Tremtyje zakristijono mama ašarodama meldė sugrįžti į Lietuvą

„Vasaros Sibire – tokios pačios, kaip ir Lietuvoje. Na o žiemą – trisdešimt, keturiasdešimt laipsnių Celsijaus žemiau nulio. Pripranti ten gyventi ir sunkiai, bet vis dėlto peržiemoji. Iš esmės, nelabai turi kito pasirinkimo“, – rankomis skėsteli Surviliškio miestelio gyventojas Antanas Sereika.

Žolinės – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo dieną A. Sereika vėl ir vėl atmena siaubingus dvidešimtojo amžiaus įvykius, palietusius ir jo šeimą.

Prisimena ir tai, kaip jo mamai ne kas kitas, bet religija, maldos ir viltis, jog Dievas galiausiai išklausys – padėjo išlikti stipriai ir ištverti baisiausius gyvenimo išbandymus.

Visai netoli nuo Surviliškio esančiame Lažų kaime gimęs, šiandien – jau aštuoniasdešimt vienerių metų Antanas – būdamas dvylikos su puse kartu su šeima visai ne savo noru traukinio vagonu iš Lietuvos pajudėjo Sibiro kryptimi.

[quote author=“A. Sereika“]Mums mažai kas ką aiškino, tepasakė: „Ruoškitės, jūs deportuojami“. Tėvai prisikrovė šiltesnių drabužių, lašinių, miltų, įsidėjo ir puodą. Vienu žodžiu, susirinko pačius reikalingiausius daiktus. Susipakavome ir išėjome iš savų namų visiems laikams.[/quote]

1941 m. prasidėję masiniai lietuvių tautos trėmimai per visą tremties laikotarpį palietė beveik 130 000 tautiečių.

Apkaltino „nusikaltėlių“ rėmimu

„Politiškai galime pripaistyti labai daug, bet mes, Sereikos, buvome buožės, negana to, tais laikais „banditais“ vadintų partizanų rėmėjai. Dėl to mus ir išvežė, – pokalbį pradeda A. Sereika. – Dienomis po lietuvių namus vaikščiodavo stribai, naktimis užklysdavo partizanai, miškiniai. Jie juk norėdavę ir pavalgyti, ir drabužius pasikeisti. Žiemą netoli žmonių namų partizanai kasdavęsi bunkerius. Buvo baisu, kad miškiniai neužklystų, nes stribams juos susekus, prasidėdavo susišaudymai. Namų, prie kurių partizanus pagaudavo, savininkus apkaltinę „banditų“ rėmėjais, stribai be skrupulų sudegindavę jų trobas. Vieną partizaną stribai atsekę ir nušovę mūsų kieme. Taip tapome banditų rėmėjais ir priverstine tvarka dešimčiai metų iškeliavome į Sibirą.“

„Kelionei“ pasiruošti – valanda

A. Sereika atmena, kaip tą lemtingąjį 1948-ųjų gegužės 22 dienos rytą jo šeimai buvo pranešta rinktis daiktus ir ruoštis „kelionei“ į Sibirą.

Vienu metu Lažų kaimą paliko keturiolika šeimų.

„Kiek sugebi pasiimti su savimi, tiek ir vežiesi. Duodavo valandą, dvi – priklausydavo nuo to, koks stribelis papuolė – piktesnis ar šiek tiek žmogiškesnis, supratingesnis, jautresnis ir širdingesnis, – pasakoja A. Sereika. – Mums mažai kas ką aiškino, tepasakė: „Ruoškitės, jūs deportuojami“. Tėvai prisikrovė šiltesnių drabužių, lašinių, miltų, įsidėjo ir puodą. Vienu žodžiu, susirinko pačius reikalingiausius daiktus. Susipakavome ir išėjome iš savų namų visiems laikams.“

Išvežė į nežinią

Arkliais kinkytais vežimais Lažų gyventojai pasiekė Kėdainius. „Aš iki šiol galvoju – kur gi po to dėjosi tie mūsų vežimai ir arkliai? Nežinia, kas juos paėmė“, – nuo sugrįžimo iš tremties praėjus šešioms dešimtims metų, svarsto aštuoniasdešimtmetis.

