšinio treniruotėse, spardžiau į vartus futbolo užsiėmimuose. Nors dziudo treniruotes lankiau sistemingai, man visuomet atrodė, jog ši sporto šaka – ne man. Dziudo man, paaugliui, tuomet asocijavosi su tėvų neįgyvendintų svajonių realizacija vaikų sąskaita. Kone visi mes, vyresnių dziudoistų sūnūs, manau, situaciją vertinome lygiai taip pat. Bet iš pagarbos tėčiui ir jo aistrai vis tiek lankiau treniruotes. Iki tol, kol septyniolikos patyriau rimtą nugaros traumą. Dvejus metus netgi buvau atleistas nuo kūno kultūros pamokų.

Baigęs vidurinę, pradėjau dirbti Kėdainiuose ir studijuoti teisę į Mykolo Romerio universitetą. Sveikata atsistatė, o aš pajutau, kad per ilgai užsisėdėjau. Pasiilgau sporto. Dvidešimtmečiam man jau niekas nepatarinėjo, kokią sporto šaką rinktis… Spėkite, ką pasirinkau (juokiasi)?

…iki kol neužsisvajojo pats

– Įtariu, kad ne abonementą sporto klubui įsigijote, bet nupūtėte dulkes nuo savo senojo kimono…

– (juokiasi) Ko gero, mane užvaldė nostalgija. Atėjau į vieną treniruotę, į kitą, ir supratau, kaip žvėriškai ši sporto šaka man patinka! Treniruotės staiga tapo labai įdomios. Jose pradėjo rinktis seni pažįstami – tie patys, su kuriais prieš penkerius metus pykdavome už tai, kad tėvų svajones turime pildyti (šypteli). Įtraukė… ir nežinau, ar kada paleis.

Na, o rimčiau tuo užsiimti pradėjau dvidešimt penkerių. Kasmet jaučiu vis didesnį progresą ir tai, kad savo viršūnės aš dar nepasiekiau.

– Kėdainiuose šiandien yra trys dziudo klubai. Pats jauniausias, visai mažytis kūdikėlis, – jūsų ir bendraminčių praėjusių metų gruodį įkurtas „Mes esam“, kuris neša ir Kėdainių sporto centro vėliavą. Kam Kėdainiams trečias klubas, į ką orientuojatės?

– Daugiausia – į suaugusius sportininkus, vadinamuosius dziudo veteranus. Šiame sporte atletai nuo trisdešimties priskiriami veteranams. Kaip man keista vadintis veteranu!… Aš niekaip prie to įprasti negaliu. Na, tėtis – veteranas, treneris A. Pocevičius – irgi veteranas. Bet mes, trisdešimtmečiai?…

Taip pat mūsų klubas užsiima su jaunaisiais Kėdainių sporto centro dziudoistais, o klube su vaikais dirba trys treneriai – A. Pocevičius, jo sūnus Renaldas Pocevičius ir Ema Butkevičiūtė.

Vėliau pradėjusių nereikia „nurašyti“

– Ar daug Kėdainiuose turite veteranų, užsiimančių dziudo?

– Turime keletą (šypteli). Norime, kad į šį sportą ateitų ir daugiau žmonių. Laukiame ir visai mažų vaikučių, jau nuo šešerių metų amžiaus, ir vyresnių – aštuoniolikmečių sportininkų.

[quote author=“I. Bolisas“]Dziudo man tuomet, paaugliui berniukui, asocijavosi su tėvų neįgyvendintų svajonių realizacija vaikų sąskaita.[/quote]

Matote, pas mus – kaip ir kitose sporto šakose: jeigu jaunuoliui, tarkime, keturiolika, treneriai jį priims sportuoti, bet sunkiai tikėtina, kad iš tokiame amžiuje sportuoti pradėjusiojo išaugs čempionas.

Geriausia būna tada, kada tėvai atveda 6–8 metų vaikučius. Nusistovėjęs požiūris, kad retas, kuris pradėjo dvylikos ar dvidešimties, taps geru sportininku.

– Tai kam tada į treniruotes kviesti veteranus, Indriau?

– Tam, kad įrodytume, jog įmanoma (šypteli). Štai mes, keturi veteranai, šiuo metu intensyviai ruošiamės Europos dziudo veteranų čempionatui, kuris Glazgo mieste Škotijoje vyks birželio 14–17 dienomis.

Prieš svarbias kovas – 6 treniruotės per savaitę

– Kiek pasiruošimo reikalauja Europos dziudo veteranų čempionatas?

