Tautodailininkas, pasišventęs liaudies menui

Šiuo metu Krakėse gyvenantis Vytautas ULEVIČIUS meistrų meistro vardą užsitarnavęs ne be reikalo. Išsamiai pristatydamas savo darbus tautodailininkas spinduliuoja didžiule išmintimi, o tai, kad jo darbai pažįstami visoje šalyje ir yra gerai žinomi ne vienoje pasaulio valstybėje įrodo, jog V. Ulevičius tikrai iškili ir svarbi asmenybė meno pasaulyje.

Žmonių įvertinimas – didžiausia padėka

Išvardyti visiems tautodailininko V. Ulevičiaus nuopelnams prireiktų kone savaitės: drožėją įvertinto Kultūros ministerija, skyrusi 1-ąją liaudies dailės premiją. Meistras yra gavęs respublikoje nusipelniusio pramonės darbuotojo garbės vardą, tapo ir Kėdainių krašto kultūros premijomis laureatu.

[quote author=”Aut. past.”]Amžinu studentu save laikantis V. Ulevičius yra sukūręs per 400 monumentalių kūrinių, kuriuose atsispindi įžymūs istoriniai įvykiai bei iškilios ir nusipelniusios asmenybės. [/quote]

Nors V. Ulevičius – pirmos klasės meistro-dailininko garbės vardą pelnęs skulptorius, net du kartus apdovanotas medžio drožėjų Meistrų Meistro karūna, vertina ir brangina visus savo nuopelnus, tačiau pabrėžia, kad didžiausi apdovanojimai ir įvertinimai skulptoriui – tai paprastų žmonių nuomonės ir išsakytos mintys apie jo kūrybinius darbus.

„1990 metais iš mokytojos T. Jocienės gavau man rašytą laišką: „Didžiai gerbiamas Vytautai, tūkstantį kartų ačiū už paminklą, už darbą. Negalėjau atsižiūrėti, atsigerėti juo – koks kruopštus darbas, kokia mintis… Kiek jėgų ten reikėjo įdėti. Nuo kelio visiškai netoli mūsų kapai. Važiuojant juo puikiai matosi paminklas – visi žmonės žiūri į jį. Nepaprastai esu patenkinta. Gal ir mano gyvenimo draugui bus lengviau ilsėtis, stovint tokiam gražiam paminklui prie jo kapo. Dar kartą ačiū, niekados neužmiršiu Jūsų. Su nuoširdumu, pagarba ir meile lieku dėkinga“.

Būtent toks paprastų žmonių įvertinimas man yra pats aukščiausias – tai didžiausia motyvacija kitų darbų kūrimui“, – apie jam brangiausius įvertinimus kalba meistras.

Užsiima tuo, ką sugeba

Amžinu studentu save laikantis V. Ulevičius yra sukūręs per 400 monumentalių kūrinių, kuriuose atsispindi įžymūs istoriniai įvykiai bei iškilios ir nusipelniusios asmenybės. Drožėjas tikina, kad prisidėti prie nacionalinio paveldo išsaugojimo jį paskatino pats gyvenimas.

„Kiekvienas žmogus gyvendamas iškelia sau klausimus: kas aš esu, kodėl gyvenu ir kodėl man yra įdomu gyventi? Būtent tai padaręs savo gyvenime užsiimu tuo, ką geriausiai sugebu. Visas mano gyvenimas yra kūryba. Ir ta kūryba jokiais būdais ne sau.

Mano supratimu, didžiausia išliekamoji vertė yra ne tada, kai žmogus kuria ir naudos siekia savo asmeniniame gyvenime, bet tada, kai savo darbais, savo kūryba gali dalintis su kitais – su visuomene“, – filosofuoja skulptorius.

Vietoj čiulptuko – peiliukas

[quote author=”Aut. past.”]Savo gyvenime jokių universitetinių mokslų nekrimtęs ir bereikalingomis žiniomis savo galvos neapkrovęs kūrėjas pabrėžia: „Visas mano gyvenimas – nesibaigiantys mokslai.[/quote]

Tik gyvenimo kelionės viduryje tikrąjį savo pašaukimą atradusio tautodailininko kūrybos užuomazgos pastebėtos jau ankstyvoje vaikystėje.