Iš Kėdainių tądien, kaip prisimena A. Sereika, Sibiro link pajudėjo du ešelonai: „Viename jų – ar tai trisdešimt, ar penkiasdešimt vagonų – jau tiksliai nepamenu. Daug metų praėjo. Na o mūsų vagone važiavo net penkios šeimos.“

Kadangi Antanas buvo vos dvylikos su puse, jis tą gegužės rytą nelabai aiškiai ir suprato, kas aplinkui dedasi: „Važiuoji ir tiek. Vaikai nelabai suprato, kiek rimtas dalykas tai buvo. O tėvelių pergyvenimas koks didžiulis buvo – šiandien sunku ir pasakyti.“

Patys statė krosnį, stiklino langus

Traukiniu lietuviai pasiekė Krasnojarską, vėliau baržomis buvo plukdomi į taigos gilumą, kur apsistojo apleistuose barakuose.

„Barakai – be langų, be durų. Davė prižiūrėtojai mums stiklus, tėvai patys susidėjo langus. Reikėjo krosnies – iš molio plytas pasigamino, pasistatė krosnį – žiemoti ruošėsi. Gerai, kad atvažiavome pavasarį – per vasarą galėjome pasiruošti. O vos atvykę buvome pristatyti prie sunkių darbų taigose. Sibire, iš tiesų, buvo labai labai sudėtinga“, – atsidūsta A. Sereika.

Iš vaiko atėmė galimybę mokytis

A. Sereika prieš tremtį nespėjo pabaigti net penktos klasės. „Keturis skyrius užbaigiau Paberžėje. Pradžios mokykla buvo įkurta Paberžėje 1793 metais statytame vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvare, kuris dabar veikia kaip 1863 metų sukilimo muziejus, – prisimena A. Sereika. – Penktąjį skyrių pradėjau Surviliškyje. Tai buvo kaip pirmoji progimnazijos klasė. Egzaminų laikyti ten taip ir neteko. Šeimą išvežus į Sibirą, pasibaigė mano mokslai.“

[quote author=“A. Sereika“]Mano mamytė buvo labai religinga. Tokie turėjome būti ir mes su broliu. Aišku, pragyveno tremtyje ir dievobaimingi, ir nedievobaimingi. Bet mūsų namuose Dievas ir krikščionybė niekada nebuvo pamiršti.[/quote]

Tiesa, Sibiro taigoje vaikai turėjo galimybę eiti į vietos mokyklėlės, tačiau vieną kartą į pamokas nuėjęs Antanas į jas taip ir nebegrįžo: „Rudenį Sibire rinko vaikus į klases. Nuėjau, paklausiau, rusiškai nė žodžio nesupratau, šiek tiek pasiklausiau ir išėjau. Viskas – daugiau į tas pamokas ir nebenuėjau. Bet niekas manęs ir nepasigedo, neieškojo. Kai grįžau į Surviliškį, čia organizavo vakarinius kursus. Na bet koks gi ten mokslas – nueini popiet, šį tą paaiškina, egzaminus laikant, nusirašyti leidžia mokytojai, dar ir patys padeda. Tai va, aštuonių klasių baigimo pažymėjimą turiu.“

Verkdami melsdavosi sugrįžti namo

Surviliškietis pajuokauja, kad būti kitokiu nei religingu, jis nelabai turėjęs pasirinkimo.

