Tarp karoliukų – it vaikas saldainių parduotuvėje

„Gal ir keista, tačiau iki šiol nieko bendro su rankdarbiais nesu turėjusi. Lankiau muzikos mokyklą. Apskritai muzika mano gyvenime visuomet turėjo didelę reikšmę, tačiau šiuo metu didelį dalį mano laiko ir aistros atima papuošalų kūrimas“, – šypteli pokalbį pradėjusi kėdainietė Aurelija Karaliūtė.

Regis, rankų darbo apyrankės, įvairūs vėriniai, karoliai, sagės ar auskarai pastaruoju metu tapo ne tik itin populiarus, bet ir pelningas užsiėmimas. Mergina neslepia, jog konkurencija visos Lietuvos mastu yra milžiniška, tačiau Aurelija jau surado savo darbų gerbėjų ratą ir yra pasiryžusi jį plėsti plėsdama ir savo kūrybiškumo akiratį.

Žurnalistikos bakalauro darbą berašant

– Aurelija, sakai, jog niekada nesidomėjai jokiais darbščiųjų rankų būreliais, o štai jau kuris laikas veri išties vertas dėmesio apyrankes. Kaip susidomėjai tokia veikla?

– Mintis pradėti verti apyrankes man kilo berašant žurnalistikos bakalauro darbą. Rašiau ir galvojau, ką man tokio veikti, kad galėčiau save realizuoti; kuo užsiimti, kad toji veikla būtų susijusi su kūryba.

[quote author=”A. Karaliūtė”]Neviltis nuvedė iki to, kad prieš miegą ėmiau prašyti, kad susapnuočiau pavadinimą ir kartodavau sau: „Susapnuok pavadinimą. Susapnuok pavadinimą“ (juokiasi). Ir… nieko! Kol vieną rytą pabudau ir tiesiog pasakiau „Wawa Wywa“.[/quote]

Nežinau, gal net galėčiau save vadinti flegmatike… Man patinka veikla, reikalaujanti kūrybiškumo. Va, ir spalvinti patinka (žvilgteli į ant stalo sugulusius spalvotus pieštukus ir spalvinimo knygelę). Krapštalas esu (juokiasi).

Žinai, internete daug kartų buvau atkreipusi dėmesį į visokiausius rankų darbo papuošalus. Taigi rašydama bakalauro darbą pagalvojau, o gal pabandyti ir man kurti papuošalus – labai moteriška, nesudėtinga pateikti. Pradėjau domėtis visa technika, užsiminiau savo artimiausiems žmonėms, kuo ketinu užsiimti, sulaukiau palaikymo, susitaupiau pinigų ir ryžausi pirmiesiems pirkiniams bei pirmiesiems darbams.

– Sakai, jog reikėjo pataupyti, kad visko įsigytum. Daug išlaidų pareikalavo pirmieji pirkiniai?

– Tikrai taip, juk viskas prasideda nuo smulkmenų: troseliai, karoliukai, akmenukai, pakabukai, kabliukai, sutvirtinimo detalės ir visa kita… Viskas atsipirko gal tik po mėnesio. Gali pasirodyti, kad gana greitai, bet man tada atrodė, kad į priekį viskas juda vėžlio žingsniu. Šiandien viskas visai kitaip.

Savaime suprantama, jog viskam reikėjo laiko…

– Ar nebuvo sunku pirmąjį kartą išsirinkti viską, ko gali prireikti?

– Pirmą kartą toje parduotuvėje jaučiausi kaip vaikas saldainių parduotuvėje (juokiasi). Pabandyk įsivaizduot pati – visa visa parduotuvė mirga marga nuo skirtingų spalvų ir formų karoliukų, pakabukų, kitokių panašių dalykų. Tiesiog akys raibsta nuo įvairovės. Atrodė, kad visą dieną ten galėčiau praleisti.

Iš pradžių į krepšį kroviau viską, kas man patinka. Dabar džiaugiuosi, kad su manimi buvo draugė, kuri pasakė, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl, kas gražu man, nebūtinai bus gražu kitam.

Taigi, kroviau viską, kas tik užkliuvo ir neužkliuvo už akies, jau ir pinigų nebeskaičiavau (juokiasi).

Pirmi darbai – dovana

– Kam buvo skirtos pirmosios tavo apyrankės?