„Mano mamos žodžiai: „Tau, Vytautėli, tikriausiai į lopšį kažkas įmetė ne čiulptuką, o peiliuką“, su kuriais dabar aš kuo puikiausiai sutinku, juk drožinėti pradėjau nuo mažų dienų – vos septynerių būdamas.

Vaikystėje yra tekę ganyti karves, todėl miške, apsuptas gamtos, praleisdavau daug laiko. Ramybėje, dvasinėje tyloje, niekieno netrukdomas ir pradėjau savo drožinėjimo karjerą.

Blogiausia galbūt būdavo tai, kad iš pat pradžių namiškiai netikėjo, kad aš – būdamas paprastas vaikas, galėčiau tokius dailius darbus padaryti. Grįžęs namo ir rodydamas tai, ką sukūriau, vis girdėdavau: „Sūneli, iš kur paėmei, ten ir padėk“, – vaikystės prisiminimais dalijasi V. Ulevičius.

Perėjo tris universitetus

Pasaulyje atsiranda genijų, kuriems studijuoti nereikia, tačiau tai – išimtys, tarp kurių ir menininkas Vytautas. Savo gyvenime jokių universitetinių mokslų nekrimtęs ir bereikalingomis žiniomis savo galvos neapkrovęs kūrėjas pabrėžia: „Visas mano gyvenimas – nesibaigiantys mokslai“.

„Jokių meninių mokslų baigiamojo diplomo neturiu ir nesu jokių menų mokslų baigęs, tačiau visą gyvenimą esu studentas, per tiek metų perėjęs net tris universitetus – pirmiausia baigiau senelio, paskui tėvo mokslus, o dabar mokausi savo gyvenimo mokykloje.

Be abejo, žmogus jaučia skirtingą pašaukimą ir vargu ar turintis talentą muzikai padovanos žmonijai dailės kūrinį, taip ir aš – turiu pašaukimą drožybai, tad į kitas veiklas veltis nedrįstu ir net nenoriu.

Mano manymu, tą ir patirtis įrodė, geriausias ir tikslingiausias mokslas – bendravimas su aukštesnio intelekto žmonėmis, iš kurių gali pasisemti tiek, kiek jokios kitos žinios nevertos, todėl niekada nesijaučiu nei prastesnis, nei menkesnis už kitus, kad ir baigusius aukštuosius mokslus žmones“, – tikina skulptorius.

Pėdsakai Lietuvoje

Garsiam meistrui vis kildavo noras įamžinti garsias šalies legendas, karvedžius, praėjusio meto politikus, garsius poetus, Sausio 13-osios įvykius, graikų mitologijos personas ir daugelį kitų.

Štai 500-ųjų Žalgirio mūšio metinių minėjimo proga skulptoriaus išdrožti penkių ąžuolų pareikalavę šachmatai.

„Šachmatus eksponuojant Vyriausybėje jais žaisti bandė daugelis aukšto lygio šachmatininkų ir net pats Vytautas Landsbergis, Česlovas Juršėnas, didmeistris Ruoželė, bei kiti garsūs asmenys“, – pasakoja skulptorius.

Tautodailininkas su didžiu noru sukūrė paminklą tragiškai žuvusiam sūnui Rimantui Ulevičiui.

„Jo žuvimo vietoje – Kretingos rajono miške pastatytas mano kurtas paminklas sūnui. Visi jo draugai dukart per metus, tą dieną, kai jis gimė, ir tą dieną, kai jis mirė, aplanko paminklą taip pagerbdami Anapilin išėjusio sūnaus atminimą“, – pasakoja skulptorius.

Ne viename Lietuvos mieste palikęs ryškių ir gilių Lietuvai itin svarbių kūrybinių pėdsakų drožėjas šiuo metu susikaupęs ties Kryžių kalne pradėtu darbu.

„Aplink Kryžiaus kalną noriu sukurti 14 skulptūrų ansamblį, kurios simbolizuotų „Kančių kelią“. Devynios skulptūros jau stovi, dar liko penkias padaryti.