„Sibire trūko maisto. Nebuvo jokio susisiekimo. Tremtyje bėgant antriesiems metams, mirė mano tėvukas Juozas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, parsivežėme jo palaikus čia, – pasakoja Surviliškio miestelio gyventojas. – Mano mamytė buvo labai religinga. Tokie turėjome būti ir mes su broliu. Aišku, pragyveno tremtyje ir dievobaimingi, ir nedievobaimingi. Bet mūsų namuose Dievas ir krikščionybė niekada nebuvo pamiršti. Kambaryje stovėjo kryželis, šventųjų paveiksliukai. Poteriaudavo mama kasdien ir ne kartą per dieną. Kiek tik atsimenu ją poteriaujant, mama nuolat ašarodavo. Jai buvo labai ilgu Lietuvos. Ji meldė, kad Dievulis mums padėtų, palengvintų gyvenimą, meldė, kad mus sugrąžintų namo. Meldė – ir išmeldė: sugrįžusi į Lietuvą, mama pagyveno čia dar aštuonerius metus.“

Gimęs tą pačią dieną, kaip ir Marija

Nuo religijos niekada nenutolo ir pats A. Sereika. „Galbūt dėl to, kad esu gimęs tą pačią dieną, kaip ir švenčiausioji mergelė Marija – rugsėjo 8-ąją, – šypteli vyriškis. – Tačiau manau, kad iš esmės Dievą pamilau dėl to, kad mamytė buvo tokia religinga. Gali būti, kad maldos jai ir padėjo išlikti stipriai tremtyje.“

Sibire – tėvynės ilgesys

Lietuvą Antanas visada labai stipriai mylėjęs. „Mylėjau, myliu ir mylėsiu. Lietuvis būdamas už savo šalį aš galvą galiu padėti, – surimtėja aštuoniasdešimtmetis Surviliškio kaimo gyventojas. – Tremtyje Sibire labai ilgėjomės savo namų. Net ir mes, vaikai, puikiai supratome, kas yra LIETUVA. Tačiau niekada nebuvome tikri, kad vieną dieną galėsime sugrįžti namo. Kodėl? Todėl, kad tremties dieną mums buvo pasakyta, jog esame perkeliami į Sibirą visam likusiam gyvenimui.“

Gyventi priėmė mamos teta

Grįžo į Lietuvą Antanas su broliu ir mama jau būdamas dvidešimt dvejų.

Gimtosios šalies oro Sereikos įkvėpė 1958 m. vasario 28 dieną, su nedideliu lagaminėliu tremtyje užgyventų daiktų ir dokumentais.

„Taip ir parvažiavom į Lietuvą. Mūsų sodyba Lažuose buvo išplėšta, išdaužyta – kitaip būti ir negalėjo, juk ji buvo apleista dešimtį metų. Mus pas save čia, namuose, kuriuose gyvenu nuo pat sugrįžimo – vadinasi, jau šešiasdešimt metų, gyventi kartu priėmė mamos teta. Ji vieniša buvo, davatkėlė tokia. Dar laiškais su mama susirašinėjusi, – prisimena surviliškietis. – Mano mamos vardas buvo Katrė, tad teta ir rašė jai: „Katre, aš tave priimsiu čia gyventi ir jūs mane palaidosit, grįžkite čia.“ Taip ir buvo – po metelių nabagutė ir iškeliavo Anapilin.“

Ir traktorių vairavo, ir kapus prižiūrėjo

Ir liko Antanas gyventi Surviliškyje. Susiremontavo mamos tetulės namus. Vedė. Tiesa, Antanas – jau našlys.

[quote author=“A. Sereika“]Lietuvą mylėjau, myliu ir mylėsiu. Lietuvis būdamas už savo šalį aš galvą galiu padėti.[/quote]

„Sibire išmokęs dirbti su technika, prie jos dirbau visą gyvenimą. Pradžioje išmokau rąstus taigoje prie traktorių prikabinti, vėliau – ir pats vairuoti traktorių. Grįžęs dirbau traktoriaus, kombaino vairuotoju, tekintoju, meistru. Visą laiką šalia technikos, – šypteli A. Sereika. – Tiesa, esu ir kapų prižiūrėtoju buvęs. Ir zakristijonu. Manau, kad visko reikia išbandyti gyvenime“

Aštuoniasdešimtmetis – vis dar vairuoja!

A. Sereiką nedidukėje Surviliškio bažnytėlėje sutikti galima kiekvieną sekmadienį. Dešiniąja klebono ranka, zakristijonu jis joje dirbęs penkerius metus.