– Na, aš asmeniškai įprastai treniruojuosi 3–5 kartus per savaitę. Prieš pat varžybas mėnuo, du – 5–6 treniruotės per savaitę, dar ir krosai, nes tam, kad pasiruoštum varžyboms tinkamai, nepakanka vien būti ant tatamio. Reikia kuo daugiau ir cardio pratimų.

Viena dziudo kova varžybose trunka nuo 3,5 iki 5 minučių. Atrodo, kad tai – nedaug, bet ant tatamio jos prailgsta. Sakykime, trys kovos po tris minutes. Ketvirta, finalinė kova – be laiko limito, gali trukti dvidešimt minučių ar net daugiau. Patikėkite, kad ir kaip fiziškai esi pasiruošęs, po penktos ar šeštos minutės nuo žemės keliesi labai sunkiai.

Bėda ta, kad Lietuvoje savoje svorio ir amžiaus kategorijoje tau dažnai tenka kovoti su vis tais pačiais sportininkais. O išvykus į užsienį tau gali tekti oponentas, kuris duoną iš to valgo, dusyk per dieną treniruojasi, Olimpiadoje yra dalyvavęs. Tai – kovotojai iš didžiosios raidės, kurie treniruojasi dieną naktį iki nukritimo, o su jais dirba geriausi pasaulio treneriai.

Kartais, kad nereikėtų išvien su tais pačiais varžovais galynėtis kiekvienose varžybose, mano amžiaus grupėje, kuri dažniausiai brėžiama nuo 30 iki 35 metų, praplečiamos svorio kategorijos. Kartą man, kovojančiam svorio kategorijoje iki 90 kilogramų, teko susigrumti su 120 kilogramų svorio varžovu. „Vaje, – pagalvojau. – Užtruksim“, bet nieko, laimėjau, ir gana greitai (juokiasi).

– O kiek varžybų per metus būna Lietuvoje?

– Lietuvos dziudo ir sambo čempionatų yra tik po vieną per metus. Taip kad veteranams, norintiems praktikuotis, tenka važiuoti į užsienį. Vykstame į Latviją, į Lenkiją. Atstovaujam Lietuvai ir Kėdainiams. Į užsienį tenka važiuoti ir savomis lėšomis, jau dukart kaip klubo atstovai buvome finansuoti rėmėjų, bet paramos ieškoti ir prašyti yra labai didelis darbas.

– Kaip Europos kontekste atrodo Lietuvos dziudoistai?

– Būsiu tiesus – atrodome silpnai. Lietuvoje dar nėra susiformavusios gilios dziudo tradicijos. Be abejo, turime Olimpiadose Lietuvai atstovaujančių sportininkų. Bet jie – išimtys iš taisyklės.

Sporte ugdomos savybės tampa vertybėmis

– Indriau, papasakokite šiek tiek plačiau apie šią sporto šaką. Daug žinome apie krepšinį, iš paskos seka Lietuvių išties pamėgtas futbolas… Tačiau apie kovos menus nekalbame taip dažnai. Dziudo nepelnytai lieka paraštėje.

– Dziudo – kovinė sporto šaka. Kaip ir kitose kovinėse sporto šakose, čia ugdoma valia, suvokimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Galimybė apsiginti save ir apginti kitą, silpnesnį, jeigu prireiktų.

[quote author=“I. Bolisas“]Treniruotės staiga tapo labai įdomios. Jose pradėjo rinktis seni pažįstami – tie patys, su kuriais prieš penkerius metus pykdavome už tai, kad tėvų svajones turime pildyti.[/quote]

– Ar šiame sporte išugdytos savybės vėliau pasitarnauja ir gyvenime?

– Be abejo! Šioje sporto šakoje išmoksti susivaldyti. Tampi atsakingesnis. Pradedi į viską žvelgti kitaip, pagarbiau. Sakykime, tu puikiai supranti, kad priešininką turi įveikti ant tatamio, o ne gatvėje. O gatvėje sutikęs tu jam paspaudi ranką.

Nelūžusių kaulų beveik nebelikę

– Na, pabūkime lietuviai ir pasiknaisiokime po svetimas pinigines… Kiek kainuoja vienas kimono ir kiek metų jis tarnauja? Ir kiek kimono komplektų įprastai vienas sportininkas turi savo spintoje?

– Labai gerai prisimenu pirmąjį kimono, kurį nusipirkau pats. Jis kainavo 180 litų. Pinigus, gautus gimtadienio proga, tada, būdamas šešiolikos, varžybose Alytuje išleidau naujutėlaičiam kimono ir tokios pat formos pakabukui ant automobilio veidrodėlio. Iki šiol saugau. Abudu (juokiasi).