Tikiuosi, sveikata nesušlubuos ir leis atlikti pradėtą darbą“, – šypsodamasis kalba V. Ulevičius.

Užsienyje – gerai žinomas

Kūrybos kelyje drožėjo sukurtas sunkiai suskaičiuojamas skaičius kūrinių reprezentuoja Lietuvą, tautodailininką bei jo kūrybą ir ne vienoje užsienio šalyje.

Didelių nuopelnų V. Ulevičius sulaukė sukūręs medinį paminklą Italijos kardinolui Antonijui Samari.

„Kadangi tai buvo labai iškili persona ir didelis Lietuvos draugas, todėl nusprendus statyti paminklą iš Lietuvos širdies – ąžuolo, šį darbą atlikti buvo paprašyta manęs. Išdrožęs kūrinį dalyvavau ir pačiame įšventinime, kuriame sulaukiau daugelio italų dėmesio – man tai buvo tikrai didelis įvertinimas.

Kalbėdamas apie Italiją negaliu nepaminėti popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje. Būtent jai padariau 5 metrų Šv. Kazimiero skulptūrą – tai vienintelė medinė Romoje esanti skulptūra“, – apie atsiminimus Italijoje kalba V. Ulevičius.

Estijos Tartu universiteto 350-mečio proga V. Ulevičius sukūrė 5 metrų skulptūrą „Lietuvaitė“.

„Turiu gražių prisiminimų, kaip dirbau šiame universitete. Man buvo didžiulė garbė.

Universitete į rektoriaus kabinetą įeinama pagal pareigybes, aukščiausieji ir garsiausieji eina pirmi, toliau žemesnieji. Labai nustebau, kai mane pakvietė užeiti po rektoriaus, žinoma, tai parodė didžiulį įvertinimą ir pagarbą man, tačiau buvau labai nustebęs ir pasimetęs, o širdyje buvo džiaugsmas“, – įspūdžiais Estijoje dalijasi meistras.

O štai Londone gyvenančių lietuvių sodyboje stovi koplytstulpis, skirtas 20-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms paminėti.

„Išvykę gyventi į Angliją lietuviai, turintys sodybą šalia Londono, atvažiavo pas mane su didžiuliu prašymu – pagaminti koplytstulpį, kuriame atsispindėtų Lietuvos istorija ir patys ryškiausi įvykiai, priminsiantys jiems apie Lietuvą kasdien“, – mintis dėsto V. Ulevičius.

Svarbiausia – vertė

„Esu surengęs per 30 personalinių parodų. Daug kartų esu buvęs ir savo darbus pristatęs Maskvoje. Į grupines parodas su savo kūriniais keliavau į Bulgariją, Rumuniją, Jemeną, Afganistaną, Kanadą, Prancūziją, Čekoslovakiją, Rusiją, Graikiją, Vokietiją, Vengriją, Mongoliją, Belgiją, Turkiją, Didžiąją Britaniją ir kitas šalis.

Kaip ir Lietuvoje, taip ir užsienyje gausu mano kūrybinių darbų, tačiau svarbiausia, juk ne kiek padarai, bet tai, ką sukuri ir kokią istorinę ir išliekamąją vertę tas darbas paliks“, – kalba tautodailininkas.

Kūryboje – daug simbolikos

Visuose talentingo skulptoriaus darbuose atsispindinčią lietuvybę lydi dekoratyvumas, Lietuvos istorijai būdingi motyvai, mitologijos elementai, persipynę su religijos. Taip pat ryški liaudies ornamentika – tai pagrindinis Vytauto kūrybos bruožas.

„Greitai praėję pro mano darbus gali ir nesuprasti tikrosios kūrinio esmės. Savo kūryboje nieko nepateikiu tiesiogiai – vyrauja simboliai, filosofija. Būtent jie man padeda išreikšti tikrąjį save, tik taip kurdamas parodau savo kaip asmenybės požiūrį į man aktualius gyvenimiškus dalykus“, – savo kūrybos bruožus aptaria skulptorius.