– Pati pirmoji apyrankė buvo dovana mano mažajai pusseserei, kitos dvi buvo skirtos mano draugams, kurie vežė mane į Kauną įsigyti visų priemonių. Tuomet padariau savo antrajai pusei, žinoma, ir sau. Tai buvo pirmieji mano bandymai. Buvo labai svarbu įvertinti jų kokybę, patvarumą. Vėliau jau sulaukiau kelių užsakymų iš kėdainiečių, pradėjau savo darbus viešinti internete, susikūriau puslapį ir taip žingsnis po žingsnio mano darbai sulaukė vis didesnio susidomėjimo, todėl sulaukdavau vis daugiau užsakymų.

– Tavo darbai jau turi ir logotipą, ir pavadinimą.

– Tiesa, su pavadinimu irgi visko buvo (šypteli). Yra daugelis tokių autorinių darbų pavadinimų, kurie atspindi kūrėjo vardą ar pavardę, tačiau aš norėjau, kad pavadinimas būtų trumpas, skambus ir be mano vardo ar pavardės. Jau buvau pasidariusi pirmąją apyrankių seriją, jau ir nuotraukos darbų buvo, ant kurių reikėjo dėti logotipą, tačiau negalėjau, nes niekaip pavadinimo negalėjau sugalvoti. Kuo ilgiau galvodavau, tuo beviltiškesnė situacija rodėsi (juokiasi).

Važiuoju vieną dieną autobusu iš Vilniaus į Kėdainius ir moteris su kažkuo kalbėdama telefonu sako „Strykt pastrykt“. O! Galvoju visai smagiai skamba (šypteli), pradėjau kartoti šį žodžių junginį ir galvoju, kad vis dėlto ne, tokio pavadinimo nenoriu. Iš nevilties pradėjau galvot, kad o gal tikrai pabandyt su savo vardu kažkokį pavadinimą sugalvoti, rašau juos ant lapo ir pati juokiuosi iš tokių pavadinimų.

Neviltis nuvedė iki to, kad prieš miegą ėmiau prašyti, kad susapnuočiau pavadinimą ir kartodavau sau: „Susapnuok pavadinimą. Susapnuok pavadinimą“ (juokiasi). Ir… nieko! Kol vieną rytą pabudau ir tiesiog pasakiau „Wawa Wywa“.  

Sužibėjo kalėdinėje mugėje

– Aurelija, be abejonės, nuo tada, kai pradėjai kurti, iki dabar gerokai patobulėjai. Kokie buvo pirmieji tavo darbai, kokie jie dabar?

– Pirmosios apyrankės buvo kuklesnės, paprastesnės. Tai buvo tarsi apšilimas. Antrojoje serijoje naudojau ne tik akmenukus, įtraukiau daugiau įvairesnių detalių, metalo, todėl šios apyrankės atrodė prabangiau. Žvelgiant į antrąją seriją, man pačiai ji atrodo tokia wooow. Tarp serijų vos kelių mėnesių skirtumas, tačiau pačiai smagu, kad darbai kaskart vis profesionalesni.

– Pokalbio metu ne kartą užsiminei apie kalėdinę mugę Kėdainių arenoje. Kaip suprantu, tau ji paliko teigiamą įspūdį.

– Man tai buvo nauja patirtis. Aš visuomet jaučiau malonumą bendrauti su žmonėmis. Šiuo atveju tai buvo neišvengiama, nes kiekvienam priėjusiam aš siūliau ne kažkieno kito, o savo pačios rankų darbo produktus. Todėl ir santykis su klientu yra visai kitoks – jis šiltesnis, nuoširdesnis. O kai toks bendravimas, tuomet ir pirkėjas jaučiasi labiau susidomėjęs, suinteresuotas įsigyti mano darbą.

Atvira naujovėms

„Aš kaip pelėda, man labai patinka dirbti naktį. Žinai, pačiai labai smagu, kai parašo žmogus dėl užsakymo, o man išsyk pavyksta suverti tai, ko jis iš manęs tikisi, tai ir einasi viskas it sviestu patepta. Tuomet žmogus man rašo: „Kaip gražu, kaip smagu, kad tu iškart supratai, ko aš noriu“. Žiūrėk,  nespėji žmogaus pažinti per kelias minutes bendravimo ar susirašinėjo, o iškart jam įtinki. Kas gali būti smagiau? Tokie atvejai išties džiugina, nes mano tikslas – kad klientas būtų absoliučiai patenkintas mano darbu.