Įsigijau dvipusę kimono. Viena pusė – balta, kita – mėlyna. Tokio kimono varžybose naudoti nebegalima, bet treniruotėse – gali. Na, kelnės jau sudilo… Bet vis dar turiu prisiminimui pasilikęs.

Šiandien, sakyčiau, sertifikuotas kimono, su kuriuo tau būtų leista dalyvauti Europos čempionate, kainuoja iki 200 eurų. Juos varžybose privalai turėti du: vienas mėlynas, kitas – baltas. Vadinasi, jau 400 eurų. Ir dar sportininkui reikia bent dviejų kimono treniruotėms.

– O ar šis sportas bent šiek tiek atsiperka? Sakykime, galbūt pasitaiko dosnesni piniginiai fondai turnyruose? O galbūt didžiausia grąža – disciplina ir sveikata?

– (šypteli) Dziudo – sporto šaka, kuria gali tikėti, mylėti ir kuria gali sirgti. Tai – daugiau nei sportas, tai – gyvenimo būdas. Bet tai nėra sporto šaka, iš kurios Lietuvoje galėtum valgyti duoną.

Prizai? Gerais prizais dosniai lepina kaimynai lenkai, bet vėlgi tai nėra piniginės sumos. Taip pat iš lenkų mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti puikių organizacinių įgūdžių. Jeigu Lietuvoje vykstančiose varžybose būna du tatamiai, o ant šių kovos vyksta tris valandas, ten – šeši–aštuoni tatamiai, o varžybos, prasidėjusios ryte, pasibaigia vakare.

Kas dėl disciplinos ir sveikatos – na, taip, sako, kad sportas yra sveikata. Bet tik ne profesionalus. Sveikata yra mėgėjiškas sportas. Galbūt – boulingas, lengvas pabėgiojimas…

Ko gero, neturiu nė vieno kaulo, kuris nebūtų lūžęs. Esu patyręs traumų ir lūžių tiek varžybų, tiek treniruočių metu. Būna, kad susitraumuoji treniruotėje besiruošdamas varžyboms, ir jos nuplaukia…

Sūnus jau sportuoja, laukia dukters debiuto

– Na, belieka du variantai: toliau užtikrintai žygiuoti savo keliu, savo svajonės link, nepaisant žaizdų, skausmo ir randų, arba numoti į viską ranka ir eiti žaisti šaškėmis…

– Mesti sportą? Neįmanoma. Dziudo jau yra kraujyje.

– Na, va, dabar spausiu jus į kampą… Nė vieno sveiko kaulo, sakote… Ir vis tiek savo šešiametį sūnų Danielių jau ne tik į treniruotes vedate, bet ir į varžybas kartu vežatės. Ar vaikas turėjo teisę pasirinkti, į kokią sporto šaką eiti?

– Be abejo… neturėjo (juokiasi). Ir dvejų su puse dukra Nila, vos tik tvirtai vaikščios, eis į dziudo. Su žmona Simona jau apsisprendėme (šypteli). Kas dėl Danieliaus – aišku, ūgtels, tada galės nuspręsti, ką daryti. Bet tokio amžiaus vaikui, mano giliu įsitikinimu, reikia postūmio. Kad ir mes šį sportą po kelių metų – pagrindinės charakterio savybės susiformuoti spės: atsakomybė priimti sprendimus ir savo tikslų siekimas.

Yra tėvai, kurie leidžia vaikams nuolat keisti būrelius. Kai vaikams tai leidžiama, jiems atrodo, kad mėtytis, blaškytis yra normalu. Aš abejoju, ar gerai suformuoti vaikui šitokį suvokimą. Danielių pakreipėme į vieną pusę, vėliau rinksis pats. O ir senelis džiaugiasi: anūkas jo pėdomis seka!

– O dangau, išties, kaip žavinga tai, kad net trys vienos šeimos kartos dėvi kimono!

– Aplinkiniai neretai žavisi, kai varžybose būna trys Bolisų kartos: senelis, sūnus ir anūkas (šypteli).

Iš trenerio išmoko atsidavimo ir kovingumo

– Užsiminėte ir apie savo trenerį Arimantą. Jis – vaikščiojanti legenda. Mažų mažiausiai – knygos vertas žmogus. Daug iš jo išmokote, Indriau?