Ir ne kur kitur, bet Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje.

„Mano kadencija bažnyčioje truko penkerius metus – tiek, kiek trunka Prezidento kadencija, – balsu juokiasi šviesaus proto senolis. – Penkerių metų pakako. Žinote, sveikata jau nebe ta. O ir išvykti norisi – aštuoniasdešimt septynerių metų brolį Joną Kaune, Ringauduose aplankyti, nuvažiuoti į Kėdainius, pas medikus, į turgų, dar kur su reikalais užsukti“, – šypteli vis dar automobilį vairuojantis Antanas.

Šių laikų žmonės nebetiki į Dievą?

Paklaustas, ar jo jaunystės laikais žmonės būdavę religingesni, Antanas papurto galvą. „Manau, kad žmonės šiais laikais į Dievą tiki mažiau. Gerai tai ar blogai – pasakyti negaliu. Daug kas apsimeta tikintys, bet bažnyčią mažai kas lanko, – tikina pastebėjęs A. Sereika. – Nors ir po tremties sugrįžus bažnyčia nelinkdavo nuo žmonių kiekio. Aišku, per atlaidus, per metines, įvairias šventes žmonių susirinkdavę labai daug. Ypatingai – tradiciškai per Šv. Roko vardo dieną, kuri kasmet švenčiama rugpjūčio 16 d., bet mes ją nukeliame į sekmadienį. Rinksimės rugpjūčio 20-ąją. Be abejo, nereikia pamiršti ir to, kad daug kam bažnyčioje lankytis buvo uždrausta – tiems, kurie buvo partiniai, dirbo vadovaujamą darbą. Net ir į mane, nedirbusį vadovaujamo darbo, partijų sekretoriai jau žiūrėdavo skersai.“

Na o Žolinę surviliškiečiai tradiciškai mini Krekenavos miestelyje. Ten vykstantys labai dideli atlaidai: „Kol sveikata leido, kasmet ten nuvažiuodavau. Dabar jau sunku ilgą laiką išstovėti, tai nuvykstu kada ne kada.“

Širdyje stribams jau atleidęs

Prabilus apie sveikatą, A. Sereika paatvirauja, kad dešimt metų, prabėgusių Sibire, nors ir jaunam jam, labai atsiliepė: „Sveikata mano dabar pagal mano metus – šiaip sau. Sibiras pridėjo savo. Turiu astmą, kosėju, dusina. Viskas prasidėjo nuo tada, kai Sibire peršalau.“

Vis tik Antanas pykčio širdyje ant tuometės santvarkos ir žmonių, kurie jo šeimą išgabeno į Sibirą, pykčio teigia jau seniai nebelaikąs: „O ko gi čia bepykti. Šitiek metų jau praėjo. Stribų, kurie taip elgėsi, nebeliko. Liūdna, bet baigiamės jau ir mes – „sibiriniai“, – atsidūsta Antanas. – Praėjusį savaitgalį Ariogaloje vyko kasmetinis, tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis. Į jį kasmet susirenka vis mažiau ir mažiau. O susirenkantys – panašaus amžiaus, kaip aš.“

Tremtinys linki mylėti Lietuvą

Paprašytas Žolinės proga ko nors palinkėti „Rinkos aikštės“ skaitytojams, A. Sereika turi ką pasakyti: „Visiems, kas skaitys straipsnį, linkiu sveikatos. Ištvermės. Palinkėčiau vertinti laisvą Lietuvą. Mylėti Lietuvą. Lietuva juk – mūsų prigimtas kraštas. Mūsų turtas didžiausias.“

Rugpjūčio mėnesiui įpusėjus lietuviai jau nuo seno švenčia vasaros ir rudens sezonų sandūrą, kuomet patys svarbiausi lauko darbai jau buvo užbaigti – javai būdavo nupjauti, vaisiai ir uogos surinkti, lentynos – pilnos uogienių. Žolinės švęsti burdavosi visa giminė.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinė buvo sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Krikščioniškoji teorija pasakoja, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių.

Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.