„Tėveli, aš tave labai myliu!“
„Man tėvystė – didžiulė atsakomybė ir pareiga“
Kariškis Deividas MARGEVIČIUS Tarptautinės tėvo dienos išvakarėse slaugė šešiametę atžalą Eliją.
„Aš stengiuosi su ja praleisti kuo daugiau laiko. Kiekvieną darbo dieną, kai sugrįžtu namo, vien su ja užsiimu bent jau valandą, o vėliau ji visą vakarą zuja aplink. Jeigu savaitgalį išsiruošiu kažkur važiuoti, dukrelė veržiasi būti mano kompanione. Gal dėl to, kad žino, jog tikrai užsuksime į žaidimų aikštelę, – juokiasi kėdainietis. – Tačiau šeimoje aš esu tas griežtasis. Mama ir močiutė Elijai daug ką leidžia, o štai su manimi susitarti – kur kas sunkiau.“
Apie tėvystę Deividas atsiliepia labai lakoniškai. „Nesu menininkas, todėl nepasakysiu nieko jausmingo. Man tėvystė – didžiulė pareiga ir atsakomybė užauginti gerą žmogų bei sudaryti jam maksimaliai geras sąlygas mokytis ir išleisti į gyvenimą“, – įsitikinęs Deividas, pradžioje tikėjęsis sūnaus, tačiau šiandien džiūgaujantis, kad jis su žmona susilaukė būtent mergaitės: juk jos – tokios švelnios, meilios, prieis, prisiglaus, pabučiuos ir būtinai pasakys: „Aš tave labai labai myliu, tėveli!“.
„Tėvystė sudėtinga tol, kol vaiko nepriimi tokio, koks jis yra“
Ramūnas GRUNSKIS, „Atžalyno“ gimnazistus mokantis geografijos, jau dusyk kėdainiečių buvo išrinktas geriausiu Metų mokytoju. Tačiau daug svarbesnis įvertinimas yra tai, kad net keturis kartus jis tapo geriausiu pasaulio… tėčiu!
„Vyriausiajam Lukui – penkiolika, Matui – trylika, trečias brolis Jonukas jau beveik penkerių, o mažiausiajam Simui – dveji“, – šypteli Ramūnas.
Keturis sūnus su mylima žmona auginančiam pedagogui didžiausias tėvystės iššūkis buvo priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra.
„Suaugusiajam norisi, kad vaikas elgtųsi vienaip ar kitaip. Tačiau vaiko neišeina sutalpinti į rėmus. Kuo greičiau su tuo susitaikai, tuo greičiau baigiasi tėvystės vargai. Tada belieka ja mėgautis“, – tikina R. Grunskis.
Jo manymu, vaikai, kad ir kokie bebūtų, savo tėvams visad išliks patys geriausi ir mylimiausi. „Visai kaip dviejų eurų moneta, kuri, įkritusi į purvą, netampa euru. Vaiko elgesys gali ir nepatikti, tačiau savo vertės dėl to jis nepraranda. Bet yra būtina auklėti ir, jeigu reikia, bausti vaikus, kad jie atskirtų, kas yra gerai, o kas yra blogai. Tik jokiu būdu negalima kelti rankos“, – pasakoja keturių vaikų tėtis.
Vaikai, anot R. Grunskio, yra patys geriausi mokytojai: „Vaikai viską mato ir supranta, todėl neįsiklausyti į mažųjų vaikų balsiukus yra neteisinga.“
„Mamos, nors jūsų ryšys su vaikais ir stiprus, tėviškasis jam nenusileidžia!“
Kėdainietis Andrius JUSYS – iš tų jaunosios kartos atstovų, kurie šeimai pamatus kloja 
uždarbiaudamas užsienyje. Norvegijoje jaunas vyras – jau penkerius metus, o jo žmona Lingailė ir keturmetis Jokūbėlis gyvena gimtuosiuose Kėdainiuose.
„Pipiras lanko darželį, atstumas tarp manęs ir šeimos tikrai yra labai nejaukus. Guodžia tai, jog mano darbo grafikas yra labai dėkingas: pusantro mėnesio darbuojuosi, o kitas tris savaites būnu su šeima“, – pasakoja A. Jusys ir apgailestauja, kad Tėčio dienos dar nėsyk nėra šventęs su Jokūbeliu.
Užtat sugrįžus vaiko ir tėvelio džiaugsmas liejasi per kraštus. „Pasiilgstu ir žmonos, ir sūnaus, bet sūnaus šiek tiek daugiau – visgi savas kraujas, su kuriuo kiekviena kartu praleista diena yra beprotiškai džiugi. Sugrįžus iš užsienio pirmasis paėmimas į rankas, pirmasis akių kontaktas yra tiesiog žodžiais nenusakomas dalykas. Kiekvieną kartą mane apima jaudulys ir pasididžiavimas savo mažyliu“, – teigia tėvelis.
Andrius įsitikinęs: nors sakoma, kad mamos labiau jaučia ryšį su vaiku, tačiau tėviškasis ryšys niekuo nenusileidžia!
„Močiute, ačiū, kad tu man tokį gerą tėvelį pagimdei!“
Tomą BIČIŪNĄ, Kėdainių šviesiosios gimnazijos geografijos mokytoją, namuose po pamokų kasdien pasitinka dvi poros mažų pėdučių – šešerių Kamilė ir dvejų Gabrielė.
„Grįžti po darbo namo, ir matai per tvorą, kaip tavęs link tin tin tin mažomis kojelėmis atbėga dvi mano dukrytės, du didžiausi turtai šiame pasaulyje, – įsitikinęs T. Bičiūnas, dabar išgyvenantis geriausius metus savo gyvenime. – Buvau vaikas. Buvau paauglys. Buvau studentas. Buvau viengungis. Tačiau maloniausias gyvenime yra būtent šis tarpsnis, tėvystės jausmas. Tokios nuostabios būsenos esu jau šešerius metus.“
Didžiausi vargai vargeliai, anot geografijos mokytojo, yra išugdyti vaiko asmenybę. „Sudėtinga instaliuoti, sudėti į tą žmogutį viską, ką tu nori, pasukti ta linkme, kuri atžalai būti tinkama“, – pasakoja Tomas, neseniai iš vyresnėlės išgirdęs ir iš kojų visą šeimą išvertusią frazę.
„Atvyko mano mama, buvome gamtoje, Kamilė suposi ant sūpynių, atsisuko į močiutę ir paklausė: „Močiute, ar tu tėtuką pagimdei?“. Mano mama kiek sutrikusi atsakė teigiamai, ir tada dukrelė tarė: „Ačiū, močiute, kad man tokį gerą tėvelį pagimdei!“. Visi buvome euforijoje.“
Mokytojas pripažįsta, kad būtent Kamilės atsiradimas šiame pasaulyje jį patį išmokė į moksleivius pažvelgti kiek kitaip: „Kai tapau tėčiu, mano požiūris į moksleivius, į jų išdaigas visiškai pasikeitė. Tapau nuolaidesnis ir visada prieš moksleiviui kažką darydamas ar sakydamas aš pagalvoju: „O jeigu čia mano dukra sėdėtų? Ar aš norėčiau, kad kitas žmogus taip elgtųsi ir taip kalbėtų su mano vaiku?“
