Tikras pilotas – tas, kuris nejunta esąs ore
„Maži jie išlakstė žaliąsias lankas, tarytum lėktuvai išskleidę rankas…“ – skamba vienoje lietuviškoje dainoje, kurios antrajame posme jau dainuojama apie tai, kaip užaugę tie patys berniukai nebelaksto basi, o visi tarnauja vienoje eskadrilėje iki tol, kol, išaušus šviesiam pavasario rytui, tėvynė visus juos pašaukia žygin.
[quote author=“S. Buitvidas“]Pakilti į orą yra lengviausia. Kiek sunkiau – nusileisti žemyn. Tačiau užvis sudėtingiausia – rasti taikinį ir jį numušti.[/quote]
Ar susimąstėte kada, kokie žmonės tampa lakūnais? Ar susimąstėte, kaip jie įveikia aukščio baimę? O galbūt lakūno uniformą galiausiai apsivelka tik tie, kurie iš prigimties nežino, ką reiškia toji aukščio baimė?
O ar pagalvojote, kaip jie jaučiasi pilotuodami lėktuvą ir puikiai suprasdami, kad nuo žemės paviršiaus į padangę yra pakilę kelis šimtus metrų, o gal netgi – kelis kilometrus?
Padangėse – ne apie aukštį mąsto
Tai puikiai supranta vienintelėje vaikų aviacijos mokykloje Lietuvoje, Kėdainių rajono aerodrome lankęsis Lietuvos Karinių oro pajėgų Štabo viršininko pavaduotojas operacijoms pulkininkas leitenantas Sergėjus Buitvidas. Čia vykusiame tradiciniame B. Oškinio taurės čempionate, šįmet skirtame dar ir Lietuvos aeroklubo 90-mečiui paminėti, S. Buitvidas buvo kviestinis garbės svečias.
Paklaustas, ar aviacija, visų pirma, padedanti įveikti aukščio baimę, leitenantas tikina manąs, jog aukštis – ne pagrindinis dalykas, apie kurį pakilęs į padanges mąsto lakūnas.
„Tikras lakūnas – tas, kuris negalvoja, kad jau yra ore. Jis ore jaučiasi taip, kaip žemėje važiuodamas dviračiu ir tuo besimėgaudamas. Tikras – tas lakūnas, kuris moka atsipalaiduoti. Kuris negalvoja, kad yra padangėje, geba pilotuoti lėktuvą, jį valdyti, manevruoti ore. O tai – labai didelis malonumas, jautiesi kaip paukštis – laisvas, laisvas, – pasakojo Lietuvos Karinių oro pajėgų Štabo viršininko pavaduotojas operacijoms pulkininkas leitenantas. – Lakūnas turi pasižymėti tam tikromis savybėmis. Pirmiausia – greita reakcija, stipriu kūnu ir dvasia. Neužtenka pakilti į orą – juk pakilus seka krūva užduočių. Pakilti į orą yra lengviausia. Kiek sunkiau – nusileisti žemyn. Tačiau užvis sudėtingiausia – rasti taikinį ir jį numušti. Svarbu orientuotis erdvėje, svarbu, kad smegenyse esantis kompasas nesugestų.“
Svarbiausia – situacijos valdymas
O ar aviacijoje nuolat būtina palaikyti fizinę formą, kaip ir bet kurioje kitoje srityje?
„Išmokęs skraidyti žmogus, manau, kad lygiai kaip ir išmokęs vairuoti mašiną – jis gebės vairuoti automobilį, prie jo vairo prisėdęs net ir po kelerių metų pertraukos. Tačiau lėktuve yra labai daug įrangos ir prietaisų. Jeigu lakūnas žiūri į vieną pusę, jis mato penkis prietaisus, o jiems įvertinti turi sekundę laiko. Jeigu žmogus ilgai neskraidęs vėl sės į piloto kėdę, jo dėmesys bus blaškomas, jis nespės sužiūrėti visų prietaisų vienu metu ir per sekundės dalį įvertinti visos situacijos. Neskraidydamas, ko gero, prarandi ne paties skraidymo, bet situacijos valdymo įgūdžius“, – teigia vaikų aviacijos šventės Kėdainių rajone svečias.
[quote author=“S. Buitvidas“]Jautiesi kaip paukštis – laisvas, laisvas.[/quote]
Iš karinės – į civilinę aviaciją
Tiesa, piloto amžius, bent jau Lietuvos karinėse oro pajėgose, lemia labai daug. „Civilinėje aviacijoje viskas aišku – pilotas gali skraidyti tol, kol jam tai leidžia sveikata. Kariuomenėje pilotai skirstomi pagal jų įgytas kategorijas. Jeigu turi specialisto kategoriją, skraidyti gali iki 56-erių. Kai tiek sukanka, pajėgos padėkoja už tarnybą ir atsisveikina, – „Rinkos aikštei“ sakė S. Buitvidas. – Aišku, ir ant žemės jie randa ką veikti, tačiau manau, kad kiekvienas pilotas, kuriam leidžia sveikata, nori skraidyti toliau, tad didžioji dalis pilotų ir karo aviacijos patraukia į civilinę ir pratęsia skraidymą joje.