Viską išgyvena pats

Kaip teigia V. Ulevičius, perskaitęs begalę religinės ir istorinės tematikos knygų, prieš pradėdamas bet kokį darbą visada kruopščiai pergalvoja idėją, paskirtį, ir tik deramai sudėliojęs mintis imasi kūrinio įgyvendinimo – svarbiausia, anot drožėjo, gyventi tuo, ką darai.

[quote author=”V. Ulevičius”]Šiuo metu savo darbus eksponuoju penkiuose muziejuose. [/quote]

„Dirbdamas visada atiduodu visą save, tik tada kūrinys gims toks, koks iš tiesų turi būti. Visi mano kūriniai paties išgyventi. Tik įsijautęs į vaidmenį galiu tinkamai atlikti darbą. Kartais iki darbo įgyvendinimo praeina ir metai, ir daugiau, nes kiekvieną temą, kurios imuosi, turiu atidžiai išnagrinėti. Kartais atsitinka taip, kad kol sukuriu darbą, jis man taip atsibosta, kad nieko nebesinori, tačiau niekada nenumetu ir nepalieku kitam kartui – viskas pas mane iki galo padaroma“, – tikina Vytautas.

Diktuoti neleidžia

Meistro V. Ulevičiaus teigimu, kūryboje menininkui diktuoti negalima, bet kokio darbo sukūrimas – tai kūrėjo asmeninis reikalas.

„Kadangi darbus darau ne tik savo noru, o ir pagal užsakymus, tačiau diktuoti sąlygų ir aiškinti, kaip ką padaryti neleidžiu.

Žinoma, išklausau, ko žmogus pageidauja, o kaip atlikti darbą, tai jau tik mano reikalas. Visada klausiu, ne kaip reikia padaryti, o ką reikia padaryti. Taip ir pasakau: „Bus ne kaip jūs norite, o kaip turi būti“.

Nesutinkantieji tegul ieško kito meistro, ne manęs“, – pabrėžia skulptorius.

Eksponuoja 5 muziejuose

Pagrindinė tautodailininko misija ne tik kurti. Savo kūrinių giliai tamsoje nelaikantis V. Ulevičius rodo juos visuomenei – su garsaus skulptoriaus darbais gali susipažinti visi, kam tik įdomu.

„Šiuo metu savo darbus eksponuoju penkiuose muziejuose. Apie 40 medžio skulptūrų esu dovanojęs savo jaunystės ir vaikystės miestui – Panevėžiui, kuriame įkūriau muziejų. 46 savo kūrinius padovanojau Oginskio muziejui Plungėje.

Kėdainių rajono savivaldybės patalpose nuo 2004 metų yra įkurtas medžio skulptūrų muziejus, jame daugiau kaip 50 mano darbų.

Šiuo metu mano namuose Krakėse esančiame muziejuje – 80 skulptūrų, Italijoje – 20“, – vardija skulptorius ir priduria, kad nesuskaičiuojamas skaičius monumentalių darbų pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio šalis.

Išleido fotoalbumą

Kaip tikina Vytautas, iš medžio kuriami darbai – ne amžini, tad kaip išliekamąją vertę ateities kartoms drožėjas daugelį savo darbų fotografijų sukėlė į knygą.

„Ąžuolas yra auksas, todėl niekada nesirenku metalo. Tačiau, kad ir kaip kuriu darbus, neišvengsiu jų suirimo, todėl daugelį brangiausių man kūrinių esu perkėlęs į paties sukurtą fotoalbumą „Medžio giesmė“. Tai išliekamąją vertę turinti knyga, kuri primins apie didelę daugumą mano darbų, mano paties sudaryta ir išleista 2008 metais.

Sunku buvo išsirinkti, kuriuos gi kūrinius dėti, visi man jie kaip vaikai – vienodai mylimi, vienodai brangūs, nes sukurti viską kruopščiai pergalvojus, sudėliojus ir galbūt todėl kiekvienas jų man brangus, turintis savo reikšmė ir savo istoriją

Į minėtą fotoalbumą sudėta tik maža dalelė pačių sakraliausių ir didžiausią dvasinę reikšmę turinčių mano darbų“, – apie išleistą knygą pasakoja skulptorius.