– Labai daug. Atsidavimo, pirmiausia. Arimantas Europos, Pasaulio dziudo veteranų čempionatuose daug sykių laimėjo prizines vietas. Pasidžiaugiame jo rezultatu, bet nepagalvojame, kad viskas iš tiesų atsiremia į finansus. Arimantas anksčiau kaip fizinis asmuo eidavo prašyti paramos, kad galėtų išvykti į varžybas. Jis man yra sakęs: „Nevažiuoju atostogauti, nieko neperku, kad tik galėčiau keliauti į varžybas“. Bet va pernai pagaliau sau leido išskristi pailsėti į Egiptą (juokiasi).

Kita vertus, mūsų klubas to ir sieks – būti stipria organizacija, patikimu paramos gavėju, kuris padėtų kuo daugiau kėdainiečių išvažiuoti į varžybas ir jose nešti Kėdainių bei Lietuvos vėliavą.

Antra, ko išmokau iš Arimanto – tai kovingumas. Jam 70 metų. Tenka bendrose varžybose stebėti jo kovas, ir šiose jis draskosi kaip žvėris. Vos ne iki kraujo. Jis yra įspūdingas (šypteli).

[quote author=“I. Bolisas“]Tik suaugęs supratau, kiek daug teigiamos įtakos dziudo daro mano gyvenimui, kaip mane moko tapti geresniu žmogumi, vyru ir tėčiu kiekvieną dieną.[/quote]

– Tai bent! O iš šono nepasakytum – toks ramus atrodo!…

– (juokiasi) Ant tatamio išėjęs pasikeičia. Kiekvienas sportininkas ant tatamio pasikeičia. Susikoncentruoja. Tai, be abejo, padaryti sudėtinga, reikia patirties. Net iki šiol važiuojant į varžybas man šiek tiek dreba širdelė… Ant tatamio išėjus nebėra jokių minčių. Susikoncentruoji nedaryti klaidų ir tikiesi Aukščiausiojo pagalbos… Labai dažnai prireikia sėkmės. Dziudo kovą gali laimėti vienu metimu – padarei vieną švarų metimą ir ją laimi. Tokiu atveju tavo varžovui pasiruošimas, trukęs keturis–penkis mėnesius, gali nuplaukti šuniui ant uodegos suklydus vos sykį.

Dziudo – toks sportas, kuriame gali iškristi iš pirmos kovos, suklydęs vos kartą, net jeigu ir esi pripažintas geriausiu visoje Lietuvoje.

Didžiausi pasiekimai – dar pakeliui

– Dziudo klubo „Mes esam“ atstovai dalyvauja ir sambo varžybose. Iš esmės kokie pagrindiniai skirtumai tarp dziudo ir sambo?

– Na, sambo – rusų sukurta sporto šaka, anksčiau buvusi labai populiari ir Lietuvoje, panaši į dziudo, tik su skirtingomis kovos taisyklėmis bei kitokia sportininkų apranga. Taškai skaičiuojami kiek kitaip. Sambo nėra olimpinė sporto šaka, priešingai nei dziudo. Be to, tarp šalies dziudo ir sambo federacijų yra nesutarimų. Ir tai labai liūdina.

– Egzistuojate dar tik keturis mėnesius. Kokia klubo „Mes esam“ vizija? Kokių žmonių laukiate klube?

– Ateityje stengsimės daugiau važiuoti į tarptautinius turnyrus. Ne vien tik kovinės patirties semtis, dziudo paslapčių pažinti, bet ir pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūra, istorija. Norėtume pakviesti visus, norinčius sportuoti, nepriklausomai nuo amžiaus, kadangi mūsų klube sportuoja ir vaikai nuo ketverių metų amžiaus, ir vaikinai, ir merginos, ir suaugę vyrai bei moterys iki septyniasdešimt trejų. Kviečiame prisijungti visus norinčius (šypteli).

– Na, o klubo „Mes esam“ prezidentas kokiais gi pasiekimais gali pasididžiuoti?

– Labai norėčiau galėti išvardinti savo pasiekimus, savo titulus, iškovotus ne tik ant Lietuvos, bet ir ant tarptautinių tatamių, bet šiandien mano didžiausi pasiekimai – tai dziudo filosofijos ir gyvenimo filosofijos suderinimas siekiant darnos tarp jų. Pagrindiniai mano pasiekimai neabejotinai klojami dabar, nes tik suaugęs pamilau šį sportą ir supratau, kiek daug teigiamos įtakos jis daro mano gyvenimui, kaip mane moko, ugdo tapti geresniu žmogumi, vyru ir tėčiu kiekvieną dieną. O medaliai, taurės – jų bus ateityje, ir aš tuo neabejoju (šypteli).