[quote author=”A. Karaliūtė”]Mintis pradėti verti apyrankes man kilo berašant žurnalistikos bakalauro darbą. Rašiau ir galvojau, ką man tokio veikti, kad galėčiau save realizuoti; kuo užsiimti, kad toji veikla būtų susijusi su kūryba.[/quote]

Taigi, jei einasi kaip iš pypkės, apyrankę galiu suverti per dešimt minučių, o kartais veriu ir valandų valandas, nes tenka perverti dėl nesusiderinusių spalvų ar ne visai tiksliai pritvirtintų detalių. Tiesiog veriu tol, kol galiausiai ir pati lieku patenkinta galutiniu variantu.

Tiesa, visada stengiuosi skatinti ir klientų kūrybiškumą – siūlau susikurti papuošalą patiems. Jei žmogus sutinka, jis renkasi ne iš jau padarytų modelių, o iš turimų akmenukų, karoliukų, pakabukų. Viskas vyksta maždaug taip: aš sufotografuoju visas galimas detales bei akmenis, o klientas pats išsirinkęs jam patikusius, pasako man, kaip įsivaizduoja savo apyrankę ar kitą papuošalą. Tuomet man belieka pateisinti jo lūkesčius“, – apie darbo techniką pasakoja pašnekovė.

– Aurelija, visgi tavo darbai išpopuliarėjo dėl apyrankių. O ar nebandei kurti ir kitokių papuošalų – karolių, auskarų?

– Taip, iš pradžių pradėjau verti apyrankes ir sėkmingai jas vis dar veriu, tačiau tikrai nesu nusiteikusi prieš naujoves. Esu sukūrusi ne vieną vėrinį tiek vyrams, tiek moterims, taip pat teko suverti ir auskarus.

Priimu visus užsakymus (šypteli), nes man visada smagu mokytis. Net jeigu aš dar nebandžiau sukurti kažkokio papuošalo, tai dar nereiškia, kad aš negaliu to padaryti savo klientui.

– Daugiausiai papuošalų vis tiek skirti moterims?

– Taip, didžioji dauguma papuošalų yra skirti moterims ir merginoms, tačiau tikrai esu padariusi ne viena aksesuarą ir vyrams. Tačiau ne apyrankės vyrams labiau patinka, o karoliai iš matinių juodų karoliukų.

Turiu viziją ateityje pabandyti dirbti su oda, o jos detales bandysiu pritaikyti ir vyriškiems, ir moteriškiems papuošalams.

– Kiekviena tavo darbų serija vis prabangesnė ir originalesnė. Todėl įdomu, ar kada esi sulaukusi kritikos?

– Kūrybinės prasmės atžvilgiu buvo tik vienas toks atvejis, kai ruošiausi kalėdinei mugei. Buvau be galo patenkinta viena savo apyranke, man ji buvo pati pačiausia (šypteli) ir ją nupirko! Be galo džiaugiausi, jog kažkam gražu tai, kas gražu ir man. Tačiau labai greitai sulaukiau iš vienos moters žinutės, kuri taip pat kuria papuošalus, kad jos buvo paprašyta kitaip perverti tą mano apyrankę. Tada pagalvojau „Rimtai???“ (juokiasi). Tačiau geriau pagalvojus, o kas čia blogo? Galbūt toji apyrankė buvo dovana, kuri kažkam neįtiko. Juk kiek žmonių, tiek skirtingų skonių.

Na, o kalbant apie kritiką iš techninės pusės, tai esu gavusi pastabų, kai pardaviau pirmąsias apyrankes. Tačiau to kritika negalėčiau pavadinti. Tiesiog tai buvo patarimai, pastebėjimai. Tačiau vėlgi, aš apyrankę galiu nešioti mėnesių mėnesius kiekvieną dieną ir man ji nenutrūksta, joks pakabukas nenukrenta, o kitam, žiūrėk, viskas padaryta kaip sau, o jam vis tiek apyrankė nelaiko. Gal tai lemtis? Jei jau nelaiko, gal tiesiog ne jam tas daiktas skirtas…

–  Užsiminei, jog šiuo metu tai tavo pragyvenimo šaltinis, tačiau ateityje ketini ieškotis ir papildomo darbo. Ar nebijai, kad pritrūksi laiko kūrybai?

–  Tikrai ne, nes tai ne tik darbas, bet ir malonumas, kurio ateityje neketinu atsisakyti. Juolab kad aš dar turiu ko mokytis ir labai noriu tą daryti.